Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Fugetė“ ir atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Kančo studija“, A. K., J. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo bei atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Kančo studija“, A. K. ir J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-686-259/2012 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Fugetė” ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „If & P Insurance AS“, uždarajai akcinei bendrovei „Kančo studija“, A. K., J. K., G. K., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Būsto sprendimai“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, nuostolių priteisimo, prievolių pripažinimo bendromis bei sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kančo studija“ priešieškinį ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Fugetė“ dėl lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Šioje byloje yra kilęs ginčas iš projektavimo rangos teisinių santykių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniam teismui panaikinus Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 13 d. sprendimą, kartu turėtų būti panaikintas ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. papildomas sprendimas, kuriuo iš atsakovų priteista 12 033 Lt žyminio mokesčio suma. Teismas papildomo sprendimo priėmimui nepagrįstai atnaujino terminą svarbiomis priežastimis laikydamas teisėjo kasmetines atostogas. Atsakovai nurodo, kad nors CPK 78 straipsnyje ir nėra objektyviai apibrėžtas svarbių priežasčių kriterijus, tačiau atostogų aplinkybės CPK pagal analogiją paprastai nėra pripažįstama kaip svarbi priežastis (CPK 162², 246, 247 str.). Faktas, kad savo sprendimu teismas nusprendė dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, nedaro pagrįstu argumentu teiginio, kad teisėjo atostogos yra svarbi priežastis atnaujinti griežtai CPK nustatytą terminą ir teismo sprendimą pakoreguoti (pataisyti), kas iš esmės šiuo atveju ir buvo padaryta. Tiek ieškovo, tiek atsakovų reikalavimai yra pareikšti bankroto byloje. Todėl atsakovai, kaip ir ieškovai, yra atleisti nuo žyminio mokesčio ir, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 4 dalimi, net ir patenkinus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 83 str. 1 d. 9 p.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl analizuotinas apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas.

Nustatyta, kad ieškovas UAB „Fugetė“ ir atsakovas A. K. įmonė, kuri 2008 m. gegužės 14 d. buvo pertvarkyta į UAB „Kančo studija“, 2007 m. gruodžio 21 d. pasirašė Sutartį (t. 1, b.l. 20-29), kuria atsakovas įsipareigojo parengti daugiafunkcinio pastato žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), techninį ir darbo projektus, juos suderinti su kompetentingomis institucijomis, atlikti visas reikalingas ekspertizes bei statybos laikotarpiu vykdyti statinio projekto autorinę priežiūrą. Bendra Sutartyje numatytų darbų kaina - 1 175 000 Lt. Praėjus devyniems mėnesiams (2008 m. rugsėjo 12 d.) ieškovas ir atsakovas pasirašė Susitarimą dėl Sutarties 7 straipsnio pakeitimo (t. 1, b.l. 34-35). Susitarimu buvo pakeista Sutarties kaina ir darbų apimtis: Sutarties kaina sumažinta iki 1 107 000 Lt, darbų apimtis susiaurinta darbo projekto dalyje paliekant tik architektūrinę ir konstrukcinę darbo projekto dalis. Sutartimi atsakovas buvo įsipareigojęs parengti apie 16 700 kv. m bendro ploto pastato techninį ir darbo projektus (biurų ir komercinės patalpos sudarytų apie 9 500 kv. m bendro ploto, požeminiai ir antžeminiai garažai - apie 7 200 kv. m bendro ploto) (Sutarties 2.2.5 punktas). Tačiau šių tikslų pasiekti nepavyko, o UAB „Fugetė“ iškėlus bankroto bylą įmonės administratorius 2010 m. spalio 28 d. nurodė nutraukiąs Sutartį. Ieškovo manymu, jis, dėl atsakovo kaltės nepasiekus Sutarties tikslų, patyrė ženklių nuostolių, kuriuos turi atlyginti atsakovai. Atsakovo manymu, ieškovas nepagrįstai nutraukė Sutartį, todėl turi jam atlyginti nuostolius bei sumokėti netesybas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir papildomų įrodymų priėmimo.

Atsakovai (išskyrus draudimo bendrovę) prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Sutiktina su atsakovais, kad byla yra pakankamai didelė savo apimtimi, sudėtinga faktiniu ir teisiniu aspektais. Tačiau paminėtos aplinkybės per se nelemia žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Atsakovai yra pateikę plačios apimties apeliacinį skundą, išsamiai dėl jo argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Jie iš esmės nenurodo, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes jie konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar apeliaciniame skunde. Šiuo atveju apeliantas savo apeliaciniame skunde inter alia nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir faktines aplinkybes. Tačiau iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių atsakovai nenurodo, tik įrodinėja, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu atsakovų argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso metu būtinumo nėra. Pastebėtina, kad kiti dalyvaujantys byloje asmenys (ieškovas ir atsakovas - draudimo bendrovė) prašo nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

Su apeliaciniu skundu atsakovai pateikė eilę naujų dokumentų. Įstatymas nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.).

Atsakovai nurodo, kad po teismo sprendimo priėmimo pridėtų prie apeliacinio skundo dokumentų pateikimo būtinumas paaiškėjo dėl to, kad „neužteko įrodymų, kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti“. Tačiau visus įrodymus, kurie yra reikšmingi bylai, šalys, vykdydamos įrodinėjimo pareigą (CPK 12, 42 str. 3 d., 178 str.) privalo pateikti dar bylos parengiamojoje stadijoje (CPK 226 str.), nes ir pirmosios instancijos teisme gali būti atsisakoma priimti įrodymus vėliau, jei tai užvilkintų bylos nagrinėjimą (CPK 181 str. 2 d.). Šiuo atveju iš pateiktų prie apeliacinio skundo dokumentų matyti, kad iš esmės jie visi susiję su aplinkybėmis, kurios buvo šalių įrodinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, ir nėra susiję su naujų įrodymų pateikimo būtinumu dėl teismo sprendime padarytų išvadų, pagrįstų kitomis aplinkybėmis, taigi, galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui. Nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas juos būtų atsisakęs priimti. Patys atsakovai konkrečiai ir nenurodo, dėl ko šių įrodymų neteikė teismui bylos nagrinėjimo metu, kokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės lemia jų pateikimo būtinumą (jie patys nurodo tik savo teiktų įrodymų stoką, nors tai jie ne tik galėjo, bet ir turėjo pašalinti pirmosios instancijos teisme). Tas pat pasakytina ir apie prieš pat apeliacinės instancijos teismo posėdį gautą prašymą prijungti dar papildomus įrodymus apie įrodinėtą, anot atsakovų, buvusią nusistovėjusią detaliųjų planų keitimo praktiką (prašymo 2 dalis), juo labiau, kad šie įrodymai ne tik nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui, nors galėjo būti pateikti, bet nebuvo teikti net ir su apeliaciniu skundu. Su šiuo prašymu taip pat pateikta ir prašyme atsakovų yra vertinama Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1252-428/2012 (prašymo 1 dalis). Šią bylą atsakovai buvo nurodę savo apeliacinio skundo motyvuose, taigi, apie ją kitai šaliai ir apeliacinės instancijos teismui žinoma. Tačiau joje priimtą nutartį ir savo jos vertinimą atsakovai pateikė tik praėjus keturiems mėnesiams po jos priėmimo prieš pat apeliacinės instancijos teismo posėdį. Toks atsakovų procesinis elgesys (teikiant papildomus įrodymus bei paaiškinimus paskutinę dieną prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį, kai tai, reikalui esant, galima buvo padaryti ir anksčiau) pažeidžia CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, iš esmės reiškia dalyvaujančių byloje asmenų pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku teikti teismui įrodymus ir argumentus (CPK 7 str. 2 d.), įteikti savo procesinius dokumentus kitos šalies advokatams (CPK 119 str.) nevykdymą, faktiškai tokiu elgesiu siekiama sukurti situaciją, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas.

Be to, atsakovai pateikė dar ir papildomus paaiškinimus, kuriuose dėsto naujus, apeliaciniame skunde nedėstytus, argumentus dėl J. K. atsakomybės nebuvimo/neįrodymo naujos teisminės praktikos kontekste. Tačiau įstatymas draudžia keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui (CPK 323 str.), o teisminė praktika teisėjų kolegijai yra žinoma.

Todėl teisėjų kolegija vertinti (priimti) papildomus dokumentus bei paaiškinimus atsisako, kartu dalyje dėl minėtos Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties pažymėdama, jog ją teismas, remdamasis CPK 179 straipsnio 3 dalies nuostatomis, gali naudoti vertinant įrodymus byloje ir be jos atskiro pateikimo.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo

Dėl ieškovo pareikštų reikalavimų peržengimo.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus dėl CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo teismui peržengti ieškinyje pareikštus reikalavimus pažeidimo. Ieškovas šioje byloje faktiškai buvo pareiškęs reikalavimus priteisti iš atsakovo pagal Sutartį sumokėtas sumas, kitas patirtas išlaidas, turto netekimo nuostolius. Ieškinyje buvo išdėstytos visos faktinės aplinkybės, kurias, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, analizavo pirmosios instancijos teismas. Akivaizdu, kad pagal ieškinio turinį ieškovo tikslas yra būtent pašalinti jo turtinius praradimus (nuostolius), kuriuos ieškovas teigia nepagrįstai patyręs dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Todėl tai, kad ieškinyje taip pat buvo pareikštas reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu ir jis netenkintas, per se nelemia visų kitų ieškinio reikalavimų atmetimo, nes iš faktinio ieškinio pagrindo matyti, kad ieškovas savo turtinius praradimus siejo ne tik su Sutarties sudarymo aplinkybėmis, bet ir su atsakovo (kaip projektuotojo) netinkamu įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nei keitė ieškinio faktinį pagrindą, nei peržengė pareikštų reikalavimų apimtį, o tai, kad teisinis ieškovo nurodomų faktinių aplinkybių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (nepaisant ieškinyje nurodomo teisinio kvalifikavimo), yra iš esmės vienareikšmiškai pripažįstama teisminėje praktikoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir patys atsakovai, aptardami procesinių palūkanų (ne)priteisimo pagrįstumo klausimą, įrodinėja, kad iš jų negalėjo būti priteisiamos ieškovo prašomo dydžio palūkanos, nes jiems yra pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo.

Dėl Sutarties sudarymo faktinių aplinkybių vertinimo ir atsakovo civilinės atsakomybės pagrindo.

Atsakovai savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių, o tirtas aplinkybes įvertino netinkamai. Teisėjų kolegija su šiais argumentais iš esmės nesutinka.

Kaip minėta, Sutartimi atsakovas įsipareigojo parengti apie 16 700 kv. m bendro ploto pastato techninį ir darbo projektus. Toks tikslas faktiškai nebuvo pasiektas ir byloje nėra esminio ginčo dėl to, kad jis nebuvo pasiektas todėl, kad tokio ploto pastatą nebuvo galima suprojektuoti dėl sklypo detaliojo plano reikalavimų.

Pagal CK 6.701 straipsnio 1 dalį užsakovas privalo perduoti rangovui sutartyje nustatytais terminais ir tvarka projektavimo ir tyrinėjimo darbų užduotį bei kitus techniniams dokumentams parengti būtinus duomenis. Užduotį ir kitus pradinius duomenis užsakovo pavedimu gali parengti ir rangovas. Tokiu atveju užduotis tampa privaloma abiem šalims nuo to momento, kai ją patvirtina užsakovas. Pagal STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ (toliau-Reglamentas, čia ir toliau galiojusia nuo 2007 m. sausio 26 d. redakcija) 7 punktą privalomuosius projekto rengimo dokumentus projektuotojui pateikia statytojas. Statytojas parengti ar gauti privalomuosius dokumentus gali sutartimi įgalioti projektuotoją arba fizinį ar juridinį asmenį. Taigi, darytina išvada, kad sklypo detalųjį planą, kuris buvo patvirtintas 2007 m. kovo 21 d., atsakovui turėjo pateikti ieškovas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Sutarties 4.1 punkte yra išvardinti dokumentai, kuriuos kartu su Sutartimi ieškovas perdavė/turėjo perduoti atsakovui, tarp jų nėra paminėtas sklypo detalusis planas. Tačiau, kita vertus, reikšminga yra tai, kad atsakovas nėra reiškęs jokių pretenzijų ieškovui dėl to, kad jam būtų trūkę kokių nors dokumentų (inter alia detaliojo plano), šiuo aspektu negrindžiami ir jo atsikirtimai byloje, jis neneigia jį gavęs. Iš bylos duomenų matyti (ir dėl to faktiškai nėra ginčo), kad jau nuo 2006 m. atsakovas bendradarbiavo su motinine ieškovo bendrove UAB „Kauno verslo rūmai“ dėl projektavimo darbų ginčo bei gretimame sklypuose galimybės, buvo sudarytos projektavimo darbų sutartys su šia bendrove, kuriose numatyta statyti multifunkcinį apie 20 000 kv. m ploto kompleksą su požeminiais ir antžeminiais garažais apie 10 000 kv. m ploto (t. 1, b.l. 42-51). Pagal šių sutarčių 5.1 punktą projektuotojas (atsakovas) buvo įsipareigojęs pateikti principinius eskizus, vizualizacijas, paruošti išklotines, planus, ruošti techninius projektus suderinus detalųjį planą (detalusis planas, kaip minėta, patvirtintas 2007 m. kovo 21 d. – t. 1, b.l. 40). Atsakovas teismo posėdžio metu yra nurodęs, jog jis pats dalyvavo detalaus plano rengime, o vėliau - teikdamas pasiūlymą ieškovui - buvo susipažinęs su principiniais detaliojo plano sprendiniais, bet nesupažinęs su rodikliais, jo netikrinęs, nes nemanęs, kad ten gali būti klaidų (t. 4, b.l. 147). Tuo tarpu iš 2007 m. gegužės 29 d. (t.y. po dviejų mėnesių, kai buvo patvirtintas detalusis planas ir prieš septynis mėnesius iki Sutarties pasirašymo) KAUET posėdžio protokolo matyti, kad ir tuo metu, dalyvaujant atsakovui, buvo aptariamas sklypų detalusis planas inter alia ir sklypų užstatymo intensyvumo neatitikimas detaliajam planui (t. 1, b.l. 52-60). Ieškovas dar 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu patvirtino atsakovo pateiktus administracinės paskirties pastato su komercinėmis patalpomis ir automobilių saugykla projekto techninius ekonominius rodiklius (t. 1, b.l. 149). Prašymas dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo buvo pateiktas taip pat 2007 m. gegužės 14 d., jis buvo patvirtintas 2007 m. gruodžio 19 d. (t. 1, b.l. 77-78, 79-80). Pagal Reglamento 7 punktą statinio projektavimo pradžia laikoma statinio projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimo diena, o jei šis sąvadas neprivalomas, – projektavimo darbų rangos sutarties pasirašymo diena. Iš bylos duomenų matyti, kad projekto šiame sklype vadovu atsakovas buvo paskirtas 2007 m. spalio 10 d., t.y. dar prieš daugiau kaip du mėnesius iki Sutarties pasirašymo (byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas buvo ir projektuotojas bei architektas). Sutarties 5.2 punkte nurodyta, kad sutartinio darbo pradžia – 2007 m. birželio 5 d.

Taigi, iš paminėtų bylos duomenų galima spręsti, kad atsakovas, jau sudarydamas Sutartį bei susitardamas dėl jos kainos, buvo susipažinęs su detaliuoju planu, o ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad pagal atsakovo parengtą projektą bus galima pastatyti apie 16 700 kv. m bendro ploto pastatą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, jog jis negalėjo numatyti, kad detaliajame plane gali būti klaidų. Atsakovas yra savo srities profesionalas, todėl, sudarydamas Sutartį ir ja prisiimdamas konkrečius įsipareigojimus, visų pirma būtent jis turi įvertinti prisiimamų įsipareigojimų tinkamo įvykdymo realias galimybes. Tuo tarpu jis atsakomybę už neva netinkamo detaliojo plano pateikimą perkelia ieškovui, kuris nėra šios srities specialistas ir neturi pagrindo abejoti ar kvestionuoti detaliojo plano sprendinius iki tol, kol jam detaliojo plano trūkumų neatskleidžia šios srities specialistai. Patikimų įrodymų, kad jau Sutarties sudarymo metu ieškovas žinojo/privalėjo žinoti apie galimus projektavimo trukdžius dėl detaliajame plane nustatytų reikalavimų, atsakovas nepateikė, be to, ir pats tokios Sutarties sudarymas, abiems šalims žinant apie jos įvykdymo negalimumą, negalėtų būti logiškai pagrįstas. Tuo tarpu atsakovas, kaip minėta, pats pripažinęs, jog susipažino tik su principiniais detaliojo plano sprendiniais, tačiau ne išsamiais rodikliais (nors kaip profesionalas galėjo ir turėjo tai padaryti) turėtų prisiimti atsakomybę už Sutarties nuostatų nerealizavimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad rangovui priėmus užduotį, ši įgyja jam teisinę galią, be to, jam tenka sutarties neįvykdymo padarinių rizika tuo atveju, jei paaiškėtų, kad užduotis netinkama (CK 6.702 str. 1 d. 1 p., 6.703 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2010). Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju pagal Reglamento 1 priedo 1 punktą projekto vadovas, atstovaudamas Statytojo interesams [...], privalo užtikrinti, kad Projekto sprendiniai atitiktų įstatymų, kitų teisės aktų, privalomųjų projekto rengimo dokumentų, normatyvinių statybos techninių, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus, pagal 3.2, 3.3 punktus jis turi atsisakyti rengti projektą, jei privalomųjų dokumentų reikalavimai tarpusavyje prieštarauja, ir grąžinti juos statytojui, kad jie būtų tarpusavyje suderinti; atsisakyti vykdyti statytojo [...] reikalavimus, jei jie neatitinka teisės aktų, tarp jų – normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimų. Tačiau šių veiksmų nei iki Sutarties pasirašymo, nei iš karto po to ieškovas neatliko. Teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus, susijusius su tuo, kad detaliajame plane padaryta techninė klaida esanti nereikšminga ir gali būti nesunkiai ištaisyta, nes ginčo išsprendimui esmingai reikšminga ne tiek tai, kokio reikšmingumo yra detaliojo plano klaida (jeigu tai tik klaida) ir kaip ji gali būti ištaisyta, o faktas, kad pagal detaliojo plano reikalavimus Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovas negalėjo įvykdyti (neįvykdė ir vėliau), tačiau to, galėdamas įvertinti, neįvertino ir apie tai neinformavo atsakovo. Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 str.).

Pagal Sutarties 2.1, 2.2.5 punktus atsakovas įsipareigojo savo jėgomis, medžiagomis, rizika ir atsakomybe pagal ieškovo pateiktą projektavimo užduotį ir projektavimo sąlygų sąvadą parengti projektinės dokumentacijos visumą multifunkciniam kompleksui su gyvenamosiomis ir kitomis patalpomis bendro 9 500 kv.m ploto, garažais 7 200 kv.m ploto. Pagal Sutarties 9.1.2, 9.1.5 punktus projektuotojas pilnai atsako už savo atliekamų darbų kokybę pagal galiojančias įstatymų normas ir standartus, garantuoja atliktų darbų kokybę ir užtikrina jų realizavimą. Šalys numatė, kad projektuotojas įstatymų nustatyta tvarka atsako užsakovui už pastarajam padarytus nuostolius dėl statinio techniniame ir darbo projektuose atsiradusių klaidų, kurias sąlygojo tai, kad projektuotojas nesilaikė reikiamų profesinio atidumo ir rūpestingumo standartų (Sutarties 9.1.9 p.).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinių aplinkybių iki Sutarties sudarymo visumą ir pagrįstai konstatavo, kad dėl CK 6.703 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų kyla atsakovo atsakomybė, o atsakovų nurodomi apeliaciniame skunde argumentai tokios išvados nepaneigia.

Dėl Sutarties vykdymo faktinių aplinkybių ir civilinės atsakomybės apimties

Kaip minėta, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas informavo apie kliūtis projektavimo darbų atlikimui tuojau po Sutarties sudarymo. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išsamiau nevertino ir konkrečiau nepasisakė dėl tikėtino klaidos detaliajame plane sužinojimo momento, taip pat nepakankamai įvertino šalių veiksmus po sužinojimo apie detaliojo plano klaidą.

Pirmosios instancijos teismas ir pats pripažino, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas galimai žinojo apie detaliojo plano sprendinius, tačiau buvusi plačiai paplitusi praktika, kai projektuojant turimas detalusis planas koreguojamas, taisomas. Padaręs minėtą išvadą, teismas išsamiau nevertino byloje esančių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti vienokią ar kitokią išvadą dėl sužinojimo apie detaliojo plano klaidą momento, nors šiai bylai tai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai reikšminga. Atsakovas byloje įrodinėja, kad ieškovui apskritai tai galėjo būti žinoma dar pateikiant detalųjį planą atsakovui ar vėliau, bet ne vėliau kaip 2008 m. balandį. Ieškovas nurodo apie tai sužinojęs tik 2008 m. rugsėjo 23 d. po atliktos ekspertizės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad esami įrodymai patvirtina, jog ieškovui apie kliūtis projektui dėl detaliojo plano reikalavimų bent jau 2008 m. balandžio mėn. tikrai buvo žinoma. Tokią išvadą patvirtina žemiau nurodytos faktinės aplinkybės.

2008 m. balandžio 17 d. ieškovas įsakymu Nr. FUG 08/04-17 patvirtino atsakovo pateiktus projekto II etapo „Lauko inžinerinių tinklų iškėlimas, administracinio pastato su komercinėmis patalpomis automobilių saugyklos požeminės ir antžeminės dalies statyba“ techninius ekonominius rodiklius (t. 1, b.l. 150-151), 2008 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. FUG 08/05-05 – III etapo „Administracinio pastato su komercinėmis patalpomis antžeminės dalies statyba“ techninius ekonominius rodiklius (t. 1, b.l. 152). Taigi, akivaizdu, kad jau tuo metu ieškovui buvo žinoma, jog projektavimo darbų Sutartyje numatytomis sąlygomis atlikti nėra galimybės, dėl ko šie darbai buvo suskaidomi į atskirus etapus. Pirmame etape turėjo būti paruošiamas techninis griovimo projektas, gaunamas leidimas griovimui ir nugriaunami pastatai. Antrajame etape paruošiamas lauko inžinerinių tinklų iškėlimo projektas bei administracinio pastato su komercinėmis patalpomis automobilių saugyklos požeminės (du aukštai) ir antžeminės (du aukštai) statybos techninis projektas bei gaunamas statybų leidimas. Trečiajame etape ruošiamas administracinio pastato su komercinėmis patalpomis likusių aštuonių aukštų techninis projektas bei gaunamas leidimas statybai. Tai patvirtina ir vėlesni šalių veiksmai – 2008 m. rugsėjo 12 d. sudarytas Susitarimas, iš kurio matyti, jog pakeičiama Sutartimi nustatyta apmokėjimo tvarka ir nustatomas apmokėjimas pagal minėtus etapus. Teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus, susijusius su galimai dar ankstesne ieškovo sužinojimo data apie kliūtis projektavimui dėl detaliojo plano reikalavimų, nes patikimų įrodymų šiuo aspektu nepateikta, o juo labiau, kad priešingu atveju ir pati Sutartis galėjo būti sudaryta Susitarimo sąlygomis, dėl ko atskiro Susitarimo sudarymo būtinybė ir nebūtų iškilusi.

Taigi, konstatavus, kad ieškovui 2008 m. balandžio mėn. aplinkybės apie iškilusias kliūtis buvo žinoma, vertintinas ir paties ieškovo vėlesnis elgesys bei atitinkamai - atsakovo civilinės atsakomybės apimtis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I etapo projektavimo darbai atlikti tinkamai, todėl mažino iš atsakovo priteistiną sumą 150 000 Lt suma, sumokėta pagal 2008 m. rugsėjo 8 d. PVM sąskaitą faktūrą (t. 1, b.l. 125). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad dar vėliau - 2008 m. lapkričio 10 d., t.y. net ir po paties ieškovo nurodomos sužinojimo datos apie negalimumą pasiekti galutinį Sutarties tikslą dėl detaliojo plano reikalavimų joje numatytomis sąlygomis jis pasirašė projektavimo darbų priežiūros atlikimo priėmimo aktą Nr. 3 63 450 Lt sumai ir jį apmokėjo (t. 1, b.l. 127). Taigi, galima spręsti, kad ieškovas, jau ir žinodamas, kad galutinis jo siekiamas tikslas gali būti nepasiektas, toliau vykdė sutartinius įsipareigojimus tikėdamasis, kad detaliojo plano sprendiniai vis tiek kokiu nors būdu bus pakoreguoti ir Sutartyje jo aptartas tikslas bus pasiektas. Būtent tokią išvadą apie jo sąmoningą kryptingą veikimą tikslui pasiekti liudija ir kiti jo veiksmai: jau po sužinojimo apie iškilusias kliūtis ieškovas 2008 m. gegužės 22 d. pasirašė konsultavimo paslaugų tiekimo sutartį Nr. Fug/08-05-22 su UAB „KG projektai“ dėl konsultavimo paslaugų, susijusių su biurų pastato, kuris bus statomas (duomenys neskelbtini), išorės fasadų projektavimu, gamyba ir montavimu; 2008 m. birželio 18 d. su UAB „Būsto sprendimai“ pasirašė Generalinę statinio projektavimo ir statybos valdymo sutartį; dar po septynių dienų pasirašė sutartį su UAB „Kaminta“ dėl gamybinio pastato 1G4p, pastatų 2G1p, 3E1p, 4F1p ir 5G1p ir kiemo statinių griovimo; 2008 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė rangos sutartį Nr. Fug/08-08-29 su UAB „Fungerta“ dėl transformatorinės kabelinių linijų perkėlimo į naujai įrengtą kanalą bei transformatorinės kabelių iškėlimo ir sumontavimo projektų parengimo. Taigi, ieškovas, jau žinodamas apie iškilusias kliūtis, ne tik nenutraukė Sutarties ar bent nestabdė jos vykdymo, bet priešingai – ją modifikavo ir, tikėdamasis palankių detaliojo plano sprendinių pakeitimo ateityje, toliau sudarinėjo minėtus sandorius, patirdamas išlaidas, ir tik ieškovo administratorius 2010 m. spalio 28 d. Sutartį nutraukė. Todėl ieškovo administratoriaus aiškinimas, jog įmonė, sužinojusi apie kliūtis projekto įgyvendinimui, jau tuomet apskritai būtų atsisakiusi vykdyti projektą ir nepatirtų išlaidų, prieštarauja įmonės veiklos šia kryptimi iki bankroto proceso pradžios faktinėms aplinkybėms, kurios, kaip minėta, rodo būtent priešingą įmonės veikimą. Toks tuometinis ieškovo elgesys galėtų būti pateisinamas tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo manymo, kad kliūtys tikrai bus pašalintos, pagrįstumą, bet ne grindžiant savo veiksmus nepamatuotu tikėjimu, kad detalųjį planą kitų asmenų pastangomis vis tiek pavyks pakeisti norima linkme. Šiame kontekste pastebėtina, kad detaliojo plano sprendinius vėliau buvo siekiama pakeisti tiek administracine, tiek teismine tvarka, tačiau to padaryti nepavyko, o iš LITEKO informacinės sistemos duomenų matyti, jog atsakovų apeliaciniame skunde nurodomoje administracinėje byloje Nr.I-1252-428/2012 Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį tarp byloje dalyvaujančių asmenų (inter alia BUAB „Fugetė“). Iš šios taikos sutarties sąlygų matyti, kad suinteresuoti asmenys (tarp jų – ir ieškovas nagrinėjamoje byloje) įsipareigojo rengti naujus žemės sklypų detaliuosius planus. Tai iš dalies paneigia ir jau aukščiau aptartus atsakovų teiginius apie lengvai pašalinamą techninio pobūdžio detaliojo plano klaidą ir iš esmės patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Nr.I-242-414/2011, kuriame konstatuota, jog „ištaisius užstatymo tankumo skaitinę reikšmę pagal techninių klaidų ištaisymo priedą, reikės keisti ir detaliojo plano brėžinio grafinėje dalyje nurodytą sklypų statybos zoną (užštrichuotą plotą), o tokia situacija sukelia pagrįstas abejones dėl grynai techninio pobūdžio klaidos buvimo, [ ....] detaliuoju planu nustatytas leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas [...] yra vienas esminių detaliojo plano sprendinių, kuris gali būti keičiamas tik [...] rengiant naują teritorijos detalųjį planą.“

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti išvadą, jog pats ieškovas po 2008 m. balandžio mėn. savo veiksmais prisiėmė patiriamų išlaidų riziką (CK 6.253 str. 5 d.) ir šios išlaidos visa jų apimtimi jau nebėra priežastiniame ryšyje vien su atsakovo pareigos informuoti ieškovą apie iškilusias projekto įvykdymui grėsmes pažeidimu. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bei atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl palūkanų pagal paskolos sutartis su UAB „Kauno verslo rūmai“ priteisimo, nurodė, kad tai laikytina ieškovo verslo rizikos rezultate prisiimtais įsipareigojimais, tačiau nenurodė, kodėl toks pat vertinimas neteikiamas kitiems ieškovo veiksmams (projekto valdymo, rangos sutarčių ir pan. sudarymui). Kaip minėta, teisėjų kolegijos nuomone, tai pasakytina ne tik apie palūkanas pagal aptariamas paskolas, bet ir kitus po 2008 m. balandžio mėn. sudarytus sandorius.

Kita vertus, ir atsakovas, taip pat jau žinodamas apie iškilusias kliūtis, ne tik nenutraukė Sutarties, nestabdė jos vykdymo, tačiau ir toliau vykdė projektavimo darbus pakeistomis sąlygomis -išskaidžius darbus į atskirus etapus, taip pat tikėdamasis palankių detaliojo plano sprendinių pakeitimo ateityje ir tokiu būdu suteikdamas ieškovui lūkesčius galutine projekto sėkme. Todėl pripažinti, kad riziką turėtų prisiimti vien ieškovas ir visiškai atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų teisinga.

Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui priteistina iki 2008 m. balandžio mėn. atsakovui sumokėta suma - 352 500 Lt pagal 2007 m. gruodžio 31 d. projektavimo darbų priežiūros atlikimo priėmimo aktą Nr. 1 (t. 1, b.l. 105), t.y. išlaidos, kurių ieškovas nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų savalaikiai informavęs apie buvusias kliūtis projektavimo vykdymui, nes įrodymų, kad ieškovas vis tiek būtų sudaręs Sutartį, t.y. jau ir Sutarties sudarymo metu prisiėmęs riziką net tuo atveju, jei būtų buvęs atsakovo laiku informuotas apie paaiškėjusias kliūtis, atsakovai nėra pateikę. Tuo tarpu po 2008 m. balandžio mėn. ieškovo patirtos išlaidos: pagal sutartis su UAB „Fungerta“ – 21 240 Lt, UAB „Būsto sprendimai“ – 357 591 Lt, UAB „KG projektai“ – 8 550 Lt, atsakovui sumokėta 63 450 Lt suma, t.y. viso 451 831 Lt suma dalintina abiems Sutarties šalims po lygiai – 225 915,50 Lt. Todėl atsakovas turėtų atlyginti iš viso 578 415,50 Lt.

Dėl draudiko atsakomybės

Apeliaciniu skundu atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo draudikui pareiga atlyginti žalą nekyla. Ieškovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą su atsakovu šiuo aspektu sutinka. Teisėjų kolegija su apeliantais nesutinka.

Pagal Statybos įstatymo 37 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d.) statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė draudžiama privalomuoju draudimu, neatsižvelgiant į projektavimo ir statybos finansavimo šaltinius, statinio nuosavybės formą bei statinio projektuotojo, rangovo ir statytojo (užsakovo) juridinį statusą. Draudimo objektas yra statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė už jų padarytą žalą statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims (Statybos įstatymo 37 str. 2 d.). Pagal Draudimo įstatymo 91 straipsnį draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai, jei civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.

Nagrinėjamu atveju atsakovo ir draudiko civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaryta pagal tuo metu galiojusias Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valdybos 2002 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintas Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles (toliau - Taisyklės). Pagal jų 11 punktą draudimo objektas yra draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu, kuris negali būti trumpesnis už CK 6.698 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą garantinį terminą, dėl draudimo sutarties galiojimo metu netinkamai atlikto statinio projektavimo, kai draudimo sutartis sudaryta pagal atskirą statinio projektą, arba dėl netinkamo statinio projektavimo, kurio statinio projektai ar jų dalys buvo perduoti užsakovams draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir kurių projektavimo darbų rangos sutartys buvo pasirašytos po statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimo dienos, kai draudimo sutartis sudaryta pagal projektavimo įmonės projektavimo darbų mastą per metus. Pagal Taisyklių 9 punktą trečiuoju asmeniu yra laikomas asmuo, kuriam padaryta žala turtui dėl netinkamai atlikto statinio projektavimo, taip pat asmuo, kuriam padaryta žala sveikatai dėl netinkamai atlikto statinio projektavimo ir (ar) pagal įstatymus turintis teisę į žalos dėl asmens gyvybės atėmimo atlyginimą, kai asmens gyvybės atėmimas įvyko dėl netinkamai atlikto statinio projektavimo. Šiuo atveju yra pareikštas reikalavimas ne dėl turtui padarytos žalos, o dėl patirtų finansinių nuostolių atlyginimo. Taisyklių 15 punktas nustato nedraudiminių įvykių sąrašą, pagal kurį reikalavimo pateikimas atlyginti žalą (nuostolius) inter alia finansinę, kuri nesusijusi su žalos padarymu turtui, asmens sveikatai, gyvybei ir (ar) nekylančią kaip žalos turtui, asmens sveikatai, gyvybei pasekmė, yra nedraudiminis įvykis (Taisyklių 15.6 p.).

Dėl solidarios atsakovų(sutuoktinių) atsakomybės

Teisėjų kolegija šiuo klausimu iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, todėl jos nekartoja, juo labiau, kad atsakovai savo apeliaciniame skunde ir nėra nurodę argumentų, susijusių su teismo išvadomis dėl A. K. ir J. K. subsidiariai solidaria atsakomybe, ir iš esmės sutinka su galutine pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutuoktinių solidarios atsakomybės nagrinėjamu atveju. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su teismo nuomone, jog solidari sutuoktinių atsakomybė yra preziumuojama.

Naujausioje praktikoje kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio subsidiari atsakomybė gali atsirasti, kai verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir abiejų fizinis ir intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje, individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti turi įrodyti kreditorius (CPK 178 str.). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolių yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Taigi, tam, jog konstatuoti sutuoktinių prievolės solidarumą, analizuotinas verslo pobūdis, individualios įmonės savininko sutuoktinio (ne)dalyvavimas įmonės veikloje.

Kaip minėta, atsakovai argumentų, nuneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas aptariamo klausimo išsprendimui, nėra nurodę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvadas papildomai patvirtina byloje esantys ieškovo pateikti KAUET posėdžių protokolai, iš kurių matyti, kad abu sutuoktiniai yra KAUET nariai, abu dalyvavo bei pasisakė svarstant projektus (t. 1, b.l. 52-76). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą pripažinti abiejų sutuoktinių prievolę subsidiariai solidaria.

Dėl priešieškinio

Atsakovas UAB „Kančo studija“ priešieškiniu prašė patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą – 600 911,34 Lt sumai ir įtraukti jį į bankrutuojančios UAB „Fugetė“ kreditorių sąrašą. Atsakovo nuomone, Sutartis buvo nutraukta nepagrįstai, todėl pagal jos nuostatas ieškovas turi sumokėti atsakovui 10 procentų sutarties kainos dydžio baudą – 98 230 Lt, taip pat kaip negautas pagal Sutartį pajamas sumokėti likusią nesumokėtą 502 681,34 Lt Sutartyje numatyto atlyginimo dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neteisingai aiškina ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 13 punktą, kuris nustato, jog bankrutuojančios įmonės administratorius per laikotarpį iki pirmojo kreditorių susirinkimo sprendžia klausimus dėl įmonės sudarytų sandorių, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigė, tolesnio vykdymo ir naujų sandorių, reikalingų įmonės ūkinei komercinei veiklai tęsti, sudarymo, jeigu įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą, ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad bankroto procesas 2010 m. spalio 25 d. ieškovui pradėtas ne teismo nutarties pagrindu, nešalina ĮBĮ nuostatų laikymosi (ĮBĮ 13 str. 1 d.) Taigi, bankroto administratorius turėjo teisę nutraukti Sutartį, nes jokia teisės norma neįpareigoja bankrutuojančios įmonės toliau vykdyti sudarytas sutartis. Todėl atsakovo reikalavimas dėl ieškovo mokėtinos baudos ar negautų pajamų už neatliktą darbų dalį netenkintas pagrįstai.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Dėl palūkanų pagal ieškovo ir UAB „Kauno verslo rūmai“ paskolos sutartis

Nagrinėjama byla iškelta 2011 m. kovo 2 d. Aptariamos paskolos sutartys sudarytos 2007 m. gruodžio 22 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. rugsėjo 9 d. (t. 2, b.l. 29-31, 32-33, 34-35). Paskolos turėjo būti grąžintos atitinkamai 2009 m. gruodžio 21 d., 2009 m. vasario 1 d., 2009 m. rugsėjo 15 d. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas šias paskolas nustatytais terminais yra grąžinęs ar kontrahentas būtų jų reikalavęs jų grąžinimo teismine ar kita tvarka, o ieškovas apskritai nėra pateikęs įrodymų, kad jis būtų realiai sumokėjęs palūkanas pagal šias sutartis (CPK 12, 178 str.). Todėl vien jau dėl šios priežasties – neįrodyto palūkanų sumokėjimo – šio reikalavimo tenkinti nebuvo pagrindo ir jis skundžiamu sprendimu netenkintas pagrįstai. Be to, bet kuriuo atveju teisėjų kolegija, kaip jau minėta, sutinka su pirmosios teismo išvada, kad iš esmės tai buvo ieškovo verslo rizika.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

Ieškovas teigia, kad jam turėjo būti priteistos 8,18 proc. dydžio palūkanos remiantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškovo aiškinimu, nes pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktą minėtas įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis. Atsakovai visiškai pagrįstai nurodo, kad šiuo atveju ieškinys yra pareikštas ne dėl to, kad atsakovas būtų praleidęs kokius nors mokėjimų terminus pagal sandorius, o dėl nuostolių atlyginimo.

Dėl actio Pauliana

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Taigi, actio Pauliana paskirtis yra atstatyti skolininko mokumą tokį ieškinį pareiškusio kreditoriaus atžvilgiu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Ginčijamas sandoris sudarytas 2009 m. lapkričio 17 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu A. K. buvo nemokus, kad sudaręs ginčijamą sandorį pablogino dirbtinai savo finansinę padėtį ir taip pakenkė ieškovo kaip kreditoriaus turtinėms teisėms, byloje nėra jokių duomenų, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, Be to, teismas sutiko su atsakovų prašymu taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

CK 6.66 straipsnio 1 dalies taikymas nėra siejamas vient tik su skolininko nemokumo sąlyga, ji gali būti taikoma ir tuomet, kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Patys atsakovai nurodo, kad tarp jų buvo sudaryta dovanojimo sutartis, taigi, atsakovas savo turtą dukrai perleido neatlygintinai. Akivaizdu, kad tokiu atveju kreditoriaus galimybės patenkinti savo reikalavimą yra sumažinamos, tokiu būdu pažeidžiamos kreditorių teisės. Sudaryti sandorį atsakovas pareigos neturėjo, sandoris yra neatlygintinis, taigi, šalių (ne)sąžiningumo klausimas esminės reikšmės apskritai neturi (CK 6.66 str. 2 d.). Ieškovas į atsakovą turėjo galiojančią reikalavimo atlyginti nuostolius teisę, tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pripažįstant, kad atsakovas pažeidė savo kaip projektuotojo pareigas ir priteisiant nuostolių atlyginimą.

Atsakovai iš esmės savo atsikirtimus dėl galimybės tenkinti aptariamą reikalavimą actio Pauliana pagrindu grindžia ieškinio senaties termino praleidimu. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiuo pirmosios instancijos teismo priimtu argumentu.

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovas nurodo, kad įmonė apie ginčijamą sandorį sužinojo 2010 m. rugsėjo 23 d. Bankroto procedūros ieškovo atžvilgiu pradėtos 2010 m. spalio 25 d., ieškinys yra pareikštas operatyviai – teisme gautas 2011 m. vasario 25 d. Šiuo atveju ieškinio senaties terminas, jei jį skaičiuoti nuo ginčijamo sandorio sudarymo datos (2009 m. lapkričio 17 d.), būtų praleistas apie tris mėnesius. Akivaizdu, kad tam, jog paskirtas administratorius galėtų susipažinti su įmonės dokumentais, išsiaiškinti ne tik įmonės, bet ir jos skolininkų sudarytus sandorius, parengti tinkamai procesinius dokumentus, teismui reikalingas protingas laiko tarpas. Teisėjų kolegijos nuomone, trijų-keturių terminas nagrinėjamu atveju nėra nepateisinamai ilgas, juolab, kad ieškovas (įmonė laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo) taip pat neprivalėjo tą pačią ar sekančią dieną po ginčijamo sandorio sudarymo apie jį sužinoti. Be to, įmonės administratoriaus teisė ginti kreditorių (ir viešąjį) interesą negalėtų būti pernelyg apribota ieškinio senaties taikymo aspektu tais atvejais, kai pati įmonė, prasidedant faktinei jos nemokumo būsenai, savo iniciatyva nesiima realizuoti savo reikalavimo teisių. Įmonės bankroto administratorius gina tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus. Kasacinis teismas yra konstatavęs ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad netgi jei ir būtų pagrindas pripažinti ieškinio senaties termino praleidimą, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes bei į tai, kad nagrinėjamu atveju neveikimas dėl ieškinio pareiškimo ginčijamo sandorio pagrindu priskirtinas įmonei, kuriai buvo iškelta bankroto byla, siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovo, jo kreditorių teises bei galimybes ginti savo pažeistus interesus (per bankroto administratorių), ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamą ieškinio reikalavimą netenkinti nebuvo pagrindo.

Dėl 2012 m. rugpjūčio 9 d. papildomo sprendimo

CPK 277 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu inter alia teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su termino priimti papildomą sprendimą praleidimu, nes, atsakovo manymu, teisėjo atostogos nėra svarbi priežastis. Kaip minėta, teismas papildomą sprendimą gali priimti ir savo iniciatyva. CPK 277 straipsnyje nustatytas dvidešimties dienų terminas papildomo sprendimo priėmimui nėra naikinamasis, pirmosios instancijos teismas jį atnaujino. Akivaizdu, kad, nelaikant teisėjo atostogų svarbia priežastimi terminui atnaujinti, priimti papildomą sprendimą byloje teismo iniciatyva apskritai gali tapti iš esmės nebeįmanoma net ir tuo atveju, jei jo priėmimu būtų suinteresuoti visi dalyvaujantys byloje asmenys. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad šioje byloje papildomu sprendimu buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, kuris faktiškai jau ir buvo išspręstas pagrindinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje (tik neįtrauktas į rezoliucinę dalį).

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su argumentais, kad atsakovai yra apskritai atleisti nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Šiuo pagrindu jie atleistini (ir buvo atleisti) nuo žyminio mokesčio už priešieškinį (kaip ieškovai pagal priešieškinį). Tuo tarpu pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama tik įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys (nagrinėjamu atveju - atsakovai) nuo žyminio mokesčio nėra atleidžiami pirmosios instancijos teisme, jie atleidžiami tik už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.

Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino/neįvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su ieškovo rizikos prisiėmimu, CK 6.66 straipsnio sąlygų egzistavimu, dėl ko priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamo sprendimo dalis naikinama ir toje dalyje priimamas naujas sprendimas, dalis sprendimo pakeistina (CPK 326 str. 1 d. 2, 3 p. p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad mažinama ieškovui priteistina suma, tenkinamas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, perskaičiuotinas žyminis mokestis pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d., 96 str. 1 d.). Įvertinant ieškovui priteistiną nuostolių sumą (578 415,50 Lt) bei vidutinę buto rinkos vertę (507 000 Lt – t. 2, b.l. 46), žyminis mokestis skaičiuotinas nuo bendros šių reikalavimų sumos - 1 085 415,50 Lt. (CPK 85 str. 1 d. 1 p., 11 p.).

Šalys nepateikė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų, todėl šis klausimas nespręstinas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Atsakovų atžvilgiu pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovo reikalavimams užtikrinti. 2012 m. spalio 25 d. apeliacinės instancijos teismas sumažino jų mastą iki 1 134 757,66 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovų priteistina suma mažinama, tikslinga sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą dar kartą. Teisėjų kolegija, mažindama anksčiau buvusį mastą, įvertina ne tik sumą kuri yra iš atsakovų priteisiama, bet ir tai, kad nuo priteisiamos sumos yra priteisiamos procesinės palūkanos (apie 29 000 Lt per metus), kurių išieškojimas turi būti taip užtikrintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti 2009 m. lapkričio 27 d. tarp A. K. ir G. K. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį Nr. 6444 negaliojančia ir taikyti restituciją.

Šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti šią sutartį negaliojančia ir grąžinti butą atsakovui A. K.. Nustatyti, kad išieškojimas iš šio buto nukreiptinas ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Fugetė“ reikalavimų pagal šį teismo sprendimą patenkinimui.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. papildomo sprendimo dalis, kuriomis priteista ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Fugetė“ pirmąja eile iš uždarosios akcinės bendrovės „Kančo studija“ bei antra eile subsidiariai iš A. K. bei J. K. (A. K. bei J. K. atžvilgiu kaip solidarinių skolininkų) 803 331 Lt skolai ir nuostoliams atlyginti; nuo priteistos 803 331 Lt sumos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2011 m. kovo 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 12 033 Lt žyminis mokestis - sumažinti priteistą sumą iki 578 415,50 Lt bei padidinti žyminio mokesčio sumą iki 14 854 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartimi (turto arešto akto Nr. 0111002095) taikytą, o Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartimi pakeistą turto arešto mastą ir atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Kančo studija“, A. K., J. K. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą sumažinti iki 650000 Lt. Kiti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartimi taikyti suvaržymai ir apribojimai lieka galioti.