- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- I-1232-535/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01404-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- P. V., A. D., A. V., S. S.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
dalyvaujant pareiškėjui P. V., jo atstovei Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovei M. B., atsakovo atstovei Jolitai Baturai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D., A. V., P. V. ir S. S. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai A. D., A. V., P. V. ir S. S. pateikė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydami iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VAD) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-06-07 dirbtus viršvalandžius: A. D. – 13 906,02 Eur, A. V. – 22 375,01 Eur, P. V. – 13 844,40 Eur ir S. S.– 12 977,80 Eur (t. 1, b. l. 1-5, 185-189).
Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu vykdė tarnybą VAD Asmenų apsaugos (anksčiau Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos) skyriuje (toliau – Skyrius), kuriame darbas buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 kalendorines dienas) darbo laiko normą. Vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015-05-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, teigė, kad atsakovas neturėjo teisės taikyti 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normos, todėl iš atsakovo prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už viršvalandinį darbą.
Pareiškėjai paaiškino, kad darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje organizuojamas pamainomis, tačiau pats darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijų vykdymas būtų užtikrinamas 24 valandas per parą. Nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-09 nutarimo Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūną dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.3 ir 3.11 punktais vyriausieji specialistai ir specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis, tačiau tam, kad pareigūnui būtų galima taikyti 48 valandas per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo.
Pareiškėjai teigė, kad darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Pasibaigus VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta. Todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjams privalėjo būti taikoma 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, o darbas, viršijantis šią normą, privalėjo būti laikomas viršvalandiniu už jį atsiskaitant teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjai akcentavo, jog septynių dienų terminas, per kurį turi būti užtikrinamas ne tik minimalus poilsio laikas, bet ir neviršijama 48 valandų, įskaitant viršvalandžius, 7 dienų darbo laiko norma, o analogiškai ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio l dalyje nurodyta savaitė (7 dienų laikotarpis), neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis dienomis ar konkrečiomis savaitės dienomis, todėl savaitės nepertraukiamas poilsio laikas bei 40 valandų savaitės darbo laiko norma turi būti nustatyti taip, kad būtų užtikrinami pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį. Ginčo laikotarpiu galiojo VAD direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, pagal kurio 2.1 punktu savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžia buvo laikomas pirmadienis. Pareiškėjų manymu, toks taikytas skaičiavimas iš esmės neatitiko galiojusių Europos sąjungos teisės aktų reikalavimų, todėl skaičiuojant jiems laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. susidariusius viršvalandžius, 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas reikia skaičiuoti per bet kurį 7 dienų laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas VAD su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 24-33, t. 2, b. l. 14-23). Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo vidaus reikalų įstaigoje, nepertraukiamai vykdančioje saugomų asmenų apsaugos funkciją. Kadangi pareiškėjai buvo statutiniai valstybės tarnautojai, pirmiausia būtina vadovautis specialiuoju vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiu teisės aktu – Statutu. Nagrinėjama teisinė situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį, todėl pareiškėjų darbo laikas, viršijantis 40 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu darbu. Atsakovo nuomone, pareiškėjai klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą ,,nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją siaurindami ir tapatindami ją su nepertraukiamu nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis. Toks aiškinimas prieštarauja tikrajai teisės normos prasmei, įstatymo leidėjo intencijai, pažeidžia teisėtumo principą. Minėta norma, aiškinant ją pažodžiui, yra susijusi su vidaus reikalų statutinėmis įstaigomis, kurios nepertraukiamai vykdo nustatytas funkcijas. Aiškinant specialiąją teisės normą, prioritetas teikiamas pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. Tai, kad minėta sąlyga susijusi su visos vidaus reikalų statutinės įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis, patvirtina ir Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – Laiko apskaitos ypatumai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-09 nutarimu Nr. 1150, nuostatų tekstinė išraiška. VAD nuomone, pareiškėjų nurodomame LVAT 2015-05-26 sprendime padarytos klaidingos išvados ir vertinimai, nes teismas siaurinamai aiškino Statuto 29 straipsnio 3 dalį, nustatytų funkcijų nepertraukiamumą susiedamas tik su vienu pareigūnu.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai skaičiuodami viršvalandžius, kurie neva susidarė dėl nepagrįstai taikytos iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, nepagrįstai ignoruoja ginčo laikotarpiu galiojusį VAD direktoriaus įsakymą, kuriame nustatyta, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Atkreipė dėmesį, kad nei Statute, nei Laiko apskaitos ypatumuose, nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinys nėra atskleistas. Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgdamas į jam Laiko apskaitos ypatumų 7 punkte suteiktas teises ir pareigas (priimti atitinkamus teisės aktus (darbo tvarkos taisykles), detaliai reglamentuojančius pareigūnų darbo ir laiko apskaitos klausimus) bei siekdamas užtikrinti darbo ir poilsio laiko teisinio reguliavimo tikrumą ir aiškumą, 2009-04-30 priėmė įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2.1 punktas nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Šio įsakymo teisėtumas teismo tvarka nuginčytas nebuvo, pareiškėjai nuo jo priėmimo nereiškė jokių pretenzijų. Atsakovas paaiškino, kad priimdamas minėtą įsakymą, pagal įstatymo analogiją taikė Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587, 10 punkto nuostatas, pagal kurias savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse parengti vadovaujantis 2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, kurio 4 straipsnio i punkte pateiktas sąvokos ,,savaitė“ apibrėžimas, pagal kurį savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Analogišką sąvokos ,,savaitė“ apibrėžimą pateikia ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius, pvz., 2002-03-11 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB. Lietuvių kalbos žodyne sąvoka „savaitė“ aiškinama kaip septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu. Pabrėžė, kad pareiškėjų skunde nurodyta 1993-11-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ valstybės tarnybos santykiams netaikoma. Be to, atsakovo nuomone, ir sisteminė DK nuostatų bei teisės doktrinos analizė suponuoja išvadą, kad vartojamo termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį.
Atsakovas akcentavo, jog net jei ir būtų nustatyta, kad Departamentas nepagrįstai pareiškėjų atžvilgiu taikė iki 48 val. per savaitę darbo laiko normą, pareiškėjų nurodytos sumos jiems vis tiek negalėtų būti priteistos, nes į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių žodiniu susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjai pertraukos metu savo darbo funkcijų nevykdė, palikdavo darbo vietą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik viršvalandžiai, bet ir pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai rodo VAD teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. VAD nuomone, pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiaudami savo teisėmis, todėl nesąžiningos šalies, t. y. pareiškėjų, interesai šiuo atveju neturi būti ginami. Pareiškėjų skundo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti, atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų reikalavimo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (už viršvalandžius), kuri, jų teigimu, susidarė laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-06-07, atsakovui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.
Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog jiems turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę (7 dienos) darbo laiko norma, skaičiuojant pagal bet kurį 7 dienų laikotarpį.
VAD nuomone, pareiškėjai savo funkcijas vykdo nepertraukiamai, pareiškėjams buvo taikoma iki 48 val. per savaitę darbo laiko norma, kuri yra įtvirtinta ginčo metu galiojusios redakcijos Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, ginčo laikotarpiu VAD jie dirbo VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (išankstinės apsaugos pamainoje). A. D., P. V. ir S. S. ėjo vyresniojo specialisto, o A. V. – vyriausiojo specialisto pareigas.
LVAT praktikoje nurodoma, jog konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, nepakanka vien tos aplinkybės, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir nustatyta įstaigos vadovo sprendimu, bet turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo (žr. LVAT 2011-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011). Taigi vien antrasis atsakovo argumentas yra nepakankamas pareiškėjo prašymui atmesti – vien įrašymo į sąrašą nepakanka, turi būti tiriama, ar yra ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje tiria ir kitas teisiškai reikšmingas sąlygas.
LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformulavo taisyklę, jog darbdavys turi įrodyti, jog pareiškėjo funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri yra įtvirtinta Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.
Iš Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-09 nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“, 3.7 punkto matyti, kad Departamento vyresnieji ir vyriausieji specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Departamento direktorius 2009-10-07 įsakymu Nr. V-239 patvirtino Skyriaus nuostatus, kurių 30.2 punkte nustatyta, kad Skyriaus Išankstinės apsaugos pamainų pareigūnai dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento direktoriaus patvirtintą pamaininį darbo grafiką (I t., b. l. 95–105).
Atsakovas, vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis bei tuo, kad Departamentas pagal Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nustatytas funkcijas vykdo nepertraukiamai, taiko pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, įtvirtintą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.
Statuto 29 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. LVAT praktikoje (2008-06-12 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008; 2009-05-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009) laikomasi pozicijos, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtas nuostatas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandos per savaitę (7 dienų laikotarpį). Taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, turi būti įgyvendinamos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai teigia, kad nebuvo vienos būtinos sąlygos taikyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nes jų funkcijos neatliekamos nepertraukiamai, pasibaigus Skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta. Pareiškėjų teigimu, nesant šios sąlygos, negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, nepakanka vien tos aplinkybės, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir nustatyta įstaigos vadovo sprendimu, bet turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo (žr. LVAT 2011-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011; 2015-05-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015).
Departamento direktoriaus 2006-08-21 įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė. Šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose (t. 1, b. l. 112).
Iš byloje esančių darbo ir budėjimo grafikų (t. 1, b. l. 124–132, 155–173) ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių (t 1., b. l. 34–93) matyti, jog pareiškėjų darbas realiai organizuojamas su pertraukomis, tačiau atsakovas teigia, kad tuo metu, kai VAD Asmenų apsaugos pareigūnai nedirbo, jų funkcijas atliko kitų VAD struktūrinių padalinių pareigūnai – Išankstinės apsaugos skyriaus, Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai dirbdavo nakties metu. Atsakovo teigimu, minėtų VAD struktūrinių padalinių pareigūnų vykdomos funkcijos yra glaudžiai susijusios ir darančios viena kitai įtaką, o kai kurios iš esmės sutampančios (t. 3, b. l. 30–31).
Įvertinus byloje surinktą medžiagą, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekančių asmenų funkcijoms. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai vykdė ne tik fizinę asmenų apsaugą, bet ir ruošdavo saugomų asmenų atvykimo vietą, rinko duomenis, todėl tai, kad kitų VAD skyrių pareigūnai visą parą vykdė fizinę asmenų apsaugą, negali būti prilyginama VAD Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų nepertraukiamam darbui. Konstatuotina, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjų funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjų pareigybė, buvo vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjams pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri įtvirtinta Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.
Konstatavus, jog funkcijos, kurioms įgyvendinti yra reikalingos pareiškėjų pareigybės, yra vykdomos pertraukiamai, darytina išvada, kad nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjams būtų taikoma iki 48 val. per savaitę darbo laiko norma.
Akcentuotina, jog atsakovas byloje nepaneigė pareiškėjų teiginio ir nepagrindė, kad pareiškėjų funkcijos Skyriuje buvo vykdomos nepertraukiamai. Toks aiškinimas atitinka LVAT 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuotą poziciją, vertinant identišką faktinę situaciją.
Kadangi atsakovas nepagrįstai pareiškėjams taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nurodytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjai negavo darbo užmokesčio dalies, taikytinos, viršijus 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.
Atsakovas teigė, jog teisės į neišmokėtą užmokestį už viršvalandinį darbą pareiškėjai neturi, nes į pareiškėjų pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir viršijo viršvalandžių laiką. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose minėtu laikotarpiu pareigūnų faktiškai dirbtų valandų skaičius apėmė minėtas 2 val. trukmės pertraukas ir už jas pareigūnams buvo sumokėtas darbo užmokestis. Teismas vertina, kad minėti atsakovo teiginiai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais.
Įvertinus atsakovo teismui papildomai pateiktus išėjimo iš saugomo objekto / įėjimo į saugomą objektą duomenis (išrašus iš SOPKIS, t. 1, b. l. 98–117), darytina išvada, jog šie duomenys negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas. Iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas asmeniniais, ar darbo tikslai įeidavo į saugomą objektą / išeidavo iš saugomo objekto. Teismo vertinimu, vien tik laiko užfiksavimas negali patvirtinti atsakovo teiginių, jog pareiškėjai realiai atsakovo nustatytu laiku buvo išėję asmeniniais reikalais. Manytina, kad judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (pavyzdžiui, įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju, išvažiuojant tarnybiniu automobiliu). Remiantis išdėstytais argumentais, SOPKIS sistemos duomenys vertintini kaip nepatikimi.
Taigi teismas pripažįsta, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių darbdavio poziciją – kad tarp šalių buvo susitarimas dėl būtent 2 val. pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 val. per savaitę ir neįskaitymo, jei 40 val. per savaitę, ir jos naudojimo savo nuožiūra.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, vadovaujantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, remiantis teismų suformuota praktika, darytina išvada, jog pareiškėjams susidarė darbo užmokesčio nepriemoka dėl atsakovo netinkamai taikytos iki 48 val. per savaitę darbo laiko normos.
Pareiškėjai savo patikslintame prašyme (t. 1, b. l. 185-189) nurodė, kad jie negali patys apskaityti savo dirbto laiko ir paskaičiuoti darbo užmokesčio nepriemoką, todėl prašė duomenis išreikalauti iš atsakovo. Vis dėl to susipažinę su darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, pateikia informaciją apie neapmokėtus viršvalandžius: A. D. išdirbo 1 531,5 val., P. V. – 1 668 val., A. V. – 1 961 val., S. S. – 1 388 val. viršvalandžių. Atsakovas su pareiškėjų apskaičiavimais nesutinka, pateikė savo apskaičiavimus (t. 2, b. l. 41, 42, 43, 44, 45,46, 47, 48), kuriuose nurodo, kad A. D. išdirbo 233 val. viršvalandžių ir jam priklauso 2 112,71 Eur dydžio suma už dirbtus viršvalandžius, P. V. – 238 val., 1 873 Eur, A. V. – 312 val., 3 505,48 Eur, S. S. – 224 val., 1 982,23 Eur. Teismas atmeta pareiškėjų pateiktus viršvalandžių ir jiems priklausančio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimus ir jais nesivadovauja, nes apskaičiavimai yra tik teoriniai, nesiejant apskaičiavimų su realiai pareiškėjų dirbtomis valandomis ir tiksliai gautu darbo užmokesčiu. Teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais duomenimis dėl viršvalandžių valandų ir darbo užmokesčio dydžio.
Iš atsakovo pateiktų pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. (įskaitytinai) matyti, jog A. D. šiuo laikotarpiu dirbo 233 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2 112,71 Eur nepriemoka (t. 2, b. l. 41, 42). Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta bei remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie viršvalandžių ir darbo užmokesčio skaičiavimą, teismas nusprendžia pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies ir jam priteisti 2 112,71 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.
Iš atsakovo pateiktų pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. (įskaitytinai) matyti, jog A. V. šiuo laikotarpiu dirbo 312 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 3 505,48 Eur nepriemoka (t. 2, b. l. 43, 44). Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta bei remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie viršvalandžių ir darbo užmokesčio skaičiavimą, teismas nusprendžia pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies ir jam priteisti 3 505,48 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.
Iš atsakovo pateiktų pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. (įskaitytinai) matyti, jog P. V. šiuo laikotarpiu dirbo 238 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 873 Eur nepriemoka (t. 2, b. l. 45, 46). Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta bei remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie viršvalandžių ir darbo užmokesčio skaičiavimą, teismas nusprendžia pareiškėjo P. V. skundą tenkinti iš dalies ir jam priteisti 1 873 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.
Iš atsakovo pateiktų pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. (įskaitytinai) matyti, jog S. S. šiuo laikotarpiu dirbo 224 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 982,23 Eur nepriemoka (t. 2, b. l. 47, 48). Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta bei remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie viršvalandžių ir darbo užmokesčio skaičiavimą, teismas nusprendžia pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies ir jam priteisti 1 982,23 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.
Pareiškėjai prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad sudarė teisinių paslaugų sutartį su VšĮ Profesinių sąjungų plėtros centru dėl konsultavimo ir procesinių dokumentų rengimo.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Pagal šio straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pareiškėjus atstovavo VšĮ Profesinių sąjungų plėtros centras (t. 5, b. l. 156). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012-04-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012 nurodė, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies ( procesinių dokumentų rengimo metu galiojusi redakcija) pirmu sakiniu, administracinių bylų teisenoje proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai tokias atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet ir kitų asmenų, kurie teisėtai atstovavo proceso šaliai, teisinėms paslaugoms apmokėti. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad priešingas aiškinimas reikštų, jog asmenys, kurie teisėtai naudojasi ne advokatų ar advokatų padėjėjų pagalba, atsidurtų nevienodoje padėtyje su asmenimis, kurie naudojasi advokatų ar advokatų padėjėjų pagalba, nors Administracinių bylų teisenos įstatymas nereikalauja, kad administracinėse bylose atstovautų tik advokatai arba advokatų padėjėjai, taigi iš esmės netraktuoja šių asmenų grupių (advokatų (jų padėjėjų) ir ne advokatų (jų padėjėjų)) kaip pasižyminčių tokiais skirtumais, kurie neleistų pirmajai atstovų grupei (ne advokatams ar advokatų padėjėjams) atstovauti klientams, vedantiems bylas administraciniuose teismuose. Nurodė, jog, jei įstatymas apribotų teisę gauti atstovavimo išlaidų, sumokėtų ne advokatui ar advokato padėjėjui, atlyginimą, atsirastų prielaidos teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu iš esmės panašioje padėtyje esantys (nes turintys teisėtus atstovus) asmenys būtų diskriminuojami vien tik dėl to, kad pasirinktų kaip atstovą ne advokatą ar advokato padėjėją, bet kitą teisėtai atstovauti jiems galintį asmenį. Įvertinus nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjams gali būti priteistinos išlaidos dėl teisinių veiksmų, atliktų VšĮ Profesinių sąjungų plėtros centro.
Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pareiškėjai A. D. ir A. V. pateikė 2016-10-24 ir 2016-10-25 pinigų perlaidas, iš kurių matyti, kad A. D. VšĮ Profesinių sąjungų plėtros centrui sumokėjo 25 Eur už teisinę konsultaciją ir skundo parengimą, o A. V. – 75 Eur (t. 5, b. l. 159, 160).
Pagal teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-20) 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 7 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 8 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Teisinių paslaugų teikimo metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 756,90 Eur (2015 m. IV ketvirtis).
Atsižvelgus į bylos sudėtingumą teisės taikymo prasme, bylos apimtį bei kitus Rekomendacijose nustatytus kriterijus, darytina išvada, kad 25 Eur ir 75 Eur sumos už skundo surašymą laikytinos realiomis. Jos yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais, atitinka teisingumo ir protingumo principus, todėl turi būti atlygintinos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pareiškėjai A. D. ir A. V. nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme turėjo atitinkamai 25 Eur ir 70 Eur pagrįstų išlaidų atstovės pagalbai apmokėti. Kadangi skundo reikalavimai patenkinti iš dalies (atsakovas prašomas priteisti A. D. 13 906,12 Eur, pareiškėjui priteista 85 proc. mažesnė suma, atsakovas prašomas priteisti A. V. 22 375,01 Eur, pareiškėjui priteista 84 proc. mažesnė suma), laikoma, kad skundas buvo patenkintas atitinkamai 15 ir 16 procentų. Įvertinus aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjui A. D. iš VAD priteistina 3,75 Eur pagrįstų teismo išlaidų, pareiškėjui A. V. iš VAD priteistina 12 Eur pagrįstų teismo išlaidų.
Pareiškėjai P. V. ir S. S. prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų detalizavimo ir pagrindimo, todėl šių pareiškėjų prašymas šiame teismo sprendime nesvarstomas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų A. D., A. V., P. V. ir S. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius 2 112,71 Eur.
Priteisti pareiškėjui A. V. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius 3 505,48 Eur.
Priteisti pareiškėjui P. V. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius 1 873 Eur.
Priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius 1 982,23 Eur.
Kitą skundo dalį atmesti.
Iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priteisti A. D. 3,75 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priteisti A. V. 12 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.