Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. M., padaręs nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduodant jį A. M. atsakomybei 2 metams be užstato, ir baudžiamoji byla jam buvo nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. M. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 518 patvirtinto Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, darbo ir profesinio parengimo organizavimo tvarkos, vaikų įdarbinimo sąlygų aprašo 4, 5.4, 13, 15, 22.13, 22.14 punktų, R. M. įmonės „A.“ Metalo pjovimo staklių operatoriaus pareiginių nuostatų 1 punkto, Darbuotojų instruktavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tvarkos aprašo 2 punkto reikalavimus, t. y. vykdydamas darbdavio funkcijas (būdamas R. M. įmonės „A.“ savininku) ir privalėdamas sudaryti darbuotojams saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas, būdamas atsakingu už darbuotojų saugą ir sveikatą, negavęs vieno iš tėvų raštiško sutikimo dėl vaiko darbo, negavęs asmens sveikatos priežiūros išduotos medicininės pažymos, raštu neinformavęs vaiko tėvų apie vaikui galinčią kilti profesinę riziką, neinstruktavęs, kaip saugiai dirbti, bei nesupažindinęs su rizikos veiksniais darbo aplinkoje, neturintį kvalifikacinio pažymėjimo ir analogiško darbo patirties G. Č. (gimusį (duomenys neskelbtini) metais), paskyrė dirbti nepilnamečiui draudžiamą darbą – dirbti prie metalo apdirbimo staklių „P. B. 250“, dėl ko 2020 m. liepos 3 d. apie 13 val. darbo vietoje – R. M. įmonės „A.“ patalpose, (duomenys neskelbtini), įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, sukėlęs nukentėjusiajam G. Č. sunkius padarinius – dirbdamas nukentėjusysis G. Č. susižalojo kairės rankos plaštaką ir jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (nustatyta kairės plaštakos dalies visiška amputacija).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas R. M. taikyti laidavimo institutą ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde prokurorė su tuo nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas R. M. BK 40 straipsnį pritaikė netinkamai, t. y. nesant šio straipsnio 2 dalies 2 – 4 punktuose numatytų būtinųjų laidavimo sąlygų, be to, R. M. sutuoktinė nėra tinkama laiduotoja. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šiuo atveju yra pagrįstas ir buvo galimas, visos sąlygos, būtinos šio instituto taikymui, skundžiamame nuosprendyje nustatytos, teismo padarytos išvados motyvuotos. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo abejoti laiduotojos A. M. tinkamumu.

6. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi, šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas dėl tinkamo laiduotojo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

7. Kaip minėta, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad laidavimas gali būti taikomas, kai asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Prokurorės teigimu, R. M. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės (bandė nuslėpti G. Č. nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes) bei savo kaltę pripažino tik dėl surinktų įrodymų visumos. Tačiau su tokiais teiginiais sutikti pagrindo nėra.

8. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-693/2019).

9. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, iškart po įvykio R. M., siekdamas išvengti atsakomybės, slėpė įvykio aplinkybes. R. M. to ir pats neneigė. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tokį R. M. elgesį vertina neigiamai. Tačiau, vėlesnis R. M. elgesys pasikeitė, jis savo kaltę suprato, ją pripažino bei dėl įvykio gailėjosi. Iš bylos matyti, kad jau kitą dieną (2020 m. liepos 4 d.) į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams R. M. nurodė visas įvykio aplinkybes, kaltės neneigė. Iš bylos matyti ir tai, kad pirmos apklausos, kuri vyko 2020 m. rugsėjo 28 d., metu R. M. pasinaudojo teise neduoti parodymų ir nurodė, jog parodymus duos kitos apklausos metu, šios apklausos metu jis neišreiškė ir savo pozicijos dėl kaltės. Tačiau antros ir trečios apklausų, vykusių 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2020 m. gruodžio 14 d., metu R. M. savo kaltę pripažino ir gailėjosi, išsamiai papasakojo apie įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo R. M. pripažino iki jo bei gynėjo supažindinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teisme R. M. taip pat savo kaltę pripažino visiškai, gailėjosi, davė nuoseklius parodymus. Taip pat R. M. ikiteisminio tyrimo metu siūlė pagalbą dėl nukentėjusiojo G. Č. gydymo (liudytojų R. M., R. M. parodymai), teisiamajame posėdyje atsiprašė nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą R. M., bandė tai padaryti dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau atstovė su juo nenorėjo bendrauti, taip pat jis neturėjo nukentėjusiojo ar jo motinos kontaktų. Taigi, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad R. M. visiškai nepripažino padaręs nusikalstamą veiką ar dėl jos padarymo prisipažino tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos. Vien ta aplinkybė, kad asmuo tam tikru proceso metu naudojasi teise neduoti parodymų ar net neigia kaltę padarius nusikalstamą veiką, savaime nėra pagrindas spręsti, jog vėlesnis įtarimo ar kaltinimo pripažinimas yra formalus. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis G. Č. buvo įdarbintas nelegaliai, todėl jam sunkiai susižalojus visiškai suprantama, nors gal ir ne visada pateisinama, kaltininko neadekvati pirma reakcija į įvykį, kas ir buvo šiuo atveju.

10. Iš bylos matyti, kad R. M. atlygino žalą Panevėžio teritorinei ligonių kasai, taip pat jis atlygino nukentėjusiajam bei jo atstovei pagal įstatymą padarytą turtinę žalą bei dalį neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų pakanka tam, kad būtų galima pagrįstai spręsti, jog R. M. savo nusikalstamus veiksmus vertina kritiškai, dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės laikėsi nuoseklios pozicijos pripažindamas savo kaltę ir išreikšdamas gailėjimąsi dėl savo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga.

12. Apeliaciniame skunde prokurorė abejoja ir tuo, kad R. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi jis anksčiau buvo teistas, taip pat baustas administracine tvarka. Kaip matyti iš bylos, R. M. praeityje buvo teistas, tačiau jo teistumas yra išnykęs – taigi, jis yra neteistas. Taip pat iš bylos matyti, kad R. M. buvo baustas administracine tvarka, tačiau jo pažeidimai nebuvo itin šiurkštūs, visas baudas jis sumokėjęs. Anksčiau jis nebuvo baustas administracine tvarka ar teistas už panašaus pobūdžio teisės pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas manyti, kad R. M. laikysis teisės aktų reikalavimų ir nedarys nusikalstamų veikų, vertino visų šių duomenų visumą. Ši visuma rodo, kad R. M. nusikalstama veika buvo atsitiktinė ir jo elgesiui nėra būdingas nusikalstamų veikų modelis. Kad R. M. kritiškai įvertino savo elgesį patvirtina ir tai, kad jis vykdo savo pasižadėjimą atlyginti nukentėjusiajam ir jo atstovei pagal įstatymą padarytą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. M. asmenybė, jo dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltės pripažinimas bei gailestis, dalinis žalos atlyginimas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas leidžia daryti išvadą, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga.

13. Apeliaciniame skunde prokurorė abejoja laiduotojos tinkamumu ir jos galimybe daryti teigiamą įtaką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam jos sutuoktiniui R. M. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Kasacinio teismo praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas ir pan. Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018).

14. Pažymėtina, kad prokurorė apeliaciniame skunde neginčija laiduotojos A. M. teigiamų asmeninių savybių, jos charakteristikos. Ir išties A. M. neteista, bausta administracine tvarka tik vieną kartą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, paskirtą baudą sumokėjusi, ją neigiamai charakterizuojančių duomenų byloje nėra. A. M. yra vienos bendrovės direktorė, anksčiau ji dirbo mokytoja, už aktyvią veiklą gavusi padėkos raštų. Abejonės dėl A. M. būti tinkama laiduotoja iš esmės siejamos vien su tuo, kad pastaroji neturi galimybių daryti savo sutuoktiniui realią teigiamą įtaką, kas grindžiama iš esmės vieninteliu argumentu – ji, matydama bei suprasdama, kad R. M. įmonėje dirbo nepilnametis, tam neprieštaravo. Kita vertus, reikia įvertinti ir tai, kad R. M. nukentėjusįjį G. Č. įdarbino įkalbėtas gero draugo R. M. (nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą R. M. vyro). Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, tiek R. M., tiek R. M. žinojo apie nepilnamečio G. Č. darbo pobūdį bei kad jis dirbo nelegaliai, taigi, iš esmės jie patys toleravo teisės aktų reikalavimų neatitinkančią situaciją ir abejingai leido taip dirbti G. Č.. Tai patvirtina nukentėjusiojo G. Č., liudytojų R. M., R. M. parodymai. Vien tai, kad R. M. pats vienas, nesitardamas su žmona, priėmė sprendimą priimti į darbą nepilnametį ir leisti jam dirbti draudžiamą darbą, dar nesudaro pagrindo teigti, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam R. M. sutuoktinės nuomonė nėra svarbi ir pastarasis sprendimus priima neatsižvelgdamas į jos nuomonę. Pažymėtina, kad laiduotoja su savo sutuoktiniu santuokoje gyvena apie 30 metų. Iš R. M. ir jo sutuoktinės parodymų pirmosios instancijos teisme galima matyti, kad jų tarpusavio ryšys yra artimas ir tokia išvada darytina ne vien dėl to, kad asmenis jungia santuoka. Apklausiama A. M. parodė, jog su sutuoktiniu kalbėjosi apie kilusį įvykį, nurodė, kad tiek abu, tiek visa jų šeima pergyvena dėl to, kas atsitiko, palaiko vienas kitą, toks įvykis buvo pirmą kartą jų gyvenime ir daugiau niekada nepasikartos. Pats R. M. taip pat ne kartą akcentavo, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos jis gailisi ir kartu su žmona pergyvena dėl to. Dėl visų šių išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. M. atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas, t. y. ji yra tinkama būti laiduotoja bei verta teismo pasitikėjimo, turinti autoritetą ir galinti daryti teigiamą įtaką R. M. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. kaip laiduotojos tinkamumas šioje byloje buvo įvertintas visapusiškai, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos galėjimo daryti įtaką vyrui yra pakankamai motyvuotos.

15. Apeliaciniame skunde prokurorė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, neįvertino bei neatsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad R. M. padarė vieną neatsargų nusikaltimą. Šios nusikalstamos veikos padarymą lėmė ir nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, kadangi, kaip minėta, R. M. nukentėjusįjį G. Č. įdarbino įkalbėtas R. M., kuris kartu su sutuoktine R. M. toleravo nepilnamečio G. Č. darbo pobūdį bei aplinkybes. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymų leidėjas nustatė, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Šios nuostatos taikos ir dėl nusikalstamų veikų pagal BK 176 straipsnį. Taigi, valstybės baudžiamosios atsakomybės taikymo politika nėra formuojama taip, kad padarius šią veiką laidavimo instituto taikymas nebūtų galimas ar būtų kaip nors išskirtinai ribojamas. Skundžiamame nuosprendyje, priešingai prokurorės įsitikinimui, pirmosios instancijos teismas nesumenkino dėl R. M. nusikalstamos veikos kilusių sunkių padarinių, juos vertino kartu su kitais reikšmingais ir anksčiau jau aptartais byloje surinktais duomenimis.

16. Teismų praktikoje pažymima, kad už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas humanizmo, atsakomybės diferencijavimo, teisinio poveikio priemonių proporcingumo principus, pagrįstai įžvelgė pagrindą pripažinti, jog R. M. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn šiuo atveju nėra būtinas. Įvertinęs tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, teismas teisingai sprendė, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslai bus užtikrinti taikant R. M. BK 40 straipsnio nuostatas ir atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Visos sąlygos, būtinos laidavimo instituto taikymui, teismo buvo įvertintos ir nustatytos pagrįstai, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo.

17. Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat prašo skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam G. Č. ir jo atstovei pagal įstatymą R. M. nustatytą turtinę bei neturtinę žalą priteisti ne iš R. M. įmonės „A.“, o tiesiogiai iš paties R. M., kadangi tik taip bus užtikrinti G. Č. ir R. M. interesai gauti jiems padarytos žalos atlyginimą. Tačiau teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, R. M. įmonė „A.“ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuriam negalint atlyginti žalos, jos išieškojimas gali būti nukreiptas į R. M. asmeninį turtą. Be to, pirmosios instancijos teismas iki visiško žalos atlyginimo paliko galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą tiek į R. M., tiek ir į jo įmonės turtą. Tai reiškia, kad R. M. neatlyginus žalos, ji gali būti išieškoma priverstinai iš jo ar jo įmonės turto, kurio nuosavybės teisė buvo apribota šiuo tikslu. Be viso to, kaip jau minėta, R. M. gynėjas pateikė duomenis, kad R. M. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo pagal žodinį susitarimą su R. M. padarytą žalą atlygina dalimis. Tokiu atveju nėra jokios prasmės pakeisti civilinį atsakovą bei žalą priteisti tiesiogiai iš R. M.

18. Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinį skundą.