Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. M., H. M., L. M. ir S. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjai K. M., H. M., L. M. ir S. M. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą atsisakyti išduoti vizas pareiškėjams.

Paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymais išduoti trumpalaikes (C) vizas atvykti į Lietuvos Respubliką. Ambasada 2010 m. gruodžio 23 d. pranešė pareiškėjų atstovui K. M., kad priimtas sprendimas atsisakyti išduoti vienkartines (C) vizas visiems pareiškėjams. Vizas atsisakyta išduoti dėl to, kad nebuvo pateiktas numatyto buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimas bei informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas vienu atveju laikė, jog pareiškėjai nepagrindė buvimo Lietuvos Respublikoje tikslų ir sąlygų, o kitu atveju - kad jų pateikta informacija yra nepatikima. Darė išvadą, kad jiems nežinomos konkrečios atsisakymo išduoti vizas priežastys, todėl nesant atsakovo atsiliepimo, kuriame būtų nurodytos konkrečios atsisakymo priežastys ir pagrindai, teigė negalintys tinkamai ginti savo teisių. Nurodė, jog pateikė visus būtinus ir reikalaujamus duomenis apie savo asmenybes, savo turtinę padėtį bei įvykdė kitus reikalavimus, kurie būtini gaunant vizas atvykti į Lietuvos Respubliką, o būtent: duomenis apie darbovietę (atsakovui buvo pateikti duomenys tik apie K. M. darbovietę, nes S. M. šiuo metu nedirba, yra dekretinėse atostogose, augina mažametę dukrą; kiti asmenys, kuriems buvo prašoma išduoti vizas, yra mažamečiai vaikai), duomenis apie pinigines lėšas, turimas banke; draudimo polisus; nuotraukas; užpildytas anketas; santuokos liudijimą; vaikų gimimo liudijimus; Lietuvos Respublikos gyventojo kvietimą ir sutikimą, kad jie galės gyventi Lietuvos Respublikoje, kad jiems bus suteiktos pragyvenimui lėšos, apmokėtos sveikatos priežiūros išlaidos, prireikus bus padengtos jų grįžimo į valstybę, į kurią turi grįžti, išlaidos, taip pat buvo sumokėtos visos rinkliavos. Pažymėjo, kad jų tikslas atvykti į Lietuvos Respubliką - aplankyti Lietuvos Respublikoje gyvenančius gimines - O. S. šeimą ir kartu su šiais giminaičiais sutikti Naujuosius metus. Paaiškino, kad kviečiančioji šalis - O. S. ir A. S., yra gimę ir užaugę Armėnijos Respublikoje, bet jau kurį laiką gyvena Lietuvos Respublikoje ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėjus su O. S. šeima sieja giminystės ryšiai (pareiškėja S. M. yra O. S. pusbrolio dukra). Nurodė, kad jų teisinė padėtis neatitinka nei vieno iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnyje nustatytų požymių. Nurodė „Bendrųjų konsulinių instrukcijų diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01)“ V skyriaus 1.4 punktą, kuriame įtvirtinta, kad kelionės tikslą patvirtinančiais dokumentais gali būti: pakvietimo laiškas, pragyvenimo lėšas patvirtinantys dokumentai. Teigė, kad šiuo atveju prie prašymo išduoti vizas buvo pateikti tokie įrodymai, ir jų pagrindu galima teigti, kad buvimo Lietuvos Respublikoje tikslas buvo pakankamai aiškus ir pagrįstas. Pareiškėjų manymu, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, kuris įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir draudžia bet kokius šios teisės apribojimus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 37-40) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad Ambasados konsulinis darbuotojas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo patikimumu, priimdamas teikiamus dokumentus kalbėjosi su K. M.. Pokalbio metu buvo teiraujamasi, pas ką jis su šeima ketina vykti, kokiu tikslu vykstama į Lietuvą, pareiškėjo paprašyta pateikti išsamesnę informaciją apie kviečiančiuosius asmenis. Iš nerišlių ir neišsamių pareiškėjo atsakymų apie tai, kad norima vykti pas gimines švenčių proga, ir painių paaiškinimų, kas kam yra giminė bei koks yra kviečiančiojo ir pareiškėjo giminystės ryšys, konsuliniam pareigūnui nepavyko susidaryti įspūdžio dėl vykimo į Lietuvą tikslo pagrįstumo ir įsitikinti, kad kviečiamieji tikrai pažįsta kviečiančiuosius. Konsulinio pareigūno abejones dėl giminystės ryšio dar labiau sustiprino ir painiava kvietimuose, kuriuose buvo nurodyta, jog kviečiančiųjų giminaitis yra K. M.. Nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu buvo pateikęs 2010 m. gruodžio 10 d. „Vagarsh cv vordiner“ Co Ltd pažymą Nr. 158, kurioje teigiama, jog pareiškėjas nuomoja prekyvietę prekybos - pramoniniame komplekse „Vosku ashkarh“. Kadangi pareiškėjas nepateikė sutarties, kuri patvirtintų nuomos sandorio pagrįstumą, jo sudarymo laiką ir galiojimo trukmę, konsulinis pareigūnas susiekė su „Vosku ashkarh“ atstovais, kurie paaiškino, kad jie negali pateikti tokios sutarties, nes tokio dokumento neturi. Pažymėjo, kad šis faktas konsuliniam pareigūnui sukėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pažymos Nr. 158 pagrįstumo. Nurodė, kad Ambasados konsulinis pareigūnas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, pokalbio metu gautą informaciją, 2010 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimus atsisakyti išduoti vizas pareiškėjui ir jo šeimos nariams. Nurodė Įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 2 straipsnio 10, 33 dalis, 11 straipsnio 1 dalį, 12, 19 straipsnius, 21 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 21 straipsnio 8, 9 dalis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 1V-109/V-51 patvirtintas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktą, VI, X skyrius, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. Bendrųjų konsulinių instrukcijų Šengeno konvencijos susitariančiųjų šalių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (toliau – ir Konsulinės instrukcijos) V skyrių ir pažymėjo, kad pareiškėjui ir jo šeimos nariams buvo pagrįstai atsisakyta išduoti Šengeno vizą. Pabrėžė, kad pokalbio su pareiškėju metu konsulinis pareigūnas siekė išsiaiškinti: koks vizos prašančio užsieniečio teisinis statusas Armėnijoje, ar pareiškėją ir jį į Lietuvos Respubliką kviečiantį asmenį sieja realūs tarpusavio ryšiai, koks jų pobūdis ir trukmė, ar nėra kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl užsieniečio apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąžiningumo. Kadangi pareiškėjai nepateikė išsamių atsakymų į pokalbio metu užduotus klausimus, atsakovo teigimu, buvo rimtas pagrindas manyti, kad atsakydamas į klausimus pareiškėjas pateikė melagingą informaciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, Ambasados 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikino.

Nurodė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnį, 12¹ straipsnio 1-3 dalis, 15 straipsnį, 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 19 straipsnį, 21 straipsnio 3, 9 dalis, Aprašo 1, 3, 8, 14-14.2, 26, 42-47, 79, 99 punktus, 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 3 skyriaus 1 skirsnio 17 straipsnio 1 dalį. Kadangi procedūras ir sąlygas, taikomas išduodant vizas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, neviršijančiam trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį, nuo 2010 m. balandžio 5 d. nustato 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), kurio 56 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies a) punktu panaikinti 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 9–17 straipsniai ir 1999 m. balandžio 28 d. Šengeno vykdomojo komiteto sprendimas dėl bendrųjų konsulinių instrukcijų bendrojo vadovo (SCH/Com-ex (99) 13 (Bendrosios konsulinės instrukcijos, įskaitant priedus), teismas darė išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjų prašymą nebuvo pagrindo vadovautis Bendrąja konsuline instrukcija, t. y. turėjo būti vadovaujamasi Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašo, Vizų kodekso ir kitų galiojančių teisės aktų nuostatomis. Nurodė Vizų kodekso 14 straipsnio 1, 3 dalis, II priedo B, C dalis, 21 straipsnio 1, 3 dalis, 32 straipsnio 1, 2, 3 dalis ir konstatavo, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjams atsisakyta išduoti Šengeno vizas, nebuvo pagrįstas, kadangi buvo priimtas pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą: atsakovo atsiliepimo teiginiai dėl pareiškėjo K. M. paaiškinimų, susijusių su numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimu, nerišlumu ir neišsamumu, taip pat nėra konkretūs, t. y. labai apibendrinti, be to, tai, teismo manymu, galėjo apspręsti kalbos ir kultūriniai skirtumai. Tai, kad kalba, kuria bendrauta, galėjo turėti įtakos susidarant įspūdį, įtakojusį ginčijamą sprendimą, teismo nuomone, patvirtina ir aplinkybė, kad jau O. S. pildant 2010 m. lapkričio 30 d. prašymą patvirtinti fizinio asmens kvietimą užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodant O. S. giminystės ryšį su pareiškėju K. M., nurodyti neteisingi duomenys, t. y. kad K. M. yra O. S. pusbrolio sūnus. Atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjų atstovas O. S. paaiškino, jog šis įrašas („pusbrolio sūnus“) padarytas ne jo. Nurodė, kad šiuo paaiškinimu netikėti nėra pagrindo, kadangi vizualiai jis skiriasi nuo kitų įrašų. Pažymėjo, kad kilus abejonėms dėl pareiškėjo K. M. ar kitų pareiškėjų ir O. S. giminystės ryšių, buvo galima pareikalauti pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Atkreipė dėmesį, kad iš pateikto Vardo, tėvavardžio, pavardės keitimo liudijimo matyti, jog pareiškėjas K. M. turėtą pavardę – A. – į pavardę – M. (vertėjo nurodyta – M.) pakeitė 2010 m. gegužės 21 d., todėl 2009 m. gegužės 1 d. nuomos sutartyje nurodyta, kad RAB „Vagarsh ev Vordiner“ išnuomojo patalpą K. A.. Atkreipė dėmesį, kad duomenų apie RAB „Vagarsh ev Vordiner“ 2010 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. 158, kurioje nurodyta, kad K. M. nuomojasi iš RAB „Vagarsh ev Vordiner“ patalpas, patikimumas buvo tikrinamas telefonu, darė išvadą, kad minėta aplinkybė – pavardės pakeitimas, galėjo įtakoti neteisingos informacijos suteikimą, kadangi, sprendžiant tik pagal 2009 m. gegužės 1 d. nuomos sutarties nuostatas, pažymos pateikimo metu ji buvo galiojanti – galiojo iki 2011 m. gegužės 1 d., be to, teismui taip pat pateikta 2011 m. gegužės 1 d. tų pačių šalių sudaryta nuomos sutartis dėl tų pačių ar analogiškų patalpų nuomos. Kadangi, pagal pateiktus duomenis, prašymą nagrinėjęs asmuo neprašė pareiškėjo K. M. paaiškinti dėl jo darbinės veiklos, nenurodė pateikti papildomų dokumentų, teismas konstatavo, kad aplinkybės dėl pareiškėjo darbo Armėnijos Respublikoje nebuvo išsiaiškintos. Pažymėjo, kad įtarimų dėl neteisingų duomenų apie darbinę veiklą pateikimas negali būti ginčijamo sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti vizą, nurodyta priėmimo priežastimi.

Teigė, kad žinomos aplinkybės, susijusios su O. S. ir pareiškėjų giminystės ryšiu, taip pat K. M. darbine veikla Armėnijos Respublikoje nebuvo aiškios, tačiau jos galėjo būti išsiaiškintos pareikalavus pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius numatomą buvimo tikslą ir sąlygas bei ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumą, t. y. apklausiant S. M., gaunant dokumentus, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 134-138) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo Vizų kodekso 2 straipsnį, pažymi, kad Armėnijos Respublika nėra Europos Sąjungos narė, todėl pareiškėjai, norėdami vykti į Lietuvos Respubliką pagal O. S. kvietimą, turėjo gauti Šengeno vizas. Atkreipia dėmesį į Vizų kodekso 10 straipsnį, 14 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad Vizų kodekso II priede nurodytas neišsamus (pavyzdinių) patvirtinamųjų dokumentų sąrašas, kuriuos turi pateikti prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys. Nurodo Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 3 dalies b punktą, 32 straipsnį ir pabrėžia, kad Europos Sąjungos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į Europos Sąjungą pavojų nagrinėjant prašymus dėl Europos Sąjungos vizų išdavimo. Teigia, kad konsuliniam pareigūnui kilus abejonei dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, taip pat kilus abejonei dėl jų turinio teisingumo arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, konsulinis pareigūnas privalo vizos neišduoti. Tvirtina, kad teismas sistemiškai neaiškino Vizų kodekso normų, pagal kurias, atsakovo manymu, prašymą išduoti vizą teikiančio asmens pareiga yra pateikti konsuliniam pareigūnui patikimus ir pakankamus įrodymus, pagrindžiančius asmens numatomo buvimo Europos Sąjungos šalyje tikslą ir sąlygas, turėjimą pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, ar galėjimą teisėtai gauti tokių lėšų, taip pat ketinimą išvykti iš Europos Sąjungos valstybių narių teritorijos iki baigianti prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Pabrėžia, kad prašantis išduoti vizą asmuo privalo pateikti ne tik įrodymus apie buvimo Europos Sąjungos šalyje tikslą, bet ir įrodymus, pagrindžiančius buvimo Europos Sąjungos šalyje sąlygas. Paaiškina, kad tokie įrodymai konsulinėje praktikoje laikomi nesenos banko pažymos, kuriose parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą laiką (mažiausiai tris paskutinius mėnesius), kreditinės kortelės, grynieji pinigai konvertuojama valiuta, kelionės čekiai, algalapiai ir pan. Teigia, kad pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Nurodo, kad pareiškėjo konsului pateiktas 2010 m. gruodžio 10 d. bankinis dokumentas apie sąskaitoje esančius 1 221,25 JAV dolerius neatitiko Europos Sąjungoje nustatytų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių kelionės dokumentų (bilietų ar įrodymų apie bilietų rezervavimą), todėl minėtą sumą vertino kaip aiškiai nepakankamą pareiškėjo ir jo keturių asmenų šeimai nuvykti į Lietuvą, pragyventi 15 dienų ir grįžti į Armėniją. Teigia, kad kvietimą atvykti pateikęs O. S. 2010 m. gruodžio 7 d. pareiškime nurodė tik bendro pobūdžio teiginį, jog įsipareigoja suteikti pragyvenimo ir kitokias lėšas pareiškėjo šeimai, tačiau jokių savo finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų konsulatui nepateikė. Pažymi, kad konsulas neturi pareigos neapibrėžtą laiką bendrauti su pareiškėju iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Nurodo, kad konsului priimant skundžiamą sprendimą nebuvo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Pareiškėjai K. M., H. M., L. M. ir S. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 142-145) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pabrėžia, kad pareiškėjai, pateikdami atsakovui prašymus išduoti vienkartines vizas, pateikė visus būtinus ir atsakovo reikalaujamus duomenis apie savo asmenybes, turtinę padėtį, įvykdė kitus reikalavimus. Mano, kad atsakovas nenurodė ir neįrodė, kad tie duomenys yra nepatikimi. Teigia, kad atsakovas nenustatė nei vieno ir Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų pagrindų. Pažymi, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesirėmė apeliaciniame skunde nurodytu argumentu dėl pareiškėjų turimų pinigų nepakankamumo. Pažymi, kad pareiškėjai nurodė ketinę aplankyti Lietuvoje gyvenančius gimines ir sutikti su jais Naujuosius metus. Daro išvadą, kad pareiškėjų buvimo Lietuvoje trukmė negalėjo būti visas vizos galiojimo laikas. Paaiškino, kad pareiškėjai pateikė duomenis apie pinigines lėšas remdamiesi tuo, kad atsakovo armėniškai kalbanti darbuotoja pasakė, jog reikalingos lėšos – 40 eurų parai kiekvienam suaugusiam žmogui. Nurodo, kad nors pareiškėjas turėjo ir kitų lėšų kitose sąskaitose, armėniškai kalbanti darbuotoja nurodė, kad 1 221,25 JAV dolerių sumos užtenka. Pažymi, kad teisės aktai neįpareigoja kviečiančios šalies pateikti įrodymus apie savo turtinę padėtį. Nurodo, kad O. S. buvo kviečiamas į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnybą dėl pareiškėjų kvietimo, tačiau jam nebuvo pareikšta kokių nors pastabų dėl jo galimai nepakankamos turtinės padėties. Mano, kad migracijos tarnybos darbuotojai įsitikino, jog O. S. yra pakankamai apsirūpinęs asmuo ir galės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus rūpinantis kviečiamąja šalimi. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai pateikė draudimo polisus, papildomai liudijančius, kad pareiškėjai įvykdė visus konsulinio skyriaus reikalavimus ir buvo užtikrinę, kad jų buvimas Lietuvos Respublikoje nesukels niekam jokių sunkumų ar problemų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo (b. l. 6, 7) atsisakyti išduoti vizas pareiškėjams teisėtumo ir pagrįstumo. Iš minėto sprendimo matyti, jog vizą atsisakyta išduoti dėl to, kad nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas bei dėl to, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą Ambasados sprendimą panaikino.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Įstatymo 19 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu, norėdamas ją gauti, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti vizą pagrindų, išvardytų Įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą atsisakyti išduoti vizą užsieniečiui (Aprašo 99 p.).

Aprašo 14, 14.1, 14.2 punktuose nustatyta, kad vienkartinei trumpalaikei vizai gauti užsienietis vizų tarnybai pateikia: šio aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus (be kita ko, galiojantį kelionės dokumentą, atitinkantį Įstatymo 121 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato kitaip; dokumentus, patvirtinančius teisę sugrįžti į valstybę, iš kurios atvyko, arba valstybę, kurios pilietis ar nuolatinis gyventojas užsienietis yra, arba teisę vykti į trečiąją valstybę); kvietimą, patvirtintą šio aprašo VI skyriuje nustatyta tvarka, arba dokumentus, patvirtinančius numatomo apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų teisėtą gavimo šaltinį, turimas lėšas grįžti į valstybę, į kurią užsienietis turi teisę vykti. Kai užsieniečiui viza išduota kvietimo pagrindu, lėšų, būtinų atvykstančiam užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje, dydis yra 20 eurų vienai dienai, kitais atvejais – 40 eurų vienai dienai. Šis reikalavimas netaikomas nepilnamečiam užsieniečiui, vykstančiam kartu su pilnamečiu šeimos nariu.

Aprašo 26 punkte, be kita ko, nustatyta, kad kvietimas, atitinkantis šio aprašo reikalavimus, yra dokumentas, patvirtinantis fizinio asmens įsipareigojimą pasirūpinti, kad į Lietuvos Respubliką atvykstantis užsienietis būtų tinkamai apgyvendintas (gyvenamojoje patalpoje, kurioje kiekvienam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, įskaitant ir patį užsienietį, tenka daugiau kaip 14 kvadratinių metrų naudingojo ploto) jo buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laikotarpiu ir kad prireikus būtų padengtos užsieniečio grįžimo į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti, išlaidos. Nenustatęs priežasčių, dėl kurių kvietimas negali būti tvirtinamas, įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas patvirtina kvietimą (Aprašo 42 p.).

Bendrųjų konsulinių instrukcijų diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų V skyriuje numatyti prašymų išduoti vizą nagrinėjimo pagrindiniai kriterijai, tarp kurių nurodyta, jog reikia ypatingo budrumo bendraujant su "rizikos grupėms" priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Konsoliduojant ir plėtojant atitinkamas Bendrųjų konsulinių instrukcijų nuostatas buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą, nustatomos procedūros ir sąlygos, taikomos išduodant vizas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, neviršijančiam trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį. Vizų kodekso 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą išduoti vienodą vizą (visoje valstybių narių teritorijoje galiojanti viza) pateikiantis asmuo pateikia dokumentus, nurodančius kelionės tikslą; dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, arba pakankamų lėšų susimokėti už apgyvendinimą įrodymą; dokumentus, pagal Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir 3 dalį nurodančius, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; informaciją, padedančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Patvirtinamųjų dokumentų, kurių konsulatas gali reikalauti iš prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens, kad patikrintų, ar tenkinamos 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, neišsamus sąrašas nustatytas II priede (Vizų kodekso 14 str. 3 d.). Vizų kodekso II priedo B dalyje nurodyti dokumentai, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos: grįžimo arba kelionės pirmyn ir atgal bilietas arba rezervacija; finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas; įdarbinimą patvirtinantis dokumentas: banko pažymos; nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai; profesinė padėtis. Vizų kodekso II priedo C dalyje nurodytas giminystės ryšio su priimančiu ir (arba) kviečiančiu asmeniu patvirtinimas kaip dokumentas, susijęs su prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens šeimine padėtimi.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas, be kita ko, patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalies b punkte nurodyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Prašyme išduoti Šengeno vizą (b. l. 41-45) pareiškėjas nurodė pagrindinį kelionės tikslą – šeimos ar draugų lankymas. Kaip kviečiantysis asmuo nurodytas O. S.. Numatomo buvimo ar tranzito trukmė – 15 dienų (2010 m. gruodžio 29 d. – 2011 m. sausio 12 d.). Iš O. S. 2010 m. gruodžio 7 d. pareiškimo (b. l. 64) matyti, kad O. S. ir A. S. sutinka, jog pareiškėjai gyventų jiems priklausančiame name, įsipareigoja suteikti pragyvenimo lėšas ir apmokėti sveikatos priežiūros išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jiems suteiktas paslaugas, taip pat užtikrina, kad prireikus būtų padengtos pareiškėjų grįžimo į valstybę, į kurią jie turi teisę grįžti, išlaidos. O. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jam skambino iš tarnybos ir klausė kaip jis ketina sutikti giminaičius, tuomet jis paaiškino, kad pareiškėjai pas jį gyvens, bus viskuo aprūpinti. Tvirtino, kad visus įsipareigojimus priėmė jo šeima. Nurodė, kad pateikė visus reikalaujamus dokumentus, tačiau dokumentų, minimų atsakovo atsiliepime į skundą nepateikė, kadangi jų nebuvo prašoma pateikti (b. l. 118-119). Pareiškėjai rašte teismui (b. l. 99-100) nurodė, kad Ambasadoje dokumentai iš jų buvo priimti po 5-10 minučių pokalbio rusų kalba. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pokalbio su pareiškėjais metu buvo teiraujamasi, pas ką jie ketina vykti, kokiu tikslu, paprašyta pateikti išsamesnę informaciją apie kviečiančiuosius asmenis, tačiau iš nerišlių ir neišsamių pareiškėjo atsakymų, painių paaiškinimų, konsuliniam pareigūnui nepavyko susidaryti įspūdžio dėl vykimo į Lietuvą tikslo pagrįstumo ir įsitikinti, kad kviečiamieji tikrai pažįsta kviečiančiuosius. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pokalbio metu pareiškėjas paaiškino, jog norima vykti pas gimines švenčių proga. Kokios aplinkybės lėmė, kad, atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą pareiškėjui nurodžius pokalbio metu, taip pat pažymėjus prašymuose išduoti Šengeno vizą, esant patvirtintam O. S. kvietimui pareiškėjams laikinai atvykit į Lietuvos Respubliką, buvo prieita išvada neišduoti pareiškėjams vizos dėl numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimo, atsakovas aiškiai nenurodė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimų pokalbio metu nerišlumui galėjo turėti įtakos rusų kalbos mokėjimas. Pažymėtina, kad O. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog K. M. sunkiai kalba rusiškai (b. l. 119). Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad konsulinio pareigūno abejones dėl giminystės ryšio sustiprino painiava kvietimuose, kuriuose buvo nurodyta, jog kviečiančiųjų giminaitis yra K. M.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu O. S. paaiškino, kad kvietimuose, kuriuos jis užpildė, prirašyta ne jo raštu, supainioti giminystės ryšiai. Iš O. S. prašyme patvirtinti kvietimą pareiškėjams laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką (b. l. 94) matyti, kad raštas, kuriuo nurodytas giminystės ryšys, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, vizualiai skiriasi nuo kitų įrašų. Atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad atsakovo išvadai dėl iškilusios abejonės, ar pareiškėjai ir kviečiančioji šalis pažįsta vieni kitus, patvirtinimui nėra pakankamai įrodymų.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo aplinkybes, susijusias tiek su pareiškėjų finansinėmis galimybėmis atvykti į Lietuvos Respubliką atitinkamam laikotarpiui, tiek su O. S. materialine padėtimi. Pažymėtina, kad atsiliepime į skundą atsakovas šių aplinkybių neakcentavo, priešingai, pabrėžė kaip esminį atsisakymą išduoti vizą - įspūdį, susidariusį po pokalbio su pareiškėju, o ne konkrečių dokumentų nepatikimumą. Atsakovas nenurodė, kodėl pareiškėjo pateiktas bankinis dokumentas, pagrindžiantis, jog jo sąskaitoje yra 1221,25 USD, neatitiko reikalavimų, taip pat nepagrindė savo teiginio dėl O. S. nepatikimumo. Byloje nėra duomenų, kad būtų patvirtintas O. S. prašymas patvirtinti kvietimą esant abejonėms dėl jo patikimumo, taip pat nėra duomenų, jog iš O. S. būtų prašoma dokumentų, patvirtinančių jo pakankamą finansinę padėtį. Todėl apelianto teiginys dėl O. S. įsipareigojimo bendro pobūdžio ir nepatikimumo nėra pagrįstas. Kaip minėta, nenustatęs priežasčių, dėl kurių kvietimas negali būti tvirtinamas, įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas patvirtina kvietimą (Aprašo 42 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame atsisakyme išduoti vizą kaip tokio atsisakymo pagrindas nėra pažymėtas trečiasis punktas, nurodantis įrodymų nepateikimą dėl pakankamo pragyvenimo lėšų turėjimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad bylos medžiaga rodo, jog konsului priimant skundžiamą sprendimą egzistavo pagrindas atsisakyti išduoti vizą – nebuvo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Pažymėtina, kad atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui atsakovas šios aplinkybės nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame sprendime atsisakyti išduoti vizas pareiškėjams minėtas pagrindas, įtvirtintas devintame punkte nėra pažymėtas. Apeliantas nepateikė pakankamai argumentų, patvirtinančių jo teiginį, kad byloje esantys įrodymai rodo, jog pareiškėjai neketino išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas patvirtino, jog pareiškėjų kelionės bilietai buvo rezervuoti. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos šalyje 2010 m. spalio-gruodžio mėnesiais buvo padaugėję fiktyvių kvietimų atvejų, nesudaro pagrindo atsisakyti išduoti vizą nesant pakankamos aplinkybių visumos, leidžiančios konstatuoti teisės aktuose įtvirtintą atsisakymo išduoti vizą pagrindą.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius