Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-27 · Administracinė byla Nr. eI-4461-644/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-27
Bylos Nr.
eI-4461-644/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00628-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-4461-644/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00628-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 27 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant G. L.,dalyvaujant pareiškėjo D. V. atstovei advokato padėjai R. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu skundą palaikė ir paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017-02-22 iki 2019-02-26 pareiškėjas D. V. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus būriuose ir kamerų tipo patalpose netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjas buvo laikomas ankštose 12 kv. m patalpose su 3-4 asmenimis, dėl to turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, nebuvo galimybės judėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktinės situacijos. Nuo pat atvykimo į pataisos namus jam nebuvo paskirtas gydymas dėl ligos (psoriazės). Gyvenamosiose patalpose Nr. 105, Nr. 115, Nr. 119 nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai dengti perteklinėmis grotomis, per kurias nepatenka dienos šviesa. Patalpose nėra mechaninio vėdinimo, kaupiasi drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byra tinkas, yra tarakonų. Vasaros metu elektriniai ventiliatoriai neišduodami, todėl patalpose buvo karšta, žiemą - šalta. Kamerose netiekiamas karštas vanduo. Sanitariniuose mazguose nešvaru, sanitariniai įrenginiai techniškai netvarkingi (sulūžę), neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, nes tualetų kabinose nėra galimybės užsirakinti. Papildomas minkštas inventorius (čiužinio užvalkalas, antra paklodė ir pagalvės užvalkalas) neišduodamas, o minkštas inventorius neskalbiamas. Pasivaikščioti leidžiama tik vieną per parą ankštame kiemelyje. Dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė emocinę, psichologinę, moralinę žalą, depresiją, neigiamus išgyvenimus, kančią, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, sukrėtimą, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Pataisos namai užtikrina patalpose tinkamą apšvietimą ir oro temperatūrą. Pataisos namų teritorijoje yra nuolat veikianti katilinė, kuri palaiko reikiamą temperatūrą gyvenamosios patalpose. Remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Patalpų remontai atliekami nuolat, todėl drėgmė ir pelėsis patalpose nesikaupia. Atkreipė dėmesį, kad patalpas valo patys jose laikomi asmenys, tuo tikslu jie aprūpinami valymo priemonėmis. Kamerų tipo patalpos pilnai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi. Jei nuteistieji sulaužo inventorių, jis pakeičiamas nauju arba sutaisomas. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus nustatyta tvarka. Tą dieną, kai nuteistiesiems teikiamas dušas, pagal patvirtintą grafiką, tą pačią dieną skalbiama ir patalynė bei čiužiniai. Pataisos namai yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės, taigi pataisos namuose nuolat teikiamos vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo paslaugos. Pasivaikščiojimo kiemelių dydžių teisės aktai nereglamentuoja. Pareiškėjui atvykus į pataisos namus karantino metu jam buvo nustatytas labai intensyvus bėrimas visame kūne, kalbos sutrikimas, vyzdžių asimetrija. Pareiškėjo medicinos išrašė nurodyta: narkotikų vartojimas, savęs žalojimas, niežai, psoriazė, galvos odos dermatitas. Pareiškėjui gydymui buvo skirti hormoniniai tepalai. Darė išvadą, kad pareiškėjui pataisos namuose buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos ir užtikrintas tinkamas gydymas. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis būriuose ir kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2017-02-22 iki 2019-02-26.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2017-02-22 iki 2017-02-23 buvo laikomas 16,42 kv. m ploto karantino patalpoje Nr. 10 kartu su dar dviem asmenimis, taigi vienam asmeniui teko 5,47 kv. m ploto; nuo 2017-02-23 iki 2017-03-02 - 2017-03-06 - kamerų tipo patalpoje Nr. 117, kurios plotas 16,49 kv. m, joje buvo laikomi trys nuteistieji, t. y., vienam asmeniui teko 5,49 kv. m ploto; nuo 2017-03-02 iki 2017-03-06 - kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas 8,53 kv. m, joje buvo laikomi du nuteistieji, t. y., vienam asmeniui teko 4,26 kv. m ploto; nuo 2017-09-15 iki 2017-09-18 – kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 15,81 kv. m, buvo laikomi du asmenys, vienam asmeniui teko 7,90 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: 2017-03-06 iki 2017-07-19, nuo 2017-08-07 iki 2017-09-06, nuo

2017-09-18 iki 2017-11-13 - 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 115, kurios plotas 16,49 kv. m, buvo laikoma nuo 1 iki 4 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui atitinkamai teko nuo 4,12 kv. m ploto; nuo 2017-07-19 iki 2017-08-07 - 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 101, kurios plotas 17,23 kv. m, buvo laikoma nuo 2 iki 4 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui atitinkamai teko nuo 4,30 kv. m ploto; nuo 2017-11-13 iki 2017-12-12, nuo 2017-12-19 iki 2018-05-22 - 6 būrio gyvenamojoje patalpoje

Nr. 119, kurios plotas 17,23 kv. m, buvo laikomi 2- 4 nuteistieji, vienam asmeniui teko nuo

4,30 kv. m ploto; nuo 2017-12-12 iki 2017-12-19- 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 419, kurios plotas 18,00 kv. m, buvo laikomi 3-4 nuteistieji, vienam asmeniui teko nuo 4,5 kv. m ploto; nuo 2018-05-22 iki 2018-12-11 - 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 105, kurios plotas 11,01 kv. m, buvo laikomi 1-3 nuteistieji, vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m ploto; nuo 2018-12-11 iki 2019-01-02 - 2 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 219, kurios plotas 18,00 kv. m, buvo laikomi 2-4 nuteistieji, vienam asmeniui teko nuo 4,50 kv. m ploto; nuo 2019-01-02 - 5 būrio gyvenamojoje patalpoje

Nr. 520, kurios plotas 36,24 kv. m, buvo laikoma 8-10 nuteistųjų, vienam asmeniui teko nuo

3,62 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose taip pat buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo ankšta, nebuvo galimybės judėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktai. Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, oro temperatūra, neįrengta mechaninė vėdinimo sistema, patalpose kaupėsi drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra 18-28 °C. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmestini.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Priešingai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-11, 2018-04-19 patikrinimų aktai). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Iš atsakovo pateiktų duomenų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-11, 2017-01-18, 2017-02-28, 2017-04-19, 2018-04-19 patikrinimo aktų) matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Priešingai, iš bylos duomenų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-11, 2017-04-14, 2017-05-30, 2017-10-18, 2018-04-19 patikrinimo aktų) matyti, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, taip pat ir santykinė oro drėgmė, atitiko nustatytus reikalavimus. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo taip pat matyti, kad pataisos namuose yra įrengta centrinė šildymo sistema, kuri užtikrina tinkamą oro temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laiku. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovas nurodo, jog patalpų remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų lubų, sienų, sanitarinių įrenginių būklę į bylą nepateikė, pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Kita vertus, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl netinkamos patalpų ar inventoriaus būklės (dėl nuo sienų byrėjusio tinko, ar dėl sulūžusių sanitarinių įrenginių). Teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl pareiškėjo argumentų apie sanitarinio mazgo nešvarą, taip pat ir pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-02-28, 2017-04-14 patikrinimo aktai). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl tarakonų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Dezinfa“ pataisos namuose teikė graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo paslaugas. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo įrašų matyti, kad minėtos paslaugos buvo reguliariai teikiamos. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 11.5, 13.7, 16.9 punktus, gyvenamųjų patalų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų perteklinių grotų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens netiekimo gyvenamosiose patalpose atmestini, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad į pareiškėjo 2017-03-06 prašymą dėl papildomo dušo suteikimo pagal Sveikatos priežiūros tarnybos rekomendaciją buvo atsižvelgta, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos papildomai naudotis dušu.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo galimybės užrakinti duris).

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rakinama spyna, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, be kita ko, turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjas pažymėjo, kad ne visada buvo išvedamas pasivaikščioti, tačiau konkrečių aplinkybių nedetalizuoja ir nenurodo, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl mažų kiemelių vertintini deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neskalbiamo minkšto inventoriaus.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Bylos duomenys, t. y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-02-28 patikrinimo aktas ir Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016-12-07 įsakymu patvirtintas Naudojimosi dušo paslaugomis grafikas patvirtina, kad nuteistiesiems patalynė ir rankšluosčiai yra keičiami pagal patvirtintą grafiką kartą per savaitę. 6 būrio ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems patalynė keičiama trečiadieniais nuo 9.30 iki 11.30 val. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo leidžiama pasinaudoti skalbyklos paslaugomis kartą per savaitę grafike nustatytu laiku. Pažymėtina, kad asmeninius drabužius nuteistieji taip pat gali skalbti būrio dušinėje grafike nustatytu nuteistųjų maudymosi laiku. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie skalbimo paslaugų teikimo užtikrinimą nuteistiesiems. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl nesudarytos galimybės išsiskalbti patalynę ar drabužius. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas, antra paklodė.

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (akto redakcija, galiojusi nuo 2017-01-07) 3 punktą, nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal minėtą normą, nuteistiesiems išduodamas tik vienas patalynės komplektas, o kitas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovas neprivalo nuteistajam iš karto išduoti po du komplektus patalynės. Kita vertus, jei pareiškėjui dėl odos ligos kilo nepatogumų dėl patalynės naudojimo, jis dėl minėtų aplinkybių galėjo kreiptis su prašymu į atsakovą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas skundžiasi, kad jam pataisos namuose nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba dėl ligos (psoriazė). Tačiau, teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 straipsnio 2 dalis). Specialioji teisėjų kolegija 2013-11-26 nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Pareiškėjui išaiškintina, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai priėmus sprendimą dėl pareiškėjo skundo ir pareiškėjui su šiuo sprendimu nesutinkant, jis skundu turėtų kreiptis į bendros kompetencijos teismą pagal atsakovo buvimo vietą (ABTĮ 12 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, depresija ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš pareiškėjo į bylą pateikto Kybartų pataisos namų 2018-09-17 rašto Nr. 1/2 -5442 „Dėl duomenų apie D. V. pateikimo“ matyti, kad pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas, o sveikatos sutrikimai kilo dėl narkotikų perdozavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 265,20 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Bylos dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.

Kitą pareiškėjo D. V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis