Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M., atstovaujamos advokatės V. N., ieškinį atsakovei V. L., trečiasis asmuo R. B., dėl pilnamečių vaikų pareigos išlaikyti savo tėvus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Nustatė ieškovei A. M. uzufrukto teisę iki jos gyvenimo pabaigos į atsakovei V. L. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime Prienų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Kitoje ieškinio dalyje reikalavimą atmetė.Priteisė iš atsakovės V. L. ieškovei A. M. 72 Lt žyminio mokesčio.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Nustatydamas uzufruktą ieškovei, teismas pažeidė CK 4.141 str. reikalavimus ir nustatė uzufruktą nesant uzufrukto nustatymo pagrindo – nėra įstatyminio pagrindo, kadangi įstatymo leidėjas nenumatė galimybės nustatyti tėvams uzufruktą į jų pilnamečiams vaikams priklausantį turtą. Sutinkamai su CK 4.147 str. 4 d. ir 4.148 str. nuostatomis, sandoris dėl uzufrukto gali būti sudaromas tik daikto savininko valia ir šalių sutarimu, tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė ir atsakovė būtų sudariusios sutartį dėl uzufrukto.Prienų rajono apylinkės teismas 2013-04-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-28-805/2013 dėl A. M. iškeldinimo pažymėjo, jog A. M., turėdama teisę reikšti priešieškinį dėl pripažinimo, jog tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis, to net neįrodinėjo. Pirmos instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į įsiteisėjusį ir privalomą vykdyti teismo sprendimą, kuriuo ieškovė buvo iškeldinta, tačiau teismas visiškai į aukščiau paminėtas aplinkybes neatsižvelgė ir jų nepaisė.Teismas, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad tarp ieškovės ir jos sutuoktinio buvo susiklostę tęstiniai nuolatinio naudojimosi gyvenamąją patalpa santykiai, be pagrindo nustatydamas uzufruktą, nepagrįstai suvaržė ir iš esmės paneigė atsakovės nekilnojamojo daikto – ginčo gyvenamojo namo savininkės konstitucinę teisę į nuosavybę. Sandoriai, kuriais ginčo namas perleistas atsakovei, nėra nuginčyti, panaikinti ar kitokiu būdu pripažinti negaliojančiais, kad tėvas dovanotų atsakovei namą pati ieškovė sutiko ir tokiais veiksmai patvirtino, kad nesiekia į jį įgyti nuosavybės. Nepagrįsta teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju reikiamos formos susitarimo, patvirtinančio sandorį, nebuvimas nėra kliūtis nustatyti ieškovei uzufruktą į ginčo gyvenamąjį namą, kadangi įstatyme įsakmiai nurodyta, jog reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį.Teismas, nustatydamas ieškovei uzufruktoriaus teises į namą, visiškai nevertino jos galimybių tinkamai išlaikyti, prižiūrėti ir remontuoti uzufrukto objektą, t. y. uzufruktoriaus pareigų. Ieškovė nėra pajėgi skirti lėšų gyvenamojo namo išlaikymui, todėl yra reali grėsmė, kad atsakovės turtas bus netinkamai prižiūrimas ir naudojamas, tokiu būdu atsakovei daroma žala. Nėra pagrindo ieškovei ne tik priteisti išlaikymą pinigais, bet ir nustatant uzufruktą dėl to, kad ieškovė netinkamai atliko savo, kaip motinos, pareigas atsakovei esant nepilnametei. Teismas neatsižvelgė į pačios ieškovės gaunamas pajamas ir finansinę bei materialinę padėtį. Ieškovės finansinė padėtis yra gera, ji turi pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl, nesant visų privalomų CK 3.205 str. 1 d. įtvirtintų sąlygų (turi būti nedarbinga ir reikalinga paramos), teisinė pareiga išlaikyti ieškovę atsakovei negali kilti.Be pagrindo nustačius ieškovei uzufruktą į atsakovei nuosavybės teise priklausantį ginčo gyvenamąjį namą, yra pažeidžiamos atsakovės teisės ir interesai. Tai yra vienintelis turtas, kuriame gali gyventi neįgali atsakovė ir jos neįgalus sutuoktinis, kartu su nepilnamečiu sūnumi ir dukra, atsakovė kito turto neturi. Ieškovė 2 metus tame name apskritai negyveno, todėl jos reikalavimas nustatyti uzufruktą į minėtą ginčo gyvenamąjį namą yra ne tik visiškai nesuprantamas, bet ir laikytinas nepagrįstu jokiais logikos dėsniais.

Ieškovė neturi jokios nuosavybės, santaupų, vertybinių popierių, neturi kur gyventi, visą laiką gyveno šiame gyvenamajame name ir juo naudojosi neterminuotos panaudos sutarties pagrindais, o atsakovei nenutraukus su ieškove sudarytos panaudos sutarties, yra visi pagrindai uzufrukto nustatymui iki ieškovės gyvenimo pabaigos.Atsakovė remiasi civilinės teisės normomis, kurios reglamentuoja šeimos teisinius santykius, nesigilinant į daiktinės teisės nuostatas, kurios tiesiogiai numato uzufrukto taikymo pagrindus ir tvarką. CK ketvirtosios knygos VIII skyrius numato uzufrukto nustatymo pagrindus ir tvarką, kuriems esant galima reikalauti nustatyti uzufruktą. Šio skirsnio nuostatos nenumato, kad uzufruktas negali būti nustatomas giminystės ryšiais susijusio asmens turtui. Teismas pagrįstai vertino kaip susitarimą dėl ieškovės gyvenimo ginčo name ir naudojimosi juo ir darė išvadą, jog tarp ieškovės ir sutuoktinio buvo susiklostę faktiniai tęstiniai nuolatinio naudojimosi (panaudos) gyvenamąją patalpa santykiai, kurie tęsėsi daugiau kaip 40 metų. Atsakovė nepagrįstai teisę į uzufruktą traktuoja kaip tėvų teisę į vaikų nuosavybę, kadangi ieškovė tik įgijo teisę gyventi atsakovei priklausančiame name, tačiau netapo šio turto savininke. Nustačius uzufruktą nebus paneigta atsakovės teisė į jai priklausantį turtą. Nepagrįsti atsakovės nuogąstavimai, jog ieškovė yra nepajėgi užtikrinti tinkamos objekto priežiūros, kadangi ieškovei, gyvenant daugiau kaip 40 metų ginčo pastate, ji būsto ne tik nepablogino, bet jį pagerino, jo išlaikymo kaštai apmokami laiku (įsiskolinimų nėra), turto būklė nepabloginta, gyvenant name į šį turtą investuotos visos piniginės lėšos, prie šio turto pagerinimo prisidėta savo darbu. Atsakovės mažos pajamos ar jų nebuvimas nėra pagrindas netenkinti ieškovės reikalavimo nustatyti uzufruktą. Nepagrįsti atsakovės teiginiai dėl susitarimo privalomos notarinės formos, nurodyta teismų praktika nėra analogiška šiai situacijai, skiriasi tiek paveldėjimo, tiek panaudos sutarties sudarymo momentas. Ieškovės sutuoktinis ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo iki įsigaliojant 2000 m. CK, santuoka su ieškove bei panaudos sutartis taip pat sudaryta iki įsigaliojant 2000 m. CK, todėl teismas, taikydamas naująjį CK, tinkamai atsižvelgė į panaudos sutarties sudarymo metu galiojusius įstatymus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad ieškovė (A. M.) nuo 1972 m. gyveno su sutuoktiniu P. S. M. jam nuosavybės teise priklausančioje namų valdoje (pagrindas – 1986 m. vasario 12 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą), esančioje (duomenys neskelbtini), Prienų r. 2010 m. sausio 19 d. P. S. M. šį turtą padovanojo atsakovei (savo dukrai V. L.). 2013 m. balandžio 17 d. Prienų rajono apylinkės teismo sprendimu ieškovė buvo iškeldinta iš atsakovei priklausančio gyvenamojo namo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį dalyje ir nustatė jai uzufrukto teisę iki gyvenimo pabaigos į atsakovei priklausantį gyvenamąjį namą, kaip atsiradusį sandorio pagrindu.

Bylos esmė, - ar tarp ieškovės ir jos sutuoktinio buvo susitarimas dėl uzufrukto nustatymo (ieškovės gyvenimo ginčo name ir naudojimosi juo).

Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą <...> (CK 4.141 str. 1 d.). Vienas iš uzufrukto nustatymo pagrindų yra sandoriai (CK 4.147 str. 1 d.), t. y. asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines tesies ir pareigas. Uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių. Sandoriams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo (būtent tokį teisių perleidimą bei suvaržymą atitinka uzufrukto institutas) įstatyme nustatyta notarinė forma (CK 1.74 str. 1 p.), tačiau įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. CK ketvirtosios knygos VIII skyriaus normose, reglamentuojančiose uzufrukto institutą, tokių pasekmių nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje tenkino, motyvuodamas tuo, jog ieškovės daugiau kaip 40 metų gyvenimas su sutuoktiniu jam priklausančiame name, yra pagrindas pripažinti, jog tarp jų buvo susitarimas dėl ieškovės gyvenimo ir naudojimosi šiuo gyvenamuoju namu iki jos mirties.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl uzufrukto nustatymo.

Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus <...>. Įrodymus byloje vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nei įstatymo reikalaujamos notarinės, nei paprastos rašytinės sandorio formos dėl uzufrukto nustatymo ieškovė su savo sutuoktiniu nebuvo sudarę. Jokių įrodymų, pagrindžiančių buvus tokį susitarimą (kada jis buvo), ieškovė nepateikė. Pažymėtina, kad sutuoktinių gyvenimas kartu vienam iš jų priklausančiam name, pats savaime nesukuria (nenustato) pergyvenusiam sutuoktiniui uzufrukto teisės (daiktinės teisės) į kito sutuoktinio turtą. Nustatyti uzufruktą sandoriu gali tik pats savininkas (CK 4.148 str.), t. y. turi būti nustatyta išreikšta jo valia nustatyti uzufruktą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes tokias kaip: 1) nuo 2003 m. liepos 1 d. (kada atsirado galimybė teisiškai įforminti sudarytą susitarimą dėl uzufrukto nustatymo) iki ieškovės sutuoktinio mirties ((duomenys neskelbtini)), t. y. apie 7 metus, nebuvo nustatytas uzufruktas taip, kaip numato įstatymai; 2) 2010 sausio 19 d. ieškovės sutuoktinis padovanojo gyvenamąjį namą atsakovei, nenurodydamas jokių šio turto apsunkinimų (neįtraukė sąlygos dėl galimybės ieškovei naudotis šiuo namu), - galima daryti priešingą išvadą, negu padarė pirmosios instancijos teismas, nes ieškovės sutuoktinio valia išreikšta raštu leidžia spręsti, jog nebuvo sudarytas susitarimas dėl uzufrukto nustatymo ieškovei.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog tarp jos ir jos sutuoktinio buvo susitarimas dėl naudojimosi uzufrukto teise gyvenamuoju namu, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes (CPK 185 str.) bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias uzufruktą (CK 4.141 str., 4.147 str., 4.148 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas iš dalies (ieškinio patenkinimo dalyje) ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi Nr. 3K-3-584/2007, nes šioje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nurodomoje nutartyje buvo konstatuotas susitarimo suteikti ieškovei teisę naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiu namu remiantis ne tik ieškovės paaiškinimu, bet ir rašytiniais įrodymais (sprendimais dėl žemės sklypo gyvenamajam namui statyti suteikimo ieškovei, atsisakymo nuo jo, to paties žemės sklypo suteikimo B. P. ir kt.) bei nebuvo kildinamas iš bendro sutuoktinių gyvenimo kartu ilgą laiką, kai nagrinėjamu atveju apie tokio susitarimo buvimą nėra pateikta jokių įrodymų (išskyrus ieškovės paaiškinimus), o jo buvimas kildinamas iš bendro sutuoktinių gyvenimo kartu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Bylinėjimosi išlaidos.

Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovės ieškinys yra atmestas, todėl iš apeliantės nepriteistinas ieškovės sumokėtas žyminis mokestis (72 Lt), šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas (CPK 93 str.). Apeliacinį skundą patenkinus, iš ieškovės apeliantei priteistinos jos turėtos 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme už advokato teisines paslaugas (t. 1, b. l. 170-172; CPK 98 str.). Duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, apeliantė nepateikė. Taip pat iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurių mokėjimas (144 Lt) apeliantei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (CPK 96 str.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės sunkios turtinės padėties buvo iš dalies ją atleidęs nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įpareigodamas sumokėti 72 Lt žyminį mokestį, iš ieškovės priteistina 72 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės V. L. ieškovei A. M. priteista 72 Lt žyminio mokesčio.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - ieškovės A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui, areštuoti atsakovei V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 55,09 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen., Prienų rajone, uždraudžiant areštuotą nekilnojamąjį turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį (disponuoti), tačiau paliekant teisę nekilnojamąjį turtą valdyti ir naudotis juo.

Priteisti iš ieškovės A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei V. L., a. k. (duomenys neskelbtini), 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 72 Lt (septyniasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.