Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-14 · Administracinė byla Nr. I-2985-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-04-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-14
Bylos Nr.
I-2985-554/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00632-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2985-554/2015.Proceso Nr. 3-62-3-00632-2015-3.Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 14 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei, Ingridai Bukantaitei,dalyvaujant pareiškėjui – A. T. ,

nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundais kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė (teismo posėdžio metu patikslinęs skundo reikalavimą) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos, namų 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų baudos izoliatoriuje už laikotarpį nuo 2012-11-29 iki 2013-03-17.

Pareiškėjas skunduose (b.l. 4, 32) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad buvo laikomas Kybartų pataisos namų Baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose. Visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nuo sienų krito tinko gabalai, kadangi langai grotuoti pro juos patekdavo mažai šviesos ir visiškai nebuvo dieninio apšvietimo. Tualetas ir praustuvai įrengti labai mažoje patalpoje, trūko lentynėlių higienos reikmėms, maistui, drabužiams susidėti, taip pat nebuvo veidrodžių. Be to, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau negu 3,6 kv.m. ploto. Asmens kratų metu pareiškėjas nepagrįstai būdavo išrengiamas nuogai. Dėl to sutriko pareiškėjo sveikata, pradėjo skaudėti akis, pradėjo jausti baimę, nepatogumus, atsirado emocinė depresija.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 13-16) nurodė, kad pareiškėjui ne visą laiką buvo užtikrintas 3,6 kv.m. plotas baudos izoliatoriuje, tačiau šis terminas trumpalaikis, o neigiamas poveikis minimalus ir tas negali sukelti pasekmių, numatytų Konvencijos 3 str.. Kamerų apšvietimas atitinka Higienos normos 76:1999 reikalavimus, o Higienos norma 76:2010 taikoma tik naujais statomiems pataisos namams. Kybartų PN pradėti eksploatuoti dar 2006 metais. Visos kamerose yra įrengtos dieninio apšvietimo lempos. Kybartų PN esančių tualetų patalpos yra įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 13.5, 16.5 p. reikalavimus, todėl tualetų patalpų plotas yra pakankamas. Baudos izoliatoriuje spintelių, veidrodžių nėra, kadangi tai nenumatyta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr.1R-139.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN Baudos izoliatoriuje. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas patalpose, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus plotas, patalpose byrėjo tinkas, nebuvo spintelių, tualetas ir praustuvas per mažoje patalpoje, blogas apšvietimas, kratų metu buvo išrengiamas nuogai ir t.t..

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių asmenų (ABTĮ 57 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra jokio pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais bendrais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinai pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises bei laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčo situacijoje aktualu tai, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 p. ir 11-1.2 p. buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kybartų PN Baudos izoliatoriuje pareiškėjui apie 19 parų teko mažesnis plotas negu garantuoja teisės aktai (2,8 kv.m. – 11 parų ir 3,1 kv.m. – 8 paras). Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad pareiškėjui kalint Kybartų PN Baudos izoliatoriuje buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažos gyvenamojo ploto normos) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis dėl nepakankamo kamerų ploto įvertinamas 177 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.).

Iš atsakovo pateiktų duomenų taip pat matyti, kad kamerose neįrengtos lentynėlės tualeto reikmenims (iš esmės ginčo dėl to nėra). Šioje skundo argumentų dalyje teismas daro išvadą, kad lentynėlių nebuvimas yra mažareikšmis pažeidimas, kuris akivaizdžiai nepatenka į Konvencijos 3 str. jurisdikciją ir, tuo pačiu, nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai atsirasti, todėl šioje dalyje skundas laikytinas nepagrįstu bei atmestinas.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog Kybartų PN namų Baudos izoliatoriaus kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, krito tinko gabalai, maža tualeto patalpa, nebuvo veidrodžių, spintelių.

Atsakovo į bylą pateikti įrodymai - Pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktų, Ūkio skyriaus tarnybinio pranešimo duomenys patvirtina, kad Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 metais laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ ir 2006 m. birželio 14 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ Nr. AS4-52.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tos pačios higienos normos 2 p. nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintų reikalavimų neužtikrinimu: spintelių nebuvimu, per mažomis tualetų patalpomis, blogu apšvietimu ir t.t.. Teismas taip pat pabrėžia, kad aukščiau paminėtos Higienos normos 2 p. nustato, jog ji taikoma tik naujai projektuotiems ir naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms nerekonstruotoms įstaigoms netaikomos (ABTĮ 57 str.). Administracinėje byloje nėra ginčo, kad Kybartų pataisos namai pradėti eksploatuoti dar 2006 metais, laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Tai duoda pagrindą išvadai, kad patalpų (kamerų) apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus ir neprieštarauja sveikatai bei saugiai gyvenamajai aplinkai. Be to, atsakovas teigia, jog sistemingai vykdomi einamojo remonto darbai ir šiems teiginiams pareiškėjas neprieštarauja.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat sieja su per mažomis tualeto patalpomis kamerose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 p. nuostatas pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 p., 16.5. p. numato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kamerose, kuriose atliko bausmę ginčo laikotarpiu pareiškėjas, sanitarinio mazgo kabinos įrengtos atskiroje patalpoje (šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas). Pats atsakovas patvirtino, jog tualetai įrengti vadovaujantis paminėtų Taisyklių reikalavimais. Dėl tualeto patalpos dydžio pareiškėjas išreiškė tik abstrakčius samprotavimus (per mažas), nenurodė, kokio dydžio tualeto patalpa jam tiktų, todėl, teismo nuomone, šis argumentas nepagrįstas ir nepakankamas neturtinei žalai atsirasti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose numatyta, kad baudos, drausmės izoliatorių ir karcerių kamerose turi būti pritvirtinama prie grindų metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), pritvirtinamas prie grindų stalas (1 vnt.), pritvirtinama prie grindų taburetė (1 vnt. vienam asmeniui), sanitarinis mazgas, sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 kabliukas vienam asmeniui), sieninė lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius(1 komplektas), tačiau minėtose normose nenumatyta, jog baudos izoliatoriaus kamerose turi būti spintelės. Iš to seka, kad galiojančio teisinio reglamentavimo atsakovas iš esmės nepažeidė ir pripažinti pagrįstais pareiškėjo skundo teiginius nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad asmens kratų metu nepagrįstai liepia nuogai nusirengti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija)(šiuo metu galioja 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Instrukcija) 144 p. nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 p. detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visa krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas. Pareiškėjas nedetalizavo konkrečių kratų atlikimo momento – atvykstant, išvykstant iš pataisos namų ar kitu atveju, todėl jo nurodyti argumentai neduoda pagrindo teigti apie tokio reikalavimo neteisėtumą. Teismas nesurinko jokių duomenų, kad atsakovas pažeidė ką tik paminėto teisinio reglamentavimo nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl įkalinimo blogų sąlygų sutriko sveikata, pradėjo skaudėti akis, pradėjo jausti baimę, nepatogumus, atsirado emocinė depresija ir pan.. Iš Asmens dosje, Asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad į Laisvės atėmimo vietų ligoninę pareiškėjas etapuotas nebuvo, prieš patalpinant į baudos izoliatorių visada buvo apžiūrėtas medikų ir gautos teigiamos išvados dėl sveikatos stovio. Teismo nuomone nėra pakankamo pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad rėmuo, lūpos pūslelinė ir nemiga yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo skundo argumentais (keliolikos kvadratinių centimetrų ploto trūkumu). Nebuvo surinkta jokių duomenų, kad paminėtų sveikatos sutrikimų tiesioginė priežastis būtų bausmės atlikimo sąlygos, kurios iš esmės neprieštaravo teisės aktų reikalavimams. Tokie negalavimai pasireiškia ne tik nuteistiesiems, bet ir tūkstančiams jokių nusikaltimų nepadariusiems asmenims ir laikytini bendro pobūdžio negalavimais. Apie lankymąsi arba siekimą pakliūti į Psichologinę tarnybą jokių duomenų nėra. Teismo nuomone, nebuvo surinkti jokie duomenys apie netinkamų kalinimo sąlygų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, sistemingai daro tyčinius nusikaltimus, terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikinėja nebe pirmą kartą, todėl objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti kilsiančias neigiamas pasekmes – kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių ir apgyvendinimą pataisos namuose. Be to pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo – t.y. tyčia darė rėžimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į baudos izoliatorių ir drausmės grupę, kur sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose (ABTĮ 57 str.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip išimtinai lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis (išskyrus kamerų plotą), tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Dėl paminėtų išvadų pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo A. T. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 177 Eur (šimtą septyniasdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius