Kauno apygardos teismo nutartis

2013-11-12 · Civilinė byla Nr. 2A-1754-555/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-12
Bylos Nr.
2A-1754-555/2013
Teisminio proceso Nr.
2-20-3-00087-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas, Dalia Burdulienė, Egidijus Tamašauskas
Ieškovas
D. J.
Atsakovas
A. J.
Kategorijos
  • 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1754-555/2013Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00087-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.2; 121.18; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Burdulienės, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Žibo apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. J. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-227-925/2013 pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas, būdamas santuokoje su ieškove, pagal 1992 m. sausio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei įregistravo šį turtą savo vardu viešame registre (b. l. 11-12, 17-18). Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 1993 m. vasario 10 d. sprendimu šalių santuoką nutraukė (b. l. 8-9). Santuokos nutraukimas įregistruotas 1993 m. balandžio 29 d. (b. l. 10). Nei nutraukiant santuoką 1993 m. teisme, nei vėliau teismine tvarka (iki šio ieškinio pareiškimo) šalys nesidalijo santuokoje įgyto turto. Atsakovas po santuokos nutraukimo liko gyventi ginčo gyvenamajame name, rūpinosi šiuo gyvenamuoju namu bei jam priklausančiais statiniais, ginčo nekilnojamąjį turtą prižiūrėjo, mokėjo šio turto išlaikymui reikalingus mokesčius. Ieškovė po santuokos nutraukimo išsikėlė iš ginčo gyvenamojo namo ir prie ginčo nekilnojamojo turto išlaikymo ar jo priežiūros niekaip neprisidėjo. Ieškovė išsituokdama sau pasiėmė jos pasirašytame rašte nurodytą santuokoje įgytą turtą - sekciją, sofą lovą, stalą su kėdėmis, vieną lovą, televizorių, šaldytuvą, juodmargę karvę ir vieną paršą, šviestuvą, tris kilimus, veidrodį (b. l. 39).

2013 m. sausio 23 d. ieškovė kreipėsi į tesimą prašydama teismo padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą – gyvenamąjį namą su statiniais (2 ūkiniai pastatai, tvartas, kiemo statiniai), esančius (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po ½ dalį, atsakovui priteisiant visą turtą natūra, ieškovei priteisiant iš atsakovo 10000 Lt kompensaciją už jos turto dalį. Nors ieškovė jos pasirašytame rašte nurodė atsisakanti gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ir kito išvardinto kilnojamojo turto, ieškovės teigimu, šiuo raštu ji tik patvirtino, kad leidžia ir palieka atsakovui naudotis nekilnojamuoju turtu, tačiau savo nuosavybės teisės dalies į nurodytą nekilnojamąjį turtą ji neatsisakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Teismas taikė ieškinio senatį vadovaudamasis ieškovės D. J. po teismo sprendimo nutraukti šalių santuoką pasirašytu raštu (b. l. 39), kuriame ji nurodė, kad turtą pasidalina draugiškai ir išvardino, kokius daiktus išsituokdama ji pasiima sau ir kokių daiktų atsisako. Teismas šį raštą vertino kaip įrodymą, patvirtinantį šalių valią dėl bendrosios jungtinės nuosavybės ir reikšmingą senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo eigos pradžiai nustatyti. Nors ieškovė teigė, kad ji apie tai, jog jos teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę yra pažeista, sužinojo tik 2012 m. gruodžio mėn., kai sužinojo apie jos išdeklaravimą iš ginčo turto, todėl nuo tada turi būti skaičiuojama senaties termino eiga, teismas nustatęs, kad sprendimas panaikinti deklaruotos gyvenamosios vietos adresą D. J. priimtas dviem kaimynams paliudijus, kad D. J. šiame name negyvena daugiau kaip 16 metų (b. l. 14), sprendė, kad tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovės teisės naudotis, valdyti ar disponuoti ginčo nekilnojamuoju turtu pažeidimo pradžios momentu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, nors ir žinodama, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovo vardu, žinodama, kad ji po santuokos nutraukimo yra pasirašiusi raštą dėl ginčo nekilnojamojo turto atsisakymo, per laikotarpį nuo jos ištuokos su atsakovu išregistravimo 1993 m. balandžio 29 d. iki šio ieškinio pareiškimo teismui 2013 m. sausio 29 d. būtų reiškusi atsakovui kokias nors pretenzijas dėl naudojimosi, valdymo ar disponavimo ginčo turtu. Kaip nurodė pati ieškovė, ji nuo to laiko, kai išsikraustė iš santuokos metu įgytos gyvenamosios patalpos, prie šio turto priežiūros niekuo neprisidėjo, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė po ištuokos su atsakovu būtų sprendusi kokius nors kitus su šio turto išlaikymu, valdymu ar naudojimu susijusius klausimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apie abiejų šalių veiksmus po jų ištuokos įregistravimo 1993 m. balandžio 29 d. iki ieškovės kreipimosi į teismą su šiuo ieškiniu 2013 m. sausio 29 d., teismas laikė, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eigos pradžia sutampa su santuokos pasibaigimo laiku (ištuokos įregistravimu - SŠK), todėl ieškovė turėjo pateikti teismui ieškinį dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo iki 1996 m. balandžio 29 d., tačiau kreipėsi į teismą tik 2013 m. sausio 29 d. Teismas jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenustatė, todėl darė išvadą, kad ieškovė praleido trejų metų terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokinio turto padalijimo be svarbių priežasčių (SŠK 23 str. 4 d.), o tai sudaro pagrindą pareikštą ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.131 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovės paaiškinimus, todėl netinkamai išaiškino ir pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovės vertinimu teismas, nustatęs, kad ginčo turtas po santuokos nutraukimo priklauso šalims bendros dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą suvokė 2012 m. lapkričio 16 d., todėl kreipėsi į teismą, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, o surašytas raštas negali būti esminis pagrindas ir negali nuginčyti to, kad po santuokos nutraukimo likęs nepadalintas bendras buvusių sutuoktinių turtas turi būti anksčiau ar vėliau padalintas. Svarbi aplinkybė yra tai, tačiau teismas jos neįvertino, kad atsakovas šioje byloje siekė ginčą spręsti taikiai, siūlė sumokėti ieškovei 4000 Lt už jos turto dalį, kas taip pat vertintina, kaip jo suvokimas, kad turtas tarp šalių padalintas nebuvo. Dėl nurodytų priežasčių teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo nuo santuokos išregistravimo momento prieštarauja viešam interesui, teisėtai civilinei apyvartai, ieškovės teisėtiems lūkesčiams gauti dalį buvusio bendro sutuoktinių turto bei šeimos teisės principams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas. Pirmos instancijos teisme nustatyta, kad apeliantė po santuokos nutraukimo 1993 m. vasario 10 d. į ginčo namus negrįžo. Praėjus keliems mėnesiams su atsakovu pasidalijo bendrą sutuoktinių turtą, surašė tai patvirtinantį dokumentą. 1993 m. balandžio 29 d. įregistravo ištuoką. Ginčo turtu nuo santuokos nutraukimo nesinaudojo, apie jo būklę, pasikeitimus nesidomėjo, jokių mokėjimų neatliko. Apeliantė siekia peržiūrėti 1993 m. šalių susitarimą dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, kas prieštarauja CK 1.2 str. įtvirtintam teisinio apibrėžtumo principui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl ieškinio senaties pradžios momento, t. y. netinkamai taikė ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas, nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes, įrodymus įvertino remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, todėl jo nustatyti faktai yra labiau tikėtini kaip faktiškai egzistavę (CPK 185 straipsnis). Kolegija taip pat daro išvadą, jog byloje pateiktų įrodymų visuma, ją įvertinus tikimybių pusiausvyros principu, būtent ir leidžia padaryti tas išvadas, kurias ir yra padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo. Teismas grįsdamas savo sprendimą aptarė ne tik tuos įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir nurodė argumentus, dėl kurių atmetė kitus ieškovo pateiktus įrodymus.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali ginti savo pažeistas teises, reikšdamas ieškinį. Šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Taigi šis institutas nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais.

Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo galiojusio Santuokos ir Šeimos kodekso 10 straipsnyje ir Civilinio kodekso 1.127 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai reiškia, kad sužinojimu apie teisės pažeidimą laikoma diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Nuo tos dienos pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Sprendžiant, kada asmuo sužinojo apie pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą, teismų praktikoje įprastai svarstoma, kaip vidutinis, apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė pažeista. Svarstant šį klausimą reikšmės turi ieškovo amžius, išsilavinimas, faktinės bylos aplinkybės ir susiklosčiusi teisinė situacija. Tik įvertinęs faktorių visumą, teismas gali nustatyti, kada asmuo, prašantis apginti pažeistas teises, sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių santuoka nutraukta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 1993 m. vasario 10 d. sprendimu. Nagrinėjant ištuokos bylą šalys nurodė, kad kartu negyvena nuo 1993 m. sausio mėnesio, nes sutuoktinė (šios bylos ieškovė) išsikėlė gyventi pas kitą vyrą (b .l. 8-9). Nagrinėjant šią bylą šalys patvirtino, kad atsakovas po santuokos nutraukimo liko gyventi ginčo name, o ieškovė, iš jo išsikėlusi prieš ištuoką, daugiau jame nebegyveno, prie ginčo turto išlaikymo ar jo priežiūros neprisidėjo. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, taip pat įvertinęs ieškovės rašto turinį (b. l. 39), kuriame ieškovė nurodė, kad šalys turtą pasidalijo draugiškai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantė apie pažeistas teises sužinojo nuo ištuokos įregistravimo dienos ir ieškinio dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo senaties termino pradžią skaičiavo nuo kitos dienos po ištuokos 1993 m. balandžio 30 d. įregistravimo (b. l. 10).

Šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, taip pat, nekilnojamąjį bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą taikomas, jeigu jis pasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino senatį reguliuojančias normas ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes ji su atsakovu nebuvo sutarusi pasidalinti santuokoje įgyto turto, šeimos gyvenamojoje vietoje buvo likę jos visi daiktai ir turtas, šalių susitarimas, kuriame buvo išvardinti daiktai, kuriuos pasiima ir naudoja ieškovė, nebuvo realizuotas, todėl iki gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pakeitimo nebuvo tikslo reikšti reikalavimus dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta, nes jų, išskyrus pačios apeliantės teiginius, nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija aplinkybių, jog su atsakovu negyvena nuo 1993 m. sausio mėnesio ir, kad prie ginčo nekilnojamojo turto išlaikymo neprisideda. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo pat santuokos nutraukimo dienos jos teisės nebuvo pažeidžiamos, kadangi tik pakeitus gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, atsakovas įgijo teisę be suvaržymų disponuoti turtu. Kolegija sprendžia, kad gyvenamosios vietos deklaravimas nesukuria nuosavybės teisių į ginčo turtą, todėl nustačius, kad apeliantė dar prieš ištuoką išsikėlė iš ginčo turto ir juo po ištuokos nesinaudojo, palikdama šį turtą naudotis atsakovui, pagal savo amžių turėjo suvokti, kad tokiais veiksmais, kada turtu naudojasi tik buvęs sutuoktinis, varžomos ir pažeidžiamos jos turtines teises, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantė apie pažeistas teises žinojo santuokos nutraukimo momentu ir turėjo pagrindą ieškinio senatį skaičiuoti nuo kitos dienos po ištuokos įregistravimo (galiojusio SŠK 10 straipsnis). Apeliantės argumentai, kad ilgą laiką jos gyvenamoji vieta buvo deklaruota ginčo name, kuriame gyvena atsakovas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir nesuteikia pagrindo pripažinti, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantės argumentas, kad teismas nesiaiškino senaties terminui taikyti būtinų aplinkybių ir nesvarstė ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybių taip pat nepagrįstas, nes jos nurodyti argumentai dėl atsakovo siekio išspręsti ginčą taikiai, taip pat faktinės aplinkybės apie jos - apeliantės gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pakeitimą nepakankami pripažinti svarbiomis aplinkybėmis, suteikiančiomis galimybę atnaujinti keleriais metais praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad 2013 metais pareikšto ieškinio senaties terminas pasibaigė 1996 m. balandžio 29 d., o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas, nesant pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pagrįstai, vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, ieškinį atmetė. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka aptarto instituto tikslus, tarp jų, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Ieškovė per trejus metus nuo suvokimo apie pažeidžiamas turtines teises dienos turėjo teisę ir galimybes pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau per įstatymo nustatytą terminą savo teise nepasinaudojo, kita vertus, atsakovas, kurio vardu ir nuosavybės teise turtas registruotas nuo 1992 metų, pasibaigus ieškinio dėl santuokoje įgyto turto dalybų senaties terminui, galėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovė neturi jokių turtinių pretenzijų ir naudotis bei rūpintis juo, kaip jam vienam priklausančiu turtu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmestinas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia BurdulienėEgidijus TamašauskasArvydas Žibas