- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- eA-4345-858/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00299-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- Y. W.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. W. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. W. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Y. W. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-45 (00008) (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą. Skundžiamu sprendimu atsakovas, įvertinęs pareiškėjo 2016 m. birželio 6 d. prašymą bei su prašymu pateiktus dokumentus, (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. W. atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakymo išduoti leidimą teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktai. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis pateikė visus dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 17, 22.21 punktuose, tačiau atsakovas nepagrįstai suabejojo pateiktuose dokumentuose esančios informacijos pakankamumu ir tikrumu. Nurodė, jog ginčijame sprendime nepagrįstai teigiama, kad įmonė yra fiktyvi. Pareiškėjo nuomone, įmonė neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto fiktyvios įmonės apibrėžimo. Migracijos departamentui pateikti dokumentai ir duomenys yra pakankami, nėra prieštaringi, pareiškėjo deklaruotas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra vykdyti verslą, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatai yra tinkami, jie nesiaurina veiklos spektro ir pareiškėjas gali investuoti į įvairias sritis. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nepagrįstai nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo pastaruosius šešis mėnesius steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad įmonė visą 2016 m. I pusmetį vykdė veiklą, ruošėsi plėtrai, pagrįstai tikėjosi sulaukti ir sulaukė investicijų, 2016 m. gegužės 27 d. – 2016 m. birželio 2 d. laikotarpiu įdarbino papildomų darbuotojų, o šiuo metu įmonėje dirba jau penki darbuotojai. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas jo prašymą, nesilaikė gero viešo administravimo principo imperatyvų, todėl priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime netyrė, ar jis realiai ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl nurodytų aplinkybių nepakanka spręsti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o jo atvykimo tikslai yra kitokie nei deklaruota. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–6) prašė skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne mažiau kaip pastaruosius šešis mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą. Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas, paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius įmonės vykdomą veiklą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad 2016 m. I pusmetį ši bendrovė neturėjo pardavimo pajamų, banko sąskaitoje nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. yra keli pavedimai, pateikti kasos pajamų orderiai yra išrašyti 2016 m. birželio mėn. – liepos mėn., o 2016 m. sausio mėn. sudaryta sutartis dėl vertimo paslaugų, nepatvirtina teiginių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas dėl įmonės veiklos, o su skundu pateiktos nuotraukos nepatvirtina nei aplinkybių, kad pareiškėjo įmonė vykdė deklaruotą veiklą, nei tai, kad ši veikla buvo vykdoma paskutinius šešis mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nauji darbuotojai buvo priimti 2016 m. gegužės – birželio mėn., t. y. prieš pareiškėjui kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas siekė ne vykdyti teisėtą veiklą, bet atitikti Įstatymo reikalavimus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo dokumentuose vykdoma veikla nėra apibrėžta, Juridinių asmenų registre nurodyta, kad įmonė vykdo metalo rūdų ir metalų prekybos veiklą ir ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėjas nesiekė vykdyti teisėtos veiklos, o akcijas įsigijo tik siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento teigimu, buvo išnagrinėti visi pareiškėjo pateikti dokumentai ir įvertintos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, o pareiškėjui nepateikus papildomų įrodymų, kurie galėtų paneigti skundžiamo sprendimo išvadas, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu (III t., b. l. 85–90) pareiškėjo Y. W. skundą atmetė.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas su 2016 m. birželio 6 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Leidimo išdavimo pagrindu pareiškėjas nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus, ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi teisinis pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktai. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (pateiktų dokumentų nepakako įrodyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastaruosius šešis mėnesius iki prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimo dienos vykdė veiklą), taip pat yra pagrindas manyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi. Teismas, vertindamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos aprašo 17 punktu ir nurodė, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą ir jo prašymo nagrinėjimo metu, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus, steigimo aktą, Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą, 2012 m. vasario 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. gegužės 30 d. akcijų pasirašymo sutartį, 2016 m. gegužės 30 d. vienintelio akcininko sprendimą, akcininkų sąrašą ir kitus dokumentus. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų buvo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2011 m. gruodžio 13 d., o nuo 2016 m. birželio 6 d. šios bendrovės įstatinis kapitalas – 5 275 Eur. Pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ kolegialaus valdymo organo – valdybos narys ir dalyvis, turintis teisę sudaryti sandorius, nuo 2016 m. birželio 30 d. tapęs šios įmonės akcininku, kuriam nuosavybės teise priklauso 475 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos nominalioji vertė yra 1 Eur, o emisijos vertė 30 Eur (bendra vertė 14 250 Eur). Iš Juridinių asmenų registrui teiktų tarpinių finansinių ataskaitų buvo matyti, kad įmonės veiklos rūšis yra metalų rūdų ir metalų didmeninė prekyba, tačiau įmonės įstatuose nurodytas kitas bendrovės veiklos tikslas, t. y. privačių interesų tenkinimas, vykdant pelno siekiančią komercinę veiklą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nustatyta, kad įmonėje 2016 m. gegužės 27 d. – 2016 m. birželio 2 d., t. y. prieš pareiškėjui pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (prašymas pateiktas 2016 m. birželio 6 d.), buvo įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai, o iki jų įdarbinimo dirbo tik įmonės direktorė. Įmonės direktorei minimalus mėnesinis darbo užmokestis už darbo dieną pradėtas mokėti tik nuo 2016 m. gegužės 1 d., t. y. prieš pareiškėjui pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamentui pateikė: 2016 m. spalio 24 d. darbo sutartis dėl dviejų naujai priimtų darbuotojų V. Š. ir I. B., 2016 m. rugsėjo 1 d. bendradarbiavimo sutartį, sudarytą su UAB „Autoprojektų grupė“, 2016 m. spalio 17 d. sutartį, sudarytą su UAB „Eskom“ priklausančiu viešbučiu „Vanagupė“, 2016 m. liepos 4 d. sutartį dėl internetinės svetainės administravimo, sudarytą su UAB „Finance 4 you“, 2016 m. birželio 24 d.–2016 m. rugsėjo 15 d. sutartis, sudarytas su (duomenys neskelbtini) piliečiais dėl kelionių po Lietuvos Respubliką, 2016 m. sausio 4 d. vertimo sutartį, 2016 m. birželio 2 d.–2016 m. liepos 21 d. kasos pajamų orderius, išrašytus fiziniams asmenims dėl paslaugų teikimo. Teismas akcentavo, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius šešis mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą. Ši teisės nuostata imperatyvi, Įstatymas išimčių nenumato. Teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo Migracijos departamente buvo gautas 2016 m. birželio 15 d., taigi tikrinamasis laikotarpis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme yra laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 15 d. ir asmuo, teikdamas prašymą leidimui išduoti ekonominės veiklos pagrindu, privalo įrodyti įmonės veiklos realumą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. Teismas akcentavo, jog visos pareiškėjo pasirašytos sutartys, kasos pajamų orderiai yra pasirašyti jau po pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo dienos. Laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 15 d. buvo pasirašyta tik viena 2016 m. sausio 4 d. vertimo sutartis ir keli kasos pajamų/išlaidų orderiai, kurie pasirašyti prieš pat prašymo pateikimo dieną, atitinkamai 2016 m. birželio 2 d. ir 2016 m. birželio 6 d. Iš byloje pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo matyti, kad įmonė iki 2016 m. birželio 16 d. piniginių operacijų pagal sandorius neturėjo (nuo 2016 m. birželio 16 d. yra du atsiskaitymai už kotedžo nuomą bei 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. piniginiai įskaitymai iš UAB „Finance 4 you“). Be to, pagal Juridinio asmenų registro duomenis įmonės veiklos rūšis yra metalų rūdų ir metalų didmeninė prekyba, tačiau pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino kitą įmonės veiklą (kelionių po Lietuva organizavimas). Nurodytų duomenų kontekste teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog pateikti įrodymai nepatvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, pastaruosius šešis mėnesius iki prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimo, realiai vykdė ekonominę veiklą. Iš pateiktų rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, kad įmonė 2016 m. I pusmetį veiklos nevykdė. Įmonė šiuo laikotarpiu neturėjo pardavimo pajamų, tuo tarpu keturi pavedimai atlikti tik nuo 2016 m. birželio 16 d., iš kurių du atlikti iš UAB „Finance 4 you“, kurioje taip pat dirba ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė V. K.. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, įvertinęs su prašymu pateiktus dokumentus, turėjo teisinį pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė prieštaringus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo deklaruoti vykimo į Lietuvą tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruota ir pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nors pareiškėjas įmonės aktyvios ir realios veiklos buvimą pastaruosius šešis mėnesius iki prašymo pateikimo dienos taip pat grindė fotonuotraukomis, kuriose pareiškėjas užfiksuotas dalyvaujantis įvairiuose susitikimuose su verslo partneriais, tačiau fotonuotraukos negali būti laikomos objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais realią ir nepertraukiamą įmonės veiklą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad fotonuotraukos nepatvirtina nei aplinkybių, kad pareiškėjo įmonė vykdė deklaruotą veiklą, nei tai, kad ši veikla buvo vykdoma paskutinius šešis mėnesius iki prašymo pateikimo dienos. Iš bylos medžiagos buvo matyti, kad, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo prašyme nurodytas siekis vykdyti veiklą Lietuvoje yra įtikinamas, Migracijos departamentas tyrimą atliko nuosekliai ir objektyviai. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo Migracijos departamento sprendimą vertinti kaip priimtą pažeidžiant pagrindines procedūras ar taisykles, paremtą vien tik spėjimais ir įtarimais. Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento išvada atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu ir sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
III.
Pareiškėjas Y. W. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 101–109) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir tenkinti jo skunde pateiktus reikalavimus. Pareiškėjas prašo, netenkinus šio pateikto reikalavimo, perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nesilaikė pareigos visapusiškai ištirti visus byloje esančius įrodymus. Teismas turėjo argumentuoti, kodėl pareiškėjo atstovų pateikti duomenys yra laikomi nepakankamais grindžiant pareiškėjo įmonės vykdomą veiklą. Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje pateikė Migracijos departamentui ir papildomus duomenis (pvz. nuotraukas, kuriose matyti, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo ir dalyvauja veikloje), kitą informaciją. Atstovas akcentavo ir nurodė įvairius Migracijos departamento padarytus procedūrinius trūkumus, tačiau skundžiamame sprendime jie nebuvo vertinti. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas taip pat dėstė įvairias aplinkybes, nurodė svarbias teismų nutartis, tačiau skundžiamame sprendime šia apimtimi buvo tik pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą tenkinti. Pareiškėjo argumentai, nurodyti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nebuvo užfiksuoti, taip pažeidžiant šalių lygiateisiškumo, proceso rungtyniškumo ir kitus principus. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo atstovo pozicijos, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą ilgiau nei šešis mėnesius. Pareiškėjo nuomone, reikalavimas „ne mažiau kaip pastaruosius šešis mėnesius“ gali ir turi būti traktuojamas ir „daugiau kaip pastaruosius šešis mėnesius“ ir pareiškėjas gali įrodinėti, kad jis atitinka šį kriterijų pateikdamas ir ankstesnę veiklą įrodančius dokumentus. Laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 15 d. yra pasirašyta tik viena 2016 m. sausio 4 d. vertimo sutartis ir keli kasos pajamų, išlaidų orderiai, kurie pasirašyti prieš pat prašymo pateikimo dieną. Pareiškėjas teikė duomenis, patvirtinančius, kad nurodytam laikotarpiui yra pakankamai įmonės veiklą pagrindžiančių duomenų. Pareiškėjas Lietuvoje buvo kelis kartus per 2016 m. I pusmetį (2016 m. sausį, 2016 m. birželį) ir susitikimus čia vykdė tik dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Iš nuotraukų taip pat galima spręsti, kad pareiškėjas atstovavo bendrovės interesus ir būdamas (duomenys neskelbtini), yra rengtos konferencijos, susitikimai su Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) atašė A. K., kitais piliečiais. Šias aplinkybes posėdžio metu išsamiai paaiškino pareiškėjo atstovas, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu akcentavo, kad jis vyko į Migracijos departamentą, siekdamas kuo operatyviau pateikti aktualią informaciją, tačiau prašymo vykdytojas S. P. atsisakė priimti pareiškėją ir išklausyti jo paaiškinimus apie vykdomą veiklą bei ateities ketinimus, jis nesureagavo į elektroninį laišką, o į prašymus telefonu atsakydavo, kad pareiškėjo atvykimas nereikalingas. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės, interesai bei lūkesčiai, gero viešo administravimo principas, VAĮ, kiti teisės aktai, Lietuvos, Europos teismų praktika. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3050-624/2016 pateiktais išaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą įrodančių duomenų bei sutarčių: Paslaugų teikimo sutarties Nr. IBML-IG-01, Teisinių paslaugų sutarties, banko sąskaitos išraše matomo 2016 m. sausio 15 d. 450 Eur mokėjimo advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini). Šios sutartys ir duomenys rodo, kad buvo vykdoma veikla, buvo perkamos konkrečios UAB „(duomenys neskelbtini)“ tolimesnei veiklai svarbios paslaugos. Įstatymas neapibrėžia ir imperatyviai nenurodo, kad įmonė turi pateikti įrodymus tik apie pelningai vykdomą veiklą.Steigimo dokumentuose nėra išskirta ar apribota UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, todėl jis šiuo metu vykdo didelių perspektyvų turinčią kelionių organizavimo ir su tuo susijusią veiklą. Tuo tarpu ankstesnės vykdytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nebėra tokios perspektyvios, todėl joms jau kurį laiką nebeskiriamas didelis dėmesys. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių apie Migracijos departamento netinkamai atliktas pareigas, padarytus procedūrinius pažeidimus, turėjusius įtakos neigiamam sprendimui priimti.Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015 pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog pareiškėjas 2016 m. birželio 15 d. per savo atstovą advokatą A. D. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymas turėjo būti išnagrinėtas 2016 m. rugpjūčio 15 d., tačiau pareiškėjo atstovui buvo pranešta, kad prašymo nagrinėjimas skubos tvarka atšaukiamas ir prašymo išnagrinėjimo data nukeliama iki 2016 m. spalio 15 d. Pareiškėjo teigimu, prašymo nagrinėjimas skubos tvarka buvo atšauktas dėl to, kad klaidingai buvo nurodyta apie tariamai nepateiktus dokumentus.Migracijos departamentas inicijavo ir kitas procedūras, kurios galimai turėjo įtakos galutiniam sprendimui. Atsakovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją dėl užsieniečio įdarbinimo galimybių, nevertindamas to, kad jis būtų gavęs visą reikiamą informaciją iš pareiškėjo ar jo atstovų, be to, šie prašomi duomenys nebuvo panaudoti. Tokiais veiksmais buvo tik prailgintas prašymo nagrinėjimo terminas. Pareiškėjo vertinimu, šių procedūrinių pažeidimų visuma taip pat prisidėjo prie išankstinio nusistatymo ir neigiamo sprendimo priėmimo.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 115–119) prašo administracinį procesą byloje nutraukti, o, nustačius, kad apeliacinį skundą padavė tam įgaliojimus turintis asmuo, atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentais, pateikiami šie papildomi pagrindiniai argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas Migracijos departamento, pareiškėjo atstovo pateiktas aplinkybes ir dokumentus bei ginčijamame sprendime pateikė detalų šių duomenų įvertinimą. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento, pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis ir nurodė, kad surinkta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė prieštaringus duomenis apie savo įmonės veiklą, siekdamas atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2016 m. sausio mėnesį sudarytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ dvi sutartys – sutartis dėl vertimo paslaugų ir su pareiškėju sudaryta verslo misijos organizavimo sutartis, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus finansinius dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. pirmą pusmetį neturėjo pardavimo pajamų, nepatvirtina skundo teiginių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pareiškėjas ir su skundu teismui nepateikė dokumentų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Du nauji darbuotojai (V. Š. ir I. B.) pareiškėjo įmonėje buvo įdarbinti praėjus keletui dienų po to, kai Migracijos departamentas elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų, pagrindžiančių įmonės veiklą, pateikimo. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjas siekė ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet atitikti Įstatymo reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu. Pabrėžia, jog Migracijos departamentas suteikė galimybę pareiškėjui pateikti papildomus veiklą patvirtinančius dokumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 3 d. išnagrinėjo kito UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko, kuris teisėtos veiklos šioje įmonėje pagrindu prašė išduoti leidimą laikinai gyventi ir kuriam Migracijos departamentas taip pat atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, apeliacinį skundą dėl šio Migracijos departamento sprendimo ir administracinę bylą nutraukė, kadangi apeliacinis skundas buvo pateiktas neįgalioto vesti bylą apeliacinės instancijos teisme asmens, t. y. advokato padėjėjo G. Š. (administracinė byla Nr. eA-3955-756/2017). Šių bylų faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, su pareiškėjų atstovavimu, yra tos pačios, be to, teismui buvo pateikti identiški atstovavimo dokumentai, todėl ir šioje byloje egzistuoja pagrindas apeliacinį procesą nutraukti. Pažymi, jog po 2017 m. liepos 3 d. nutarties pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas G. Š. pateikė 2017 m. balandžio 18 d. advokato V. B. leidimą atstovauti pareiškėjui teismuose, tačiau pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose. Atsakovo nuomone, net ir pasirašius leidimą atstovauti pareiškėjo interesams teismuose, pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas neturi įgaliojimų atstovauti apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje turėtų būti nutrauktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 11 d. sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. W. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Apeliacinį skundą dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimo, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, elektroninių ryšių priemonėmis padavė advokato padėjėjas G. Š., veikiantis pagal teismui pateiktą 2016 m. balandžio 18 d. atstovavimo sutartį. Šioje atstovavimo sutartyje nurodyta, kad advokato V. B. kontoros advokato padėjėjui G. Š. (toliau – ir Atstovas) pavedama atstovauti (duomenys neskelbtini) pilietį Y. W. (toliau – ir Klientas). Ši atstovavimo sutartis suteikia teisę Atstovui veikti Kliento vardu, atstovauti Klientui visose Lietuvos Respublikos valstybės ar užsienio valstybinėse institucijose, įstaigose, įmonėse ar organizacijose, tame tarpe, bet tuo neapsiribojant, Lietuvos Respublikos Ambasadą Kinijos Liaudies Respublikoje, Korėjos Respublikai, Mongolijai ir Vietnamo Socialistinei Respublikai, centrinio bei teritorinio mokesčių administratorių įstaigose, viešų registrų tvarkytojų įstaigose, notarų ir antstolių biurus, bankus, savivaldos institucijas, taip pat santykiuose su fiziniais ar juridiniais asmenimis, pasirašyti ir pateikti prašymus, pareiškimus, prieštaravimus, skundus, pasiūlymus, pretenzijas ar kitus dokumentus, gauti (priimti) bet kokius dokumentus (įskaitant pažymėjimus, liudijimus, pažymas ir t.t.), korespondenciją, duomenis, informaciją, ar kitas materialias informacijos išraiškos priemones bei daiktus ir turtą, sumokėti reikalingus mokesčius bei rinkliavas už klientą, taip pat atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su tinkamu Kliento interesų atstovavimu (I t., b. l. 42, II t., b. l. 135). Iš minėtos atstovavimo sutarties matyti, kad ją yra pasirašę tik klientas Y. W. ir advokato padėjėjas G. Š.. Advokato V. B. parašo joje nėra (I t., b. l. 42, II t., b. l. 135). Kitokio turinio sutarties byloje taip pat nėra.Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad kokioje nors byloje būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Toks teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema apskritai, būtina sąlyga (žr. 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus). Taigi bendrai žvelgiant matyti, kad instancinė teismų sistema skirta dviem tikslams – teisingumui konkrečioje byloje įgyvendinti ir darniai teisės sistemos raidai užtikrinti. Tačiau įgyvendinant teisę į apeliaciją turi būti laikomasi administracinį procesą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti, be kita ko, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo su klientu pasirašyta sutartimi ar sutarties išrašu. Kitų atstovų įgaliojimai patvirtinami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 47 str. 6 d.). ABTĮ 48 straipsnio 1 dalis numato, kad atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos nustato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (ABTĮ 48 str. 2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (2016 m. sausio 18 d. redakcija) (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.Iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktai konkrečiai numato advokato padėjėjo teisę atstovauti klientą ir numato tokios teisės įgyvendinimo tvarką bei apimtį. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pateiktoje atstovavimo sutartyje nėra aptarta teisė advokato padėjėjui G. Š. vesti teisme bylą atstovaujamojo Y. W. vardu. Byloje nėra pateikta duomenų, kad Y. W. tokius įgaliojimus būtų suteikęs ir advokatui V. B. (I t., b. l. 42, III t., b. l. 113). Be to, nors apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas 2016 m. balandžio 18 d. leidimas, kuriuo advokatas V. B., vadovaujantis advokato padėjėjo G. Š. praktikai, suteikia jam leidimą atstovauti (duomenys neskelbtini) pilietį Y. W. ir apskųsti teismo sprendimus (III t., b. l. 113). Tačiau, kaip minėta, pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas neturi teisės pasirašyti apeliacinio skundo ir pateikti teismui. Įstatymas draudžia atlikti įvardintus veiksmus apeliacinės instancijos teisme. Tokios pozicijos buvo laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3955-756/2017. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes spręstina, kad apeliacinį skundą suinteresuoto asmens vardu padavė tam įgaliojimų neturintis asmuo (ABTĮ 134 str. 4 d., 138 str. 3 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas buvo priimtas (III t., b. l. 111), nors jis paduotas tokių įgaliojimų neturinčio asmens, todėl, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi, apeliacinis procesas nutraukiamas. Byloje esantis mokestinis dokumentas patvirtina, kad advokato padėjėjas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį, kuris grąžintinas apeliacinį skundą padavusiam G. Š. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (III t., b. l. 110).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį procesą nutraukti.
Grąžinti V. B. kontoros advokato padėjėjui G. Š. 11,25 Eur žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.