Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-04-11 · Administracinė byla Nr. A-356-146/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-04-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-11
Bylos Nr.
A-356-146/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02584-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-356-146/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02584-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 18 d. skundu kreipėsi į teismą (b. l. 2–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Teigė, kad jam tekdavo mažiau kameros ploto nei teisės aktų nustatyta minimali norma. Gyvenamosios kameros neatitiko higienos normų reikalavimų (šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas). Atvykstant į įstaigą ir iš jos išvykstant daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą).

Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties. Motyvavo tuo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pasak pareiškėjo, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes nežinojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, kuri nustato europietiškus kalinimo standartus, tačiau nebuvo išversta į lietuvių kalbą (b. l. 70).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. atitinkamais periodais. Be to, atsakovas išdėstė motyvus, kad su pareiškėjo skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų nesutinka iš esmės (b. l. 10–17).

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą atmetė (b. l. 74–75).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam neturtinę žalą už netinkamas laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. Nurodė, kad

sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, šioje byloje turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, kita teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas senaties terminą praleido, nes tik 2015 m. rugsėjo 18 d. (spaudas ant voko) kreipėsi gynybos. Todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, o pareiškėjo prašymą netaikyti senaties termino atmesti kaip nepagrįstą.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintas.

III.

Pareiškėjas R. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti ( b. l. 77).

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną pažeidimo laikotarpį trejų metų terminu. Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pasak apelianto, jis negalėjo anksčiau kreiptis teisminės gynybos, nes EŽTT sprendimai, kuriais įtvirtinti Europoje pripažįstami kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo nesutinkantis su visais teismo sprendimo argumentais, kurias remdamasis teismas atmetė jo skundą. Teismas nemotyvavo kodėl nesivadovavo Konvencija ir EŽTT praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 81–82).

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė šių teisių. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 18 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TĮ sąlygas nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. Teigė, kad jis buvo laikomas perpildytose, higienos normų neatitinkančiose sąlygose, kurios prilygo kankinimui.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, patikrinęs šio reikalavimo pagrįstumą ir nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Pasak apelianto, Konvencijos 3 straipsnyje numatytos teisės gynimui ieškinio senaties termino taikymas nenumatytas, o kreiptis į teismą anksčiau negalėjo, nes EŽTT sprendimai, kuriais įtvirtinti Europoje pripažįstami kalinimo standartai, neišversti į lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją ir jos 3 straipsnį nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su pažeistos teisės gynimu nacionalinės valstybės teisme per nacionalinės valstybės įstatymų nustatytą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz.,LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. Nr. A-1979-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo šioje įstaigoje sąlygas nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 18 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas laikymo Šiaulių TI nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. laikotarpį nurodė, kad vientisą, tačiau atsakovo atstovas pateikė įrodymus, kad pareiškėjas šioje įstaigoje buvo laikomas atitinkamais šio laikotarpio periodais. Pagal Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 30 d. pažymą Nr.60/09-32615 pareiškėjas nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. buvo laikomas 13 kartų. Taigi kiekvienas pareiškėjo laikymo periodas pasibaigdavo pareiškėjui išvykus iš Šiaulių TI. Paskutinis pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje periodas nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. liepos 24 d. Pareiškėjas, nurodydamas laikymo Šiaulių TI laikotarpį kaip vientisą, laikymo sąlygas apibūdino vienodai, t.y. kad laikymo sąlygos buvo kankinančios: kameros buvo perpildytos (nuo 8 iki 10 asmenų), neatitiko higienos normų reikalavimų (šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas). Taigi pareiškėjo skunde dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų atitinkamais laikotarpio nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. liepos 24 d. periodais nurodyti esminiai nusiskundimai yra apie tokius galimai buvusius vienarūšius neigiamus veiksnius, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi skundą teismui dėl žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TI sąlygas pareiškėjas turėjo paduoti vėliausiai per tris metus, skaičiuojant nuo 2012 m. liepos 24 d. (paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI), tačiau kreipėsi 2015 m. rugsėjo 18 d. t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo teiginiai, esą jis anksčiau negalėjo ginti savo teisių nepagrįsti jokiais įtikinamais, objektyviais argumentais, o pareiškėjo delsimas neatitinka asmens rūpestingo, sąžiningo elgesio standartų. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Šiaulių TI sąlygos buvo kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalinga nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) patiria subjektyviai per atitinkamas fizines ir /ar dvasines kančias. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai.

Pareiškėjo argumentai, esą jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT praktika, kurioje nurodyti europietiški kalinimo standartai, nėra išvesti į lietuvių kalbą, negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą iš esmės grindžia nacionalinės teisės aktais (CK 6.271, 6.250 straipsniai), kartu paminėdamas, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Taigi kreipimuisi į teismą dėl žalos atlyginimo EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui faktiškai nereikėjo. Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertinimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) ir nustatęs, kad nėra pagrindo jį atnaujinti, pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šiuo teisiniu pagrindu, t.y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo Šiaulių TI sąlygų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios teismas materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas