Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3044-715/2015, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2.Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 130 straipsniu, tačiau atsakovo atsiliepimas per nustatytą keturiolikos dienų terminą teisme negautas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

7. Nagrinėjamu atveju apeliantas kelia klausimą dėl palūkanų priteisimo pagrįstumo ir palūkanų dydžio. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta atmesti ieškovo reikalavimą dalyje dėl 138,58 Eur mokėjimo palūkanų ir 149,68 Eur palūkanų už delspinigius priteisimo.

8. Vadovaujantis LR CK 6.71 straipsnio 1 dalimi netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). LR CK 6.37 straipsnio 3 dalis numato, kad tais atvejais, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją ir kompensuojamąją funkciją, kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir LR CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (LR CK 6.213 straipsnio 1 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). LR CK 6.872 straipsnio 1 dalis numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.

9. Byloje nustatyta, kad 2008-04-15 AB „Swedbank“ bankas ir A. T. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-040059-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ bankas atsakovui suteikė 2000,00 Lt kreditą. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2012-03-22. AB „Swedbank“ bankas 2009-07-07 raštu atsakovą įspėjo, kad jis nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų, todėl neįvykdžius įsipareigojimų iki 2009-07-25, bankas vienašališkai nutrauks sutartį. 2009-05-21 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 09-20-54 AB „Swedbank“ bankas perleido, o UAB „Gelvora“ perėmė, reikalavimo teises į skolininką, kylančius iš sutarčių. LR CK 6.109 straipsnio nustatyta tvarka ieškovė 2009-08-05 pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus. Atsakovas tinkamai nevykdė prievolės grąžinti paimto kredito Sutartyje numatyta tvarka ir terminais, todėl liko skolingas ieškovei 453,73 Eur (505,75 Lt ) kredito ir 415,73 Eur palūkanų. Tarp AB „Swedbank“ banko ir atsakovo sudarytos sutarties pagrindu, atsakovas laiku negrąžinęs kreditų ar jo dalies, įsipareigojo mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną bei 15,5 proc. palūkanas. Už uždelstą grąžinti kreditą ieškovė atsakovui paskaičiavo 163,98 Eur delspinigių, 415,73 Eur palūkanų, 149,68 Eur palūkanų už delspinigius.

10. Apeliantas nurodo, kad konkrečiu atveju ginčo vartojimo kredito sutartis šalių buvo pasirašyta 2008-04-15, t.y. tuomet, kai nei 1986-12-22 Tarybos direktyva, nei LR CK 6.887 straipsnis nereglamentavo metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalių ribų. Vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Pagal sudarytą sutartį metinė kredito grąžinimo norma sudaro 19,45 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Dėl apelianto argumentų teisėjų kolegijos pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros; preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015).

11. Minėtoje vartojimo kredito sutartyje buvo susitarta dėl 15,5 % dydžio palūkanų normos, nesant byloje kitų duomenų spręstina, kad šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo abipusiu susitarimu (LR CK 6.872 straipsnio 1 dalis), šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (LR CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis, kaip jau minėta, nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne LR CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, bet taikant sutarčių teisės normas. Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti LR CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai konkrečiu atveju įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą.

11. Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytoje sutartyje nurodytas 15,5 % normos dydis, teismo vertinimu, nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad palūkanos skaičiuojamos nuo 2009 m., bei kiti teismo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo sutartinių palūkanų mažinimui, kadangi atsakovas, pasirašydamas aiškią sutartį, pats prisiėmė sutartinių įsipareigojimų nevykdymo riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Iš esmės sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo palūkanos negali būti mažinamos nei LR CK 1.5 straipsnio, LR CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindų, kadangi šie straipsniai numato tik kompensuojamųjų palūkanų mažinimą, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuotas sutartines pelno palūkanas. Aplinkybė, kad atsakovas yra vartotojas – silpnesnioji sutarties šalis, taip pat nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

12. Pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pradinis kreditorius (bankas) perleido apeliantui reikalavimo teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininkų tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia įstatymai. Remiantis LR CK 6.101 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Pagal LR CK 6.101 straipsnio nuostatas bei Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, apeliantas įgijo reikalavimo teisę ne tik į pagrindinę skolą, bet ir papildomą teisę reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad delspinigių suma susidarė dėl to, kad ieškovė reikalavimo sutarties perleidimo pagrindu įgijusi reikalavimo teisę į atsakovą, atsakovui nevykdant prievolės ieškovei, dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą su ieškiniu operatyviai nesikreipė, tai padarė tik praėjus daugiau nei šešeriems metams, nors atsakovas prievolės atsiskaityti nevykdė ilgą laiką ir pradiniam kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad 2009-08-05 pranešimu atsakovui apie reikalavimo perleidimą buvo reikalaujama padengti 15,04 Lt (4,36 Eur) delspinigių, 29,05 Lt (8,41 Eur) palūkanų o ieškinio pateikimo teismui dieną 163,98 Eur delspinigių ir 415,73 Eur palūkanų, padarė išvadą, kad vadovaujantis protingumo principu, atsižvelgiant į teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, bei kitus argumentus yra pagrindo sumažinti delspinigių ir palūkanų sumas vienu trečdaliu ir 149,68 Eur palūkanų už delspinigius nepriteisti.

13.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas, perėmęs reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus įgijo visas jam priklausančias reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu tokia pat apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t.y. įgijo teisę atsakovui pateikti reikalavimą ne nuo Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 09-20-54 sudarymo datos, bet už visą laikotarpį, kuomet apeliantas naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo). Todėl, apelianto reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas pilna apimtimi, pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į sutarties sąlygas, byloje nustatytas faktines aplinkybes, Kasacinio teismo praktiką, įvertinęs pirmosios instancijos teismo argumentus ir esmės sutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį, nepagrįstai nepriteisė149,68 Eur palūkanų delspinigių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, papildomai priteistina 138,58 Eur palūkanų suma ir 149,68 Eur palūkanų delspinigių suma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas spręsdamas mokėjimo palūkanų priteisimo bei jų mažinimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

14. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus apelianto skundą ir pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į ieškovės patenkintų reikalavimų dalį, apeliantei iš atsakovo priteistinas 26,62 Eur žyminis mokestis pirmosios instancijos teisme ir 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (LR CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą už akių, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-3044-715/2015, pakeisti ir išdėstyti jį taip:

Priteisti iš atsakovo A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Gelvora“, j. a. k. 125164834 453,73 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus 73 ct) skolą, 415,73 Eur (keturis šimtus penkiolika eurų 73 ct) palūkanų, 163,98 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt tris eurus 98 ct) delspinigių, 149,68 Eur ( vieną šimtą keturiasdešimt devynis eurus, 68 ct) palūkanų delspinigių, 15,50 procentų dydžio metines palūkanas nuo 453,73 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 73 ct) pagrindinės skolos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2015 m. liepos 30 d., iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, tai yra 1183,12 Eur, (vieno tūkstančio vieno šimto aštuoniasdešimt trijų litų, 12 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2015 m. liepos 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 26,62 ( dvidešimt šešis eurus 62 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Gelvora“, j. a. k. 125164834 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.