- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- e2A-193-910/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21259-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Tomas Venckus, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- UAB „Kelukis“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui UAB „Kelukis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. sudarė su atsakovu terminuotą darbo sutartį iki 2017 m. rugsėjo 23 d. (iki šios datos buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje), pagal kurią buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju. Ieškovo teigimu, jis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų sužinojo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d. nebemokėjo už jį valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. atsakovas vienašališkai, be įspėjimo, nutraukė terminuotą darbo sutartį ieškovo nedarbingumo laikotarpiu. Apie atleidimą iš darbo ieškovas sužinojo 2017 m. gegužės 15 d.
1.2. Ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 126 straipsniu, pažymėjo, kad su juo sudaryta darbo sutartis turėjo pasibaigti 2017 m. rugsėjo 23 d. Ieškovas pabrėžė, kad nuo 2016 m. gruodžio 2 d. jis sirgo ir turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kuris buvo tęsiamas iki 2017 m. sausio 6 d. Iš Ukrainos, kur gydėsi, ieškovas 2017 m. sausio 17 d. siuntė laišką atsakovui faktiniu jo buveinės adresu, norėdamas pranešti apie savo nedarbingumą, tačiau atsakovas laiško iš pašto neatsiėmė. Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną draudimą. Pasak ieškovo, atsakovas nepriėmė laiško, todėl dėl savo kaltės laiku nesužinojo apie esantį apribojimą nutraukti darbo sutartį.
1.3. Reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą ieškovas grindė tuo, kad jam teko patirti dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nes susirgęs liko be pragyvenimo šaltinio, be draudimo, išeitinės pašalpos. Darbas pas atsakovą buvo vienintelis ieškovo pragyvenimo šaltinis, kuris suteikė socialinį draudimą. Nuo to priklausė socialinė, materialinė ir psichologinė gerovė. Darbdaviui yra taikomi aukštesni elgesio standartai, tačiau atsakovas elgėsi nerūpestingai, apie atleidimą nepranešė.
Atsiliepimas
2. Atsakovas UAB „Kelukis“ atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, pareikštą praleidus DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Ieškovo atleidimo iš darbo ir atsiskaitymo su juo klausimas buvo nagrinėtas Darbo ginčų komisijoje. Teikdamas pareiškimą Darbo ginčų komisijai, ieškovas žinojo, kad yra atleistas iš darbo, ir galėjo atleidimą ginčyti, kreipdamasis ne į darbo ginčų komisiją, bet į teismą. Tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gegužės 29 d., praleidęs ieškinio pateikimo teismui terminą.
2.2. Ieškovas ne tik žinojo apie atleidimą, bet ir nuo 2016 m. spalio mėnesio neketino dirbti, nes, nei teikdamas pareiškimą Darbo ginčų komisijai, nei posėdžio dieną, nei 2017 m. gegužės 15 d., kai gavo Sodros pažymą, ieškovas į darbo vietą neatvyko.
2.3. Atsakovas neginčijo Darbo ginčų komisijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimo ir 2017 m. kovo 16 d. sprendimo dėl klaidos ištaisymo, kuriais ieškovui buvo priteistos su darbo santykiais susijusios sumos. Darbo ginčų komisijos priteistas ieškovo naudai sumas atsakovas sumokėjo. Be kita ko, darbo ginčų komisija konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta ieškovo 2016 m. lapkričio 15 d. prašymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo 2016 m. gruodžio 29 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėjo, todėl darbo ginčas dėl darbo santykių nutraukimo išspręstas ir negali būti naujai nagrinėjamas.
2.4. Darbo sutarties terminuotumas nėra kliūtis nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, o DK 131 straipsnio 1 dalis nedraudžia atleisti darbuotojo jam pačiam prašant. Atsižvelgiant į ieškovo prašymą nutraukti darbo sutartį, netaikytina DK 133 straipsnio 2 dalis.
2.5. Pasak atsakovo, jis neturėjo galimybės supažindinti ieškovo su įsakymu dėl atleidimo iš darbo, nes ieškovas nuo 2016 m. spalio mėnesio nebuvo atvykęs į darbą, ir būtent tuo pagrindu prašė jį atleisti, pateikdamas prašymą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju svarbus ne formalus pažeidimas, t. y. nesupažindinimas su įsakymu dėl atleidimo, o situacijos esmė.
Šalies argumentai
2.6. Ieškovas, teikdamas prašymus leisti jam neatvykti į darbą visą 2016 m. spalio mėnesį ir lapkričio mėnesį iki 2016 m. lapkričio 14 d., pats nurodė, kad, jam iki tos dienos negrįžus į darbą, prašo darbo sutartį nutraukti. Apie tai, kad atšaukia 2016 m. lapkričio 15 d. prašymą, ieškovas darbdaviui nepranešė, taip pat nepranešė apie ketinimus atvykti į darbą tiek iki 2016 m. lapkričio 15 d., tiek vėliau. Todėl, atsakovo teigimu, jis neturėjo pagrindo netenkinti ieškovo prašymo ir 2016 m. gruodžio 29 d. įformino atleidimą iš darbo. Atsakovui nebuvo žinoma apie tai, kad ieškovas yra laikinai nedarbingas, nes ieškovas – ne Lietuvos pilietis, sutrikus sveikatai, išvyko į Ukrainą, atsakovo apie nedarbingumą neinformavo.
2.7. Atleidus ieškovą iš darbo jo paties prašymu, išeitinė išmoka, mokėtina DK 140 straipsnio pagrindu, jam nepriklauso. Atsakovas nesutinka su reikalavimu priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes ieškovas pripažįsta, kad ginčijamu laikotarpiu jis buvo nedarbingas, todėl atvykti į darbą neketino, ir darbo užmokestis net nenutraukus darbo sutarties už tą laikotarpį nebūtų mokamas.
Atsiliepimas
2.8. Atsakovo teigimu, ieškovas piktnaudžiauja teise reikšti ieškinį, nes nesiekia būti grąžinamas į darbą, nors jam grįžti į darbą kliūčių nėra. Tai, kad 2017 m. rugsėjo 23 d. baigsis ieškovo leidimas gyventi Lietuvoje, nėra kliūtis šiuo metu vykdyti darbo funkcijas. Ieškovas neketino ir neketina tęsti darbo santykių, kurių jis faktiškai nebevykdo nuo 2016 m. spalio 1 d. Pasak atsakovo, kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžiui turi įtakos ieškovo įsidarbinimas kitoje darbovietėje, o jei ieškovas nėra įsidarbinęs dėl nepagrįstų priežasčių, t. y. nedėjo pastangų darbui susirasti, ši aplinkybė taip pat vertintina priteisiant kompensacijos dydį. Be to, atsakovo teigimu, kompensacija už priverstinę pravaikštą ieškovui nepriklauso, nes atleidimas įvyko ne dėl darbdavio kaltės.
2.9. Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Darbo ginčo buvimas pats savaime nėra pagrindas neturtinei žalai priteisti. Byloje nebuvo nustatytas joks nepagarbus darbdavio elgesys, galėjęs darbuotojui sukelti tokius išgyvenimus, kurie būtų pagrindas žalai priteisti. Atsakovas pažymėjo, kad neginčydamas įvykdė darbo ginčų komisijos sprendimą (net nepasibaigus kreipimosi į teismą terminui), o ieškovas tiek teikdamas pareiškimą darbo ginčų komisijai, tiek ieškinį, konsultavosi su teisininkais, savo teises žinojo. Jokių įrodymų apie patirtą neturtinę žalą ieškovas nepateikė. Be kita ko, ieškovas teigia apie atleidimą iš darbo sužinojęs tik 2017 m. gegužės 15 d., todėl neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis patyrė tokius didelius išgyvenimus, kuriuos galėtų įvertinti 2000 Eur suma, sudarančia daugiau nei keturis jo vidutinius mėnesio darbo užmokesčius. Darbo santykiai truko pakankamai trumpą laiką, darbuotojui buvo išmokėtos visos mokėtinos sumos ir kompensacija, todėl darbuotojo paaiškinimai dėl netekto pragyvenimo šaltinio prieštaringi ir atmestini. Atsakovo teigimu, darbuotojo sveikatos sutrikimai nesusiję su darbu atsakovo įmonėje, todėl jei nerimą ir išgyvenimus darbuotojui sukėlė jo sveikatos būklė, tai nėra darbdavio atsakomybė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovo V. K. ieškinį atmetė ir atsakovui UAB „Kelukis“ iš ieškovo priteisė 316,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
4. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 300 straipsnio 1 dalį darbuotojas, nesutinkantis su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos, ir konstatavo, jog ieškovas į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, kreipėsi praleidęs DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino ir ginčą išsprendė iš esmės.
5. Dėl ieškovo prašymo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas 2016 m. lapkričio 15 d. ieškovo prašymas dėl atleidimo iš darbo pačiam prašant nuo 2016 m. lapkričio 15 d. Ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad šis prašymas buvo surašytas atsakovo iniciatyva ir jis neatspindi ieškovo tikrosios valios. Ieškovo atstovas teisme patvirtino, kad ieškovas prašymą pasirašė, tačiau teigė, jog ieškovui, kaip nemokančiam lietuvių kalbos, nebuvo žinoma su kokiu tekstu jis buvo supažindintas. Pasak ieškovo atstovo, ieškovas vertino, kad pasirašo eilinį dokumentą dėl darbo funkcijų. Dėl tokių ieškovo ir jo atstovo paaiškinimų teismas nurodė, kad ieškovas, pasirašęs dokumentą, turi prisiimti šiame dokumente nurodytas teisines pasekmes. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovui buvo žinoma apie atleidimą nuo 2016 m. lapkričio 15 d., patvirtino ir byloje nustatyta aplinkybė, jog po 2016 m. lapkričio 15 d. ieškovas į darbą neatvyko ir darbo funkcijų nevykdė. Teismas akcentavo ir tai, kad 2017 m. vasario 13 d., kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, ieškovas prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taigi ieškovui buvo žinoma, kad jo darbo santykiai yra nutraukti ir jis turi reikalavimo teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas pažeidė DK 126 straipsnio nuostatą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas taip pat pasisakė dėl darbo sutarties nutraukimo termino, nes ieškovas prašė jį atleisti nuo 2016 m. lapkričio 15 d., tačiau buvo atleistas tik nuo 2016 m. gruodžio 29 d. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis turėjo būti nutraukta prašyme nurodytą dieną. Kartu teismas nurodė, kad ieškovas į darbą po 2016 m. lapkričio 15 d. neatvyko, o atsakovas nereikalavo vykdyti darbo sutartimi sulygtų funkcijų, todėl darbo sutarties nutraukimas vėlesne, nei prašyme nurodyta, data, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis ieškovo teises.
7. Pasisakydamas dėl draudimo atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai nutraukti darbo sutartį netaikomi atleidžiant darbuotoją pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas 2017 m. gruodžio 29 d. neturėjo duomenų apie ieškovo nedarbingumą. Ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad laišką su informacija apie ligą ir prašymu apmokėti už pirmas dvi nedarbingumo dienas ieškovas atsakovui siuntė tik 2017 m. sausio mėnesį. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismų praktiką, DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo teismas nenustatė. Ieškovo atleidimo iš darbo nepripažinęs neteisėtu, teismas atmetė ir išvestinius ieškinio reikalavimus dėl išeitinės išmokos ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo.
8. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas nurodė, kad nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, įrodytas darbo sutarties nutraukimo teisinis pagrindas ieškovo prašymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, todėl ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nesusijęs su atsakovo veiksmais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo, prašydamas sprendimą panaikinti, išskyrus sprendimo dalį, kuria atnaujintas ieškinio senaties terminas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Ieškovas nėra parašęs jokio prašymo atleisti jį iš darbo savo noru. 2016 m. lapkričio 15 d. prašymą, kaip ir daugelį kitų, esančių byloje, jis pasirašė galvodamas, kad prašymas susijęs su darbinių funkcijų vykdymu. Atsakovas patvirtino, kad ieškovo tą dieną Lietuvoje nebuvo, o šis prašymas yra parašytas anksčiau, nurodant netikrą jo surašymo dieną. Teismas nesiaiškino, kada atsakovo atstovas V. A. užrašė rezoliuciją „Atleisti nuo 2016.12.29“, ar tai buvo padaryta ieškovo akivaizdoje. Ieškovas, tapęs nedarbingas, atšaukti savo prašymo neprašė, todėl labiau tikėtina, kad tikrojo savo prašymo turinio jis nesuprato, o V. A. rezoliucijos ant jo nematė.
9.2. Teismas nekėlė klausimo, kodėl atsakovas, sužinojęs, kad ieškovas nori būti atleidžiamas iš darbo savo noru, nepasiūlė jam pačiam suprantama kalba parašyti pareiškimą ir taip išvengti galimų interpretacijų. Ieškovo teigimu, byloje nepaneigta tikimybė, kad atsakovas, būdamas stipresnioji darbo teisinio santykio šalis, pasinaudojo tuo, jog ieškovas nemoka lietuvių kalbos.
Atsiliepimas
10. Atsakovas UAB „Kelukis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Byloje yra pakankamai informacijos ir duomenų, patvirtinančių geras ieškovo teisines žinias, gebėjimą savarankiškai kreiptis į darbo ginčų komisiją, surašyti pareiškimą, motyvuoti ir pagrįsti teisės normomis savo reikalavimus ir t. t. Tai rodo ieškovo išprusimą bei savo veiksmų prasmės suvokimą. Visa tai turi būti įvertinta, sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių, todėl ieškovo argumentai, kad jis nesuprato pasirašomų dokumentų, yra atmestini.
Šalies argumentai
10.2. Ieškovo 2016 m. lapkričio 15 d. prašymo surašymo ir pasirašymo aplinkybes atsakovas byloje yra paaiškinęs. Prašymo teikimo klausimas iki jo surašymo su ieškovu buvo aptartas žodžiu, įvertinta situacija, ieškovo ketinimas ar neketinimas grįžti į darbą po ilgo neatvykimo į darbą bei kitos aplinkybės, todėl ieškovo byloje išreikšta pozicija, kuri logiškai neatitinka byloje esančių įrodymų ir žinomų faktų visumos, laikytina tik gynybos taktika.
10.3. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį. Atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005 ir kt.). Kokia buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3420/2014 ir kt.), t. y. tiriami visi byloje esantys įrodymai – rašytiniai dokumentai, liudytojų paaiškinimai ir kt.
10.4. Nagrinėjamu atveju ieškovas net neįrodinėjo darbdavio spaudimo, poveikio, reikalavimo nutraukti darbo sutartį. Tokių aplinkybių nėra pagrindo nustatyti ir iš byloje esančių dokumentų bei paaiškinimų. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas yra užsienio valstybės (Ukrainos) pilietis, darbdavys geranoriškai leisdavo darbuotojui neatvykti į darbą tam, jog darbuotojas galėtų praleisti laiką namuose, ir tai patvirtina byloje esantys darbuotojo prašymai, kurių turinio ir fakto ieškovas neginčijo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad paskutinįjį kartą išvykdamas poilsio į savo valstybę, darbuotojas pranešė, jog neketina atvykti ilgą laiko tarpą (pusantro mėnesio) ir nėra tikras, ar iš viso atvyks, šalys susitarė dėl to, kad jam neatvykus po 2016 m. lapkričio 15 d., darbo sutartis bus nutraukta.
10.5. Ieškovas, 2016 m. gruodžio 2 d. prasidėjus jo nedarbingumui, darbdavio apie jį neinformavo iki 2017 m. sausio 17 d., nors teigia išsiuntęs laišką registruotu paštu. Laiško siuntimo metu nedarbingumas jau buvo pasibaigęs, todėl, vykdydamas darbo sutartį ir nemanydamas, kad ji yra pasibaigusi, darbuotojas turėjo atvykti į darbą, o ne siųsti darbdaviui laišką. Atsakovo manymu, ginčytina ir tai, koks buvo darbuotojo siųsto laiško turinys – labiau tikėtina, kad tai galėjo būti reikalavimas atsiskaityti su atleistu darbuotoju, o ne pavėluotas pranešimas apie pasibaigusį nedarbingumą.
10.6. Atsakovo nuomone, toks darbuotojo neveikimas – nepranešimas apie nedarbingumą, jo pradžią ir pabaigą, neatvykimas į darbą po 2016 m. lapkričio 15 d., kai darbuotojas dar buvo darbingas ar pasibaigus nedarbingumui – rodo, kad darbuotojas suprato savo veiksmo (prašymo dėl atleidimo iš darbo pasirašymo) faktą, turinį ir pasekmes.
10.7. Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-586/2004, 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014 ir kt.). Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas savo valios nebuvimą, remiasi vieninteliu argumentu – kad jis nesuprato prašymo kalbos. Atsakovo pabrėžta, kad ieškovas neginčijo kitų darbdavio nurodytų aplinkybių, todėl šios aplinkybės laikytinos įrodytomis. Šių aplinkybių visuma bei darbuotojo neveikimas rodo, kad darbuotojas buvo išreiškęs valią dėl darbo santykių nutraukimo, o šalių ginčas kilo tik dėl neatsiskaitymo su atleistu darbuotoju, kurį išsprendė darbo ginčų komisija.
10.8. Dėl ieškovo teiginio, kad prašymą dėl atleidimo surašė darbdavys, atsakovas paaiškino, jog įmonės dokumentacijai reikalingus prašymus, jų turinį suderinęs su darbuotoju, atspausdindavo darbdavys ir pateikdavo darbuotojui pasirašyti. Tai buvo įprasta šalių bendravimo praktika, kurią patvirtina byloje esantys dokumentai (ieškovo prašymai). Darbuotojas, be kita ko, neginčija nei prašymų pasirašymo, nei kitų savo prašymų darbdaviui turinio, ir tai rodo, kad toks bendravimo būdas atitiko abiejų šalių interesus.
10.9. Darbdavio parengtų ir darbuotojui pasirašyti pateiktų prašymų dėl atleidimo iš darbo atvejai yra nagrinėti teismų praktikoje, kur pasisakyta, kad aplinkybė, jog darbuotojas pasirašė ant darbdavio atspausdinto prašymo nutraukti darbo sutartį, nėra pagrindas savaime konstatuoti darbuotojo valios nutraukti darbo santykius nebuvimą ar darbdavio neteisėtą įtaką darbuotojo valios formavimuisi, ypač tokiu atveju, kai darbuotojos teiginius, jog pareiškimą atleisti iš darbo ji pasirašė veikiama darbdavio spaudimo dėl jos padaryto broko, patvirtina tik jos paaiškinimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013). Atsakovo pabrėžta, kad darbuotojo valios nebuvimą turi patvirtinti byloje esančių įrodymų visuma, o šiuo atveju tokių įrodymų iš viso nebuvo pateikta ir ieškovas rėmėsi tik kalbos nežinojimo argumentu.
10.10. Dėl ieškovo teiginių, kad jis būtų atšaukęs prašymą, jei būtų žinojęs apie darbdavio rezoliuciją dėl prašymo tenkinimo, atsakovo nurodyta, jog DK 127 straipsnio 4 dalyje, galiojusioje atleidimo iš darbo metu, buvo numatyta prašymo atleisti iš darbo atšaukimo galimybė per 3 dienas po jo pateikimo. Taigi įstatyme numatyta teisė atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo šiuo atveju jokios reikšmės neturi, nes ja pasinaudoti darbuotojas gali ne bet kada panorėjęs, o tik per 3 dienas nuo pareiškimo pateikimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas V. K. su atsakovu UAB „Kelukis“ (darbdaviu) 2015 m. lapkričio 30 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas priimtas į darbą UAB „Kelukis“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 23 d. Atsakovas UAB „Kelukis“ 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1229, atsižvelgdamas į ieškovo V. K. 2016 m. lapkričio 15 d. prašymą, atleido ieškovą iš darbo nuo 2016 m. gruodžio 29 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu.
13. Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, rėmėsi tuo, kad atsakovas vienašališkai, be įspėjimo, nedarbingumo laikotarpiu nutraukė terminuotą darbo sutartį, pažeisdamas DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 133 straipsnio 2 dalyje (DK redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatytą draudimą.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas yra pasirašęs 2016 m. lapkričio 15 d. prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2016 m. lapkričio 15 d., todėl darbdavys turėjo pagrindą nutraukti su ieškovu sudarytą terminuotą darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, o DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti ribojimai, nutraukiant darbo sutartį darbuotojo prašymu, nėra taikomi.
15. Apeliantas (ieškovas) apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad nėra parašęs prašymo atleisti jį iš darbo savo noru, o nurodytą 2016 m. lapkričio 15 d. prašymą pasirašė galvodamas, jog prašymas susijęs su darbo funkcijų vykdymu.
16. DK 124 straipsnio 1 punkte (DK redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Darbo sutarties nutraukimas gali būti inicijuojamas tiek darbdavio, tiek darbuotojo. Darbuotojas teisę nutraukti darbo sutartį įgyvendinti gali, be kita ko, ir nutraukdamas darbo sutartį savo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją atleidimas iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005; 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; kt.). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004; kt.). Kasacinio teismo pažymėta, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, jog jis pasirašė ant darbdavio atspausdinto prašymo nutraukti darbo sutartį, savaime nėra pagrindas konstatuoti darbuotojo valios nutraukti darbo santykius nebuvimą ar darbdavio neteisėtą įtaką darbuotojos valios formavimuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013).
17. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad ieškovas darbdaviui (atsakovui) buvo išreiškęs savo valią nutraukti darbo sutartį nuo 2016 m. lapkričio 15 d., suprato savo teisę neatvykti į darbą po 2016 m. lapkričio 15 d., tai patvirtina jo paties elgesys. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai teismo išvadai, nes vertinti priešingai byloje esančių įrodymų nėra pagrindo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliantas (ieškovas) pripažįsta, jog pasirašė 2016 m. lapkričio 15 d. prašymą. Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad apeliantas (ieškovas) prašymą pasirašė manydamas, jog jis susijęs su darbinių funkcijų vykdymu, yra deklaratyvaus pobūdžio, jo nepatvirtina kitų byloje esančių duomenų visumos analizė (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovo nedarbingumas prasidėjo dar 2016 m. gruodžio 2 d., tačiau jis darbdavio apie nedarbingumą neinformavo iki pat 2017 m. sausio mėnesio. Ši aplinkybė patvirtina, kad apeliantas (ieškovas) iš tiesų buvo išreiškęs savo valią nutraukti darbo sutartį nuo 2016 m. lapkričio 15 d., todėl ir nepranešė darbdaviui apie 2016 m. gruodžio 2 d. prasidėjusį nedarbingumą. Apelianto (ieškovo) valią nutraukti darbo sutartį nuo 2016 m. lapkričio 15 d. įrodo ir jo paties elgesys: nuo prašyme atleisti iš darbo nurodytos datos, t. y. 2016 m. lapkričio 15 d., apeliantas (ieškovas) iki 2016 m. gruodžio 2 d. neatvyko į darbą, nors tuo laikotarpiu buvo darbingas. Pirmosios instancijos teismo teisingai nurodyta ir tai, kad darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas 2018 m. vasario 13 d. gautas ieškovo prašymas, kuriuo ieškovas, be kita ko, iš atsakovo – darbdavio UAB „Kelukis“ – prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Tokia kompensacija yra išmokama nutraukus darbo sutartį (DK 177 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.). Nustatytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas, pasirašydamas prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2016 m. lapkričio 15 d., tinkamai suprato tokio prašymo esmę (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliantas (ieškovas) neįrodinėjo darbdavio (atsakovo) spaudimo pasirašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2016 m. lapkričio 15 d., todėl nėra pagrindo spręsti, kad toks prašymas neatitiko tikrosios ieškovo valios (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
18. Minėta, apeliantas (ieškovas) iš darbo atleistas 2016 m. gruodžio 29 d. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismas nesiaiškino, kada atsakovo atstovas V. A. ant 2016 m. lapkričio 15 d. ieškovo prašymo užrašė rezoliuciją dėl atleidimo nuo 2016 m. gruodžio 29 d., ar tai padarė ieškovo akivaizdoje. Tokie apelianto (ieškovo) argumentai nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant apelianto atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą. Atsakovas, teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, nurodė ir aiškiai pagrindė priežastis, dėl kurių su ieškovu darbo sutartis nutraukta vėliau, negu nurodyta jo prašyme. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas privalėjo atleisti ieškovą iš darbo jo prašyme nurodytą dieną, t. y. 2016 m. lapkričio 15 d., bet ne 2016 m. gruodžio 29 d., tačiau teisingai konstatavo, jog atleidimo įforminimas vėlesne, nei darbuotojo prašyme nurodyta atleidimo data, šiuo konkrečiu atveju negali būti pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, nes ieškovo teisės dėl to nebuvo pažeistos.
19. DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (Kodekso 133 straipsnis), išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.). Kasacinio teismo išaiškinta, kad DK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti apribojimai nutraukti darbo sutartį netaikomi, atleidžiant darbuotoją pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). DK 131 straipsnio 1 dalyje darbdaviui nustatytas draudimas atleisti darbuotoją iš darbdavio laikinojo nedarbingumo laikotarpiu taikytinas tik darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2009). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad apeliantas (ieškovas) iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu atleistas teisėtai, darytina išvada, kad darbdavys nepažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo. Be to, paties apelianto (ieškovo) nurodyta aplinkybė, jog apie savo nedarbingumą darbdaviui jis pranešė 2017 m. sausio 17 d., patvirtina, kad darbdavys (atsakovas), priimdamas 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo, net neturėjo duomenų apie apelianto (ieškovo) nedarbingumą.
20. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi iškeltam atleidimo iš darbo teisėtumo klausimui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
21. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, priimtas sprendimas teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui UAB „Kelukis“ iš apelianto (ieškovo) priteistina 145,20 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Kelukis“ (juridinio asmens kodas 300089863) naudai 145,20 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt penkis eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.