- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-307-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-08170-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- Z. Š.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2511-863/2013 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei Z. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Z. Š. 30 000 Lt skolos, 11 939,77 Lt palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. gruodžio 28 d. atsakovė iš O. T. pasiskolino 30 000 Lt, kuriuos už atsakovę grąžino ieškovas. Tą patvirtina paskolos raštelio turėjimo faktas.
Atsakovė Z. Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad skolą O. T. ji grąžino pati iš savo asmeninių lėšų. Paskolos grąžinimo dieną atsakovė kartu su ieškovu nuėmė pinigus nuo savo sąskaitos Swedbank banke, tuo metu jos finansinė padėtis buvo gera ir nebuvo jokios būtinybės, kad ieškovas už ją grąžintų paskolą. Iki 2010 m. rugsėjo mėnesio atsakovė gyveno kartu su ieškovu ir visiškai juo pasitikėjo, visus savo asmeninius dokumentus laikė ieškovo bute. Apie tai, kad ieškovas turi paskolos raštelį, sužinojo tik teisme.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 2 002,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš ieškovo 27,42 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, panaikino byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas nustatė, kad 2005 m. gruodžio 28 d. atsakovė pasirašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, jog pasiskolino iš O. T. 30 000 Lt ir įsipareigojo grąžinti juos iki 2006 m. gruodžio 28 d. Raštelio apačioje O. T. ir Z. Š. pasirašė pinigų perdavimo protokolą, savo parašais patvirtindami pinigų perdavimą pagal paskolos raštelį. Byloje kilo ginčas dėl to, kas įvykdė prievolę pagal 2005 m. gruodžio 28 d. paskolos raštelį. Paskolos raštelio antroje pusėjo yra 2008 m. vasario 29 d. įrašas apie pinigų grąžinimą – „Atsiskaityta pilnai“ ir parašas. Liudytoju apklaustas O. T. teismui patvirtino, jog paskola pagal ginčo raštelį jam yra grąžinta, todėl ginčo dėl to, jog prievolė pagal paskolos raštelį pasibaigė įvykdymu, byloje nėra.
Abi šalys, tiek ieškovas, tiek atsakovė, teigia, kad jie grąžino paskolą kreditoriui – O. T., t. y. ieškovas teigia, kad jis grąžino paskolą už atsakovę, atsakovė – kad ji pati grąžino paskolintus pinigus. Paskolos raštelyje nėra nurodyta, kas grąžino pinigus, tik įrašas, kad yra visiškai atsiskaityta. Teismo posėdžio metu liudytojas O. T. paaiškino, jog ne kartą skolino ieškovui pinigų, jį pažįsta apie 30 metų, todėl žinodamas, kad atsakovė gyvena su ieškovu, sutiko paskolinti ir jai. Pažymėjo, kad, kaip vyko pinigų grąžinimas, neprisimena, nes praėjo 5 metai, tačiau kiek prisimena, pinigus grąžino ieškovas; jam nebuvo įdomu, iš kur ieškovas juos ištraukė ir kodėl grąžina ieškovas, jam tai nerūpėjo, svarbu, kad atgavo pinigus.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Ieškovas savo poziciją grindžia paskolos raštelio turėjimu. Pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalį paskolos raštelio grąžinimas byloja apie paskolos sutarties įvykdymą, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė savaime neįrodo, jog ieškovas įvykdė prievolę pagal ginčo paskolos raštelį. Tiek byloje apklausti liudytojais R. P., J. R. ir A. U., tiek ieškovo atstovas teismo posėdžio metu teismui patvirtino, jog šalis siejo artimi santykiai, jie kartu gyveno pas ieškovą, todėl paskolos raštelis galėjo likti pas ieškovą atsakovei išsikrausčius. Be to, liudytojas O. T. teismui taip pat negalėjo nurodyti, kam atidavė paskolos raštelį. Atsakovė savo poziciją grindžia į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais apie jos finansinę padėtį paskolos grąžinimo metu (pateikė metines pajamų mokesčių deklaracijas už 2006-2008 metus) ir banko sąskaitos išrašais, iš kurių matyti, kad paskolos grąžinimo dieną – 2008 m. vasario 29 d., atsakovė nusiėmė iš savo sąskaitos 61 500 Lt. Iš minėto išrašo taip pat matyti, kad tą pačią dieną atsakovė pervedė ieškovui į vieną sąskaitą 15 000 Lt, į kitą 215 125 Lt. Įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, jog paskolos raštelyje prie įrašo „Visiškai atsiskaityta” nėra nurodymo, kad pinigai būtų grąžinti ne sandorio šalies (skolininko – atsakovės), o trečiojo asmens (ieškovo), vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu), teismas laikė labiau tikėtinu, jog paskolą pagal ginčo paskolos raštelį grąžino atsakovė, o aplinkybė, kad galimai fiziškai pinigus kreditoriui O. T. perdavė ieškovas, šios išvados nepaneigia.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sumenkino liudytojo O. T. parodymų ir paskolos raštelio originalo buvimo pas ieškovą svarbą. Liudytojo O. T. parodymais nustačius, kad paskolą jam grąžino asmeniškai ieškovas ir kad atsakovė paskolos grąžinime nedalyvavo, paskolos raštelio buvimo pas ieškovą faktas, kuriuo remiasi ieškovas, yra suprantamas ir dėsningas bei visiškai atitinka įprastą praktiką. Todėl būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad ji perdavė ieškovui jo už atsakovę grąžintą 30 000 Lt pinigų sumą. Tokių įrodymų atsakovė nepateikė, o aplinkybė, kad skolos kreditoriui grąžinimo dieną atsakovė turėjo pinigų, padarė ieškovui su paskolos grąžinimu nesusijusius pavedimus ir nusiėmė nuo sąskaitos 61 500 Lt sumą, neįrodo, kad atsakovė grąžino skolą kreditoriui. Teismas nevertino, kad atsakovė nevedė su ieškovu bendro ūkio ir neturėjo bendrų lėšų, nepareikalavo iš atsakovės jokių įrodymų, kad būtent ji grąžino skolą ir perdavė pinigus kreditoriui, taip pat nepagrįstai nereikalavo iš atsakovės įrodyti aplinkybes dėl paskolos raštelio originalo buvimo pas ieškovą. Taigi skundžiamu sprendimu teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes įrodymus vertino šališkai, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, taip pat netinkamai išaiškino CK 6.65 straipsnio 2 dalies nuostatą ir sprendimą neteisėtai grindė prielaida, kad paskolos raštelis galėjo likti pas ieškovą atsakovei išsikrausčius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, liudytojo O. T. parodymus vertindamas sistemiškai su kitais byloje esančiais įrodymais, o taip pat įvertinęs pačius parodymus, nekonkretų, nenuoseklų ir miglotą paaiškinimą, negalėjimą konkrečiai ir aiškiai atsakyti į daugelį teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų užduotų klausimų, padarė pagrįstą išvadą, kad vien liudytojo O. T. parodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog skolą kreditoriui galėjo grąžinti ne sandorio šalis (atsakovė), o trečiasis asmuo (ieškovas). Liudytojo O. T. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip galimai šališki ir nepakankami. Be to, O. T. ne vieną kartą skolino pinigų kitiems asmenims, todėl patvirtindamas skolos grąžinimo faktą, jis turėjo nurodyti konkretų trečiąjį asmenį, jeigu skolą jam grąžino ne skolininkas, bet trečiasis asmuo. Taigi trečiojo asmens nenurodymas skolos raštelyje tik patvirtina atsakovės teiginius ir teismo padarytą išvadą, kad skolą kreditoriui grąžino atsakovė, o ne ieškovas. CK 6.65 straipsnyje nėra kalbama apie skolos dokumento grąžinimo trečiajam asmeniui galimybę, o tik preziumuojamas prievolės įvykdymo patvirtinimo faktas ir nustatomos šio fakto įforminimo sąlygos. Todėl visiškai nepagrįstas ieškovo teiginys, kad teismas netinkamai išaiškino CK 6.65 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, ieškovas, išskyrus skolos raštelio originalo buvimo pas jį fakto ir kreditoriaus O. T. nekonkrečių ir galimai šališkų parodymų, jokių kitų įrodymų teismui nepateikė, t. y. ar skolos grąžinimo dienai ieškovas turėjo pakankamai asmeninių lėšų skolai už atsakovę grąžinti, kokiu tikslu ieškovas sumokėjo skolą už atsakovę, jei ši skolos grąžinimo dieną turėjo pakankamai piniginių lėšų, ar atsakovė prašė ieškovo už ją sumokėti skolą kreditoriui, kodėl ieškovas už atsakovę grąžino skolą jos kreditoriui O. T., jeigu pastarasis pats teismui teigė, kad apie paskolos grąžinimą jis priminė būtent atsakovei ir iš jos gavo patvirtinimą, kad paskolą grąžins ji, o ne ieškovas. Liudytojai R. P., J. R., A. U., duodami parodymus teismui, charakterizavo ieškovą kaip nesąžiningą asmenį ir verslo partnerį, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai ir atsakovės atžvilgiu, t. y. siekia neteisėtai praturtėti jos sąskaita. Tai patvirtina ir faktas, kad į teismą ieškovas kreipėsi daugiau kaip po ketverių metų nuo paskolos grąžinimo, be to, iš atsakovės reikalaudamas dar ir palūkanų sumokėjimo, nors paskolos sutartyje šalys (atsakovė ir O. T.) dėl palūkanų mokėjimo nebuvo susitarę. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio ir nebuvo šališkas. Visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės ieškovo argumentas, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, ją priskirdamas vien tik ieškovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Byloje buvo kilęs ginčas dėl to, kas įvykdė atsakovės prievolę pagal 2005 m. gruodžio 28 d. atsakovės ir kreditoriaus O. T. sudarytą paskolos sutartį – pati atsakovė ar apeliantas (CK 6.50 str.). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu), laikė esant labiau tikėtina, jog paskolą pagal ginčo paskolos raštelį grąžino atsakovė. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai sumenkino liudytojo O. T. parodymus bei paskolos raštelio originalo turėjimo faktą.
CPK 185 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad paskolos grąžinimo kreditoriui O. T. dieną atsakovė nusiėmė nuo savo sąskaitos 61 500 Lt, be to, pervedė apeliantui į vieną sąskaitą 15 000 Lt, į kitą sąskaitą – 215 125 Lt. Nors apeliantas neigia, kad šios lėšos buvo skirtos atsiskaitymui su kreditoriumi, jis nepaaiškina, kokiu tikslu atsakovė pervedė šiuos pinigus į apelianto sąskaitą, kodėl apeliantas, kaip jis teigia, įvykdė prievolę už atsakovę, jeigu ji tuo metu turėjo pakankamai pinginių lėšų paskolai grąžinti, kodėl apeliantas dėl skolos priteisimo į teismą kreipėsi tik 2012 m. rugsėjo 19 d., kai paskola buvo grąžinta dar 2008 m. vasario 29 d. Šiame kontekste liudytojo O. T. parodymai ir faktas, kad paskolos raštelio originalą turėjo apeliantas, yra aiškiai nepakankami apelianto ieškiniui pagrįsti, juo labiau, kad savo esme tai – tik netiesioginiai duomenys (aplinkybė, kad pinigus kreditoriui fiziškai perdavė apeliantas, ką paliudijo O. T., nepatvirtina šių pinigų kilmės, t. y. kad tai buvo asmeniniai apelianto, o ne atsakovės apeliantui perduoti pinigai; paskolos raštelio originalo turėjimas, nustačius šalių bendro gyvenimo faktą ir, kaip teigia apeliantas bei liudijo O. T., apeliantui atlikus pinigų perdavimą kreditoriui, taip pat savaime neįrodo, kad prievolę už atsakovę įvykdė apeliantas (CK 6.50 str.)).
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo valstybės naudai priteisiamas 1 258 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas ieškovui buvo atidėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi.
Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atsakovei iš ieškovo priteisiama 650 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (b. l. 147).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 1 258 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Z. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 650 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.