Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

nuteistajam J. L., jo gynėjui advokatui Arvydui Gudui, nukentėjusiojo R. K. atstovei advokatei Andželikai Vosyliūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui, paskiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo visą bausmės atidėjimo laikotarpį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą teisę, naudodamas prieš R. K. psichinę ir fizinę prievartą, padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, o būtent: 2012 m. kovo 17 d. apie 7 val., R. K. gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas išgauti iš R. K. 100 000 litų (28 962 Eur) skolą, pasikvietė nukentėjusįjį pasikalbėti į kiemą, kur nenustatyti asmenys pagriebę jį už drabužių įsitempė į garažą, grasindamas užmušti, kartu su nenustatytais asmenimis rankomis bei kojomis sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, reikalaudamas grąžinti pinigus, po to surišo rankas, ant galvos uždėjo maišą, prievarta įsodino į jo naudojamą automobilį „Audi A3“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, automobiliui sustojus, ištempė už drabužių iš automobilio, nutempė į – M. S. priklausančią pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), numetė ant grindų, gulinčiam sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, uždėtą maišą aplink kaklą verždami smaugė, numovę kelnes nudegino jam dešinę šlaunį įkaitintu metaliniu žarstekliu, grasino pakišti po ledu, jeigu negrąžins pinigų, suduodant ne mažiau kaip 18 smūgių, sukėlė nukentėjusiam R. K. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos kairėje pusėje, kairėje smilkininėje srityje, dešinėje ausies kaušelio-dešinio smilkinkaulio speninės ataugos srityje, kairės ausies kaušelio srityje, dešinės akies vokų-dešinio skruosto srityje, kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, pilvo kairėje pusėje, dešiniame klube, kairiame žaste, dešiniame rieše ir dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimų nosies nugarėlėje, kairiame dilbyje, kairiame rieše ir nudeginimų dešinėje šlaunyje, kraujosruvos dešinės akies obuolio junginėje.Nuteistasis J. L. skundžia šį Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, o būtent pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, klaidingai nustatė faktines aplinkybes, nepatikrino ir nepaneigė jo alibi, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tvirtina, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų prieštaringais parodymais, kaip tariamai neabejotinais ir patikimais, nors jų reikiamai neišanalizavo, neatliko išsamios analizės ir neįvertino esminių prieštaravimų, todėl nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamų ir patikimų įrodymų, kad galėtų priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį, byla išnagrinėta neišsamiai ir neobjektyviai. Mano, kad teismas, vadovaudamasis tik prielaidomis ir samprotavimais bei itin prieštaringais ir abejotinais įrodymais, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. preziumavo, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu neturėjo gynėjo, gynėsi pats, visą laiką savo kaltę neigė. Teigia, kad dar ikiteisminio tyrimo metu pateikė savo alibi, kad tuo metu buvo visiškai kitoje vietoje – Airijoje, kur dirba. Nurodo, kad alibi patikrinimas vienas iš svarbiausių nusikaltimo tyrimo uždavinių, jo nepatikrinus ir neištyrus gali kilti labai sunkių pasekmių – pažeista kaltinamojo nekaltumo prezumpcija ir pažeistos jo procesinės teisės ir garantijos. Patvirtindamas savo alibi jis pateikė dokumentus, kad tuo metu dirbo Airijoje vienoje kompanijoje bei įmonės pažymą, kad įvykio metu jis dirbo savo darbovietėje Dubline. Nors du kartus tuo pagrindu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, visgi nepatikrinus ir nepaneigus jo alibi, byla buvo atnaujinta ir perduota teismui. Tik teisme pradėjus naudotis teisine advokato pagalba suprato, kad reikia pateikti papildomus įrodymus, kurie patvirtintų jo alibi, todėl jo prašymu buvo apklausti net septyni liudytojai, kurie savo parodymais visiškai patvirtino jo alibi. Priešingai nei nurodė teismas, šie liudytojai nebuvo šališki, davė teisingus parodymus. Tai, kad teismas suabejojo E. V. parodymais, skunde nuteistasis pažymi, jog teismas pats nesiėmė veiksmų pašalinti jam kylančias abejones, neanalizavo, jog minėtas liudytojas turėjo pakankamai laiko išvykti ir vėl grįžti iš Airijos į Lietuvą. Be to, nurodo, jog teismas nepagrįstai teigė, jog jo pateikta pažyma iš darbovietės Airijoje, neinformatyvi ir nepatvirtinanti, kad tuo metu jis buvo Airijoje, tačiau priešingai nei nurodo teismas, šis dokumentas surašytas ant firminio blanko, kuriame nurodyti visi reikiami įmonės rekvizitai, dokumento surašymo data. Pažymoje aiškiai nurodyta, kad jis dirbo įmonėje nuo 2012 iki 2014 m. bei ten dirbo ir 2012 m. kovo 15, 16, 17 ir 19 dienomis, šią pažymą pasirašė kompetentingas įmonės darbuotojas C. M.. Nei teismas, nei kaltintojas nesiėmė jokių veiksmų patikrinti šio dokumento tikrumą, duomenų pagrįstumą, nors teismas šia pateikta pažyma suabejojo, o abejonėmis nuosprendžio grįsti negalima. Nurodytos pažymos pagrįstumą įrodo ir Airijos Valstybinio mokesčių departamento apie jo mokamus mokesčius suvestinė bei apklaustų septynių liudytojų ir jo paties paaiškinimai. Nurodytas alibi yra realus ir visiškai įrodytas, jis nėra paneigtas, kadangi jis gali būti paneigiamas tik konkrečiais duomenimis, o ne samprotavimais ir prielaidomis.Dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, apeliantas nurodo, jog teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir spėlionėmis, išskirtinai abejotinais, nenuosekliais ir labai prieštaringais konfliktiško, didelį priešiškumą reiškiančio nukentėjusiojo bei akivaizdžiai suinteresuotų šios bylos baigtimi liudytojų – nukentėjusiojo artimų giminaičių prieštaringais parodymais, taip pažeidė nekaltumo prezumpciją. Šį savo teiginį nuteistasis skunde grindžia tuo, jog nukentėjusysis yra nuteistas Baltarusijos Respublikoje, kur bandė įrodyti, jog būtent jis pakišo nukentėjusįjį, tačiau teismas, išanalizavęs ir patikrinęs R. K. versijas, jas atmetė, priėmė apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kuris yra įsiteisėjęs. Tai įrodo, jog R. K. melavo Baltarusijos pareigūnams, teismui, taip apkalbėjo jį, kad neva tai jis pakišo jam narkotikus. Be to, šios bylos duomenys patvirtina, jog tarp jo ir nukentėjusiojo šeimos įsivyravę konfliktiški santykiai būtent dėl bylos Baltarusijoje, dėl ko nukentėjusysis su žmona iniciavo šios bylos iškėlimą. Pažymi, jog kaltinimas dalyje dėl grasinimų susidoroti yra nutrauktas, kas tik įrodo, kad jis nepagrįstai nukentėjusiojo ir jos žmonos buvo kaltinamas, todėl negali būti jų parodymai laikomi patikimais, kadangi šioje byloje jie taip pat jį apkalba duodami melagingus parodymus. Be to, mano, jog svarbu atkreipti dėmesį, kad nukentėjusiojo žmona kreipėsi į prokuratūrą dėl sumušimo praėjus daugiau kaip metams, ir tik tada, kai jos vyrą sulaikė Baltarusijoje, kas įrodo, jog sumanymas jį apkaltinti kilo tik siekiant įrodyti nukentėjusiojo tariamą nekaltumą Baltarusijos byloje. Skunde nurodo, jog nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą įrodo ir specialisto išvada, kurioje buvo tirtas ir konstatuotas R. K. padarytas sveikatos sutrikdymas. Teismo med. ekspertui nukentėjusysis nenurodė, kad sužalojimus padarė būtent jis, o tvirtino, jog sumušė miške iš matymo pažįstamas ir nepažįstami asmenys. Manytina, kad iš kart po įvykio duoti parodymai yra teisingiausi. Ši aplinkybė taip pat patvirtina ir tai, jog R. K. galimai galėjo sumušti jo nekartą ieškojusieji asmenys, kuriems buvo skolingas. Aplinkybę, jog jis buvo mušamas pirtyje paneigė ir apklausta liudytoja (pirties savininkė), kuri nurodė, jog apeliantas nėra ėmęs pirties raktų, o tvarkydama pirtį niekada nėra radusi lipnios juostos, maišo, vielos ar jų dalių, kaip tą nurodė nukentėjusysis ir jo brolis. Be to tvirtina, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo duotų parodymų, jog buvo mušamas vienoje pirties patalpų, o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, jog keliuose pirties kambariuose. Nesutapo ir minėtų asmenų parodymai dėl to, kuo buvo surištos nukentėjusiojo rankos. Nukentėjusiojo nurodomą aplinkybę dėl pirties patvirtina tik jo brolio parodymai, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi. Nusikaltimo vieta nėra neginčijamai ir patikimai nustatyta. Byloje nenustatyti ir nerasti jokie nusikalstamos veikos padarymo įrankiai, nesurasti ir nenustatyti kiti asmenys, su kuriais, kaip nurodoma, jis veikdamas bendrai padarė nusikaltimą, neaišku kiek jų buvo. Nurodo, jog liudytojo (nukentėjusiojo brolio) parodymuose yra ir kitų esminių prieštaravimų. Liudytojas nurodė, jog jis užrakino pirties duris ir raktą atidavė, tačiau negalėjo nurodyti kokia spyna pirtyje buvo, o liudytoja (pirties savininkė) taip pat paneigė, kad buvo davusi pirties raktus. Be to, jis nepranešė apie sumuštą brolį policijai, nurodė, kad tai neva buvo ne jo reikalas ir jis nesikišo. Nukentėjusiojo žmonos parodymuose taip pat yra esminių prieštaravimų, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė mačiusi apeliantą ir dar 1 asmenį, išsivežančius jos vyrą, kitos apklausos metu be jo teigė mačiusi jau 2 asmenis, o trečią kartą jau 3 nepažįstamus vyrus. Teigė, kad ant galinės automobilio sėdynės matė neva nukentėjusįjį ir dar 3 vyrus, t.y. net keturis vyrus. Tačiau byloje nustatyta, kad automobilio langai yra tamsinti, todėl ji niekaip negalėjo nieko matyti, duoti parodymai akivaizdžiai neteisingi. Be to, jos parodymai prieštarauja paties nukentėjusiojo parodymams, kuriuose jis tvirtino, jog buvo vežamas ant priekinės sėdynės. Nors liudytoja matė savo vyrą mušamą ir per prievartą išvežama, tačiau pažymėtina, jog ji nesikreipė dėl to į policiją ir nepranešė apie padarytą nusikaltimą. Esminių prieštaravimų nurodo esant ir kitų liudytojų parodymuose, kuriais teismas rėmėsi kaip patikimais kaltės įrodymais. Nukentėjusiojo brolio žmona parodė, jog labai gerai prisimenanti, kad jis 2012 m. kovo 12 d. buvo atvažiavęs automobiliu „BMW“, kai tuo tarpu tiek nukentėjusysis, tiek pastarojo žmona nurodė, kad buvo jis atvykęs automobiliu „Audi A3“. Liudytoja R. A. parodė, kad ji nežino kada ir dėl ko buvo sumuštas brolis, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ji parodė, kad brolis jai sakė, jog kaltinamasis buvo jį išvežęs į pirtį ir ten dėl kažko sumušęs. Visos šios aplinkybės, apelianto manymu, kelia abejones parodymų patikimumu ir teisingumu. Dėl nusikalstamos veikos tikslo ir motyvo bei kitų liudytojų parodymų: apeliantas tvirtina, kad byloje nenustatytas ir neįrodytas nusikalstamos veikos padarymo tikslas ir motyvas, dėl ko nėra nusikalstamos veikos sudėties. Byloje nesurinkta neabejotinų ir patikimų įrodymų, jog jis siekė išgauti iš R. K. 100 000 litų skolą. Šis nukentėjusiojo teiginys, kad neva buvo investuota tokia suma, nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad bendrovėje jie abu su nukentėjusiuoju dirbo eiliniais darbuotojais, todėl nei vienas iš jų negalėjo investuoti į tą verslą. Be to nurodo, jog nukentėjusiojo žmonos parodymai dėl skolos prieštaringi, nes ji nurodė, jog jos vyras nebuvo už nieką skolingas, vėliau teigė, jog pusę metų vyras mokėjo jam po kelis tūkstančius litų, o dar vėliau teigė, kad 2-3 metus mokėdavo po 2-3 tūkstančius litų, nors jei tiek būtų mokėję – būtų susidariusi jau reikalaujama suma ir nereiktų nieko reikalauti. Liudytojai dėl šio klausimo nurodė visiškai kitokias aplinkybes, o būtent, kad nukentėjusysis buvo iš jo pavogęs pinigų, apie 70 000 litų, nors pats nukentėjusysis apie vagystę nėra davęs parodymų, o jis pats taip pat neigia šias aplinkybes. Todėl nelaikytini nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patikimais. Skunde dėl kitų bylos aplinkybių ir įrodymų nurodoma, jog nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybe, jog jo kaltę patvirtina ir liudytojų L. J., Ra. Ka., Ri. Ka., M. G., T. V. ir A. D. bei iš dalies R. P. parodymai. Dalies šių liudytojų parodymai byloja apie tai, kad aplinkybę, jog jis sumušė nukentėjusįjį girdėjo iš paties nukentėjusiojo. Liudytojo A. D. parodymai, kad jis maždaug prieš 4 metus buvo atvykęs apžiūrėti R. K. ir matė mėlynes, tačiau nežino iš kur ir kokiomis aplinkybėmis jos atsirado, taip pat R. P. parodymai, kad jis nebuvo atvykęs į R. K. sūnaus gimtadienį – niekaip neįrodo jo kaltės. Minėta liudytoja ir jos vyras nurodė, jog savo namuose įvykio dieną jo nematė, kas tik patvirtina, kad jis buvo Airijoje. Kiti bylos duomenys taip pat niekaip neįrodo, kad būtent jis padarė nusikalstamą veiką. Iš byloje esančių duomenų galima akivaizdžiai matyti, kad A. K. aktyviai siekė, kad jos vyras būtų išteisintas Baltarusijoje ir, kad buvo aktyviai veikiama siekiant neteisingai ir nepagrįstai jį apkaltinti, dėl ko teismas, pažeisdamas proceso taisykles, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kuris yra naikintinas. Nukentėjusiojo R. K. atstovė advokatė A. Vosyliūtė pateikė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti nuteistojo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantas iš esmės ginčija nuosprendį nurodydamas, kad jis pateikė teismui alibi, tad atstovė atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistojo pateikti teismui dokumentai tik patvirtina ir įrodo, kad tuo laikotarpiu jis dirbo Airijos bendrovėje, tačiau neįrodo, jog konkrečiomis dienomis jis buvo ten, o ne Lietuvoje. Pats nuteistasis prašydamas šių pažymų nurodė, kokios datos turi būti įrašytos. Be to, atstovės tvirtinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apelianto alibi patvirtina nešališki ir nuoseklūs septynių liudytojų parodymai, kadangi jie nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems, tie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi yra susiję su nuteistuoju. Tai, jog nuteistasis parodė, kad liudytojas E. V. nupirkęs automobilį grįžo į Lietuvą ir vėl kitą dieną su juo išvyko į Airiją – nėra pagrįstas jokiais automobilio pirkimo pardavimo dokumentais, o tik atstumų ir laikų skaičiavimais, ištrauktais iš interneto. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra prieštaringi ir nepatikimi. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina nuoseklūs liudytojų parodymai apie tai, kaip matė išvežamą nukentėjusįjį iš namų, kaip matė jį sumuštą, kaip jį persekiojo nuteistasis dėl pinigų ir pan. Tai, kad tyrimo dalis dėl grasinimų nutraukta nesant nusikalstamos veikos sudėties, dar nepatvirtina, kad nuteistasis nepersekiojo nukentėjusiojo ir jo šeimos, kad jie nebuvo bauginami ir nebijojo. O tai, kad ekspertui iš karto po įvykio nukentėjusysis nenurodė kas jį sumušė – jis aiškiai paaiškino, kad jam buvo daromas spaudimas. Be to, pažymėjo, kad pirtis ir buvo miške, o nukentėjusiojo brolis nurodė, kad pasiėmęs iš pirties brolį, jos raktus atidavė nuteistajam, kuris buvo suinteresuotas sunaikinti visus įkalčius, dėl ko pirties savininkė ir nerado nurodytų daiktų, juo labiau reiktų įvertinti ir tą aplinkybę, kad pirties apžiūra vyko daugiau nei po kelerių metų. Apelianto argumentai dėl parodymų patikimumo nėra pagrįsti ir šiose dalyse: dėl nukentėjusiojo surišimo atsiliepime tvirtinama, jog būnant su maišu ant galvos, nukentėjusysis galėjo tik jausti su kuo surištos jo rankos. Dėl mušimo keliose patalpose, nurodoma, jog nukentėjusysis per vieną patalpą buvo įtemptas į kitą, kur ir buvo mušamas. Be to, nukentėjusysis per galines dureles buvo į įstumtas į automobilį žemyn galva į priekį, todėl tame nėra jokių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymų. Nustatyti tam tikri netikslumai ar prieštaravimai neduoda pagrindo jų laikyti nepatikimais. Nors apeliantas ginčija ir tai, kad nėra nustatytas nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas, tačiau atsiliepime nukentėjusiojo atstovė nurodo, jog tikslas buvo nustatytas – siekis išgauti iš nukentėjusiojo skolą. Prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir jo žmonos šioje dalyje nėra, kadangi jie abu nurodė, kad nuteistasis reikalavo grąžinti 100 000 litų, o tai, kad kitų liudytojų parodymuose užfiksuoti skirtingi skolų dydžiai, nėra pagrįsta, kadangi pats nuteistasis jiems nurodė skirtingas skolos atsiradimo aplinkybes ir nusikalstamos veikos padarymo tikslą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinęs įrodymų visumą, kuri sudaro vieningą grandinę, kurios duomenys atitinka vieni kitus ir juos papildo, konstatavo, kad J. L. padarė nusikalstamą veiką, o tai, kad nuteistasis savaip interpretuoja atskirus liudytojų parodymus, nepaneigia jo kaltės.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas skundą palaikė ir prašė tenkinti, o prokurorė bei nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo J. L. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).Nuteistasis nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad J. L. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo nuosprendžio turiniui. Priešingai, nei nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus.Esminis skundo argumentas, kad apkaltinamasis nuosprendis J. L. atžvilgiu priimtas nepaneigus jo nurodyto alibi, t.y. kad įvykio metu jis nebuvo Lietuvoje, o dirbo Airijoje. Vienais svarbiausiais įrodymais, kuriais nuteistasis remiasi tvirtindamas savo nebuvimą Lietuvoje – tai Airijos Valstybinės mokesčių inspekcijos departamento dokumentu, kuris nurodo, jog apeliantas 2012-2014 m. dirbo Airijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojų pažyma apie tai, kad J. L. jų įmonėje dirbo 2012-2014 metų laikotarpyje, taip pat nurodant konkrečias dienas, į kurias įeina ir įvykio diena – 2012 m. kovo 17 d. Kaip ir minėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei nukentėjusiojo atstovės advokatės atsiliepime į apeliacinį skundą, Airijos Valstybinės mokesčių inspekcijos suvestinėje yra tik nurodoma, kad 2012-2014 metais nuteistasis dirbo minėtoje įmonėje, tačiau tai nėra tinkamas įrodymas pagrįsti, kad įvykio dieną jis buvo Airijoje, o ne Lietuvoje, kadangi kaip nurodė ir pats nuteistasis, minėtu darbo Airijoje laikotarpiu jis nekartą buvo grįžęs į Lietuvą. Ši aplinkybė pažymoje neatsispindi. Nors apeliantas su gynėju nurodo, jog Airijos bendrovės pažyma yra pakankamas įrodymas, ji nėra nuginčyta, vis tik pažymėtina, jog byloje yra dvi skirtingų asmenų pažymos, surašytos tą pačią dieną (t. 5, b. l. 8 ir 175). Šiose pažymose iš esmės nurodoma vienodu stiliumi parašyta analogiška informacija, kad nuteistasis toje bendrovėje dirbo nuo 2012 m. iki 2014 m. įskaitant 2012 m. kovo 15, 16, 17, 19 dienomis. Visgi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios pažymos negali būti laikytinos patikimais įrodymais. Ši išvada daroma atsižvelgiant ne tik į tai, kad pats nuteistasis galimai paprašė nurodyti konkrečias datas, kurios įeina į 2012-2014 m. laikotarpį, tačiau nėra aiškus ir minėtų pažymų autentiškumas. Atkreiptinas dėmesys, jog pažymoje, esančioje t. 5, b. l. 8 net ir bendrovės rekvizitai surašyti su klaidomis, be to, analogiškas pažymas išdavė du skirtingi asmenys, kai tuo tarpu esant oficialiai užklausai į bendrovę, į ją turėtų atsakyti vienas, tam kompetentingas asmuo, todėl šie duomenys nelaikytini patikimais, nuteistojo kaltę paneigiančiais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje yra ir šios bendrovės direktoriaus atsakymas nuteistajam, kuriame nurodoma nuteistojo charakteristika ir išdirbtas laikas bendrovėje (t. 3, b. l. 107), todėl kyla pagrįsta abejonė, kad jau kitas pažymas su konkrečiais laikais nurodė dar du, visiškai skirtingi asmenys, kurių darbo pozicija bendrovėje nėra žinoma. Nuteistasis pateikė eilę dokumentų apie tai, kokius mokesčius Airijoje mokėjo, apie darbo išmokas ir pan., todėl akivaizdu, jog turėjo galimybę pateikti ir konkretų darbo grafiką, darbo apskaitos žiniaraščio kopiją ar panašią informaciją, kuri patvirtintų jog įvykio dieną jis tikrai dirbo, tačiau tai nebuvo padaryta. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pats nepasireikalavo oficialių duomenų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokių duomenų išreikalavimas būtų dar labiau užvilkinęs bylos nagrinėjimą, todėl siekiant proceso operatyvumo, bei atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo pakankamai kitų nuteistojo alibi paneigiančių įrodymų, toks duomenų nereikalavimas laikytinas pagrįstu, nepažeidžiančiu nuteistojo teisių.Dėl nuteistojo iniciatyva kviestų liudytojų parodymų: Apeliacinės instancijos teismas pritaria nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai išdėstytoms aplinkybėms, dėl kurių teisme nuteistojo iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai, apie neva kartu su nuteistuoju praėjus savaitei po gimimo dienos švęstą jo gimtadienį Airijoje, kuriuose yra neatitikimų ir prieštaravimų, nėra laikytini patikimais. Nors nuteistasis ir jo gynėjas tvirtina, kad šie liudytojai yra patikimi, jų suinteresuotumu nereiktų abejoti, vis tik pritartina ir nukentėjusiojo atstovės pozicijai, kad palankia bylos baigtimi nuteistajam gali būti suinteresuoti ir liudytojai, kurių vienas yra kartu su nuteistuoju įkūręs bendrą verslą Airijoje, su kitu nuteistasis buvo teistas kitoje byloje, kitas buvo suinteresuotas įsidarbinti pas nuteistąjį bendrovėje ir pan. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, liudytojų pasakojimas apie gimtadienio šventimo aplinkybes yra prieštaringos, taip pat pagrįstai teismui kilo abejonių jų patikimumu ir įvertinus tai, kad pats nuteistasis apie buvimą Airijoje prisiminė tik vėliau, ir tik teisminio nagrinėjimo metu prisiminęs nurodė apie Airijoje švęstą gimimo dieną, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pradžioje aiškiai ir iš karto nurodė apie šventę, vykusią Lietuvoje, tad keista, kad kiti asmenys, buvę tik svečiai, tik kartą šventę su nuteistuoju, labai aiškiai atsimena visas šventės aplinkybes ir konkrečią šventės datą bei šventės dalyvius.Pats nuteistasis 2013 m. rugsėjo 13 d. apklausoje nurodė, kad su nukentėjusiuoju 2012 m. kovo 11 d. šventė savo gimtadienį ir gal po savaitės ant R. K. kūno pamatė įvairių mėlynių ir apibrozdinimų (t. 1, b. l. 103-104) šioje apklausoje jis nenurodė jokių duomenų, kad buvo išvykęs į užsienį. 2014 m. spalio 1 d. apklausoje jis jau nurodė, kad buvo išvykęs į Airiją, galimai grįžo 2012 m. kovo 18-19 d. (t. 2, b. l. 146), kai dabar tvirtina, ir pateikta pažyma byloja, kad 2012 m. kovo 19 d. jis dirbo Airijoje. Nuteistojo akistatos su nukentėjusiojo broliu G. K. metu, nuteistasis nurodė, kad G. K. nurodytu laiku jis galėjo būti atvykęs pas jį į namus, tačiau neliepė pasiimti brolio iš pirties (t. 2, b. l. 156-157). Visos šios aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti J. L. parodymų nenuoseklumą, kadangi akivaizdu, jog nuteistasis savo parodymus bandė derinti prie konkrečių situacijų, byloje surinktų įrodymų ir visais įmanomais būdais stengiantis išvengti gresiančios atsakomybės.Atkreiptinas dėmesys ir į skundo argumentus dėl E. V. vykimo kartu su nuteistuoju į Airiją. Skunde pateikiami paskaičiavimai, kad E. V. pilnai pakako laiko ryte išvykti lėktuvu į Airiją, o sekančios dienos vakarą jau būti Lietuvoje ir vėl išvykti į Airiją, pateikiami duomenys apie kelionės trukmes ir pan., tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nuteistasis pateikė tik jam aktualią ir naudingą informaciją iš internetinio tinklalapio „lt.toponavi.com“, kuriame nurodoma, jog vykstant automobiliu iš Dublino į Marijampolę, kelionės trukmė yra 24,1 valandos, tačiau pažymima, kad, pavyzdžiui, kitame internetiniame tinklalapyje „http://www.della.lt/distance“ nurodoma, kad preliminari kelionės trukmė iš Dublino į Marijampolę yra 33 val. 42 min. Kaip teisingai nurodė ir nukentėjusiojo atstovė, nuteistasis pateikdamas savo apskaičiavimus visiškai neįvertino aplinkybių ne tik apie pačią kelionės trukmę, tačiau ir apie išsilaipinimą iš lėktuvo, nuvykimą į automobilio pirkimo vietą, jo įsigijimo trukmę, kelionės keltais trukmę, sustojimų skaičių ir vieno asmens galimybę vykti tokią ilgą distanciją be poilsio. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis vienoje iš savo apklausų ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kartu su juo vykusių asmenų nepažįsta (t. 3, b. l. 118-121), todėl ne tik iš E. V. išvykimo iš Lietuvos laiką patvirtinančios pažymos, bet ir iš aukščiau paminėtų duomenų akivaizdu, kad nuteistasis tikrai nevyko kartu su E. V. 2012 m. kovo 12 d.Nuteistasis skunde taip pat ginčija ir nukentėjusiojo bei jam artimų asmenų duotų parodymų nuoseklumą, tvirtina, kad parodymai yra prieštaringi, todėl negali būti laikomi patikimais jo kaltę patvirtinančiais įrodymais.Nors nuteistasis ginčija nukentėjusiojo parodymų patikimumą, tačiau teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, jog nukentėjusiojo duoti paaiškinimai ir aplinkybės apie J. L. veiksmus prieš jį, patvirtinti kitais byloje surinktais ir nepaneigtas bylos duomenimis. Tai, kad nuteistasis savaip interpretuoja nukentėjusiojo ir jo šeimos narių bei kitų asmenų parodymus, bei tam tikrus jų parodymų nesutapimus, jau pirmosios instancijos teisme buvo tai įvertinta ir pasisakyta, jog toks tam tikrų netikslumų buvimas neturi įtakos bendrai visų parodymams, esminių aplinkybių nepaneigia, todėl tokie esantys parodymų neatitikimai, įvertinus apklausų kiekį, praėjusį laikotarpį po įvykio, nėra tokie, kurie kliudytų priimti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria nukentėjusiojo atstovės argumentams, jog liudytojos M. S. parodymai nepaneigia J. L. kaltės, kadangi ji apklausų metu nurodė, jog pažinojo tik nukentėjusiojo ir nuteistojo uošvį, kurio žentų nežinojo, tad net jei J. L. ir būtų ėmęs iš jos pirties raktus – ji nebūtų supratusi, kad tai P. P. žentas. Atsižvelgiant į tai, kad ji pirtį nuomojo daugeliui žmonių, ji neatsiminė ir negalėjo atsakyti, ar kada buvo davusi raktus nuo pirties nuteistajam, be to, kartu pažymėjo, jog būdavo, kad raktus paimdavo vienas asmuo, o grąžindavo – visai kitas. Ji taip pat nurodė, kad nėra radusi lipnios juostos pirtyje, tačiau, kaip ir nurodė nukentėjusiojo atstovė ir tai patvirtinta liudytojo G. K. parodymais, pirties raktus jis atidavė nuteistajam, kuris turėjo galimybę nuvykęs sunaikinti bet kokius nusikalstamos veikos pėdsakus. Aplinkybė, jog nukentėjusiojo brolis po praėjusio gana ilgo laiko negalėjo tiksliai atsakyti, kokia buvo spyna, nepaneigia aplinkybių dėl nukentėjusiojo paėmimo iš pirties. Be to, taip pat atmestinas ir skundo argumentas, kad nukentėjusysis pats negalėjo tiksliai nurodyti kur jį mušė, kadangi R. K. teigė, kad jį vilko per patalpą į kitą, kas tik patvirtina, jog jis nebuvo tik vienoje vietoje.Nuteistasis savo skunde ginčija ir tai, kad nepagrįstai byloje konstatuotas jo nusikalstamos veikos tikslas ir motyvas, kadangi jis neturėjo nei tikslo, nei motyvų veikti prieš nukentėjusįjį. Nuteistojo skundo argumentas, kad asmenys jį šmeižia vien tik tam, kad nori išsisukti nuo Baltarusijos byloje priimto sprendimo, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka ir bylos medžiaga patvirtina aplinkybę, jog pareiškimas buvo paduotas tik po to, kai nukentėjusysis buvo suimtas Baltarusijos Respublikoje, tačiau pažymėtina, kad šie du procesai yra visiškai nesusiję, kadangi kiekvienoje byloje įrodymai yra renkami ir tiriami bei vertinami atskirai. Minėtas Baltarusijos Respublikos nuosprendis jau įsiteisėjęs. Nukentėjusysis ir jo sutuoktinė patvirtino aplinkybę, kad anksčiau į teisėsaugos institucijas nesikreipė tik dėl to, kad jiems buvo daromas spaudimas, jie buvo bauginami, jautėsi persekiojami, todėl remiantis šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis pagrįstomis išvadomis atmestini ir skundo argumentai, jog nukentėjusysis jį apžiūrėjusiam specialistui nurodė, kad ne J. L., o kiti asmenys jį sumušė. Kaip jau minėta, nukentėjusysis pagrindė savo poziciją, kodėl jis apžiūrimas nepasakė tiesos ir nesikreipė į pareigūnus. Nors nuteistasis tvirtina, kad jokių pinigų jis iš R. K. nereikalavo, kadangi pastarasis nebuvo jam skolingas, tačiau vis tik atkreiptinas dėmesys, kad nors ir yra tam tikrų byloje prieštaravimų dėl pinigų reikalavimo pagrindo bei sumos (pavogti ar paskolinti, 70 000 Lt ar 100 000 Lt), tačiau vis tik dauguma byloje apklaustų liudytojų ir kitų duomenų patvirtino, kad J. L. motyvas buvo gauti pinigus ir, kad nesutarimai tarp J. L. ir R. K. vyko būtent dėl pinigų. Apie tai, kad galimai nukentėjusysis buvo pavogęs pinigus iš nuteistojo, dalinai patvirtino ir pats J. L. nukentėjusiojo žmonos darytame garso įraše, todėl netikėti šiais nukentėjusiojo ir kitų asmenų parodymais, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė motyvus, kodėl J. L. pripažįsta kaltu bei kodėl remiasi atitinkamais parodymais ir įrodymais, o kitus atmeta kaip nepatikimus ir nepagrįstus, apeliacinės instancijos teismas jiems pritaria, todėl iš esmės nesikartoja. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai išanalizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teisiamajame posėdyje patikrintus duomenis, juos teisingai įvertino visame įrodymų kontekste. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas detaliai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismo kolegija. Atsižvelgdama į visą tai kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl J. L. kaltės padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Jokio pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu, kolegijos nuomone, nėra.