- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-15
- Bylos Nr.
- 1A-349-888/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19487-2021-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Svetlana Jurgaitienė, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- D. J., R. P.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Kaltinamasis
- R. P., D. J., R. P. Valstybinės
- Advokatai
- Raimundas Gargasas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P., D. J. ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
- D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, bausmės metu įpareigojant dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;
- R. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, bausmės metu įpareigojant dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies:
- nukentėjusiajam R. K. iš nuteistojo D. J. priteista 150 Eur neturtinei žalai atlyginti;
- nukentėjusiajam R. K. iš kaltinamojo R. P. priteista 40 Eur turtinei žalai ir 350 Eur neturtinei žalai atlyginti;
- nukentėjusiajam R. K. iš kaltinamųjų D. J. ir R. P. priteista po 150 Eur dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba.
Taip pat iš kaltinamųjų D. J. ir R. P. Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteista po 6,72 Eur proceso – teismo išlaidoms padengti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. birželio 15 d. apie 15.30 val., prie vandens telkinio esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sugriebė ranka R. K. už sprando ir stipriai jį suspaudė, taip smurtaudamas padarė nukentėjusiajam kraujosruvą kaklo kairėje priekyje, pereinant į krūtinę ir taip nežymiai sutrikdė R. K. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.
2. R. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. birželio 15 d. apie 15.30 val., prie vandens telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė kumščiu vieną kartą R. K. į kairį petį, vieną kartą į kairę ausį ir vieną kartą į krūtinę bei spyrė vieną kartą į kairę šlaunį, taip smurtaudamas padarė nukentėjusiajam kraujosruvą krūtinės kairėje, kraujosruvas kairiame žaste, nubrozdinimus kairėje šlaunyje ir taip nežymiai sutrikdė R. K. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. prašo skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2022 m. kovo 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
3.1. Skunde nuteistasis pažymi, jog nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas nepadarė, jis nepripažįsta savo kaltės. Nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių, todėl apylinkės teismo padaryta išvada ir pripažinimas jį kaltu yra visiškai nepagrįsta. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką.
3.2. Apelianto įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiojo R. K. duotais parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kadangi nukentėjusysis buvo suinteresuotas apkalbėti jį (R. P.) ir jo draugą (D. J.), nes nukentėjusysis pats žino ir supranta, kad jis (R. K.) yra kaltas dėl įvykusio konflikto ir kad jie tyčia jokių kūno sužalojimų nepadarė. Nukentėjusysis visą laiką filmavo, pats provokavo juos (R. P. ir D. J.) savo įžūliu elgesiu.
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. J. prašo skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2022 m. kovo 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
4.1. Skunde apeliantas teigia, jog jis, nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas – nepadarė, todėl jo pripažinimas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra visiškai nepagrįstas. Skunde jis pripažino tą aplinkybę, kad jiedu su R. P. įvykio dieną buvo nuvykę prie kaltinime nurodyto tvenkinio, jie tuomet nesiruošė žvejoti, juos tik domino koks tai tvenkinys ir ar tinkamas žvejybai. Liudytojų, mačiusių įvykį nėra, apylinkės teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais.
4.2. Nepagrįstai laiko ir nukentėjusiojo parodymus dėl jam padarytos turtinės žalos ir jos dydžio, nes civiliniame ieškinyje jis nurodė, kad telefono remontas kainavo 318 Eur, nes jis įvykio metu nukrito ir sudužo, o už remonto darbus sumokėjo 278 Eur ir šiuo metu telefono neturi, nes jis nebeveikė. Vėliau R. K. savo parodymus pakeitė ir parodė, kad jis mobiliojo telefono neremontavo ir tą telefoną vis dar turi, todėl tai dar kartą patvirtina, kad nukentėjusysis yra linkęs meluoti ir jo parodymais tikėti bei pasitikėti nėra jokio pagrindo.
5. Nukentėjusysis R. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2022 m. kovo 3 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, jo pareikštą civilinį ieškinį tenkinti pilna apimtimi ir priteisti: iš nuteistojo R. P. 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo D. J. 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
5.1. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis sutinka su apylinkės teismo pagrįstai sumažintu turtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau nesutinka dėl neturtinės žalos dydžio sumažinimo. Jo manymu, apylinkės teismas, sumažindamas prašomo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo dydį atitinkamai nuo 1 300 Eur iki 150 Eur D. J. atžvilgiu ir nuo 2 200 Eur iki 350 Eur R. P. atžvilgiu, padarė neteisingą išvadą, kad prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas iki 500 Eur, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis turi būti pakeistas, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį.
5.2. Skunde nukentėjusysis teigia, jog yra neabejotinai nustatyta, kad dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų – fizinio smurto panaudojimo jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ką patvirtino specialisto išvada. Teigia, kad be fizinio skausmo ir pažeminimo, jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Jis buvo užpultas jo paties teritorijoje, iki šiol jaučia baimę, kad gali būti užpultas pakartotinai.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji D. J. ir R. P. bei jų gynėjas advokatas Raimundas Gargasas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė Asta Chramina prašė tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų D. J. ir R. P., nukentėjusiojo R. K. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Dėl nuteistųjų D. J. ir R. P. apeliacinių skundų
8. Nuteistųjų D. J. ir R. P. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jie (nuteistieji) nukentėjusįjį R. K. sužalojo ir savo veiksmais padarė jam (R. K.) nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantų apeliaciniai skundai grindžiami identiškais argumentais bei motyvais, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys bendrai dėl abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų.
9. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus baudžiamosios bylos duomenis, visą ikiteisminio tyrimo medžiagą daro išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.
11. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino D. J. ir R. P. kaltais padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmės nuteistiesiems pritaikyt tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nustatė, kad D. J., 2021 m. birželio 15 d. apie 15.30 val., prie vandens telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sugriebė ranka R. K. už sprando ir stipriai jį suspaudė, taip smurtaudamas padarė nukentėjusiajam kraujosruvą kaklo kairėje priekyje, pereinant į krūtinę ir taip nežymiai sutrikdė R. K. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą. Taip pat teismas nustatė, kad R. P., 2021 m. birželio 15 d. apie 15.30 val., prie vandens telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė kumščiu vieną kartą R. K. į kairį petį, vieną kartą į kairę ausį ir vieną kartą į krūtinę bei spyrė vieną kartą į kairę šlaunį, taip smurtaudamas padarė nukentėjusiajam kraujosruvą krūtinės kairėje, kraujosruvas kairiame žaste, nubrozdinimus kairėje šlaunyje ir taip nežymiai sutrikdė R. K. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą. Kolegija konstatuoja, kad šios teismo nustatytos aplinkybės yra teisingos, vertinant įrodymus ir surašant nuosprendį BPK 305 straipsnio nuostatos nepažeistos.
13. Nors D. J. ir R. P. nepripažino smurtavę prieš R. K., tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistieji D. J. ir R. P. atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį R. K.. Šie įrodymai yra nukentėjusiojo, liudytojo policijos pareigūno parodymai, specialisto išvada, kurie patvirtina, kad D. J. ir R. P. smurtavo prieš R. K., smurto pasekmėje padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
14. Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo R. K., liudytojo policijos pareigūno Egidijaus Sakalausko parodymais, kurių parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, atitiko rašytinius įrodymus ir vieni kitus papildė. Teismas pagrįstai kritiškai vertino D. J. ir R. P. parodymus, kurie buvo prieštaringi kitiems bylos duomenims. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas nukentėjusysis R. K. patvirtino aplinkybes, kad įvykio vietoje, t. y. jam priklausančiame žemės sklype ((duomenys neskelbtini)), D. J. jam buvo sugriebęs už kaklo, tuo metu jis jautė skausmą, nes sugriebęs dar ir spaudė, vėliau jis pajuto smūgį nuo R. P., kuris trenkė kumščiu į petį, po to, R. P. prie automobilio sudavė jam į ausį, į krūtinę bei spyrė į šlaunį. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju policijos pareigūnas Egidijus Sakalauskas patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Egidijus Sakalauskas parodė, kad dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate ir įvykio dieną dirbo kartu su kolege A. J.. Gavus iš budėtojo pranešimą, jie nuvyko nurodytu adresu ir sutiko pranešėją R. K., kuris nurodė, kad apie 16.00 val., jam atvykus į jo privačią valdą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame stovi pastatas – buvusi siurblinė, prie kelio užtvaro, pažymėto užrašu „Privati teritorija“, pamatė stovintį mėlynos spalvos VW markės autobusiuką, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) Nukentėjusysis atvykusiems policijos pareigūnams papasakojo, kad jam priklausančioje teritorijoje buvo du jam nepažįstami vyrai, kurių vienas buvo stambaus sudėjimo, kaip vėliau nustatyta – D. J., o kitas smulkaus kūno sudėjimo – R. P., kurie ėjo per R. K. sklypą iki vandens telkinio. Nurodė, kad vienas jų, t. y. R. P., pradėjo šlapintis jam priklausančioje teritorijoje (ant vejos). R. K. priėjus prie sklype stovinčio pastato ir vyrams pasakius, kad tai yra privati valda, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu D. J. sugriebė iš nugaros R. K. už sprando ir suspaudė, o jam bandant išsilaisvinti, vyras pajuto smūgį į kairį petį, kurį sudavė kumščiu R. P.. Taip pat R. K. policijos pareigūnams nurodė, kad po smūgio atsitraukė į šalį ir mobilaus ryšio telefonu bandė vyrų elgesį filmuoti, o šie pamatę, kad juos filmuoja, traukėsi iš R. K. valdos link kelio užtvaro. Nukentėjusysis, laikydamasis atstumo ėjo paskui juos, o sustojęs prie kelio užtvaro toliau filmavo, norėdamas užfiksuoti automobilį, kuriuo vyrai buvo atvažiavę. Pasak R. K., prie jo staiga pribėgo agresyviai nusiteikęs R. P., jam bandant atsitraukti, jis atsirėmė į kelio užtvarą, tada R. P. kumščiais sudavė R. K. vieną kartą į kairę ausį ir vieną smūgį į krūtinę, bei spyrė į kairę šlaunį. Pastebėjęs, kad vyrai savo automobiliu nori šalintis iš įvykio vietos, R. K. savo automobiliu, užstatė jiems pravažiavimą ir iškvietė policiją (1 t., b. l. 133-136). Taigi, kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo R. K. parodymai apie prieš jį atliktus D. J. ir R. P. veiksmus, nebuvo vienintelis įrodymas byloje. Nukentėjusiojo R. K. parodymus patvirtino kiti įrodymai, kuriuos nuosprendyje nurodė apylinkės teismas. Be to, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo policijos pareigūno Egidijaus Sakalausko parodymais, nes jie parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir būdami prisiekę.
15. Darytina išvada, jog vertinant nukentėjusiojo parodymus dėl patirto smurto, kurie kaip minėta, viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo vienodi, nuoseklūs ir logiški, įvertinant ir tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus, jokių duomenų, kad jis nesuprato įvykio situacijos, nėra nustatyta. Taip pat byloje nėra nustatytas joks pagrindas, dėl ko nukentėjusysis R. K. siektų apkalbėti nuteistuosius ir tyčia melagingai apkaltinti juos padarius nusikaltimą. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir bešališko netiesioginio liudytojo policijos pareigūno Egidijaus Sakalausko parodymai. Policijos pareigūno bei nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir vaizdo įrašų iš įvykio vietos turinys bei vykusių akistatų tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų, kurių metu R. K. nurodė analogiškas aplinkybes dėl patirto smurto.
Motyvuojamoji dalis
16. Kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo Egidijaus Sakalausko parodymai apie įvykio aplinkybes ir nuteistųjų atliktus veiksmus, patvirtina iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai, kadangi nuteistieji nepaneigė, kad tarp jų (D. J., R. P. ir R. K.) buvo fizinis sąlytis. Kaltinamuoju apklausiamas D. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nors ir nepripažino savo kaltės, tačiau patvirtino, kad jis galėjo pastumti R. K.. Vėliau konstatavo, kad jis nukentėjusįjį nustūmė nuo savęs. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas D. J. nurodė, kad jis R. K. nuo savęs nustūmė viena ranka ir stumiant ranka jam nuslydo iki kaklo/sprando, be to, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino aplinkybes, jog matė kaip R. P. stumdėsi su nukentėjusiuoju. Taip pat kaltinamuoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausiamas R. P. kaltės neprižino, tačiau patvirtino tą aplinkybę, kad D. J. nusistūmė nuo savęs R. K., taip pat patvirtino, kad jis pats (R. P.) stūmė nukentėjusįjį. Ikiteisminio tyrimo metu R. P. neigė tą aplinkybę, kad D. J. stūmė nukentėjusįjį nuo savęs. Be to, R. P. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju nurodė, kad nukentėjusiojo jis net nelietė, o tuo tarpu apklausiamas teisme, jau prisipažino turėjęs su nukentėjusiuoju fizinį kontaktą, tai yra nurodė, jog stumtelėjo nukentėjusįjį. Taigi, nors nuteistieji tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu neigė, kad savo veiksmais smurtavo prieš nukentėjusįjį, tvirtino, kad pats nukentėjusysis elgėsi neadekvačiai, provokavo juos, tačiau tokie paaiškinimai bei deklaratyvus kaltės neigimas, byloje vertinamas kaip siekis sumenkinti savo veiksmus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Iš šių aptartų aplinkybių seka, kad nuteistųjų parodymai nebuvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, todėl jais tikėti ir pasitikėti nėra jokio teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
17. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad nuteistieji pripažino tą aplinkybę, kad buvo privačioje valdoje, matė tai žymintį užrašą ant kelio užtvaro, pro kurį nuėjo pėsčiomis prie vandens telkinio apsižiūrėti vietos žvejybai, privačioje teritorijoje R. P. atliko gamtinius reikalus, ir tai pamatęs sklypo savininkas – nukentėjusysis R. K., supyko, tarp jų kilo žodinis konfliktas, ko neginčija ir pats nukentėjusysis. Kaip teisingai ir pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, jog iš pareigūnų kūno kameromis (BodyCam) padaryto vaizdo įrašo užfiksuotas D. J. agresyvus elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu (grasino suduoti į veidą). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų negebėjimas susivaldyti kilus žodiniam konfliktui ir ėmimasis smurtinių veiksmų, atsakant į nukentėjusiojo, savo privačioje valdoje sutiktiems svetimiems asmenims, kurių vienas sklype atlikinėjo gamtinius reikalus, išsakytus įžeidžiančius žodžius, nėra niekaip pateisinamas. Akivaizdu, kad nuteistieji ne tik, kad nesilaikė elementarių moralės ir elgesio normų, bet dėl savo padarytų nusikalstamų veikų visiškai nesigailėjo, bandydami pateisinti savo smurtinius veiksmus kaip savotišką savigyną jų atžvilgiu išsakytiems įžeidžiantiems žodžiams. Esant šioms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams, apylinkės teismas darė teisingą išvadą, kad nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojo policijos pareigūno parodymai, byloje esanti specialisto išvada patvirtina, jog dėl nukentėjusiojo sumušimo yra kalti D. J. ir R. P..
18. Tą faktą, kad 2021 m. birželio 15 d. apie 15.30 val. nukentėjusysis R. K. patyrė smurtą ir jis buvo sužalotas patvirtino specialisto išvada (1 t., b. l. 129-130). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G 1112/2021 (02) nurodyta, kad R. K. nustatyta: kraujosruva kaklo kairėje priekyje, pereinant į krūtinę, kraujosruva krūtinės kairėje, kraujosruvos kairiame žaste, nubrozdinimas kairėje šlaunyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Skausmas neobjektyvus nusiskundimas, jo sukėlimas priklauso nuo įvairių veiksnių, todėl nustatyti, ar tiriamajam buvo sukeltas fizinis skausmas, neįmanoma.
19. Taigi, minėta specialisto išvada patvirtino prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto apimtį, sužalojimų pobūdį ir sunkumą, panaudoto smurto laiką. Iš specialisto išvados nustatyta, kokie sužalojimai, kokio sunkumo ir kada buvo padaryti nukentėjusiajam. Taip pat patvirtino smurto panaudojimo tikimybę ir tai atitiko nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad įvykio metu prieš jį buvo smurtauta, jis buvo sužalotas.
20. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai priėmė sprendimą pripažinti kaltais D. J. ir R. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų. Įvertinus nuosprendį, matyti, kad teismas išsamiai išdėstė visus bylos duomenis, juos vertino ir darė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltumo. Kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai ir teisiškai argumentuotas.
21. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje įrodymų visetas patvirtina, jog D. J. ir R. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. K., o būtent D. J. tyčia sugriebė ranka R. K. už sprando ir stipriai jį suspaudė, taip smurtaudamas padarė nukentėjusiajam kraujosruvą kaklo kairėje priekyje, pereinant į krūtinę, o R. P. tyčia sudavė kumščiu vieną kartą R. K. į kairį petį, vieną kartą į kairę ausį ir vieną kartą į krūtinę bei spyrė vieną kartą į kairę šlaunį, taip smurtaudamas padarė nukentėjusiajam kraujosruvą krūtinės kairėje, kraujosruvas kairiame žaste, nubrozdinimus kairėje šlaunyje, ir tokiais veiksmais nuteistieji nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad nuteistieji (D. J. ir R. P. sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius nukentėjusiajam (nežymiai sutrikdė sveikatą). Kadangi byloje esančių įrodymų visetu įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. J. ir R. P. kaltais padarius šią veiką ir paskyrė jiems bausmes, kurios atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nuteistųjų asmenybes.
22. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl D. J. ir R. P. kaltės ir nusikalstamos veikos padarymo, todėl naikinti nuosprendį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl nukentėjusiojo R. K. apeliacinio skundo
23. Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
24. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog D. J. ir R. P. kaltės yra įrodytos, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad būtent jie (D. J. ir R. P.) yra atsakingi už R. K. padarytą neturtinę žalą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis R. K. pareiškė byloje civilinį ieškinį (2 t., b. l. 123-125), prašydamas priteisti jam bendrai iš D. J. ir R. P. 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o būtent iš D. J. 1 300 Eur, iš R. P. 2 200 Eur. Apylinkės teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam iš D. J. 150 Eur, o iš R. P. 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. K. prašo padidinti priteistą neturtinės žalos dydį iki 3 500 Eur, t. y. jo civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilna apimtimi.
25. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išanalizavo ir teisingai įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl pripažinti, jog netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, neteisingai įvertino tokios žalos atlyginimo kriterijus, kolegijos vertinimu, pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų – fizinio smurto panaudojimo, nukentėjusiajam neabejotinai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ką patvirtino ir specialisto išvada, jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kurie turi būti atlyginti. Tačiau tuo pačiu skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl patirto sveikatos sutrikdymo R. K. būtų nustatyti išliekamieji reiškiniai, dėl kurių šiuo metu jam būtų reikšmingai pablogėjusi sveikata. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusiajam dėl patirto sužalojimo būtų tekę kreiptis į gydytoją, būti nedarbingam, greitosios medicinos pagalbos jis atsisakė, gydytojų apžiūrimas nebuvo, stacionariai nesigydė. Duomenų apie jo apribotą galimybę bendrauti su aplinkiniais ar negalėjimą atlikti kažkokių kasdieniame gyvenime ar buityje būtinų veiksmų, taip pat nėra. Nors nukentėjusysis ir nurodė, kad pora dienų negalėjo pakelti rankos, vartojo vaistus nuo skausmo ir sumušimo, tačiau į gydytojus nesikreipė ir nedarbingumas jam nebuvo išduotas. Kaip aplinkybę dėl to, jog jam nereikėjo nedarbingumo nukentėjusysis įvardijo savo darbinės veiklos pobūdį, tai yra, kad dirba pagal individualią veiklą, tačiau nenurodė, jog dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo vykdyti veiklos, negavo pajamų ar kaip nors kitaip buvo apribotos jo galimybės vykdyti veiklą. Patirtos neturtinės žalos dydį, nukentėjusysis grindžia ir patirtu nesaugumo jausmu, nurodo įsigijęs vaizdo kameras, nors tai patvirtinančių įrodymų ir nepateikia, tačiau akivaizdu, kad patyrus smurtą nuosavo sklypo teritorijoje, nesaugumo jausmas turėjo būti išgyventas, ir nors įvykio metu į nukentėjusiojo nekilnojamąjį turtą ir nebuvo kėsinamasi, tačiau kamerų įsigijimas patvirtina nukentėjusiojo išgyventą nesaugumo jausmą ir siekį ateityje nuo to apsisaugoti.
26. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiai šaliai pasipelnyti.
27. Pažymėtina, jog įstatymas nenustato atlygintino neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis aukščiau nurodytais kriterijais bei atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Tiek civiliniame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. K. nurodo, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų patyrė daug nepatogumų, teigia, kad be fizinio skausmo ir pažeminimo, jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kadangi jis buvo užpultas jo paties teritorijoje, iki šiol jaučia baimę, kad gali būti užpultas pakartotinai. Tačiau, vis tik, šie skundo argumentai, apygardos teismo nuomone, nėra pakankami žemesnės instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžio didinimui. Apylinkės teismas, kaip nurodyta anksčiau, skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog nukentėjusysis neabejotinai patyrė tam tikrų nepatogumų, t. y. neabejotinai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kad patyrė dvasinius išgyvenimus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta jokių abejonių nekeliančių įrodymų, kad D. J. ir R. P. veiksmai kaip nors žymiai pablogino R. K. socialinį ir psichologinį gyvenimą, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl patirto sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam būtų nustatyti išliekamieji reiškiniai, dėl kurių šiuo metu jam būtų reikšmingai pablogėjusi sveikata, iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad į gydytojus ir gydymo įstaigą nukentėjusysis nesikreipė, gydytojų apžiūrimas nebuvo, stacionariai gydytas nebuvo, greitosios pagalbos įvykio vietoje atsisakė bei pats patvirtino, kad nedarbingumas jam nebuvo suteiktas. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusysis yra nurodęs, kad fizinių pasekmių neliko, bet liko „psichologiniai dalykai“, tačiau kuo tai pasireiškia be jau paminėtų patirtų išgyvenimų ir nesaugumo jausmo, nedetalizavo. Apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįstai sumažinto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti, yra visiškai nepagrįstas, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais bei motyvais, todėl yra atmetamas. Apylinkės teismas nukentėjusiojo pareikštą 3 500 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, pagrįstai R. K. priteisė mažesnę sumą, nei buvo prašoma.
28. Aukštesniojo teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam R. K. iš nuteistųjų D. J. ir R. P. priteistas bendras 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, yra aiškiai per mažas ir neatitinka teismų formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose. Taigi, įvertinus šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, laikytina, kad teismo nustatytas 500 Eur neturtinės žalos dydis (iš D. J. 150 Eur, iš R. P. 350 Eur) iš esmės neprieštarauja formuojamai teismų praktikai. Teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos išsprendimo ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, t. y. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.
29. Apibendrinant visa, kas išdėstyta aukščiau, daroma išvada, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam R. K. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde jis jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė, todėl apeliacinio skundo dalis dėl nepagrįstai sumažinto civilinio ieškinio, atmetama.
30. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2022 m. kovo 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistųjų D. J., R. P. ir nukentėjusiojo R. K. apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų D. J., R. P. ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.