Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas K. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. S-110 (7-99/2022) (toliau – ir Sprendimas).

Pažymi, jog su Komisijos Sprendime nurodytais motyvais nesutinka. Paaiškina, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 6 d. kreipdamasis su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą prašė priteisti iš (duomenys neskelbtini) 175 450 Eur skolos, 6 071,78 Eur palūkanų, t. y. iš viso – 181 521,78 Eur bei 8 proc. metines procesines palūkanas. Tuo tarpu pareiškėjo ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, jam priteisiant iš (duomenys neskelbtini) 114 042,50 Eur atlyginimo už suteiktas paslaugas, 3 946,65 Eur palūkanų, t. y. iš viso – 117 989,15 Eur bei 8 proc. metines procesines palūkanas. Atitinkamai, Komisijos Sprendime daroma išvada, jog pareiškėjas žinojo paslaugų apmokestinamąją vertę neatitinka pirmos ir antros instancijos teismų sprendimuose konstatuotų faktų bei priteistinos sumos. Tarp pareiškėjo ieškinyje reikalautos ir priteistos sumos susidarė 63 532,63 Eur skirtumas. Be to, šiuo atveju ginčas dėl 2018 m. rugsėjo 10 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 2-108, sudarytos tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) buvo inicijuotas (duomenys neskelbtini) iniciatyva. Būtent (duomenys neskelbtini) bandė nuginčyti pareiškėjo paslaugų suteikimo faktą bei laiku neatsiskaitė su juo, dėl ko pareiškėjas nežinojo koks atlyginimas jam pagal sutartį priklauso ir tai savo ruožtu neleido nustatyti kokios mokestines GPM ir PVM prievoles pareiškėjas turėtų įvykdyti.

Pastebi, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. MGK savo Sprendime konstatavo, kad mokesčių mokėtojas, kuris pajamas apskaito pagal kaupimo apskaitos principą, turi pareigą suteikus paslaugas apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į biudžetą PVM bei GPM. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) apskritai neigė gavusi iš pareiškėjo paslaugas, pareiškėjas siekdamas išsiaiškinti, ar paslaugas užsakovui suteikė, kada paslaugos buvo suteiktos ir kokia apimtimi, kreipėsi į teismą. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, pareiškėjas mano, kad jis nepažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 8 straipsnio 1 dalies, 5 dalies bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 14 straipsnio 2 dalies nustatytų teisės normų reikalavimų, o tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą teismų praktiką dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Pareiškėjas, nors ir būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, negalėjo atspėti kokia konkreti suma jam bus priteista iš kontrahento (duomenys neskelbtini), kadangi neįsigaliojus teismo sprendimui nebuvo aišku kokio dydžio buvo (duomenys neskelbtini) apyvarta nuo kurios pagal šalių sudarytą sutartį turi būti skaičiuojamas pareiškėjo atlyginimas. Be to, pradinis pareiškėjo reikalavimas keltas ieškinyje, galiausiai pirmos instancijos teismo buvo ženkliai sumažintas.

Pažymi, jog jeigu pareiškėjas vadovautųsi VMI bei Komisijos sprendimuose pateiktais išaiškinimais, turėtų būti daroma išvada, kad jis privalėjo sumokėti GPM bei PVM nuo siekto gauti atlyginimo (pateikto pirmos instancijos teismo ieškinyje) iki teismui šią sumą sumažinant. Tačiau tuomet pareiškėjas būtų permokėjęs GPM 7 746,67 Eur, tuo tarpu PVM permoka būtų siekusi 12 941,50 Eur. Pareiškėjas supranta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę perskaičiuoti sumokėtą mokestį, tačiau tai nereiškia, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą sumokėti mokesčius neteisingai, arba kitaip tariant privalo permokėti mokėtinus mokesčius. Šiuo atveju būtent tokia situacija ir susiklostė, kadangi tiek VMI, tiek MGK savo sprendimais pareiškėjui taikydami delspinigius, daro legitimiu valstybės reikalavimą sumokėti mokesčius į biudžetą, net nežinant kokia konkreti suma biudžetui priklauso.

Tvirtina, kad vadovaujantis MGK Sprendimu, susiklosto paradoksali situacija, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria buvo paliktas pirmos instancijos teismo sprendimas buvo priimta tik 2021 m. spalio 14 d. Šia nutartimi buvo paliktas pirmos instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas iš dalies patenkino pareiškėjo ieškinį, sumažindamas jo priteistina atlyginimą už suteiktas paslaugas nuo 175 450 Eur iki 114 042,50 Eur. Tuo tarpu MGK savo Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas apie suteiktą paslaugų sumą žinojo jau 2019 m. balandžio mėn. Tačiau tai nėra pagrįsta jokiais ginče pateiktais įrodymais, priešingai, pareiškėjas pateikė informaciją apie tai, kad ieškinys Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas tik 2019 m. lapkričio 6 d., tuo tarpu sprendimas byloje priimtas tik 2020 m. lapkričio 12 d., o pirmos instancijos teismo sprendimą (duomenys neskelbtini) apskundus, apeliacinio teismo sprendimas buvo priimtas ir įsigaliojo tik 2021 m. spalio 14 d. Atitinkamai, pareiškėjo vertinimu mokesčių administratorius nesilaikė pareigos administruoti mokesčius vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. S-110 (7-99/2022) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (21.222)-500-221 teisėtumo ir pagrįstumo.

Komisija 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu „Dėl K. R. skundo“ Nr. 5-498 pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas nesutikdamas su VMI 2022 m. birželio 10 d. sprendimu bei Komisijos Sprendimu, 2022 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.

Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu yra pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2255/11).

Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyti atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai, t. y. 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra pažymėjęs, jog iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą – mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo – jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant, kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis ir pan., gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius. (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011, 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-364-968/2019). LVAT praktikoje taip pat išaiškinta, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių), nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015).

Pareiškėjo vertinimu, Komisijos Sprendime daroma išvada, kad pareiškėjas žinojo paslaugų apmokestinamąją vertę neatitinka Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose konstatuotų faktų bei priteistos sumos. Taip pat nurodo, jog ginčas dėl 2018 m. rugsėjo 10 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2-108, sudarytos tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini)buvo inicijuotas (duomenys neskelbtini) iniciatyva. (duomenys neskelbtini) bandė nuginčyti pareiškėjo paslaugų suteikimo faktą bei laiku neatsiskaitė su juo, dėl to pareiškėjas nežinojo koks atlyginimas jam pagal sutartį priklauso ir tai neleido nustatyti kokios mokestinės GPM ir PVM prievoles pareiškėjas turėtų įvykdyti.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pagal Elektroninės deklaravimo sistemos duomenų bazėje esančią informaciją, pareiškėjas 2022 m. gegužės 13 d. pateikė patikslintą Metinę pajamų deklaraciją už 2019 m. mokestinį laikotarpį ir tą pačią dieną sumokėjo joje deklaruotą 10675,58 Eur GPM (terminas 2020 m. liepos 1 d.), t. y. mokestinė prievolė įvykdyta pavėluotai. Todėl MAĮ nustatyta tvarka Inspekcija skaičiavo GPM delspinigius. Inspekcija nurodė, jog pagal MAIS duomenis, pareiškėjui nuo laiku nesumokėto deklaruoto 10 675,58 Eur GPM už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 2 d. iki 2022 m. gegužės 13 d. (nepriemokos padengimo diena) apskaičiuota 2 179,20 Eur GPM delspinigių. Be to, laiku nesumokėjus 3 817,61 Eur deklaruoto GPM už 2021 m. mokestinį laikotarpį apskaičiuota 16,10 Eur GPM delspinigių. Todėl pareiškėjas valstybės biudžetui 2022 m. birželio 2 d. (prašymo nagrinėjimo dieną) skolingas 2 195,30 Eur GPM delspinigių, apskaičiuotų laiku nesumokėjus GPM už 2019 m. ir 2021 m. mokestinius laikotarpius. Taip pat Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas (forma FR0608, toliau – PVM apyskaita) už 2019 m. balandžio mėn. – rugpjūčio mėn. pateikė 2022 m. gegužės 13 d. (2022 m. gegužės 26 d. patikslinta PVM apyskaita už balandžio mėn.), o jose deklaruotą 9 896 Eur PVM visiškai sumokėjo 2022 m. gegužės 16 d., t. y. mokestinė prievolė įvykdyta pavėluotai. Kadangi pareiškėjas laiku nesumokėjo deklaruoto PVM, MAĮ nustatyta tvarka buvo skaičiuojami delspinigiai. Inspekcija nurodė, jog pagal MAIS duomenis, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. apskaičiuota 3 763,67 Eur PVM delspinigių. Todėl pareiškėjas 2022 m. birželio 2 d. (prašymo nagrinėjimo dieną) valstybės biudžetui skolingas 3 763,67 Eur PVM delspinigių. Taigi, pareiškėjas savo mokestines prievoles įvykdė pavėluotai, dėl ko jam ir buvo apskaičiuoti šiame ginče aptariami GPM ir PVM delspinigiai.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas, veikdamas pagal individualios veiklos pažymą, pagal su (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 10 d. pasirašytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 2-108, teikė šiai įmonei konsultacines, organizacines bei kitas paslaugas, reikalingas tinkamai įvykdyti (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018 m. balandžio 20 d. sudarytą sutartį dėl medicininės įrangos – Gama peilio pirkimo. Taip pat nustatyta, jog kilus ginčui tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) dėl 2018 m. rugsėjo 10 d. pasirašytos paslaugų teikimo sutarties Nr. 2-108 vykdymo, pareiškėjas 2019 m. lapkričio 6 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuris 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eA-1604-910/2020 priteisė pareiškėjui 114 042,50 Eur atlyginimą už suteiktas paslaugas. Pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini), nesutikdami su Vilniaus apygardos nutartimi, apeliaciniais skundais inicijavo kreipimąsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kuris 2021 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-459-881/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. (duomenys neskelbtini) vykdydama teismo sprendimą 2021 m. spalio 14 d. sumokėjo pareiškėjui 114 042,50 Eur atlyginimą. Be kita ko, 2021 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) su kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2021 m. gruodžio 29 d. nutartimi kasacinį skundą atsisakė priimti.

Taigi, kaip matyti, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. eA-1604-910/2020 bei Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-459-881/2021, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, nagrinėjo civilinį ginčą tarp pareiškėjo bei (duomenys neskelbtini), t. y. civilinės bylos ginčo dalyku buvo 2018 m. rugsėjo 10 d. pasirašyta paslaugų teikimo sutartis Nr. 2-108. Teismas pažymi, jog šios bylos mokestinio ginčo pagrindas yra teisiniai santykiai, susiklostantys dėl per vėlai įvykdytos mokestines prievoles, dėl ko pareiškėjui ir buvo apskaičiuoti šiame ginče aptariami GPM ir PVM delspinigiai, t. y. santykiai, priklausantys viešojo administravimo sričiai. Todėl tokio ginčo sprendimui taikytinos ne civilinės, bet viešosios teisės normos – atskirus mokesčius reglamentuojantys įstatymai, o bendrosios kompetencijos teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose pareiškėjos apmokestinimui reikšmingos konstatuotos faktinės aplinkybės vertintinos ne civilinės, bet mokesčių teisės normų kontekste. Be kita ko, LVAT yra išaiškinęs, kad teismų sprendimai civilinėse bylose dėl civilinių prievolių vykdymo yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio išdava ir mokestine teisine prasme nepaneigia išvados, kad mokestinėje byloje tiriamos mokesčių mokėtojų gautos piniginės lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms (LVAT 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėj byloje Nr. A575-1583/2013).

Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas skunde nurodo, jog kilęs civilinis ginčas buvo ta priežastis, kuri neleido nustatyti, kokias mokestines GPM ir PVM prievoles pareiškėjas turi įvykdyti, visgi teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Pažymėtina, jog kaip teisingai nurodė Komisija Sprendime, dar 2018 m. rugsėjo 10 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2-108 4.3 punkte buvo nurodyta, kokia tvarka mokama paslaugų kaina (fiksuota dalis – 11 550 Eur bei dalis, lygi 50 000 Eur), vadinasi, jau sudarant sutartį buvo žinoma, kad paslaugų vertė viršys 45 000 Eur ribą, nuo kurios skaičiuojamas PVM, o pagal kaupimo apskaitos principą, pareiškėjas turėjo pareigą suteikus paslaugas, apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į biudžetą PVM bei GPM. Pagal kaupimo apskaitos principą, tokią pareigą pareiškėjas turėjo nepriklausomai nuo to, ar už paslaugas buvo atsiskaityta, ar ne, t. y. atliktų paslaugų vertės deklaravimo bei apmokestinimo termino neturėjo įtakoti kilęs ginčas su kontrahentu, teismo proceso trukmė. Nurodytosios mokestinės prievolės tinkamo įvykdymo neturėjo įtakoti ir pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog pareiškėjas nežinojo tikslios suteiktų paslaugų vertės, kuri priklausė nuo kontrahento grynojo pelno, nes mokesčių mokėtojas, apskaičiavęs mokestį ir pastebėjęs, jog jis apskaičiuotas neteisingai, turi teisę jį perskaičiuoti (MAĮ 66 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, paslaugų teikimo sutartyje 4.1 punkte buvo aptartas pareiškėjo suteiktų paslaugų kainos apskaičiavimo būdas, t. y. už visas sutartyje nurodytas ir tinkamai suteiktas paslaugas klientas ((duomenys neskelbtini)) įsipareigoja mokėti paslaugų teikėjui kainą, kuri yra lygi fiksuotos paslaugų kainos dalies ir 10 procentų nuo kliento grynojo pelno, gauti įvykdžius pirkimo sutartį, sumai, kuri apskaičiuojama pagal formulę nurodyta sutartyje. Taigi, pareiškėjo inicijuoto civilinio ginčo tikslas buvo prisiteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, pareiškėjui įsivertinus suteiktų paslaugų kainą, tačiau ne nustatyti tikslią jų vertę, kaip kad įrodinėja pareiškėjas šiame mokestiniame ginče.

Teismas pažymi, jog civilinės bylos dalyką sudarė teisingo atlygio už de facto pareiškėjo suteiktas paslaugas klausimai ir, apskaičiuojant šį atlygį, buvo pasiremta atitinkamais kriterijais. Tai, kad vyko civilinis ginčas, kurio tikslas buvo prisiteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas atleistinas nuo GPM ir PVM mokesčių mokėjimo. Civilinėje byloje yra išnagrinėtas pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) privatus ginčus, kuriame buvo sprendžiama dėl priteistino atlygio už suteiktas paslaugas, civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas ir nėra išspręstas klausimas dėl GPM ir PVM mokesčių gautų už pajamas vykdant individualią veiklą. Svarbu paminėti ir tai, jog LVAT 2021 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-417-602/2021 pasisakydamas dėl delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo yra nurodęs, jog aplinkybė, kad paslaugos gavėjas nemokėjo laiku už suteiktas paslaugas, dėl atlyginimo priteisimo ilgą laiką vyko teismo procesas, nepaneigia pareiškėjo pareigų nustatytu laiku vykdyti mokestines prievoles, jas deklaruojant ir mokant mokesčius. Taigi, šios aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių. Byloje nenustatytos ir kitokios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo delspinigių.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Komisija Sprendime nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas apie suteiktą paslaugų suma žinojo jau 2019 m. balandžio mėn., kadangi Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. eA-1604-910/2020 priimtas buvo tik 2020 m. lapkričio 12 d., kuris įsigaliojo 2021 m. spalio 14 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-459-881/2021 (pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą).

Pasisakydamas dėl prieš tai minėtų pareiškėjo argumentų teismas nurodo, jog kaip jau buvo minėta, civilinės bylos dalyką sudarė teisingo atlygio už de facto pareiškėjo suteiktas paslaugas klausimai. Tai, kad vyko civilinis ginčas, kurio tikslas buvo prisiteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, nereiškia, kad pareiškėjas atleistinas nuo GPM ir PVM mokesčių mokėjimo. Taigi, Komisija ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo mokestines prievoles už 2019 m. įvykdė pavėluotai, dėl ko jam ir buvo apskaičiuoti šiame ginče aptariami GPM ir PVM delspinigiai. Kaip jau buvo minėta prieš tai, tiek Komisijos, tiek Inspekcijos, civilinis teisinis ginčas su kontrahentu ir/ar jo trukmė negali būti priežastimi nevykdyti imperatyvių GPMĮ bei PVMĮ reikalavimų – nedeklaruoti suteiktų paslaugų vertės ar atidėti jų deklaravimą.

Teismo įsitikinimu, VMI 2022 m. birželio 10 d. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu. 2022 m. birželio 10 d. Sprendime atsakovė detaliai išdėstė savo poziciją dėl neatleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo t. y. vadovaudamasi aktualių nurodytų teisės aktų (MAĮ) nuostatomis įvardijo, dėl kokių priežasčių pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Be kita ko, Komisijos ginčijamame Sprendime atsakyta į pareiškėjo pateiktus argumentus, atskleista ginčo esmė, o iš Sprendimo argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo reikalavimo, t. y. naikinti Sprendimą ir įpareigoti VMI atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų 2 195,3 Eur GPM delspinigių bei atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų 3 763,67 Eur PVM delspinigių ar paskaičiuotus delspinigius sumažinti, skaičiuojant juos nuo apeliacinio teismo sprendimo priėmimo (2021 m. spalio 14 d.), nėra teisinio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame Sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo K. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.