Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

dalyvaujant pareiškėjų M. K., A. Ž., B. Z., E. D., L. V., L. D., N. N., Ž. S. atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K., A. Ž., B. Z., E. D., L. V., L. D., N. N., Ž. S. skundą atsakovei Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, adresas (duomenys neskelbtini) (valstybės įmonės Registrų centro 2023 m. balandžio 16 d. nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas).

Ginčijamu Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. S-718(3.21E) „Dėl miško paskirties žemės pavertimo kitomis naudmenomis (duomenys neskelbtini) kaime“ netenkintas pareiškėjų prašymas paversti žemę kitomis naudmenomis remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nustatytu teisiniu reglamentavimu.

Bylai aktualus Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. byloje Nr. 16/07-17/07-20/08 nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2, 4, 11, 13 ir 14 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriame numatyti išimtiniai miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai ir kuris įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d.

Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d.) numatė, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais:

1) valstybei svarbiems projektams įgyvendinti;

2) inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti;

3) visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti;

4) naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas;

5) krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams, formuoti;

6) atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės tokių teritorijų formuoti ne miško žemėje;

7) buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą;

8) gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje, administracijos direktorius, išskyrus Neringos savivaldybę;

9) teisėtai pastatyto gyvenamojo namo arba gyvenamojo namo kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti.

Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 4 d. ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu) numatė, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais:

1) valstybei svarbiems projektams įgyvendinti;

2) inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti;

3) visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti;

4) naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas;

5) teritorijose, skirtose valstybės sienos apsaugos tikslams ir krašto apsaugos tikslams (KEISTA: 2017-07-11 įstatymu Nr. XIII-616 (nuo 2017-07-18) (TAR, 2017, Nr. 2017-12308);

6) atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės tokių teritorijų formuoti ne miško žemėje;

7) buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą;

8) gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje, administracijos direktorius, išskyrus Neringos savivaldybę;

9) teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti (KEISTA: 2019-11-14 įstatymu Nr. XIII-2527 (nuo 2020-01-01) (TAR, 2019, Nr. 2019-19115).

Miškų įstatymo 11 straipsnio 4-6 dalys taip pat nustato, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytuose miškuose miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1–6, 8 punktuose nurodyti atvejai yra numatyti bendruosiuose planuose ar valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentuose. Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose. Miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik po to, kai miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose ir Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų.

Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka nustatyta Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131. Aprašo 3 punkte (redakcija nuo 2020-02-14) numatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, numatytais Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

Aprašo 11 punkte numatyta, kad sprendimą miško žemę paversti kitomis naudmenomis priima detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą arba vietovės lygmens bendrąjį planą, arba žemės valdos projektą tvirtinanti institucija arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytu atveju. Sprendimas miško žemę paversti kitomis naudmenomis priimamas po sprendimo patvirtinti detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą, arba vietovės lygmens bendrąjį planą, arba žemės valdos projektą, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytu atveju. Asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, ar privačios miško žemės naudotojai, įskaitant servituto turėtojus, organizuojantys privačios miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis (toliau – Pareiškėjai), prašymą leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis, o privačios miško žemės savininkai prašymą leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir pasirinkti kompensavimo būdą pateikia sprendimą priimančiai institucijai, kuri pateiktą prašymą išnagrinėja per 20 darbo dienų.

Kaip minėta, pareiškėjai kreipėsi į atsakovą su 2022 m. lapkričio 23 d. prašymu „Dėl sprendimo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“, o ginčijamas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos sprendimas priimtas 2023 m. kovo 16 d., t. y. nesilaikant nustatyto 20 darbo dienų termino, tačiau tai nelaikytina esminiu pažeidimu, nes tai neturėjo įtakos priimti sprendimą, taip pat pareiškėjai šio procedūrinio pažeidimo neginčija.

Iš aukščiau cituotos Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškiai matyti, kad įstatymų leidėjas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatė išimtinius atvejus, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai. Tai reiškia, kad nesant bent vienos iš aplinkybių, nurodytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 – 9 punktuose, procedūra, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis nėra galima apskritai. Esminis teisiškai reikšmingas momentas, siekiant miško žemę pakeisti kitomis naudmenomis – Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 – 9 punktuose įvardytų (bent vienos) aplinkybių nustatymas, o kaip matyti iš šioje administracinėje byloje turimų faktinių duomenų nei vienos iš būtinų aplinkybių pradėti miško žemės keitimo procedūrai kitomis naudmenomis nėra. Todėl atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes bei vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, skundžiamo atsakovo sprendimo nėra pagrindo naikinti, nes atsakovas vadovavosi įstatyme nurodytu imperatyviu teisiniu reglamentavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016). Paversti miško žemę kitomis naudmenomis mažaaukščių gyvenamųjų namų ir komercinės paskirties objektų plėtrai nei įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintame apraše nėra numatyta.

Pareiškėjų ir jų atstovo nuomone, skundžiamas sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir gero administravimo principą, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pavyzdžiui, 2006 m. kovo 14 d. nutarime, pasisakydamas dėl statybų miško ir miško ūkio paskirties žemėje draudimo nuosavybės teisės ribojimo aspektu, pabrėžė, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Miškų ir Žemės įstatymuose nustatyti ribojimai, – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai – draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija. Europos Žmogaus Teismo byloje Hamer prieš Belgiją buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą (žr. Hamer v. Belgija, Nr. 21861/03, 2007 m. lapkričio 27 d.).

Pareiškėjai ir jų atstovas nurodo, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T-305 „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini), tvirtinimo“, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų.

Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T-305 „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini), tvirtinimo“ nusprendė tvirtinti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirties keitimo, padalijimo, statybos bei privalomųjų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimų nustatymo gyvenamųjų namų ir komercinių objektų (K1) statybai, inžinerinės infrastruktūros schemos parengimo (duomenys neskelbtini) kaime, detalųjį planą.

Žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano sprendiniuose nurodyta, kad ,,detalusis planas yra parengtas vadovaujantis (duomenys neskelbtini) kaimo specialiuoju planu. Per planuojamą sklypą minėtas dokumentas numato (duomenys neskelbtini) gatvės tęsinį vakarinėje planuojamo sklypo pusėje. Vadovaujantis šiuo dokumentu rytinėje planuojamos teritorijos dalyje yra numatyta kitos paskirties, komercinių objektų statybos teritorija, šiaurinėje planuojamos teritorijos dalyje yra privaloma suplanuoti bendro naudojimo teritorijas. Likusioje dalyje yra galima mažaaukščių namų statyba“. Teismas pažymi, kad žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano sprendiniuose neįrašyta ir aiškiai neišreikšta, kad keičiama žemės sklypo paskirtis iš miško į kitos paskirties. Tai patvirtino ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos atstovas E. G., kuris nurodė, jog miško žemės paskirties keitimas šiuo detaliuoju planu neaprašytas. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-305 „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini), tvirtinimo“ priimtas 2011 m. spalio 27 d. jau galiojant naujai išdėstytai Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies redakcijai, kurioje numatyti išimtiniai miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas Miškų įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, įsigaliojęs nuo 2011 m. liepos 1 d.

Be to, iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-06-22 nutarimo rezoliucinės dalies turinio matyti, kad Konstitucinis Teismas miškų ūkio paskirties žemės paskirties keitimo į kitą paskirtį neuždraudė, o tik nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti išimtinius miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejus. Tokiu būdu asmens teisė vykdyti teritorijų planavimą, kurio tikslas pakeisti miško žemės paskirtį į kitą, iš esmės nebuvo paneigta. Po Konstitucinio Teismo 2009-06-22 paskelbimo iki įstatymų leidėjas pašalino įstatymo nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, t. y. įstatymu nustatė išimtinius miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejus, atsirado teisinio reguliavimo spraga, teisės aktai nenustatė tvarkos, kuri turi būti taikoma pradėtoje administracinėje procedūroje po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės vykdyti detalųjį planavimą tolesnis įgyvendinimas iš esmės tapo priklausomas nuo būsimų įstatymų leidėjo sprendimų (žr.., pvz., įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m spalio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3784-484/2012).

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 23 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-1975-(19.4) konstatavo, kad detaliojo projekto rengimo procedūros pažeidimų nerasta, detaliojo plano projektas atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 23 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-1975-(19.4) nevertino detaliojo plano projekto atitikimo Miškų įstatymo reikalavimams, nes tai nėra Lietuvos Respublikos valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kompetencija.

Be to, 2022 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-291 ,,Dėl Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Šiaulių rajono bendrasis planas. Pagal Šiaulių rajono bendrąjį planą (TPDR Nr. (duomenys neskelbtini)), nagrinėjamas sklypas patenka į urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų funkcinę zoną – (duomenys neskelbtini). Taip pat Šiaulių rajono bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje ginčo sklype nurodytas žymėjimas – esamo valstybinės reikšmės miško riba. Šiaulių rajono bendrojo plano aiškinamajame rašte nurodyta: ,,Tuo atveju, jei miškų ūkio paskirties žemėje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsniu atliekamas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, gali būti nustatoma 11 straipsnio išimties objektui atitinkama žemės naudojimo paskirtis bei būdas. Tokia nustatyta žemės naudojimo paskirtis bei žemės naudojimo būdas negali būti keičiami į kitas žemės naudojimo paskirtis, būdus. <...> Kitos teritorijos ((duomenys neskelbtini)) – kuriose nėra planinės ir erdvinės struktūros užuomazgų, vyrauja pavienis užstatymas. Bendrojo plano planuojamam laikotarpiui nesiūloma šių teritorijų įsisavinti urbanizacijai. Tačiau siekiant neapriboti galiojančiu bendruoju planu (patvirtinto Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. T-199) suformuotų lūkesčių galimam užstatymui, numatomi šie vystymo principai: Reikalingas kompleksinis teritorijų planavimas (M 1:2000 – M 1:500), numatantis pagrindinius planinės ir erdvinės struktūros sprendinius. Rengiami vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, inžinerinės infrastruktūros vystymo planai. Užtikrinamas gamtinių elementų išsaugojimas, želdynų sistemos plėtojimas. Žemės sklypų formavimui rekomenduojama taikyti konsolidacijos principus (kai proporcingai nuo kiekvieno sklypo skiriama procentinė dalis (apie 30%) infrastruktūrai, bendro naudojimo, visuomeninėms teritorijoms, o likęs plotas paskirstomas savininkams, proporcingai jų turėtų žemės sklypų plotui ar vertei). Gatvių tinklas turi būti nuoseklus, sudarytos sąlygos jo tęstinumui (pvz. keičiant žemės ūkio paskirties žemę į kitos paskirties žemę vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijoms bei skaidant į mažesnius sklypus turi būti formuojamas gatvės sklypas (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos) tęsiant kaimynystėje suplanuotą gatvės trasą, o jei jos nėra – formuoti nuo dalinamo sklypo vieno krašto iki kito taip, kad kaimyniniuose sklypuose būtų galima numatyti gatvės trasos tęstinumą ir formuoti rišlų bendrą gatvių tinklą). Akligatviai gali būti formuojami šiais atvejais: jei ribojasi su gamtinės aplinkos elementais ar kitomis teritorijomis, kurios negali būti užstatomos; kai teritorijoje yra išvystytas rišlus (besijungiantis, nesibaigiantis akligatviais) gatvių tinklas, turintis ne daugiau kaip 300 m atstumą tarp sankryžų. Visais atvejais turi būti suformuoti koridoriai prieigai prie želdynų, vandens telkinių, kitų viešųjų objektų. Vystomas gretimų teritorijų nuoseklus, tęstinis gatvių tinklas. Įvertinant tai, kad perspektyvoje (nors ir tolimoje) funkcinės zonos (duomenys neskelbtini) teritorijos galimai bus miesto urbanistinės struktūros dalis, turi susiformuoti mieste veikiančios sistemos, taip pat gamtinės. Dėl to formuojami atskirieji želdynai pagal Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normas bent minimaliai atitinkant mažam miestui taikomas normas – t. y. numatant naują teritorijų užstatymą skaičiuojamas bendras atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų, įskaitant vejas ir gėlynus, plotas vienam gyventojui – 20 m² (iš jų vietinių želdynų – 10 m², centrinių želdynų – 10 m², kai vietinio želdyno didžiausias pasiekiamumo spindulys (atstumas nuo kvartalo grupės gyventojo iki želdyno) - 300 m, o centrinio želdyno didžiausias pasiekiamumo spindulys (atstumas nuo miesto, miestelio gyventojo iki želdyno) 3000 m. Naujai numatomi atskirieji rekreaciniai želdynai prioritetu turi būti formuojami: esamų gamtinių elementų jei jie nėra saugomi ar saugomose teritorijose (paviršinių vandens telkinių ar vandentakių, šlapynių, ne mažesnių nei 0,01 hektaro plotą užimančių medžių ir/ar krūmų grupių, statesnių kaip 15 laipsnių natūralių šlaitų teritorijų) pagrindu; prie gamtinių elementų – tęsiant gamtinių elementų užimamas teritorijas; prie esamų atskirųjų želdynų (tęsiant jų teritorijas). Jei 300 metrų atstumu nuo planuojamo užstatymo gamtinių elementų ar atskirųjų želdynų nėra – nauji rekreaciniai atskirieji želdynai kuriami taip, kad būtų sudarytos sąlygos jų tęstinumui“.

Atsižvelgus į nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, skundžiamu sprendimu buvo įvertinti ginčo atvejui reikšmingi faktai ir aplinkybės iš esmės tinkamai, tai nulėmė teisėtą ir pagrįstą skundžiamo sprendimo priėmimą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad priimant aptariamą sprendimą buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje suformuluotų bendrųjų reikalavimų administraciniam aktui. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Miškų įstatymų nustatytu teisiniu reglamentavimu. Šioje administracinėje byloje nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą aktą pareiškėjų ir jo atstovo nurodytais argumentais, o kitų esminių aplinkybių, kurios sudarytų pakankamą pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą administracinį aktą, nenustatyta. Taigi, naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo, nes atsakovė pagrįstai netenkino 2022 m. lapkričio 23 d. prašymo „Dėl sprendimo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ priimti sprendimą dėl miško žemės, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pavertimo kitomis naudmenomis. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti kito išvestinio reikalavimo ir įpareigoti atsakovą Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorių išnagrinėti pareiškėjų 2022 m. lapkričio 23 d. prašymą ,,Dėl sprendimo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“ iš naujo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus nuosekliai laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) <...> atitinkamas individualus administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1487/2012).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nurodytus argumentus ir teisės aktų reglamentavimą, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes nenustatyta jokių esminių teisinių pagrindų, leidžiančių tenkinti pareiškėjų skundą.

Likusieji pareiškėjų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų M. K., A. Ž., B. Z., E. D., L. V., L. D., N. N., Ž. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjų M. K., A. Ž., B. Z., E. D., L. V., L. D., N. N., Ž. S. prašymo dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.