Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Andrėjui Klimaševskij, nuteistojo L. Š. gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š., gimęs (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta 1 (vienų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, nustatant L. Š. galutinę subendrintą bausmę – 2 (du) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuspręsta įskaityti L. Š. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d., nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2015 m. spalio 6 d. ir nuo 2015 m. spalio 6 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. L. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, o nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti ir jį nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendyje taip pat nuspręsta išieškoti iš L. Š. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 984 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) ekstradicijos išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 21 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, susitaręs su pastaruoju apiplėšti nukentėjusįjį G. V., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, sudavus nukentėjusiajam G. V. rankos kumščiu vieną smūgį į kairės pusės veido sritį, sukeliant šiam fizinį skausmą ir taip jį įbauginant, L. Š. atėmė iš nukentėjusiojo G. V. piniginę ir išėmė iš jos 80 litų, įbaugintą nukentėjusįjį G. V. privertę eiti kartu su jais prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), L. Š. atėmė iš nukentėjusiojo G. V. 200 litų vertės striukę ir 200 litų vertės džemperį, po to asmuo, kurio atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), išėmė iš nukentėjusiojo G. V. kišenės 100 litų vertės telefoną „Nokia 320“, tokiais bendrais veiksmais jis pagrobė svetimą – nukentėjusiajam G. V. priklausantį turtą ir padarė pastarajam 580 litų turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir taikyti nuteistojo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis L. Š. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir iš esmės kelia tik jam paskirtos galutinės bausmės individualizavimo klausimą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Tačiau bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bausmės paskirtimi, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apkaltinamojo nuosprendžio turinys rodo, kad apylinkės teismo apsisprendimą skirti realią laisvės atėmimo bausmę L. Š. nulėmė tai, kad jis padarė vieną apysunkį baigtą tyčinį nusikaltimą, būdamas anksčiau teistas už analogiškų nusikaltimų padarymą, taip pat baustas administracine tvarka. Šiame kontekste aukštesnysis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam bausmės tikslai negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. L. Š., būdamas vos 19 metų amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau ketvirtą kartą, kas leidžia teigti, jog jis sistemingai vykdo nusikalstamas veikas, nukreiptas į asmens turto nuosavybę, panaudojant fizinį smurtą. Tai itin neigiamai apibūdina nuteistąjį, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nagrinėjamu atveju nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos.

Apeliantas skunde teigia, kad visus nusikaltimus jis darė dėl kitų asmenų įtakos, t. y. šiems asmenims suteikus jam pastogę, maisto, rūbų ir mainais už tai reikalaujant daryti nusikalstamas veikas. Tačiau šie nuteistojo argumentai konkrečiu atveju prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir net paties nuteistojo parodymams pirmosios instancijos teisme. Tiek pats L. Š., tiek jo bendrininkas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad nusprendė apiplėšti nukentėjusįjį norėdami nusipirkti daugiau alkoholio. Nei vienas iš jų nenurodė, kad kas nors būtų vertęs juos daryti nusikaltimą, ar kad nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir pinigus jie būtų turėję kam nors atiduoti. Aukštesniojo teismo vertinimu, toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas parodo, kad nuteistasis, neva pateisindamas savo netinkamus veiksmus, nenori koreguoti savo elgesio bei gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias normas. O tai, kad L. Š. prisipažino įvykdęs nusikaltimą ir dėl to labai gailisi, nelaikytini esminiais argumentais, kurių pagrindu apeliantui galima būtų skirti švelnesnę bausmės rūšį ar atidėti paskirtosios bausmės vykdymą taikant BK 92 straipsnio nuostatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė skundžiamu nuosprendžiu sumažinta vienu trečdaliu pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, todėl laikyti ją aiškiai per griežta ir dar labiau švelninti, pagrindo nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė atitinka nuteistojo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės sušvelninimas ar jos vykdymo atidėjimas galėtų daryti teigiamą poveikį nuteistajam, paveiktų jį taip, kad jis ateityje nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Sprendimas taikyti BK 92 straipsnio nuostatas bei L. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėti, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, bausmės proporcingumui ir nepadarytų teigiamo poveikio jo tolimesniam elgesiui, kadangi nuteistąjį charakterizuojantys duomenys nesudaro prielaidų išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Toks sprendimas tik paneigtų baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, suformuotų nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą įstatymui. Aukštesniojo teismo nuomone, bausmės tikslus – atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima pasiekti tik vienintele – realia laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. Š. skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. gruodžio 15 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-4918 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatas Gintaras Platūkis teikia antrinę teisinę pagalbą L. Š.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 96,46 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti iš L. Š. valstybės naudai (T. 3, b. l. 163).

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, L. Š. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.