- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-348/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00021-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- A. R.
- Advokatai
- Ipolitas Nekrošius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme penkeriems metams;
- pagal BK 265 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir A. R. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
A. R. pagal BK 262 straipsnį ir BK 231 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Civilinis ieškinys nepareikštas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 10 d. prie (duomenys neskelbtini) kaimo esančiame miške, (duomenys neskelbtini) rajone surado ir taip neturėdamas leidimo įgijo didelį kiekį – 404 vnt. šaudmenų, t. y. pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinių, skirtų įvairiems graižtviniams ginklams. Šiuos šovinius tą pačią dieną neteisėtai gabeno iš suradimo vietos į savo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, kur neturėdamas leidimo laikė gyvenamojo namo kambaryje sekcijos stalčiuje iki 2011 m. balandžio 12 d. 14 val. 12 min., kuomet šiuos šaudmenis kratos metu surado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
Be to, A. R. nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2011 m. balandžio 12 d. 14 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone pažeisdamas nustatytą tvarką augino didelį kiekį į narkotinių medžiagų sąrašą įtrauktus augalų – ne mažiau kaip 13 vienetų kanapių, kuriuose narkotinės medžiagos bendroji masė yra 443,427 gramų, kol kratos metu policijos pareigūnai minėtus augalus surado ir paėmė.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas.
Nuteistasis skunde pripažįsta, kad šoviniai, kuriuos jis rado, priskiriami šaudmenims, už kurių įgijimą, gabenimą ir laikymą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tačiau nuteistasis pažymi, kad šis nusikaltimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas turi suprasti, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaudmenis ir nori taip veikti. Pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neįsigilino. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad rasti šoviniai yra šratiniai, todėl disponavimas jais nedraudžiamas. Mano, kad tiek šratiniai šoviniai, tiek šoviniai, kuriuos jis rado, vizualiai nesiskiria. Todėl neaišku, kuo remdamasis apygardos teismas padarė išvadą, kad rasti šoviniai į šratinius šaudmenis nepanašūs. Apeliantas mano, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme rasti šoviniai ir šratiniai šoviniai nebuvo palyginti, todėl spręsti apie jų nepanašumą nebuvo jokio pagrindo. Tai, kad jis nesuprato, jog rasti šoviniai užtraukia baudžiamąją atsakomybę įrodo ir tai, kad jų neslėpė, t. y. jie atvirai buvo padėti kambaryje esančios sekcijos stalčiuje. Todėl jeigu jis būtų žinojęs, kad už tokių šovinių laikymą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, jų nebūtų paėmęs ir parsinešęs į namus, nes jam jie nebuvo reikalingi. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginklo, kuris būtų pritaikytas šaudyti minėtais šoviniais, neturėjo. Šios aplinkybės įrodo, kad jis nesuprato, jog disponavimas rastais šoviniais yra draudžiamas, o tai reiškia, jog jo veikoje nėra tiesioginės tyčios.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 265 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmosios instancijos teisme prisipažino, jog augino kanapes. Apeliantas nurodo, kad jis taip pat augino sraiges, kurios pradėjo sirgti ir gaišti. Jis pradėjo domėtis jų gydymu ir internete perskaitė, jog jas išgydyti galima apipurškiant kanapių nuoviru, todėl pradėjo auginti kanapes.
Skunde pažymi, kad BK 265 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės sveikata, kuriai pavojus kyla dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų plitimo, nes vienas iš jį skatinančių veiksnių yra kanapių auginimas. Tai reiškia, kad kanapės turi būti auginamos turint tikslą jas naudoti, kaip narkotinę medžiagą. Apeliantas skunde nurodo, kad tokio tikslo neturėjo, todėl veikos kvalifikuoti pagal BK 265 straipsnį negalima. BK 265 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tačiau jis nežinojo, kad tokias kanapes auginti draudžiama, todėl neturėjo tyčios jas auginti kaip narkotinę medžiagą. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad jis suprato, jog daro įstatymo uždraustą veiką, nes atvykus policijos darbuotojams, jų neįsileido, ėmė naikinti kanapių augalus. Tačiau, pasak apelianto, jis kanapių nenaikino, o nešė jas į namo antrą aukštą, kad atvykusiems asmenims nekiltų nereikalingų klausimų ir dėl to nereikėtų aiškintis. Apeliantas teigia, kad jis nesuprato, jog augina kanapes, kurių auginimas yra uždraustas įstatymu, nes jų sėklas išsirinko parduotuvėje iš legaliai parduodamo paukščių lesalo.
Pažymi, kad BK 265 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik už didelio kiekio kanapių auginimą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nurodyta, kad kanapių ir jų dalių didelis kiekis yra daugiau kaip 500 gramų. Tačiau jis nuteistas už kanapių auginimą, kurių kiekis sudaro 443,427 gramo. Todėl apygardos teismas be pagrindo augintų kanapių kiekį įvertino kaip didelį kiekį, nes nedidelio kiekio kanapių auginimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Tarybos reglamento Nr. 73/2009 39 straipsnyje nurodytas ne apie kanapių priskyrimą ar nepriskyrimą narkotinėms medžiagoms, o apie plotų, naudojamų kanapėms auginti, atitikimą ūkininkams skiriamos paramos reikalavimams. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutarties 15 punkte cituojami apeliacinės instancijos teisme ekspertės duoti paaiškinimai, kad „kanapės kelia pavojų sveikatai, kai veikliosios narkotinės medžiagos kiekis yra 0,5-5 procentai“. Tokia nuostata yra išsakyta BK 265 straipsnio komentare, kur nurodyta, jog „atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo praktiką pluoštinių kanapių, kuriose veikliosios narkotinės medžiagos kiekis yra mažesnis nei 0,5 procento, dėl to jos jokio pavojaus sveikatai nekelia ir iš jų chemiškai išgauti narkotinių medžiagų neįmanoma ir auginimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.“ Apelianto nuomone, jam nepagrįstai inkriminuota 30,872 g rastų ir paimtų kanapių (ir jų dalių) pateiktų ekspertei tirti pakete Nr. 0033430, nes jose nustatyta tik 0,48 procento tetrahidrokanabinolio koncentracija. Tokiu būdu, jam inkriminuotas augintų kanapių kiekis turi būti sumažintas 30,872 g, o likę 412,355 g kanapių (ir jų dalių) kiekis nelaikytinas dideliu, kurio auginimas draudžiamas įstatymu. Nuteistasis taip pat teigia, kad nustatant, ar jo augintų kanapių kiekį galima laikyti dideliu, reikia atsižvelgti ir į jose rastos psichotropinės medžiagos tetrahidrokanabinolio nedidelį koncentracijos kiekį, kuris sudaro tik 1,5-2,5 procento, tačiau paprastai kanapėse minėtos psichotropinės medžiagos koncentracija yra 10-13 procentų.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, jog jis kaltas dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis ir neteisėto didelio kiekio kanapių auginimo, tačiau jam paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, nes dėl abiejų nusikalstamų veikų faktines bylos aplinkybes pripažino visiškai. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad pas jį rasti šaudmenys jokio pavojaus visuomenės saugumui nekėlė, nes jų realizuoti ar pats naudoti neketino. Nurodo, kad šovinius neteisėtai gabeno tik 3-4 kilometrų atstumu, kai juos nešė iš miško iki savo namų. Mano, kad toks jų gabenimas, kaip ir laikymas namuose sekcijos stalčiuje, niekam jokio pavojaus nekėlė, jie yra mažiausiai pavojingi iš išvardintų daiktų BK 253 straipsnio dispozicijoje, nes šaunamieji ginklai, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos yra žymai pavojingesni. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės dydį ir rūšį už nusikaltimą, numatytą BK 265 straipsnio 1 dalyje turėjo vadovautis BK 55 straipsnio nuostatomis ir skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Tačiau apygardos teismas nemotyvavo, kodėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, nors sankcijoje numatytos ir alternatyvios bausmės. Apygardos teismas skirdamas bausmę tik nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog šią veiką padarė būdamas iš anksto pasiruošęs ir apsirūpinęs tam reikalingomis priemonėmis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad kanapių ar kitų augalų auginti iš anksto nepasiruošus neįmanoma, todėl tai nėra pagrindas parinkti laisvės atėmimo bausmės rūšį.
A. R. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas: nuosprendžio dalis dėl A. R. nuteisimo pagal BK 265 straipsnio 1 dalį naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), o nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį keistinas dėl teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2, 3 punktai).
Motyvuojamoji dalis
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 265 straipsnio 1 dalį
Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Pagal BK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
A. R. nuteistas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, iki 2011 m. balandžio 12 d. 14 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone pažeisdamas nustatytą tvarką augino didelį kiekį į narkotinių medžiagų sąrašą įtrauktus augalų – ne mažiau kaip 13 vienetų kanapių, kuriuose narkotinės medžiagos bendroji masė yra 443,427 gramų, kol kratos metu policijos pareigūnai minėtus augalus surado ir paėmė.
Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėta apyvarta – narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įsigijimas, didmeninė ar mažmeninė prekyba, laikymas, gabenimas valstybės viduje, importas ar eksportas norint jas panaudoti sveikatos priežiūros, veterinarijos, teisėsaugos, mokslo bei mokymo tikslams, nepažeidžiant įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų. Teisėtai apyvartai būtina licencija (leidimas) – dokumentas, išduodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir suteikiantis teisę narkotines ir psichotropines medžiagas įsigyti, laikyti, gabenti valstybės viduje, gaminti, perdirbti, importuoti bei eksportuoti, taip pat didmeninei ar mažmeninei prekybai. Šio įstatymo 7 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama auginti opijines aguonas, kanapes bei kokamedžius.
BK 265 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už didelio kiekio aguonų, kanapių ar kitų į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktų augalų auginimą pažeidžiant nustatytą tvarką. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia atliekant veiksmus, sudarančius kanapių auginimo procesą – nuo jų sėjos iki priežiūros auginimo metu, siekiant, kad augalai išaugtų, subręstų ir taptų tinkami narkotinėms medžiagoms gaminti. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar kaltininkui šiuos augalus pavyko išauginti iki jų subrendimo stadijos, ar ne. Narkotinių medžiagų gaminimu pripažįstamas aktyvus procesas, siekiant mechaniškai išgauti iš augalo medžiagas, tinkamas svaiginimuisi, ir tai galėtų būti augalų nupjovimas, susmulkinimas, džiovinimas ir pan. (Kasacinė nutartis Nr. 2K-596/2011).
2011 m. balandžio 12 d. įvykio vietoje kratos metu iš A. R. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone buvo išimti žalios spalvos augalai. Tai, kad A. R. augino kanapes patvirtina liudytojų I. L., R. L., K. M., T. M. parodymai. Įvykio vietoje rasti augalai buvo supakuoti į paketus Nr. 0033426, 0033430, 0064060, 0064061, 0033428 (1 t., 12-14 b. l.). Specialistų išvadomis nustatyta, kad kratos metu paimta augalinė medžiaga, t. y. ne mažiau kaip 13 vienetų augalų, yra narkotinės kanapės, kurios uždraustos auginti ir kurių išdžiovintų masė sudaro 443,447 g (1 t., 17-19 b. l., 2 t., 2-3 b. l.).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintame Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąraše, draudžiamų vartoti medicinos tikslams narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąraše (pagal 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos IV sąrašą) yra įrašytos kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose daugiau kaip 500 g kanapių (ir jų dalių) laikomas dideliu kiekiu, daugiau kaip 2 500 g kanapių (ir jų dalių) – labai dideliu kiekiu. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 7 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama auginti opijines aguonas, kanapes bei kokamedžius. Pagal Europos Tarybos reglamento Nr. 73/2009 39 straipsnio nuostatas leidžiama auginti tik pluoštines kanapes, kurių THC neviršija 0,2 procento. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pakete Nr. 0033430 taip pat yra kanapės (ir jų dalys), kurių tetrahidrokanabinolio koncentracija 0,48 procento, nes ji viršija 0,2 procento, todėl yra nepriskiriamos prie pluoštinių kanapių (2 t., 2-3 b. l.). Apeliaciniame teisme tokią išvadą patvirtino ir apklausta specialistė S. K.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas A. R. iš kaltinimo pašalino 16 vienetų 450,856 g masės kanapių augalų, nes buvo nustatyta 0,2 procentų THC koncentracija. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. ir liudytojų parodymų, nuteistasis augino 13 vnt. kanapių, kurių išdžiovintų masė yra tik 443,447 g, t. y. nesiekia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtinto Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatyto 500 g kiekio. Kita vertus, 13 vnt. kanapių taip pat negali būti laikomas dideliu kiekiu, nes šis požymis yra vertinamasis, tačiau pagal susiklosčiusią praktiką, tai taip pat nėra ir negali būti laikomas dideliu kiekiu. Pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi kasacine nutartimi Nr. 2K-596/2011, kadangi šioje byloje ir minėtoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės yra skirtingos (nėra identiškos). Tokį didelio kiekio vertinimą negali nulemti nei kanapių auginimo sąlygos (pvz., atskira patalpa ar tam skirti prietaisai), nei vien tik rastas augalų (kanapių) skaičius, jeigu išdžiovintų kanapių kiekis neviršija aukščiau paminėtų Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinto (rekomendacinio) kiekio. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykio vietoje kratos metu iš rastų ir paimtų 13 kanapių augalų (taip pat ir kitų augalų, kurie iš kaltinimo buvo pašalinti) narkotinės medžiagos dar nebuvo pradėtos gaminti, jos buvo tik auginamos. Pažymėtina ir tai, kad apygardos teismas A. R. išteisino pagal BK 262 straipsnį (dėl įrenginių narkotinėms medžiagoms auginti gaminimo ar laikymo), todėl teigti, kad nuteistasis minėtas kanapes augino panaudodamas specialią įrangą, priemones ar pan., taip pat nėra jokio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 265 straipsnį už didelio kiekio kanapių augalų auginimą nepagrįstai, todėl jis išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau pažymėtina, kad A. R. tyčia augino 13 vnt. augalų, kurių išdžiovintų masė sudaro 443,447 g kanapių, taip pažeidė nustatytą tvarką, todėl už tai jis gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 107(2) straipsnį. Tokio pažeidimo motyvas ir tikslas neturi jokios reikšmės, į tai gali būti atsižvelgiama tik skiriant nuobaudą.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, įrodyta. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. R. kaltė padarius BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. pripažįsta, jog šovinius rado miške ir parsinešė namo, kur juos laikė. Tokie jo parodymai atitinka 2011 m. balandžio 12 d. kratos protokole užfiksuotus duomenis, jog nuteistojo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone buvo rasta ir išimta 404 vnt. šovinių (1 t., 8-9 b. l.). Šovinių suradimo aplinkybes patvirtina liudytojų T. M., I. L., K. M. parodymai, kurių nuteistasis neginčija. Iš specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-480 matyti, kad tyrimui pateikti 404 vienos rūšies šoviniai yra pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šoviniai, skirti įvairiems graižtviniams ginklams. Šie šoviniai yra priskiriami šaudmenims, skirtiems šaunamiesiems B ir C kategorijos ginklams ir tinkami šaudyti (1 t., 12-14 b. l.). Pažymėtina, kad aukščiau paminėta specialisto išvada atitinka įstatymo reikalavimus, ją surašė atitinkamą kvalifikaciją turintis specialistas, todėl laikoma tinkamu įrodymu byloje. Iš specialisto išvados matyti, kad tyrimui pateikti 404 šoviniai yra pramoninės gamybos, tyrimo metu buvo iššauta 100 šovinių, visi jie (iššauti šoviniai) buvo tinkami šaudymui, jokių pažeidimų ant visų likusių šovinių nenustatyta. Esant šioms aplinkybėms, specialistas Ž. N. padarė pagrįstą išvadą, kad kratos metu rasti 404 šoviniai yra tinkami šaudyti, todėl tyrimo metu visų jų iššauti nereikėjo.
BK 253 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų įgijimas, gabenimas ir laikymas – tai jų suradimas, kitoks įgijimas (pvz., pirkimas-pardavimas, mainymas ar pan.), perkėlimas iš vienos vietos į kitą, gabenimas (pernešimas, vežimas automobiliu ar pan.), jų laikymas be leidimo namuose, darbovietėje, lauke ir kitose vietose. Veikos kvalifikavimui pagal BK 253 straipsnio 2 dalį neturi jokios reikšmės, kokį atstumą kaltininkas gabeno ar kokį laiko tarpą tokius šaudmenis laikė. Byloje nustatyta, kad A. R. minėtus šaudmenis neteisėtai įgijo (rado miške) 2011 m. balandžio 10 d. juos parsinešė į namus (gabeno apie 3-4 kilometrus) ir laikė iki 2011 m. balandžio 12 d. 14 val. 12 min., kai kratos metu jie buvo rasti ir paimti. Aukščiau paminėtais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. R. neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė 404 vienetus pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinių, kurie priskiriami šaudmenims, skirtiems B ir C kategorijos šaunamiesiems įvairiems graižtviniams ginklams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks kiekis yra didelis.
A. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, padarė tiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis). Iš nuteistojo A. R. parodymų matyti, kad jis anksčiau turėjo šautuvą, pas jį taip pat rasta šautuvams užtaisyti skirtų daiktų, kurie apyvartoje neuždrausti. Apeliacinio proceso metu, dalyvaujant balistikos specialistui Ž. N., buvo palyginti rasti ir šratiniai šoviniai. Iš specialisto Ž. N. parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad šratiniai šoviniai yra maždaug tris kartus mažesni, nei rasti nuteistojo namuose. A. R. tai pripažino apeliacinio proceso metu (2 t., 60 b. l.). Akivaizdu, kad A. R. anksčiau buvo susidūręs su ginklais ir iš savo gyvenimiškos patirties neabejotinai suprato, jog neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė didelį kiekį 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šaudmenų, o ne šratinių šovinių. Nuteistojo A. R. parodymai apeliacinio proceso metu, kad šiuos šovinius parsinešė į namus manydamas, jog juos radę kiti asmenys nesusižalotų, t. y. esant būtinajam reikalingumui, yra neįtikinami ir atmetami, nes jie buvo rasti kratos metu ir byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis tokiu būdu stengėsi išvengti sunkesnių padarinių ir šiuos šaudmenis artimiausiu laiku ruošėsi atiduoti teisėsaugos pareigūnams. Pažymėtina, kad BK 253 straipsnio 2 dalyje nusikalstamos veikos tikslas nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, todėl jo įrodinėti nereikia. BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali ir laikoma baigta padarius bent vieną iš dispozicijoje aprašytų alternatyvių nusikalstamų veiksmų, t. y. neteisėtai įgijo, gabeno ar laikė šaudmenis. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad A. R. padarė baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
Pirmosios instancijos teismas A. R. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatė. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino, nurodė šaudmenų įgijimo, gabenimo ir laikymo aplinkybes ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės nebuvo paneigtos. Tai, kad nuteistasis skunde teigia, jog nesuprato, kad rasti šoviniai yra šaudmenys, nes yra panašūs į šratinius ir disponavimas jais nėra uždraustas arba asmenybės charakteristika nepašalina galimybės jam taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas nuostatas ir nesumenkina nuoširdaus gailėjimosi. Esant šioms aplinkybėms, A. R. pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies A. R. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. didesnė nei minimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta minėto BK straipsnio 2 dalies sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas A. R. skirdamas bausmę atsižvelgė į jo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padaryto nusikaltimo sunkumą.
Pažymėtina, kad BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo ketverių iki aštuonerių metų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo A. R. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažinimo. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. R. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 253 straipsnio 2 dalyje, priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis), apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, gyvenamosios vietos seniūnija duomenų apie nuteistojo elgesį neturi, nors anksčiau teistas, tačiau teistumai išnykę, todėl laikomas neteistu, baustas administracine tvarka, yra ūkininkas, vysto verslą, susijusį su vynuoginių sraigių auginimu, taip pat turi įsipareigojimus kredito įstaigoms (1 t., 133-135, 136-139, 173 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad A. R. neteisėtai įgijo ir laikė šaudmenis trumpą laiko tarpą (iki dviejų parų), juos gabeno nedidelį atstumą (apie 3-4 kilometrus).
Teisėjų kolegijos nuomone, A. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors pagal BK 11 straipsnio nuostatas padaryta veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau pagal jos padarymo pobūdį negali būti vertinama kaip itin pavojinga, už kurį A. R. šioje byloje turėtų būti paskirta itin griežta laisvės atėmimo bausmė. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai. Teismas kiekvienu atveju turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos, o taip pat ir į visas kitas konkrečias bylos aplinkybes, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas leidžia teismui paskirti mažesnę bausmę arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.
Svarbu pažymėti tai, kad A. R. padarytas nusikaltimas kelia grėsmę visuomenės saugumui ir laikomas baigtu nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo (formalioji sudėtis), tačiau jokių žalingų pasekmių dėl to nekilo, rasti šaudmenys yra mažiausiai pavojingi iš daiktų išvardintų BK 253 straipsnio dispozicijoje, nuteistasis šovinių neplatino ir šautuvo, skirto šaudyti rastais šoviniais, neturi. Nuteistasis A. R. yra jauno amžiaus, registruotas darbo biržoje (1 t., 136 b. l.), turi pastovią gyvenamąją vietą, todėl per ilgas jo izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos jo socialiniams ryšiams ir santykiams su šeimos nariais. Be to, įstatyme įtvirtinta nuostata, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas A. R. skirdamas bausmę pagal BK 253 straipsnio 2 dalį nesilaikė teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio. Todėl, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuoja, kad A. R. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės trukmė jam nustatoma žymiai mažesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas A. R. užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.
Daiktiniai įrodymai išspręsti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutartimi (2 t., 40 b. l.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendį pakeisti:
A. R. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi.
A. R. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų. Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.
A. R. į bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. birželio 12 d. ir nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. liepos 4 d. Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 2012 m. liepos 4 d.
A. R. pagal BK 265 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.
Šią nutartį nusiųsti Panevėžio rajono PK spręsti klausimą dėl A. R. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 107(2) straipsnį.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.