Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė palaikė ieškinį ir jame išdėstytas aplinkybes, prašė ieškinį patenkinti, nes ieškovei priklauso ½ dalis santuokoje įgyto turto, kuris buvo įgytas už abiejų sutuoktinių lėšas, turto įgijimo metu abu sutuoktiniai dirbo, vedė bendrą ūkį, gyvenamasis namas buvo pilnai įrengtas ir tinkamas gyventi dar iki šalių santuokos nutraukimo, tiek ieškovė, tiek atsakovas prisidėjo prie bendro turto sukūrimo. Ieškovės atstovė teigė, kad dėl pareikšto reikalavimo nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties, nes ieškovė D. J. apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. gruodžio mėn., kai buvo išregistruota iš ginčo turto, todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šios datos, t.y. būtent tada D. J. pradėjo jausti grėsmę savo turtui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas, būdamas santuokoje su ieškove, pagal 1992-01-20 pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini)., Kaišiadorių r. sav., bei įregistravo šį turtą savo vardu viešame registre (b.l. 11-12, 17-18). Kaišiadorių rajono apylinkės teismas (duomenys neskelbtini)sprendimu šalių santuoką nutraukė (b.l. 8-9). Santuokos nutraukimas įregistruotas (duomenys neskelbtini) (b.l. 10). Šalys patvirtino, kad nei nutraukiant jų santuoką 1993 m. teisme, nei vėliau teismine tvarka (iki šio ieškinio pareiškimo) jos nesidalijo santuokoje įgyto turto. Atsakovas po santuokos nutraukimo liko gyventi ginčo gyvenamajame name, rūpinosi šiuo gyvenamuoju namu bei jam priklausančiais statiniais, ginčo nekilnojamąjį turtą prižiūrėjo, mokėjo šio turto išlaikymui reikalingus mokesčius. Ieškovė patvirtino, kad po santuokos nutraukimo ji išsikėlė iš ginčo gyvenamojo namo ir prie ginčo nekilnojamojo turto išlaikymo ar jo priežiūros niekaip neprisidėjo. Ieškovė taip pat patvirtino, kad ji išsituokdama sau pasiėmė jos pasirašytame rašte nurodytą santuokoje įgytą turtą - sekciją, sofą lovą, stalą su kėdėmis, 1 lovą, televizorių, šaldytuvą, juodmargę karvę ir 1 paršą, šviestuvą, 3 kilimus, veidrodį (b.l. 39). Išvardintus daiktus ieškovė nurodė pasiėmusi ir raštą pasirašiusi praėjus maždaug porai mėnesių po teismo sprendimo nutraukti santuoką. Nors ieškovė minėtame jos pasirašytame rašte nurodė atsisakanti gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ir kito išvardinto kilnojamojo turto, ieškovės teigimu, šiuo raštu ji tik patvirtino, kad leidžia ir palieka atsakovui naudotis nekilnojamuoju turtu, tačiau savo nuosavybės teisės dalies į nurodytą nekilnojamąjį turtą ji neatsisakė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismas, šioje byloje spręsdamas dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, vadovaujasi 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje V. R. v. R. R., Nr. 3K-3-744/2002; 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje L. M. v. A. M., Nr. 3K-3-705; 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje I. D. v. A. D., Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje G. B. v. V. B., Nr. 3K-3-57, 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje A.G. v. K.G., Nr. 3K-3-551/2006, kt.), t.y. nors nekilnojamasis turtas, esantis ginčo dalyku šioje byloje, įgytas 1992 m., t.y. galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau - SŠK), tačiau apie šio turto teisinį statusą spręstina pagal galiojančio CK normas. Be to, pažymėtina, kad tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Šioje byloje ieškovės nurodytas turtas buvo įgytas gyvenant santuokoje su atsakovu, buvo įregistruotas viešajame registre 1992 m., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl preziumuojama, kad ginčo dalyku šioje byloje esantis nekilnojamasis turtas yra bendroji ginčo šalių nuosavybė. Ši prezumpcija gali būti paneigta įrodžius, kad šis turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė (SŠK 22 str., CK 3.88 str. 2 d., 3.89 str.). Atsakovas turėjo teisę įrodinėti, kad ieškovės nurodytas gyvenamasis namas su statiniais, nors įgyti santuokos su ieškove metu, yra jo asmeninė, bet ne bendroji su ieškove nuosavybė, tačiau byloje nebuvo pareikšta reikalavimo dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tuo tarpu įvertinęs visus į bylą pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į turto įsigijimo dokumentus, turto įsigijimo laiką, į tai, kad ginčo nekilnojamojo turto statyba baigta 1989-1990 m., turtas jo įsigijimo metu buvo tinkamas naudotis ir gyventi, turto įsigijimo metu abu sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, buvo dirbantys, turėjo investicinių čekių (b.l. 41-42, 53-54, 57-58), teismas neturi pagrindo vertinti ginčo turto asmenine atsakovo nuosavybe. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. R. K.; Nr. 3K-3-476/2002).

SŠK 23 straipsnyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas bendrajai jungtinei nuosavybei padalyti, tačiau nebuvo nurodyta, nuo kurio momento šis terminas pradedamas skaičiuoti. Tuo tarpu SŠK 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame šio kodekso straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Taigi pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties termino eiga dėl turto, laikytino bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kurią buvęs sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. teisė naudotis, valdyti ar disponuoti šiuo turtu. Šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje J. J. v. R. J., Nr. 3K-3-280/2000, Teismų praktika 14, p. 43–47; 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje N. K. v. A. M., Nr. 3K-3-488/2001, Teismų praktika 16, p. 67–71, 2008 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje R.G. v. Z.G., Nr. 3K-3-292/2008, kt.).

Teismas laiko, kad šiuo atveju senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po šalių ištuokos eigos pradžiai reikšminga aplinkybė yra ieškovės D. J. 1993 metais, kaip nurodė šalys, praėjus porai mėnesių po teismo sprendimo nutraukti jų santuoką, pasirašytas raštas (b.l. 39), kuriame ji nurodė, kad turtą pasidalina draugiškai ir išvardino, kokius daiktus išsituokdama ji pasiima sau ir kokių daiktų atsisako. Nors šis raštas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisines pasekmes dėl santuokinio šalių turto padalijimo, tačiau jis vertintinas kaip įrodymas, patvirtinantis šalių valią dėl bendrosios jungtinės nuosavybės ir reikšmingas senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo eigos pradžiai nustatyti. Nors ieškovė teigė, kad ji apie tai, jog jos teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę yra pažeista, sužinojo tik 2012 m. gruodžio mėn., kai sužinojo apie jos išdeklaravimą iš ginčo turto, todėl nuo tada turi būti skaičiuojama senaties termino eiga, teismas neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. J. prašymu 2012-12-05 iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)., Kaišiadorių r. sav., buvo išdeklaruota D. J., kuri deklaravo savo gyvenamąją vietą šiame name nuo 1986-04-15, sprendimas panaikinti deklaruotos gyvenamosios vietos adresą D. J. priimtas dviem kaimynams paliudijus, kad D. J. šiame name negyvena daugiau kaip 16 metų (b.l. 14). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė D. J. gyvenamąją vietą nurodytu adresu buvo deklaravusi dar iki jos santuokos su atsakovu nutraukimo. Pažymėtina, kad gyvenamosios vietos deklaracija nepatvirtina konkrečių gyvenamąją vietą deklaravusio asmens teisių į patalpą, kurioje deklaruota gyvenamoji vieta, turinio, kartu gyvenamosios vietos deklaracija nesukuria ir nesuteikia nuosavybės teisių į tą patalpą. Byloje nustatyta, kad ieškovė po santuokos su atsakovu nutraukimo nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto nebuvo įgijusi (b.l. 15), todėl vien ta aplinkybė, kad nuo ieškovės santuokos nutraukimo su atsakovu 1993 m. iki 2012 m. nebuvo išspręstas ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos, kurioje ji gyveno iki santuokos nutraukimo, o po santuokos nutraukimo daugiau joje nebegyveno, panaikinimo klausimas, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti ieškovės teisių naudotis, valdyti ar disponuoti ginčo nekilnojamuoju turtu pažeidimo pradžios momentu jos išdeklaravimo iš ginčo gyvenamųjų patalpų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, nors ir žinodama, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovo vardu, žinodama, kad ji po santuokos nutraukimo yra pasirašiusi raštą dėl ginčo nekilnojamojo turto atsisakymo, per laikotarpį nuo jos ištuokos su atsakovu išregistravimo (duomenys neskelbtini)iki šio ieškinio pareiškimo teismui 2013-01-29 būtų reiškusi atsakovui kokias nors pretenzijas dėl naudojimosi, valdymo ar disponavimo ginčo turtu. Kaip nurodė pati ieškovė, ji nuo to laiko, kai išsikraustė iš santuokos metu įgytos gyvenamosios patalpos, prie šio turto priežiūros niekuo neprisidėjo, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė po ištuokos su atsakovu būtų sprendusi kokius nors kitus su šio turto išlaikymu, valdymu ar naudojimu susijusius klausimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apie abiejų šalių veiksmus po jų ištuokos įregistravimo (duomenys neskelbtini) iki ieškovės kreipimosi į teismą su šiuo ieškiniu 2013-01-29, teismas laiko, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eigos pradžia sutampa su santuokos pasibaigimo laiku (ištuokos įregistravimu - SŠK), todėl ieškovė turėjo pateikti teismui ieškinį dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo iki 1996-04-29, tačiau kreipėsi į teismą tik 2013-01-29. Teismas jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenustatė, todėl darytina išvada, kad ieškovė praleido trejų metų terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokinio turto padalijimo be svarbių priežasčių (SŠK 23 str. 4 d.), o tai sudaro pagrindą pareikštą ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.131 str. 1 d.).

Ieškininį atmetus, atsakovas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Nustatyta, kad atsakovas byloje patyrė 700 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 66-67), kurios susidarė iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje, t.y. atsakovas po atsiliepimo į ieškinį pateikimo teismui ir jo kartu su atstovu advokatu K.Ramanausku dalyvavimo 2013-03-19 parengiamajame teismo posėdyje, pakeitė atstovą – atsakovo interesams nagrinėjant bylą iš esmės 2013-05-07 teismo posėdyje atstovavo advokato padėjėjas Edvardas Bandariavičius, kuris pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad atsakovas A. J. jam už teisines paslaugas šioje byloje sumokėjo 1000 Lt (b.l. 74, 77). Atsakovas taip pat pateikė įrodymus, kad jis patyrė ir kitų išlaidų – 4 Lt už byloje esančių dokumentų kopijų padarymą ir 64 Lt už į bylą jo pateiktą archyvinę pažymą dėl ginčo gyvenamojo namo pirkimo (b.l. 76, 78). Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p., 9 p., 98 str., atmetus ieškinį atsakovui iš ieškovės priteistina iš viso 1200 Lt advokato ir advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų, t.y. 1000 Lt atsakovo prašytų priteisti advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų sumažinus per pusę, atsižvelgus į tai, kad teismui nebuvo pateiktas šių išlaidų paskaičiavimas ir pagrindimas bei įvertinus tai, kad advokato padėjėjas atsiliepimo į ieškinį nerengė ir atstovavo atsakovui tik viename teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės, taip pat atsakovui priteistina 68 Lt kitų įrodymais pagrįstų išlaidų.

Iš ieškovės valstybės naudai taip pat priteistina 11,74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu (CPK 82 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d., b.l. 2).

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

atmesti ieškinį.

Priteisti iš atsakovės D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 1268 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. J., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovės D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 11,74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, valstybės naudai, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos (įm. kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.