- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- e2S-2372-1187/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00929-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Navickaitė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo pareiškimas civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. P. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) atnaujinti pareiškėjui terminą papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų – pareiškėjo senelio V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę pateikti ir nustatyti naują trijų mėnesių terminą; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis V. (kai kur dokumentuose V., V.) Ž. (kai kur dokumentuose Ž.) ir F. Ž. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m. gruodžio 21 d. pažymos apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1862 priede – Valstybinio žemės ūkio banko Vilniaus skyriaus archyvinio fondo dokumente (F.159, ap. 1, b. 12199, l. 183), t. y. 1935-1939 m. paskolų kontrolės knygos 183 lape nurodytą 38,3 ha ploto žemės sklypą valdė nuosavybės teise; 3) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis V. (kai kur dokumentuose V., V., W.) Ž. (kai kur dokumentuose Ž.) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. vasario 17 d. pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytą 18 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), valdė nuosavybės teise.
2. Nurodė, kad pareiškėjo motina V. P. 1991 m. rugsėjo 5 d. pateikė Švenčionių rajono Švenčionėlių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 52 ha žemės plotą, iš kurio 3 ha sudaro miškas. Švenčionių rajono Švenčionėlių apylinkės darbinė grupė ir rajono ekspertų komisija, išnagrinėjusi Valstybinio žemės ūkio banko Vilniaus skyriaus archyviniame fonde esančio paskolų suteikimo bylos 1930 m. kovo 14 d. dokumento ištrauką, Vilniaus apygardos teismo hipotekos skyriaus archyviniame fonde, nekilnojamojo turto hipotekos knygoje Nr. 6924/B esančių (duomenys neskelbtini) 1931 metų žemės matavimo sąrašo 1938 metų nuorašo ir 1931 metų plano ištraukas, 1932 metų notarinio akto nuorašą, 1996 m. birželio 26 d. pateikė V. Ž., V., ir F. Ž., J. (miręs (duomenys neskelbtini)), pasiūlymą atstatyti nuosavybės teisę į 21,62 ha žemės, iš kurios 1,50 ha sudaro miškas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. kovo 12 d. parengė pažymą Nr. 376, kurioje nurodyta, kad V. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 2,70 ha žemės ir 0,51 ha miško plotą, kuris yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 86-7392 V. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos valdytos žemės 3,21 ha dalį, grąžinant natūra 1,20 ha miško paskirties žemės sklypą, 0,23 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 0,37 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 0,65 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 0,25 ha kitos paskirties žemės sklypą ir 1,02 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kartu su kitais bendraturčiais), o 2008 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 2.9-86-11739 – nuosavybės teisės į V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos valdytos žemės 4 ha dalį, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 3,96 ha miškų ūkio paskirties sklypą.
3. Taip pat nurodė, kad motina V. P. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas po motinos mirties iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 2012 m. gruodžio 21 d. pažymą Nr. R4-1862, prie kurios pridėta Valstybinio žemės ūkio banko Vilniaus skyriaus archyviniame fonde esančios 1935-1939 m. paskolų knygos 183 lapo kopija, iš kurios matyti, kad Ž. V., sūnus V., ir Ž. F., sūnus J., turėjo 38,3 ha žemės. Pareiškėjas gavo iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. vasario 17 d. pažymą Nr. R4-236, kurioje nurodyta, kad Valstybinio žemės ūkio banko Vilniaus skyriaus archyviniame fonde, paskolų suteikimo Švenčionių apskrities gyventojams 1935 m. byloje įrašytas Ž. V. (W.), (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjęs 18 ha žemės, dokumentas lenkų kalba. Pareiškėjas minėtą pažymą ir jos priedus 2013 m. sausio 21 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriui (toliau – NŽT), tikėdamasis, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms bus priimtas naujas (papildomas) sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nacionalinė žemės tarnyba informavo, kad pateikti papildomi dokumentai nebus vertinami, nes pareiškėjas šiuos dokumentus pateikė praleidęs įstatyme nustatytą jų pateikimo terminą (iki 2003 m. gruodžio 31 d.); nurodė, kad pareiškėjas turi kreiptis į teismą su prašymu dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo atnaujinimo, jeigu jis mano, kad jo teisė į senelio V. Ž. valdytos žemės atkūrimą yra pažeista arba nevisiškai įgyvendinta.
4. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad įstatymo nustatytu terminu visų reikalingų dokumentų pateikti NŽT jis negalėjo, nes dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelis valdė daugiau žemės, nei į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjas gavo jau suėjus įstatymo nustatytam terminui, t. y. 2012 ir 2014 metais. Pareiškėjas tik po motinos mirties sužinojo, jog jo senelis turėjo žemių, į kurias nėra atkurtos nuosavybės teisės senelio paveldėtojams. Iki motinos mirties pareiškėjas nesikišo į žemės grąžinimo procesą; tik priėmęs po motinos mirties atsiradusį palikimą, pareiškėjas įgijo teisę teikti prašymus ir inicijuoti papildomų dokumentų rinkimą/pateikimą, bet tuo metu įstatymo nustatytas dokumentų pateikimo terminas jau buvo pasibaigęs. Apie senelio faktiškai valdytą didesnį žemės sklypą sužinojo iš giminaičių, jau po motinos mirties, ir tik tada pradėjo ieškoti informacijos archyvuose. Dėl termino atnaujinimo kreipėsi tik 2023 m., nes iki tol ieškojo informacijos apie F. Ž., bandė surasti daugiau dokumentų.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 19 d. sprendimu ir 2008 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo motinai yra visiškai atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį. Pareiškėjo motinai nuosavybės teisės į žemės sklypus yra atkurtos pagal nuosavybę patvirtinančius dokumentus, kurie buvo pateikti įstatymo nustatytais terminais. Pareiškėjui neturėtų būti atnaujintas terminas papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Pareiškėjo motina įstatymo nustatytais terminais kreipėsi dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą žemę atkūrimo; nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo motina būtų teikusi pretenzijas, papildomus dokumentus dėl jos tėvo V. Ž. valdyto didesnio ploto žemės sklypo. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė esą jis nežinojo apie turimą teisę atkurti nuosavybės teises į žemę teismų praktikoje nėra laikoma objektyvia priežastimi; pareiškėjas nesirūpino savo teisių realizavimu, nesikreipė į teismą dėl termino atnaujinimo per protingą terminą, nors NŽT dar 2013 ir 2018 m. rekomendavo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo praleistas terminas pateikti papildomus dokumentus neturėtų būti atnaujintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo pateikti NŽT papildomus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę ir nutraukė civilinės bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, teismų praktika.
9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti NŽT nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus praleido žymiai, t. y. nuo termino pabaigos iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl termino atnaujinimo praėjo beveik 20 metų. Apie galimybę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo pareiškėjas buvo informuotas dar 2013 m. balandžio 14 d. suinteresuoto asmens raštu; vėliau apie galimybę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo NŽT informavo pareiškėją kiekviename rašytiniame atsakyme į pareiškėjo teikiamus prašymus. Nepaisant to, pareiškėjas NŽT 10 metų siuntė iš esmės tapataus turinio raštus, o į teismą kreipėsi tik 2023 m., t. y. praėjus apie 11 metų nuo to laiko, kai pareiškėjas, anot jo paties, sužinojo apie galimai neatkurtos nuosavybės teisės į jo senelio žemės dalį ir gavo, anot jo, tai patvirtinančius papildomus dokumentus.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog pareiškėjas (ar jo motina) neturėjo objektyvių galimybių gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų apie V. Ž. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Todėl sprendė, kad terminą dokumentams paduoti pareiškėjas praleido išimtinai dėl subjektyvių priežasčių, susijusių su jo galimai neteisingu situacijos teisiniu vertinimu, kas pagal suformuotą teismo praktiką nėra laikoma svarbia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Nors pareiškėjas teigia, jog dėl termino atnaujinimo jis nesikreipė, nes ieškojo dar informacijos apie F. Ž., taip pat kitų dokumentų, teismui nėra pateikti jokie šiuos teiginius patvirtinantys įrodymai.
11. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja svarbios priežastys, lemiančios būtinybę atnaujinti pareiškėjui jo praleistą Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti NŽT dokumentus, patvirtinančius jo senelio nuosavybės teisę į jo galimai valdytos žemės plotą. Todėl pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė.
12. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, negali būti nustatinėjamas ir pareiškėjo nurodomas juridinis faktas, kadangi toks juridinio fakto nustatymas nesukurs teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, bylos dalį, dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė ir argumentai
13. Pareiškėjas (apeliantas) V. P. atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškimą dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; 2) priimti papildomai teikiamus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1 Teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjas faktiškai įgijo tik priėmęs palikimą po motinos mirties, t. y. jau pasibaigus Atkūrimo įstatymu nustatyto termino laikotarpiui dėl dokumentų pateikimo. Taigi, pateikti papildomų dokumentų įstatymo nustatytu terminu pareiškėjas neturėjo jokių objektyvių galimybių. O ir apie papildomai valdytą senelio žemę nieko nežinojo.
13.2 Teismui skundžiamoje nutartyje konstatavus, kad nėra pateikti jokie pareiškėjo teiginius apie dokumentų ieškojimą patvirtinantys įrodymai, tokia įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo. Iki tol, tokių įrodymų teismui pareiškėjas nebuvo pateikęs, kadangi klaidingai vertino jų aktualumą byloje. Todėl su atskiruoju skundu teikia 2018 – 2019 m. archyvų pažymas, liudijančias duomenų apie F. Ž. ieškojimą ir prašo prijungti jas prie bylos.
13.3 Priežastys, kurios buvo kilusios pasibaigus Atkūrimo įstatymo nustatytiems dokumentų pateikimo terminams, pagal minėtą teismų praktiką, įtakos terminų praleidimui neturi, o aplinkybės, egzistavusios po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėtinos.
13.4 Nors Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas pateikti NŽT nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus praleistas žymiai, o į teismą kreiptasi tik 2023 m., t. y. praėjus apie 11 metų nuo to laiko, kai pareiškėjas sužinojo apie galimai neatkurtas nuosavybės teises į senelio žemės dalį ir gavo šią aplinkybę patvirtinančius papildomus dokumentus, tai nepaneigia jo teisės į žemės nuosavybės atkūrimą ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ar sąžiningumo kriterijams. Priešingai, būtų visiškai teisinga ir sąžininga, jeigu pareiškėjui būtų sudaryta galimybė susigrąžinti seneliui priklausiusią žemę, apie kurią Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu net nežinojo. Tik taip būtų atstatytas teisingumas ir apginti pareiškėjo teisėti interesai.
13.5 Teismas faktiškai pripažino, kad nurodytu laikotarpiu šis senelio žemės susigrąžinimo klausimas nuolat buvo keliamas. Pareiškėjas sutinka, kad nevisiškai teisiškai teisingai vertino per tą laikotarpį susiklosčiusią situaciją, tačiau noras susigrąžinti senelio žemę nebuvo spontaniškas. NŽT ne kartą rašyti prašymai dėl senelio žemės susigrąžinimo liudija, kad šio tikslo pareiškėjas siekė nuosekliai, net jeigu ir ne visada teisiškai teisingai.
13.6 Teismas neteisingai įvertino Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų praleidimo priežastis, laikydamas jas išimtinai subjektyviomis ir nesvarbiomis, todėl nepagrįstai neatnaujino termino pateikti papildomus dokumentus NŽT.
Atsiliepimas
14. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1 Pritartina teismo išvadai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog apeliantas (ar jo motina) neturėjo objektyvių galimybių gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus apie V. Ž. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad terminą dokumentams paduoti pareiškėjas praleido išimtinai dėl subjektyvių priežasčių.
14.2 Teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis ir nurodytomis aplinkybėmis, pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja svarbios priežastys, lemiančios būtinybę atnaujinti pareiškėjui jo praleistą Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti NŽT dokumentus, patvirtinančius jo senelio nuosavybės teisę į jo galimai valdytos žemės plotą.
14.3 Apelianto su atskiruoju skundu pateikti dokumentai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie nėra susiję su šia nagrinėjama byla, tuo labiau šiuos dokumentus galėjo pateikti su pareiškimu, kuris buvo rengiamas apeliantą atstovaujančio asmens.
14.4 Teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam bylos nagrinėjimui, teisingai pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir materialines, ir procesines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos ir priėmė teisingą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas apelianto prašymas atnaujinti terminą papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų valdytą žemę pateikti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme
17. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 – 2019 m. pažymų kopijas, kurias prašo prijungti prie bylos. Apelianto teigimu, teismui skundžiamoje nutartyje konstatavus, kad nėra pateikti jokie pareiškėjo teiginius apie dokumentų ieškojimą patvirtinantys įrodymai, tokia įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo. Iki tol, tokių įrodymų teismui pareiškėjas nebuvo pateikęs, kadangi klaidingai vertino jų aktualumą byloje.
18. Proceso dalyviai turi pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas ir taikomas tik išimtiniais atvejais. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo taikymo išlygų, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, turi patikrinti bei įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teikiamų naujų įrodymų turinį bei apelianto prašymo motyvus, daro išvadą, kad šiuo atveju sutiktina su NŽT, kad apeliantas, teikiamas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 – 2019 m. pažymų kopijas, neabejotinai galėjo pateikti ir anksčiau, t. y. kartu su pareiškimu. Aplinkybė, jog apeliantas klaidingai vertino jų aktualumą byloje ir todėl nepateikė pirmosios instancijos teismui, nesudaro pagrindo jų priimti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad apeliantas rengiant pareiškimą buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, kuris turėjo suprasti ir įvertinti kiekvieno įrodymo galimą reikšmę. Be to, apeliacinio teismo vertinimu, naujai teikiamos minėtos pažymos neturės įtakos sprendžiant dėl priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismui nenustačius CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, su atskiruoju skundu pateikti įrodymai į nagrinėjamą bylą nepriimami.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
20. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo motina V. P.. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 24 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, notarinio registro Nr. 921, pagrindu priėmė po motinos mirties atsiradusį palikimą.
21. Pareiškėjo motina 1991 m. rugsėjo 5 d. pateikė Švenčionių rajono Švenčionėlių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. Ž., V. sūnaus, iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 52 ha žemę, iš kurios 3 ha sudarė miško paskirties žemė. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugsėjo 11 d. išdavė V. P. pažymą, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), kas pagal pažymos parengimo metu galiojusį administracinį suskirstymą atitinka (duomenys neskelbtini), žemės savininkai V. Ž., V., ir F. Ž., J., iki 1940 m. liepos 22 d. turėjo iš viso 21,6217 ha žemės ploto. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2001 m. rugsėjo 11 d. pasirašė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1380, kurioje nurodyta, kad V. P. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. valdytą 4 ha žemės plotą.
22. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 86-7392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. P.“ pareiškėjo motinai atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės 3,21 ha dalį, gražinant natūra 1,20 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,23 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,37 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,65 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,25 ha kitos paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir bendrą 1,02 ha miškų ūkio paskirties sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bendroje nuosavybėje kartu su trečiuoju asmeniu. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 2.9-86-11739 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. P.“ pareiškėjo motinai atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės 4 ha dalį, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 3,96 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).
23. Pareiškėjas 2013 m. sausio 7 d pateikė NŽT prašymą atkurti nuosavybės teises į visą V. Ž. valdytą žemę ir nurodė, kad nuosavybės teisė atkurta į 21,62 ha žemės plotą, kai vadovaujantis archyviniais duomenimis, V. Ž. iki nacionalizacijos priklausė 38,3 ha žemės. NŽT 2013 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 4555-(14.45.45.)-96 informavo pareiškėją, kad pagal teisės aktų reikalavimus, kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti apskrities viršininkų administracijų teritoriniams skyriams iki 2003 m. gruodžio 31 d., o piliečiams, praleidusiems šiuos terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinti.
24. 2014 m. spalio 15 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į NŽT su prašymu dėl žemės grąžinimo, kuriame dėstė, kad po pareiškėjo motinos mirties paaiškėjo, jog jai buvo grąžinta ne visa pareiškėjo motinos tėvo (pareiškėjo senelio) V. Ž. valdyta žemė; pareiškėjas prašė grąžinti jam likusią žemės dalį. NŽT skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 45SD-(14.45.104.)-3475 pareiškėjui pakartotinai išaiškinta, kad nuosavybės teisės į V. Ž. iki nacionalizacijos valdytą 21,62 ha žemę buvo atkurtos, taip pat priminta, kad dėl dokumentų, pateiktų praleidus įstatyme nustatytą terminą (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), galima kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. 2015 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į NŽT su iš esmės analogišku prašymu. Atsakydama į šį prašymą, NŽT 2015 m. gruodžio 22 d. parengė raštą Nr. 4555-34-(14.45.45), kuriame dar kartą išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl įstatyme nustatyto termino pateikti NŽT papildomus dokumentus, patvirtinančius jo teisę į jo senelio galimai turėtos žemės atkūrimą, atnaujinimo.
25. Pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. dar kartą pateikė suinteresuotam asmeniui prašymą paaiškinti, kodėl nėra tenkinti jo anksčiau teikti prašymai atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo senelio V. Ž. turėtą likusią žemės dalį. NŽT 2018 m. birželio 8 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, kuriame įpareigojo pareiškėją per 3 mėnesius pateikti duomenis apie tai, kas po F. Ž. mirties paveldėjo jo turtą ir nurodė, kad negavus tokių duomenų, bus sprendžiamas klausimas dėl priimtų sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į F. Ž. priklausančią žemę, panaikinimo.
26. 2018 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas pateikė suinteresuotam asmeniui prašymą pratęsti terminą papildomiems įrodymams apie F. Ž. įpėdinius pateikti iki 2018 m. spalio 31 d., kurį suinteresuotas asmuo tenkino. Pareiškėjui per pratęstą terminą nepateikus reikiamų duomenų, suinteresuotas asmuo 2018 m. lapkričio 22 d. raštu atsisakė antrą kartą pratęsti pareiškėjui terminą pateikti papildomus duomenis apie F. Ž. paveldėtojus ir nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl priimtų sprendimų panaikinimo. 2023 m. vasario 23 d. pareiškėjas pateikė NŽT prašymą informuoti, kokių dokumentų trūksta nuosavybės teisėms į V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti. 2023 m. kovo 24 d. atsakyme į šį klausimą NŽT pakartojo ankstesniuose raštuose pareiškėjui suteiktą informaciją ir dar kartą įpareigojo pareiškėją pateikti duomenis apie F. Ž. įpėdinius. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 12 d. prašyme kėlė klausimą „kur dingo Ž. V., V. turėta žemė. Kodėl laiku neatstatė žemės V. P.“. NŽT 2023 m. birželio 14 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo pateiktas papildomas dokumentas, t. y. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma, nebus nagrinėjamas, nes yra pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą.
Dėl praleisto termino pateikti papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo (ne)atnaujinimo
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į senelio V. (V., W.) Ž. (Ž., Ž.) valdytą iki nacionalizacijos žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), į kurią jo motinai, kaip V. Ž. paveldėtojai, nebuvo atkurtos nuosavybės teisės. NŽT nustačius, kad apeliantas praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl praleisto Atkūrimo įstatyme nustatyto termino papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti.
28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja svarbios priežastys, lemiančios būtinybę atnaujinti pareiškėjui jo praleistą, Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti NŽT dokumentus, patvirtinančius jo senelio nuosavybės teisę į jo galimai valdytos žemės plotą. Todėl pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė. Atitinkamai, netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, sprendė, kad negali būti nustatinėjamas ir pareiškėjo nurodomas juridinis faktas.
29. Apeliantas atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje dėl termino neatnaujinimo. Apeliantas tvirtina, kad teismas neteisingai įvertino Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų praleidimo priežastis, laikydamas jas išimtinai subjektyviomis ir nesvarbiomis, todėl nepagrįstai neatnaujino termino pateikti papildomus dokumentus NŽT. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino minėto termino.
Žemesnės instancijos teismas
30. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
31. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad siekiant teismų praktikos bylose, kuriose nagrinėjami pareiškimai atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, vienodumo ir teisinio tokių bylų apibrėžtumo, yra reikšminga šios kategorijos bylų administraciniuose teismuose praktika.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1235/2006, 2010 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-87/2010, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2007 m. spalio 16 d. byloje A11-912-2007; 2008 m. sausio 25 d. byloje Nr.A20-130/2008; 2008 m. birželio5 d. byloje Nr.A502-881/2008; 2009 m. spalio 12 d. byloje Nr.A261-917/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. byloje Nr.A525-1455/2009 ir kt.). Taigi, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-600-815/2022).
33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo motina Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. Ž. turėtas žemes, Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 86-7392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. P.“ V. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų V. Ž. ir F. Ž. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytas žemes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo motina būtų teikusi pretenzijas (skundą) dėl minėto sprendimo ar būtų teikusi papildomus dokumentus dėl V. Ž. valdyto didesnio ploto žemės sklypo. Taigi, pareiškėjo motina savo laisvos valios atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą, nepareiškė. Apelianto motina mirė (duomenys neskelbtini), vadinasi, apeliantui subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pabaigos (atitinkamai iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d.) neatsirado, nes jis pats, kol motina buvo gyva, pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises negalėjo. Be to, pats apeliantas nurodo, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjas faktiškai įgijo tik priėmęs palikimą po motinos mirties, t. y. jau pasibaigus Atkūrimo įstatymu nustatyto termino laikotarpiui dėl dokumentų pateikimo. Atitinkamai, šioje byloje praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas, nes teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus, t. y. tik (duomenys neskelbtini). Taigi, pateiktas pareiškėjo pareiškimas dalyje dėl termino atnaujinimo negali būti tenkinamas.
34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjui termino papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų valdytą žemę pateikti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo vertinti termino praleidimo priežasčių, kadangi nagrinėjamu atveju praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas, tačiau netenkindamas pareiškėjo pareiškimo dalyje dėl termino atnaujinimo, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
netenkinti apelianto (pareiškėjo) V. P. atskirojo skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.