- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-08-18
- Bylos Nr.
- I-1724-602/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Veslava Ruskan
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (duomenys neskelbtini)
- Pareiškėjas
- J. K.
Dalyvaujant atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui,
teismo posėdyje, išnagrinėjo administracinę bylą administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui, dėl tarnybinio atlyginimo išmokėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
2007-11-14 pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu. Pareiškėja prašo priteisti 174820,43 Lt neišmokėto atlyginimo skirtumą. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1997 m. buvo paskirta (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininke. Reikalaujamas priteisti atlyginimo skirtumas yra neišmokėtas už laikotarpį nuo 2000 metų sausio mėnesio iki 2005 metų balandžio mėnesio. Iki ginčo laikotarpio pareiškėjai buvo mokamas tarnybinis atlyginimas, kurio dydis buvo numatytas LR Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666. Lietuvos Respublikos 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997-07-01 buvo padidinti 2,5 karto. LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 tarnybinių atlyginimų padidinimas 2,5 karto sumažintas iki 1,75 karto. Dėl nurodyto tarnybinio atlyginimo sumažinimo pareiškėjai buvo neišmokėtas šioje byloje reikalaujamas priteisti tarnybinio atlyginimo skirtumas. Toks atlyginimo sumažinimas yra neteisėtas. Pagal Lietuvos Konstituciją negalima mažinti teisėjo atlyginimo ar kitų socialinių garantijų nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais ar forma tai yra daroma. Pareiškėjai atlyginimas buvo skaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu, todėl pareiškėjos teises turi ginti teismas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės su skundu nesutinka, pateikė atsiliepimą į skundą (b.l. 21). Atsakovas nurodė, kad prielaida dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės, leidžianti sumažinti teisėjų atlyginimą buvo nurodyta Vyriausybės nutarime, kuriuo yra sumažintas atlyginimas. Būtent dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės ir buvo sumažintas teisėjų atlyginimas. Pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi Darbo kodekso 27 str. 3 d. numatytą trijų metų ieškinio senaties terminą. Reikalavimo patenkinimo atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, reglamentuojantis, jog darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos, su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus. Nors Teismų įstatymas nenustato specialios normos, tačiau taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes.
Atsakovas (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas nurodė, kad teismas negali atsakyti pagal skundą (t. 1, b.l. 18).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas dalinai.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. K. Lietuvos Respublikos prezidento 1997-06-17 dekretu Nr. 1319 buvo paskirta (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėja ir šio teismo pirmininke. J. K. Lietuvos Respublikos prezidento 2005-04-25 dekretu Nr. 274 yra atleista nuo 2005-04-30 iš (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui.
(duomenys neskelbtini) teismo pažymos patvirtina, kad nuo 2000 m. sausio mėn. ir vėliau, pritaikius 1999-12-28 Vyriausybės nutarimą Nr. 1494, pareiškėjai buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas negu buvo skaičiuojamas iki 2000 m. sausio mėn. (b.l. 8-14). Nurodytas mažesnis atlyginimas buvo skaičiuojamas pareiškėjai iki jos atleidimo iš pareigų.
Pareiškėjos reikalavimas yra susijęs su jos negauto atlyginimo, pareiškėjos manymu, neteisėtai sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nurodytoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nukrypti nuo ankstesnių precedentų galima tik tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant, aiškiai išdėstant motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Šioje byloje precedento galią turi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniams teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu. Todėl teismas vadovaujasi minėta įsiteisėjusia Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais.
Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę byloją Nr. 2A-3/2008, vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo. Nurodytas ekspertizės aktas pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (atskiras priedas prie administracinės bylos Nr. 1-2469-602/2008 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinei Teismų administracijai, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai, Panevėžio apygardos teismui, dėl tarnybinio atlyginimo išmokėjimo, pensijos perskaičiavimo ir nuostolių atlyginimo).
Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.). Lietuvos Apeliacinis teismas įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ ir priteisė ieškovams nuo 2003 m. sausio mėnesio neišmokėto atlyginimo dalį.
Dėl nurodytų motyvų, ir vadovaujantis ankščiau minėtomis Konstitucijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialia konstitucine doktrina, Lietuvos Apeliacinis teismo precedentu, teismas daro išvadą, kad yra tenkinamas pareiškėjos reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio mėnesio.
Pareiškėjai negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato Darbo kodekso 298 str. – treji metai. Šioje byloje yra keliamas ginčas ar teisėjui gali būti taikomi įstatymai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius.
Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. yra numatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p. yra numatyta, kad šis įstatymas yra netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 str. 1 d. teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Nurodytas teisėjo apibūdinimas bei kituose teisės aktuose numatyta jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius, kurių sąvoka yra numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 ir 2 d., su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam pagal Konstituciją teisminės valdžios įgaliojimus.
Teismų įstatymo 96 str. 1 d. yra numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 1 str. yra numatyta, kad šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas.
Nurodytos bei kitos Teismų įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo santykių reglamentuojančių įstatymų taikymo valstybės pareigūnams galimybę, nenumato tiesiogiai tokios nuostatos kaip pvz. minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. ar kiti įstatymai. Toks reglamentavimas (ar jo spragos) nekeičia pačių teisinių santykių esmės bei nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams kaip valstybės pareigūnams einant savo pareigas, išskirtiniais ir nepriklausančiais nei vienai teisės šakai. Sisteminis ankščiau minėtų teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, plačiąją prasme ir darbo teisiniai santykiai. Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad reikia vadovautis taisykle, kad teisėjams kaip ir valstybės tarnautojams yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Tai, kad Darbo kodeksas valstybės pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, gali būti taikomas subsidiariai, t. y. kai tam tikro klausimo nereglamentuoja specialus įstatymas, reguliuojantis atitinkamos kategorijos valstybės tarnautojų veiklą, patvirtina ir Darbo kodekso 1 str. turinys. Darbo kodekso 1 str. yra numatyta, kad šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba; atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas – kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.
Dėl nurodytų motyvų, šioje byloje turėtų būti taikoma Darbo kodekso 298 str. norma, numatanti, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ankščiau minėti specialūs įstatymai nereglamentuoja nurodyto klausimo, todėl taikytina Darbo kodekso norma ir pareiškėjai priteistinas teisėjo atlyginimas už 2003-01-01 – 2005-04-30 laikotarpį.
Darbo kodekso 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t.y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t.y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas - terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (Civilinio kodekso 1.131 str.). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Darbo kodekso 27 str. 5 d.).
Darbo kodekso 298 str. taikymo pasekmės gali būti panašios kaip ir Darbo kodekso 27 str. 2 d. tuomet kai, yra reikalavimas priteisti periodines išmokas, t.y. teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl pritaikius ieškinio senatį, priteisiamos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo. Darbo kodekso 298 str. paskirtis yra susijusi su materialine teise bet ne su materialinės teisės gynimo tvarka. Darbo kodekso 298 str. ir 27 str. 2 d. reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nurodytos normos negali būti taikomos alternatyviai, esant faktiniam pagrindui, turi būti taikoma tiek viena, tiek kita norma.
Sprendžiant klausimą dėl teisės į skundą patenkinimo, o būtent klausimą dėl to kokio dydžio, šiuo atveju už kurį laikotarpį gali būti priteistas teisėjo atlyginimas, teisėjo atlyginimo įsiskolinimas negali būti tapatinamas su žala. Pareiškėjos skundas kaip jau buvo minėta yra pagrįstas reikalavimu priteisti valstybės pareigūno atlyginimą, t.y. atsiranda plačiąja prasme iš valstybės tarnybos ar darbo teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 str. 1 d. yra numatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius; 3 d. yra numatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai; šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.
Tarp pareiškėjos ir Lietuvos valstybės, iš kurios reikalaujama priteisti atlyginimą, ar tarp pareiškėjos ir Lietuvos Respublikos prezidento, skiriančio teisėjus į pareigas, neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, nurodyti CK 1.1 str. 1 d. (CK 1.136 str.). Todėl pareiškėjos ginamos teisės dėl negauto atlyginimo, negali būti ginamos CK numatytų teisės normų pagrindu, o būtent žalos atlyginimo normų pagrindu. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai nėra tapatūs santykiams, kurie atsiranda tuomet, kai darbo (tarnybos) teisinių santykių subjektai yra priverčiami įvykdyti savo pareigas (šiuo atveju – sumokėti atlyginimo skirtumą). Tokiu atveju nauji savarankiški teisiniai santykiai neatsiranda, o tik įvykdomos pareigos jau esančiuose darbo (tarnybos) teisiniuose santykiuose.
Šioje byloje yra taikoma CK 6.271 str., reglamentuojanti civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tačiau ši teisės norma taikytina pagal analogiją tik toje apimtyje, kurioje ji numato, kad pagal skundą privalo atsakyti Lietuvos valstybė. Šioje byloje nėra nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei pagal šį straipsnį ir kaip jau buvo minėta šios bylos šalių nesieja deliktinės atsakomybės ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai.
Pažymėtina, kad teisių gynimo būdai nekeičia pačių materialinių teisių, t.y. teisinių santykių, iš kurių atsiranda teisės ir pareigos, esmės. Nepriklausomai nuo to, bendros kompetencijos ar specializuotame teisme yra nagrinėjamas pareiškėjos reikalavimas, šis reikalavimas kyla plačiąja prasme iš darbo teisinių santykių. Todėl reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamas taikant ankščiau minėtus specialius įstatymus bei darbo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, civilinius santykius reglamentuojantys įstatymai taikytini tik subsidiariai.
Šioje byloje turi būti sprendžiamas ieškinio senaties termino klausimas nes atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, reikalauja taikyti senatį (CK 1.126 str.). Dėl ankščiau nurodytų motyvų šioje byloje taikytina Darbo kodekso 27 str. 2 d. (Bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų) bei Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.
CK 1.127 str. 1 d. yra numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisės į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2000 m. vasario mėnesį, gavusi sumažintą teisėjo atlyginimą. Pareiškėjos reikalavimas yra priteisti periodines išmokas, t.y. pareiškėjos teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl pritaikius ieškinio senatį, priteisiamos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo. Pripažinus pareiškėjos materialinę teisę pagrįsta už 2003-01-01 – 2005-04-30 laikotarpį, konstatuotina, kad pareiškėja, pareiškusi skundą 2007-11-14, yra praleidusi ieškinio senaties terminą dalyje dėl reikalavimo už 2003-01-01 – 2004-11-14 laikotarpį.
CK 1.131 str. 2 d. yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šios teisės normos turinys patvirtina, kad normos taikymui nėra reikšminga aplinkybė, jog pareiškėja neprašė atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas yra pareikštas teismui, kuris konstatavęs CK 1.131 str. 2 d. nurodytas aplinkybes gali patenkinti pareiškėjos reikalavimą. Teismas daro išvadą, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl pažeistoji teisė turi būti ginama. Yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str.), jog ginčo laikotarpiu – nuo 2000 m. ir iki šiol yra painus teisinis reglamentavimas dėl teisėjo atlyginimo mokėjimo, nurodytu laikotarpiu iki ankščiau minėto Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimo priėmimo nebuvo nei vieno teismo precedento, kuriuo būtų patenkintas ieškinys ar skundas dėl teisėjų atlyginimo priteisimo teisminiuose ginčuose, besitęsiančiuose nuo 2000 m., buvo nuolat formuojama konstitucinė doktrina ir teismų praktika nurodytu klausimu. Nurodytas išvadas patvirtina aplinkybė, jog 2008 m. buvo paruoštas Lietuvos Respublikos negautos atlyginimo dalies grąžinimo teisėjams įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta grąžinti atlyginimo skirtumą, nesumokėtą teisės aktų pagrindu, kuriais remiasi pareiškėja. Dėl nurodytų motyvų, ieškinio senaties terminas atnaujinamas, todėl pažeistoji teisė dėl teisėjo atlyginimo priteisimo turi būti ginama.
Pareiškėjai priteistina teisėjo atlyginimo suma - 83740 Lt, yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str., 102 str.,
nusprendė:
patenkinti skundą dalinai.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjai J. K. 83740 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2003-01-01 – 2005-04-30 laikotarpį.
Kitoje dalyje pareiškėjos J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.