Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas: Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01475-2008-6

NUTARTIS

2011 m. spalio 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Algerdo Urbšio ir Jurgiui Kiškiui, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei ir Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei, gynėjui Tadui Blažiui, nuteistajam E. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-07 nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 227 str. 3 d. – 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. R. nuteistas už tai, jog 2008-11-07 apie 17.15 val., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 187, Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyresniajam patruliui R. K. tarnybiniame automobilyje rašant administracinį teisės pažeidimo protokolą už padarytą pažeidimą kelių eismo taisyklių 235 punkto- „Vairavimas automobilio, kurio priekiniai šoniniai stiklai tamsinti plėvele“, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimą, pasiūlė jam kyšį ir ant tarnybinio automobilio priekinės palangės padėjo segtuvą su dokumentais, kuriame buvo įdėta 50 litų kupiūra Nr. AB2534497.

Skundo autorius atkreipia dėmesį į tai, jog apylinkės teismas be pagrindo suabejojo laiduotojos patikimumu. Be to, teismas savo iniciatyva galėjo kviesti laiduotoją, įpareigoti pateikti reikiamus dokumentus į bylą, ar savo nuožiūra išsireikalauti asmenį charakterizuojančią medžiagą iš duomenų registrų. Prašymas laiduoti buvo pasirašytas pačios laiduotojos, byloje nenustatyta jokių aplinkybių leidžiančių teigti, jog prašymas buvo pasirašytas ne pačios laiduotojos ar parašas buvo suklastotas.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog apylinkės teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog jis padarė apysunkį nusikaltimą, kad kaltu visiškai neprisipažino. Jis pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir savo kaltę visiškai pripažino bei gailisi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. R. ir jo gynėjas T. Blažys prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokurorė prašė nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą bei motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė E. R. pritaikyti tinkamai.

Dėl LR BK 95 str. nuostatų taikymo

LR BK 95 str. nuo nusikalstamos veikos padarymo 2008-11-07 iki nuosprendžio priėmimo dienos 2011-04-07 buvo ne kartą keistas. Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties taikymo, vadovavosi LR BK 95 str. 2003-05-04 redakcija. Pagrįstai skunde nurodoma, jog tokios įstatymo redakcijos nebuvo. Tačiau LR BK 95 straipsnis buvo keistas 2003-04-10 įstatymu Nr. IX-1495 (Žin., 2003, Nr. 38-1733) ir įsigaliojo nuo 2003-05-01, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, nurodydamas LR BK 95 str. 2003-05-04 redakciją, padarė rašymo apsirikimą, kuris įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

E. R. atžvilgiu palankiausia yra LR BK 95 str. 1 d. redakcija, priimta 2003-04-10 įstatymu Nr. IX-1495 (Žin., 2003, Nr. 38-1733), kuri numatė, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas.

Baudžiamąjį nusižengimą numatytą LR BK 227 str. 3 d. E. R. padarė 2008-11-07. LR BK 95 str. 2 d. numatyta, jog senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Dėl to, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas galėjo sueiti 2010-11-07. Apkaltinamasis nuosprendis E. R. atžvilgiu buvo priimtas praėjus dvejiems metams ir penkiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai taikė LR BK 95 str. nuostatas, nes šios straipsnio 3 d. numatyta, jog tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog teisminio nagrinėjimo metu, t.y. 2010-08-30 apylinkės teismo nutartimi buvo paskelbta kaltinamojo E. R. paieška. Dėl to senaties eina sustojo. E. R. buvo surastas ir pristatytas į teismo posėdį 2010-09-23 t.y. senaties terminas buvo sustojęs 23 dienas. Tačiau kaltinamajam ir toliau nevykstant į teismo posėdžius, 2010-10-27 apylinkės teismo nutartimi vėl buvo paskelbta paieška. 2010-10-29 kaltinamajam E. R. atvykus į Kauno miesto apylinkės teismą, į paskirtų posėdžiui baudžiamųjų bylų raštinę susipažinti su bylos medžiaga, 2010-10-29 teismo nutartimi kaltinamojo E. R. paieška nutraukta.

E. R. neatvykus į 2010-11-23 teisiamąjį posėdį, teismas priėmė nutartį kaltinamąjį atvesdinti į 2010-11-26 teisiamąjį posėdį. Minėta atvesdinimo nutartis buvo pavesta vykdyti Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos areštinės ir konvojavimo skyriui. Tačiau į 2010-11-26 teisiamąjį posėdį E. R. nebuvo atvesdintas. Dėl to, teismas 2010-11-26 teismo nutartimi paskelbė kaltinamojo E. R. paiešką. Pagal minėtą teismo nutartį Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK pradėjo paiešką.

Nors E. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog 2010-11-26 nutartimi paskelbtos paieškos senaties eiga turėjo atsinaujinti 2010-12-09, kuomet jis pats atvyko susipažinti su bylos medžiaga į Kauno apygardos teismą, tačiau kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams duomenims. Nors E. R. ir buvo atvykęs į Kauno apygardos teismą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau jam paiešką buvo paskelbęs ne Kauno apygardos teismas, o Kauno miesto apylinkės teismas ir pastarajam nebuvo žinomos šios aplinkybės. Akivaizdu, jog kaltinamasis buvo atvykęs ne pas konkretų teisėją, o į teismo raštinę, nors LR BPK 40 str. teismu pripažįsta tik teismo teisėją ar teisėjų kolegiją, o LR BK 95 str. 4d. nustato, jog senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kuomet asmuo sulaikomas arba kurią jis atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog Kauno miesto Žaliakalnio PK Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnai, vykdantys E. R. paiešką, 2010-12-08 buvo išsiuntę paklausimą į policijos įstaigą pagal ieškomo asmens gyvenamąją vietą, tikslu nustatyti ar E. R. gyvena nurodytu adresu, tačiau E. R. nebuvo surastas. 2010-01-10 Vilniaus apskrities VPK Asmenų paieškos skyrius taip pat paskelbė paiešką E. R., kaip asmens įtariamo nusikalstamos veikos padarymu. Be to, vykdant paiešką, 2011-02-26 buvo susisiekta su kaltinamojo seserimi, kuri nurodė, kad nežino kur gyvena jos brolis. Su E. R. buvo susisiekta tik 2011-02-17 ir, tai tik telefonu. Šio pakalbio metu E. R. nurodė, jog yra išvykęs į komandiruotę ir iš jos grįš kovo 4 d. ( t. 3 b. l. 135).

Nagrinėjamu atveju negalima neatsižvelgti į tai, jog 2010-03-18 Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu E. R. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos. Su šiuo nutarimu E. R. buvo supažindintas pasirašytinai. Taip pat jis buvo įspėtas apie pasekmes už kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygų nesilaikymą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog vykdant 2010-11-26 apylinkės teismo nutartį dėl paieškos paskelbimo, E. R. buvo surastas tik 2011-04-04 (t. 3 b. l. 165). Taigi, nuo šios dienos ir vėl atsinaujino senaties eiga. Kolegija, atsižvelgusi į senaties eigos sustojimo laikotarpį, daro išvadą, jog E. R. atžvilgiu priimant apylinkės teismo nuosprendį, nebuvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Dėl šių motyvų nėra pagrindo tenkinti šią apeliacinio skundo dalį.

Dėl LR BK 40 str. nuostatų taikymo

Pagal LR BK 40 str. 1 d. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Tačiau, tai gali būti padaryta tik esant visumai įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką.

LR BK 40 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jei: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pagal teismų praktiką, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti sprendimą atleisti asmenį nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą. Tik padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nuteistojo E. R. atžvilgiu negali būti taikomos paminėto įstatymo nuostatos, nes nėra nustatytos visos būtinos jo sąlygos.

Privaloma atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga yra ta, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan.

Pagal teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų nusikalstamų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusio asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Vertinant kaltininko parodymus, taip pat svarbu nustatyti, kiek jie prisideda prie teisingo sprendimo byloje priėmimo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apklausiamas įtariamuoju, E. R. kaltu neprisipažino (t. 1 b. l. 81). Teisminio nagrinėjimo metu E. R. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, kaltu taip pat neprisipažino (t. 3 b. l. 176-178). Tik paskutiniojo žodžio metu jis formaliai pripažino savo kaltę ir nurodė, jog gailisi (t. 3 b. l. 196).Kolegija, įvertinusi E. R. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad E. R. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Jis savo kaltę pripažino tik formaliai, paskutiniojo žodžio metu ir verčiamas objektyvių bylos aplinkybių, siekdamas išvengti teistumo, nuoširdžiai nesigailėjo, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo tokį jo prisipažinimą laikyti nuoširdžiu ir pakankamu LR BK 40 str. taikymui.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti ir LR BK 40 str. 2 d. 4 p. numatyto pagrindo t.y. manyti, jog E. R. tikrai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ši E. R. veika nebuvo atsitiktinė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė pateikė įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis apie šį fizinį asmenį, iš kurio matyti, jog 2009-06-17 Vilniaus m. 1 PK buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. 12-1-2048-9 ir Nr. 12-1-1289-11 dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 138 str. 1 d., 145 str. 1 d. padarymo, o 2011-04-04 E. R. įteiktas pranešimas apie įtarimą. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog E. R. yra eilę kartų baustas ir administracinėmis nuobaudomis.

Atsižvelgusi į šiuos duomenis, kolegija daro išvadą, kad padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė. Bylos aplinkybių visetas nesudaro pagrindo manyti, jog E. R. nėra padaręs daugiau nusikalstamų veikų, kad laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų ateityje.

Nesant dviejų LR BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų, būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo E. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.