Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą dėl 2016 m. kovo 1 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš T. R. nukentėjusiajai V. R. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. R. nuteistas už tai, kad 2015-09-11, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), sporto klube (duomenys neskelbtini), ginčo su buvusia sutuoktine V. R. metu tyčia kumščiu du kartus smogė jai į veidą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą bei fizinį skausmą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke.

Apeliantas skunde tvirtina, kad nukentėjusioji E. Z. apie patirtą fizinį smurtą (smūgius į veido sritį) nieko neužsiminė, o policijos darbuotojams ir teismo medicinos ekspertui nurodė, jog jis sudavė tik du smūgius į veido srities dešinę pusę. Nukentėjusioji patvirtino, kad ji sporto klube buvo su M. S., su kuriuo ji palaiko artimus santykius, tik po to, kai jis policijos pareigūnams nurodė, jog jis matė įvykį. Liudytoja E. Z. parodė, kad ant nukentėjusiosios kūno ne tik kad nepastebėjo jokių smurto žymių, tačiau priėjusi prie sūkurinės vonios matė jį kultūringai bei ramiai besielgiantį, stovintį ant vonios krašto. Anot šios liudytojos, vonioje buvo dar du vyriškiai, tačiau apie juos nei V. R., nei M. S. ikiteisminio tyrimo metu nieko neužsiminė, policijos pareigūnai jų neieškojo ir liudytojais neapklausė.

Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad pasak nukentėjusiosios jis jai sudavė du kartus kumščiu į veidą. Jo nuomone, po tokių smūgių ji tikrai būtų neišsilaikiusi vandenyje ant slidžių sūkurinės vonios plytelių ir būtų nugriuvusi. V. R. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu jie stovėjo vienas prieš kitą, todėl jam trenkiant dešine ranka jis būtų pataikęs nukentėjusiajai į kairę, o ne į dešinę veido sritį. Mano, kad po dviejų smūgių kumščiu į veidą, turėtų likti didesnės sužalojimo žymės, nei nustatytos nukentėjusiajai specialisto apžiūros metu. Teigia, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ir kitokiu būdu.

Pagaliau, apeliantas skunde rašo, kad teismo priteista 500 Eur suma nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė bei niekuo nepagrįsta. Nukentėjusioji nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, minimas liekamąsias pasekmes. Tvirtina, kad civiliniame ieškinyje nurodytos aplinkybės nėra patvirtintos ir liudytojų parodymais, o teismo posėdyje išsakyta frazė „jei mušasi, tai lai moka“, parodo nukentėjusiosios norą nepagrįstai pasipelnyti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skundu nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie neatitinka tikrovės, nebuvo nuoseklūs. Tvirtina, kad jie prieštarauja liudytojos E. Z. parodymams, o specialisto išvada nepaneigia galimybės, jog nukentėjusioji pati galėjo susižaloti kitokiu būdu. Kartu apeliantas prašo sumažinti nukentėjusiajai priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Su šiais Pažeidėjo skundo argumentais kolegija nesutinka.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 1 d.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad tyčia du kartus kumščiu sudavė buvusiai sutuoktinei į veido sritį (dešinę pusę), taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą bei fizinį skausmą sukėlusius sužalojimus – poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke. Nors nuteistasis neigia smurtavęs prieš nukentėjusiąją, teigdamas, kad smurtauti patalpose, kuriose yra filmuojama, būtų buvę nelogiška; kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ir kitomis aplinkybėmis; kad sužalojimų žymės turėjo būti didesnės, ir kt., tačiau kolegija tokius apelianto argumentus ir pasvarstymus vertina tik kaip niekuo nepamatuotas prielaidas ir jo siekį išvengti atsakomybės. Kita vertus, juos visiškai paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirti bei patikrinti įrodymai.

Nuteistasis skunde teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kadangi, anot jo, jie nebuvo nuoseklūs : ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad apeliantas grasino ją nuskandinti, tempė iš baseino, vėliau kitų apklausų metu ji to jau nebenurodė, kad po tariamo jo smurto, ji išlipo iš sūkurinės vonios ir bėgo kviesti pagalbos, ko realiai nebuvo. Tačiau, iš byloje esančių nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji iš esmės nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio vietoje ne kas kitas, o būtent nuteistasis prieš ją smurtavo, t. y. sporto klubo baseino ir pirčių zonoje, sūkurinėje vonioje, jis rankos kumščiu du kartus sudavė jai į veidą. Šias esmines įvykio aplinkybes nukentėjusioji parodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (7, 9-10, 18 – 20, 96 – 99 b. l.). Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, jog po įvykio ji liko sūkurinėje vonioje, o teisiamojo posėdžio metu teigė, jog išlipo iš sūkurinės vonios ir nubėgo kviestis pagalbos, tačiau toks nukentėjusiosios parodymų nesutapimas yra visiškai neesminis ir neleidžia suabejoti nukentėjusiosios parodymais bendrai imant. Būtina pažymėti, kad nukentėjusiąją po prieš ją panaudoto smurto ištiko šokas, ji patyrė pažeminimą, todėl yra visiškai suprantama, jog tam tikrų įvykio aplinkybių ji gali ir neprisiminti ar netiksliai jas pakartoti. Reikšminga yra tai, kad nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir sporto klubo darbuotoja – liudytoja E. Z., kuri parodė girdėjusi nukentėjusiosios riksmą bei prašymą iškviesti policiją. Priėjusi prie sūkurinės vonios pamatė stovinčią moterį, kuri pasakė, kad nuteistasis ją užgavo, nors nubrozdinimų ji ir nematė. Patvirtino, jog prašė nuteistojo palikti sporto klubo patalpas. Nukentėjusiosios draugas, liudytojas M. S., kuris įvykio metu taip pat buvo sūkurinėje vonioje, nurodė analogiškas bylos aplinkybes kaip ir nukentėjusioji, patvirtino fizinio smurtauto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktą (28 – 29 b. l.). Apeliantas šio liudytojo parodymais savo skunde neabejoja. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje kategoriškai konstatuotas nukentėjusiajai padarytas sužalojimas – poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, kuris padarytas mažiausiai vienu kieto buko daiktu, galimai įvykio aplinkybėmis bei laiku, smūgiuojant kumščiu. Galimybė, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati griūdama, anot specialisto, mažai tikėtina, tam prieštarauja sužalojimo lokalizacija. Tokiu būdu, nukentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, nekelia jokių abejonių ir nesudaro pagrindo jais suabejoti ar iš viso atmesti, kaip to prašo apeliantas. Jai padarytas sužalojimas teismo medicinos specialisto įvertintas kaip nežymus jos sveikatos sutrikdymas, pagal bylos aplinkybes neabejotina, kad tai padarė apeliantas, todėl jo veika atitinka BK 140 str. 1 d.

Nežymus nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas apima jam tuo pačiu metu padarytą ir fizinio skausmo sukėlimą, todėl nuosprendyje nurodytas fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai šiuo atveju kaip savarankiškas kvalifikuojantis požymis yra perteklinis – akivaizdu, kad nukentėjusiajam padarant sužalojimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jam tuo pačiu metu praktiškai neabejotinai sukeliamas ir fizinis skausmas. Tačiau, apelianto veikos kvalifikavimas iš esmės teisingas, todėl skundžiamas teismo nuosprendis dėl paminėto požymio nekeičiamas.

Dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

Pagal CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskrecijos teisę sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Akcentuotina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme įtvirtintus žalos atlyginimo kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju abejonių nekyla, jog nukentėjusiajai dėl jos sužalojimo buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti teisingai atlyginta. Dėl nuteistojo smurtinių veiksmų viešoje vietoje, matant pašaliniams, nukentėjusioji patyrė emocinį ir dvasinį sukrėtimą, jautėsi pažeminta kitų žmonių akivaizdoje, jautė fizinį skausmą. Tam tikras po įvykio atsiradusias neigiamas pasekmes, pasak nukentėjusiosios, ji jaučia iki šiol – kankina nemiga, sunkiai susikoncentruoja darbui, jaučia baimę būti viešumoje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas esmingai sumažino nukentėjusiosios prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, diferencijavo atlygintinos žalos dydį pagal kilusias pasekmes. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma jos patirtai neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei teismų praktiką šios kategorijos bylose.

Tokiu būdu, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos pakankamai išanalizavo, tinkamai taikė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka nuteistojo kaltei dėl jam inkriminuotos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas aiškiai bei motyvuotai pasisakė dėl nukentėjusiosios parodymų, tinkamai išsprendė priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, kolegija nenustatė. Atsižvelgdama į tai kolegija pripažįsta, kad skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-03-01 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

NUTARĖ:

Nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.