Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. N., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. N. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant neatlygintinai išdirbti trisdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį išdirbant po nemažiau kaip penkias valandas. Iš dalies tenkintas T. S. civilinis ieškinys ir jai iš L. N. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš L. N. nukentėjusiosios T. S. naudai priteista 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

L. N. nuteista už tai, kad ji 2017 m. kovo 26 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, prie įėjimo į laiptinę, kurioje yra 34 butas, ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajai T. S. į kairį smilkinį, padarydama poodinę kraujosruvą kairio smilkinio srityje, bei vieną kartą spyrė į pilvą, padarydama kraujosruvą dešinio pošonkaulio srityje. T. S. bandant apsiginti nuo suduodamų smūgių dešine ranka, jai sumuštas dešinysis dilbis. Nurodytais veiksmais T. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti L. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, išvada dėl kaltės padaryta vadovaujantis tik subjektyviais nukentėjusiosios parodymais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. S. parodymus patvirtina Z. M., kitų liudytojų ir specialistės parodymai, specialisto išvada ir medicininių dokumentų duomenys, todėl teismas tiki nukentėjusiosios parodymais ir laiko juos patikimais. Specialisto išvada, specialistės parodymai ir medicininių dokumentų duomenys neturi reikšmės, nustatant, ar buvo padaryta nusikalstama veika, jie reikšmingi tik padarinių nustatymui, tačiau, neįrodžius smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo fakto, šie duomenys neturi būti vertinami. Susipažinus su liudytojos Z. M. parodymais, matyti, kad jie ne patvirtina nukentėjusiosios parodymus, o juos paneigia. Liudytoja parodė, kad ji, būdama maždaug 8 metrų atstumu nuo įvykio vietos, matė kaip nuteistoji pribėgo prie T. S. ir pradėjo ją daužyti, spjovė ir trenkė į veidą 2-3 kartus, spyrė į pilvą ir pabėgo. T. S. nurodo kitokias smurto prieš ją panaudojimo aplinkybes, t. y. kad nuteistoji stovėjo prie laiptinės ir rūkė, o, nukentėjusiajai priėjus, jos pabendravo ir tik tuomet L. N. jai spjovė į veidą ir panaudojo prieš ją smurtą. Taigi, liudytojos Z. M. ir T. S. parodymai yra prieštaringi ir negali būti vertinami kaip patikimi. Be to, teismas patikimu įrodymu laikė liudytojos Z. M. parodymus, kuri įvykį matė 8 metrų atstumu, tačiau nepatikimais laikė liudytojų N. V. ir B. L. parodymus, kadangi jos matė įvykį iš 4 ir 5 aukšto, t. y. 10 ir 12 metrų atstumu. Nei liudytoja N. V., nei B. L. nenurodė, kad būtų mačiusios netoli įvykio vietos buvusią Z. M., kas kelia pagrįstų abejonių, ar pastaroji tikrai tuo metu buvo netoliese.Apeliaciniame skunde pažymima, kad abejones T. S. versija kelia ir jos elgesys nagrinėjant bylą teisme, kadangi bylos nagrinėjimo metu ji nuolat patarinėjo jos kviestiems liudytojams, ką ir kaip reikia pasakyti, dėl ko teismas buvo priverstas keletą kartų duoti pastabas. Be to, teismas kaip neįrodytą iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad nuteistoji nukentėjusiajai spyrė į kairę šlaunį. Šis faktas taip pat patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir pateikti tik siekiant asmeninės naudos. Specialistė, išklausiusi nukentėjusiosios parodymus, paaiškino, kad nuo tokio smūgio iš kojų į pilvą kraujosruva turėtų būti didesnė negu užfiksuota, kas tik patvirtina nukentėjusiosios parodymų melagingumą. Taigi, nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, todėl atmetė nuoseklius nuteistosios ir jos parodymus patvirtinančius liudytojų parodymus ir vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, atskirai vieną nuo kito, neįvertino jų viseto, vadovavosi įrodomosios reikšmės neturinčiais duomenimis, tinkamai nenurodė motyvų, kodėl atmetė kitus įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji T. S. prašo nuteistosios L. N. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendį palikti nepakeistą.Atsiliepime nurodoma, kad konfliktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios įvyko 2017 m. kovo 26 d., apie 21.00 val. 21.45 val. užfiksuotas T. S. skambutis į policiją. Tai leidžia daryti išvadą apie jos norą apginti savo interesus ir patvirtina, kad būtent ji nukentėjo konflikto metu. Atvykus policijos pareigūnams, T. S. parašė pareiškimą, dalyvavo apklausoje, galimybių susižaloti kitoje vietoje ji neturėjo. Po 23 val. su policijos pareigūnais ji buvo nugabenta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, kur buvo nustatyta skausmo bei sužalojimų lokalizacija - pilvo srityje. Taigi, toks sužalojimas atsirado būtent po konflikto su nuteistąja. Teismo posėdžio metu ekspertė patvirtino, kad T. S. kūno sužalojimai nebūdingi buitiniams sužalojimams. Fizinės jėgos panaudojimo faktą teisme patvirtino pati L. N., kuri paaiškino, kad pirma priėjo prie T. S., pastūmė ją bei spjovė jai į veidą. Nukentėjusioji yra silpnesnė nei nuteistoji - skirtingas jų kūno sudėjimas, ūgis, sveikatos būklė. T. S. pagal savo fizines galimybes negalėjo pradėti konflikto bei bandyti panaudoti fizinę jėgą prieš L. N.. Liudytoja Z. M. teisme patvirtino, kad matė, kaip L. N. mušė T. S.. Liudytojų N. V. ir B. L. parodymai nesutampa tarpusavyje ir prieštarauja bylos aplinkybėms. N. V. trumpai (1-2 minutes) stebėjo įvykį pro langą, klaidingai nurodė konflikto datą (2017 m. balandžio 26 d.), konflikto laiką – 20 val. 30 min., oro sąlygas - teigė, kad lauke buvo šviesu. Tuo tarpu liudytoja Z. M. nepažįsta konflikto dalyvių, atsitiktinai ėjo pro šalį, atkreipė dėmesį į pagrindinį įvykį - T. S. sumušimą, būtent apie tai ji norėjo pranešti teismui. Liudytojos N. V. bei B. L. atvykti į teismą buvo paprašytos L. N., jos yra kaimynės, jų pateikta informacija turi suinteresuotumo elementų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendis pagrįstas ne tik nukentėjusiosios parodymais. Teismas vertino visus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, buvo nešališkas ir nepriklausomas. Byloje jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nėra, jokių pagrindų naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nenustatyta.Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistosios L. N. apeliacinis skundas atmestinas.Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino L. N. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik nukentėjusiosios parodymais. Sprendžiant dėl L. N. kaltės buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – liudytojų, ekspertės ir kaltinamosios parodymai, privataus kaltinimo skundas, specialisto išvada, medicininiai dokumentai, tarnybinis pranešimas, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.Apeliaciniame skunde kritiškai vertinami baudžiamojoje byloje apklaustos liudytojos Z. M. parodymai, nurodant, kad nėra pagrindo jų laikyti įrodymais, nes jie nepatikimi. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-396/2014 ir kt.).Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja Z. M. nurodė, kad 2017 m. kovo 26 d. Minties gatvėje, Vilniuje ji matė, kaip prie nukentėjusiosios T. S. pribėgo nuteistoji L. N. ir spjovė jai į veidą, pradėjo mušti nukentėjusiąją kumščiu į galvos sritį, spyrė jai į pilvą. Nors liudytoja Z. M. konfliktą stebėjo 8 metrų atstumu, tačiau ji matė visą jo eigą ir išsamiai ją nurodė. Šios liudytojos parodymai yra nuoseklūs, jie neprieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems duomenims, liudytoja nepažįsta nukentėjusiosios, neturi jokio suinteresuotumo jai palankia bylos baigtimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius parodymus laikė įrodymu ir jais vadovavosi, pagrįsdamas L. N. kaltę. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Z. M. parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytoms konflikto aplinkybėms, atvirkščiai, su jomis sutampa. Nukentėjusioji T. S. teismo posėdžio metu parodė, kad 2017 m. kovo 26 d. ji ėjo su šunimi prie savo namų, esančių Minties gatvėje, Vilniuje, nuteistoji stovėjo prie laiptinės ir rūkė, T. S. praėjus pro šalį, L. N. priėjo ir trenkė jai į petį, ėmė įžeidinėti, tada spjovė į veidą, kumščiu trenkė į galvą ir spyrė į pilvą. Tokius smurtinius veiksmus nukentėjusioji nurodė ir privataus kaltinimo skunde. Apeliantė klaidingai interpretuoja nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, kad jos iš pradžių pabendravo, o tik vėliau buvo panaudotas smurtas. Nukentėjusioji nei privataus kaltinimo skunde, nei apklausos metu apie bendravimą neužsiminė, nurodė, kad konfliktas prasidėjo nuo L. N. įžeidinėjimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl spyrio nukentėjusiajai į kairiąją šlaunį, savaime nepatvirtina visų T. S. parodymų melagingumo. Šiuos parodymus patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Kad mama buvo sumušta (apdaužytas veidas, raudonos dėmės ant jo, buvo šoke, sugniuždyta, skundėsi, kad skauda galvą, pilvą, ranką), patvirtino T. S. sūnus S. S., ją matęs iš karto po įvykio. Nukentėjusiajai padaryti kūno sužalojimai nustatyti ir VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2017 m. kovo 27 d. medicinos dokumentų išraše (sumušimas, pilvo trauma) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje (poodinė kraujosruva kairio smilkinio srityje, dešiniame dilbyje, dešinio pošonkaulio srityje). Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad tokie kūno sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, ji iš karto po įvykio, dar dalyvaujant policijos pareigūnams, buvo nuvežta į ligoninę, teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė nurodė, kad T. S. nustatyti sužalojimai nebūdingi buitiniams sužalojimams. Apeliaciniame skunde iškraipomi ekspertės parodymai, nurodant, kad ji teigė, jog spiriant koja į pilvą kraujosruva turėtų būti didesnė nei užfiksuota ant nukentėjusiosios kūno. Išklausius pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio garso įrašą, matyti, kad ekspertė nurodė, jog kraujosruvos dydis ant žmogaus kūno priklauso nuo to, kuria kojos dalimi buvo spiriama. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji buvo apsirengusi striukę, po ja vilkėjo megztinį, kas sušvelnino nuteistosios smūgį koja, be to, T. S. tiksliai neįvardino, kad jai į pilvą buvo pataikyta visu padu. Tokiu būdu, kaip ir nurodė ekspertė, nuo smūgio ant pilvo galėjo likti tik 1,5 cm skersmens kraujosruva. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų N. V. ir B. L. parodymus vertino kritiškai ne tik dėl to, kokiu atstumu jos buvo konflikto metu. Šios liudytojos patvirtino, kad konfliktas tarp nuteistosios L. N. ir nukentėjusiosios T. S. iš tiesų vyko, tačiau N. V. apklausos metu nurodė, kad ji viso konflikto nematė, nematė jo pradžios, tiek, kiek ji matė, konfliktas buvo tik žodinis. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiu būdu, liudytojos N. V. parodymai pagrįstai nelaikyti įrodymu, nes šie parodymai nei patvirtina, nei paneigia L. N. kaltei nustatyti reikšmingas aplinkybes. Liudytoja B. L. apklausos metu teigė mačiusi visą konfliktą, tačiau, nukentėjusiosios T. S. teigimu, B. L. 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo pas ją atėjusi ir sakė, kad nuteistoji paprašė B. L. paliudyti L. N. naudai, ji sutikusi, už ką jai buvo sumokėta. Liudytojas S. S. patvirtino girdėjęs tokį pokalbį. Šios aplinkybės, kartu vertinant ir tai, kad L. N. ir B. L. yra kaimynės, gyvena toje pačioje laiptinėje, leidžia teismui pagrįstai abejoti B. L. parodymų patikimumu, todėl jie negali būti laikomi įrodymu. Tai, kad nei liudytoja N. V., nei liudytoja B. L. nenurodė konflikto metu netoliese mačiusios Z. M., nereiškia, kad šio asmens įvykio metu nebuvo. Liudytojoms nebuvo užduotas toks klausimas, o duodamos parodymus jos galėjo neteikti reikšmės pasakojimui apie pašalinius asmenis, konflikto metu ėjusius pro šalį.Taigi, baudžiamojoje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys, teismo pripažinti įrodymais, sudaro aiškią ir nuoseklią bylai svarbių aplinkybių grandinę, patvirtinančią L. N. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Baudžiamojoje byloje įrodyta, kad L. N. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė jai sveikatą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios L. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.