- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-17
- Bylos Nr.
- eI3-3335-402/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00240-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė (pirm.), Daina Kukalienė, Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- IĮ Močiutės rūsys
- Trečiasis asmuo
- SB "Lepšiškiai"
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės taryba
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjos IĮ „Močiutės rūsys“ atstovams direktorei L. V. ir advokato padėjėjui M. V.,
trečiojo suinteresuoto asmens SB „Lepšiškiai“ atstovams pirmininkui R. G. ir advokatei E. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos IĮ „Močiutės rūsys“ skundą atsakovei Kauno rajono savivaldybės tarybai, trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Lepšiškiai“ dėl administracinio akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja teismui pateiktu skundu prašo panaikinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2021-12-21 sprendimą Nr. TS-447 ir įpareigoti Kauno rajono savivaldybės tarybą iš naujo nagrinėti IĮ „Močiutės rūsys“ prašymą dėl neterminuotos licencijos išdavimo verstis mažmenine prekyba, visų rūšių alkoholiniais gėrimais.
Pareiškėja skunde ir jos atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2021-12-21 Kauno rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. TS-447 (toliau – Sprendimas), kuriuo nusprendė neišduoti neterminuotos licencijos, pareiškėjai verstis mažmenine prekyba visų rūšių alkoholiniais gėrimais, parduotuvėje adresu (duomenys neskelbtini), Kauno raj. Pareiškėja nesutinka su skundžiamu sprendimu, kadangi jis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, neatitinka nei LR alkoholio kontrolės įstatymo, nei Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų, todėl turi būti naikintinas. Sprendime nėra nurodomos konkrečios motyvuotos priežastys dėl ko atsisakoma išduoti licenciją, apsiribojama formaliomis ir deklaratyviomis frazėmis, jog siekiama užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, tačiau visiškai nepaaiškinamos to priežastys. Prie skundžiamo sprendimo nėra pridedami ir paminėti dokumentai, iš kurių būtų galima įvertinti skundžiamo sprendimo priežastis, taip pat nėra aišku ar Bendrijos vardu prašymus pateikė tam įgaliojimus turintis asmuo, t. y. ar prašymus pasirašęs asmuo turi įgaliojimus atstovauti visą Bendriją. Pareiškėja nežino kokią nuomonę pareiškė Bendrija, Seniūnaičių sueiga ir KRS komisija, bei dėl kokių priežasčių Kauno rajono taryba priėmė tokį sprendimą, nes sprendime tik pateikiamos faktinės aplinkybės, jog buvo gauti prašymai, tačiau jų motyvai visiškai nėra nei aptariami, nei paaiškinami, bei pareiškėjui nesuteikiama teisė į juos oponuoti. Pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme keliamų reikalavimų administracinio akto turiniui, iš sprendimo turinio negalima suprasti sprendimo priėmimo faktinio pagrindo ir argumentacijos.
Atsiliepimas
Atsakovės Kauno rajono savivaldybės tarybos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo posėdžio metu nurodė, kad Savivaldybės administracija 2021-11-05 gavo pareiškėjos prašymą dėl licencijos išdavimo verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav. Savivaldybės administracija 2021-11-10 raštu Nr. SD-5149 informavo pareiškėją, kad jos prašymas bus svarstomas Kauno rajono savivaldybės administracijos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo komisijos posėdyje. Komisija 2021-11-16 posėdyje pradėjo nagrinėti pareiškėjos prašymą ir nustatė, kad Sodininkų bendrijos 2021-04-16 prašymas pateiktas jai sužinojus apie pareiškėjos ketinimus bendrijos teritorijoje atidaryti parduotuvę prekiaujančią alkoholiniais gėrimais. Remiantis minėta aplinkybe, Komisija nusprendė kreiptis į Sodininkų bendriją bei į Lapių seniūnijos seniūnaičius prašant pateikti nuomonę dėl gauto prašymo. Sodininkų bendrija savivaldybės administracijai pateikė 2021-11-23 atsakymą (prašymą) bei 2021-11-22 valdybos susirinkimo protokolą, Lapių seniūnijos seniūnaičiai pateikė seniūnaičių sueigos 2021-11-23 protokolo išrašą Nr. 3.1. Komisijos posėdžio metu, 2021-12-02 protokoliniu sprendimu Nr. 2, atsižvelgiant į Sodininkų bendrijos ir Lapių seniūnijos seniūnaičių pateiktus dokumentus, nuspręsta rengti tarybos sprendimo projektą dėl atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje ir teikti jį svarstyti savivaldybės tarybai. Apie Sprendimo projekto svarstymą 2021-12-21 savivaldybės tarybos posėdyje pareiškėja buvo informuota 2021-12-10 raštu Nr. SD-5706. Savivaldybės taryba sprendimu neišdavė neterminuotos licencijos verstis mažmenine prekyba visų rūšių alkoholiniais gėrimais parduotuvėje. Savivaldybės taryba sprendimą priėmė remdamasi: 1) Sodininkų bendrijos 2021-04-16 ir 2021-11-23 prašymais; 2) Protokolo išrašu; 3) Komisijos 2021-12-02 protokoliniu sprendimu Nr. 2. Minėti dokumentai pagrindžia sprendime nurodytus motyvus dėl atsakovės siekio užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Sodininkų bendrija 2021-04-16 ir 2021-11-23 prašymuose nurodė, kad toje pačioje vietoje praeityje (iki 2019 m.) jau buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Atitinkamai, teritorijoje kildavo daug problemų. Taip pat Lapių seniūnijos seniūnaičiai , kurie būdami vietovės gyventojais ir gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovais, pateikė seniūnaičių sueigos protokolo išrašą. Dokumente išreikštas seniūnaičių nepritarimas pareiškėjos prašymui dėl licencijos išdavimo siekiant verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje. Kauno rajono savivaldybė atlikdama teisės aktuose nustatytas funkcijas bei priimdama sprendimus turi atsižvelgti ir derinti ne tik atskirų fizinių ir juridinių asmenų interesus, bet ir gyvenamosios vietovės bendruomenės interesus, Savivaldybės tarybos vertinimu buvo surinkta pakankamai duomenų, kuriais remiantis padaryta pagrįsta išvada – pareiškėjai suteikus licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje, teritorijoje ir gyvenamosios vietovės bendruomenėje nebus užtikrinta viešoji tvarka ir visuomenės saugumas. Sprendimas yra paremtas ne tik faktinėmis aplinkybėmis ir motyvais, bet ir išsamiu teisiniu pagrindimu. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 str. reikalavimus, ir visuma sprendimą lydinčių dokumentų (Sodininkų bendrijos prašymai, Lapių seniūnijos seniūnaičių Protokolo išrašas, Komisijos 2021-12-02 protokolinis sprendimas Nr. 2) leidžia suprasti ginčijamos sprendimo priėmimo motyvus ir neišdavimo licencijos vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais parduotuvėje priežastis. Iš ginčijamo sprendimo įžanginės dalies matyti, kokiomis teisės aktų normomis remdamasi atsakovė nusprendė neišduoti licencijos vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais parduotuvėje. Prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.
Trečiojo suinteresuoto asmens SB „Lepšiškiai“ atstovai pirmininkas R. G. ir advokatė E. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko atsakovės atstovo išdėstytus argumentus ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sodininkų bendrija 2021-04-16 ir 2021-11-23 pateikė atsakovei prašymus neišduoti licencijos vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais parduotuvėje, nes toje pačioje vietoje praeityje jau buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Atitinkamai, teritorijoje kildavo daug problemų, kadangi neblaivūs asmenys šiukšlindavo, triukšmaudavo, taip pat į Sodininkų bendrijos teritoriją nuolatos važiuodavo policija spręsti neblaivių asmenų sukeltų konfliktų. Vietovėje nustojus prekiauti alkoholiniais gėrimais, Sodininkų bendrijoje ženkliai pagerėjo kriminogeninė situacija, tapo ramiau, kadangi nebeliko vietos alkoholiui įsigyti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Pareiškėja teigia, kad, atsakovės sprendimas neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba. alkoholiniais gėrimais buvo priimtas be teisėto pagrindo bei motyvų, skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme keliamų reikalavimų administracinio akto turiniui, iš sprendimo turinio negalima suprasti sprendimo priėmimo faktinio pagrindo ir argumentacijos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atvejų nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (minėto įstatymo straipsnio 2 dalis).
Atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat ir priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (Alkoholio kontrolės įstatymo 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).
Ginčui aktualioje Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, nustatyti vietas ir (ar) teritorijas, kuriose draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Minėtoje įstatymo normoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti prekybos vietas ir teritorijas, kuriose galima prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti prekybos vietas, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015, 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016, kt.).
Remiantis teismų praktika, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje minima informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais vietos apribojimo ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tai ne imperatyvi norma, bet, kaip minėta anksčiau, savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais vietos apribojimo ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi būti motyvuotas. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas. Kitaip tariant, savivaldybės taryba privalo aptariamo pobūdžio sprendimą motyvuoti, išdėstant, kodėl apskritai atsisakoma išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais arba priimamas sprendimas dėl prekybos vietos apribojimo. Visada privalo būti aptarta faktinė nagrinėjama situacija tuo aspektu, ar yra (nėra) pagrindas apriboti prekybos vietą. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais (pvz., LVAT 2013 m. liepos 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013, 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir vertinant teismų praktiką, vietos savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo pagal kompetenciją reaguoti į Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardytų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali motyvuotu sprendimu atsisakyti išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais konkrečioje vietoje, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau tokia Įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas konstitucinio proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Taigi, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė neišduoti licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl licencijos neišdavimo.
VAĮ straipsnio 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020-11-01) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčijamo akto atitikties minėtos įstatymo nuostatos reikalavimams, teismui privalu įvertinti, ar yra turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, ar jie yra esminiai, sukliudę šių individualių administracinių aktų adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (ginčo atveju – IĮ „Močiutės rūsys“ požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Nors, kaip jau minėta, savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę atsisakyti išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais konkrečioje vietoje, tačiau savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo ir saugumo principus.
Kaip matyti iš ginčijamo Kauno rajono savivaldybės tarybos 2021-12-21 sprendimo Nr. TS-447 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išdavimo“, atsakovės atsiliepimo į skundą ir jos atstovo paaiškinimo teismo posėdyje, savo sprendimą atsisakyti išduoti licenciją pareiškėjai IĮ „Močiutės rūsys“ verstis mažmenine prekyba visų rūšių alkoholiniais gėrimais parduotuvėje adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., Kauno rajono savivaldybės taryba grindžia dviem LR alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies ir 18⁴ straipsnio 4 dalies 2 punkto numatytomis aplinkybėmis; Sodininkų bendrijos „Lepšiškiai“ 2021-04-16 ir 2021-11-23 prašymais, Lapių seniūnijos seniūnaičių sueigos 2021-11-23 protokolo išrašu Nr. 3.1, Kauno rajono savivaldybės mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo komisijos 2021-12-02 protokoliniu sprendimu.
Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, galima teigti, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2021-12-21 sprendimas Nr. TS-447 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išdavimo“ yra nemotyvuotas, todėl naikinamas ir grąžinamas svarstyti iš naujo: LR alkoholio kontrolės įstatymo 18⁴straipsnio 4 dalies 2 punktas numato, kad licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali būti neišduodamos, kai savivaldybės taryba, siekdama užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusi prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, priima motyvuotą sprendimą neišduoti licencijos, t. y., kaip matyti iš šios teisės normos turinio, sprendimas neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali būti priimtas tik įvertinus ne dalį, o visas įstatyme numatytas reikšmingas aplinkybes, kas šiuo atveju nėra padaryta.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Sodininkų bendrija 2021-04-16 ir 2021-11-23 prašymuose nurodė, kad toje pačioje vietoje praeityje (iki 2019 m.) jau buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Atitinkamai, teritorijoje kildavo daug problemų, kadangi neblaivūs asmenys šiukšlindavo, triukšmaudavo, tuštindavosi, taip pat į Sodininkų bendrijos teritoriją nuolatos važiuodavo policija spręsti neblaivių asmenų sukeltų konfliktų. Tačiau, byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į policijos komisariatą dėl minėtų aplinkybių patvirtinimo ir dėl pasiūlymų.
Priimant šį sprendimą, kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų, buvo atsižvelgta tik į Sodininkų bendrijos „Lepšiškiai“ keturių valdybos narių ir Lapių seniūnijos seniūnaičių raštu išreikštą nuomonę, nors įstatymas numato, kad turėtų būti atsižvelgiama tiek į paskirų gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, šiuo atveju tai nebuvo padaryta.
Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta (to neneigia ir atsakovė), kad pareiškėjai buvo išsiųstas tik ginčijamas 2021-12-21 sprendimas Nr. TS-447, o šiame sprendime nurodytas Kauno rajono savivaldybės mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo komisijos 2021-12-02 protokolinis sprendimas, kuriuo Komisijos nariai vienbalsiai pritarė neišduoti licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais, o taip pat medžiaga, kurios pagrindu buvo priimtas minėtas sprendimas, buvo pateikti į bylą kartu su atsakovės atsiliepimu į skundą.
Ginčijamame sprendime atsakovės atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais faktinis pagrindas yra neaiškus, nes protokolinis Komisijos sprendimas bei medžiaga, kurios pagrindu jis buvo priimtas, kuri pareiškėjai nebuvo pateikta ir nebuvo žinoma iki atsakovės atsiliepimo pateikimo, negali būti prilyginami objektyviems duomenims (faktams), kurie turi būti konkrečiai nurodyti ginčijamame administraciniame akte. Todėl darytina išvada, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2021-12-21 sprendimas yra neaiškus, abstraktaus pobūdžio, jame neišdėstyti konkretūs atsisakymo išduoti licenciją motyvai, nenurodyti absoliučiai jokie faktai, argumentai, neaprašyta situacija, įgalinusi atsakovą priimti tokį sprendimą. Ir nors sprendime esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra suprantami, nukreipti į konkretų teisinį vienetą, tačiau faktiškai nebuvo pagrįsti. Taigi ginčijamas teisės aktas priimtas nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl tai akivaizdžiai nesuderinama ir su Viešojo administravimo įstatymo reikalavimais. Ginčijamame įsprendime iš esmės turėjo būti pateikti tokie paaiškinimai, argumentai, kuriais dabar atsakovė atsikerta į skundą teismui.
Vadovaujantis išdėstytais motyvais, laikytina, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo administraciniam aktui keliamų pilnumo, aiškumo reikalavimų, todėl jis naikintinas ir atsakovė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., LVAT 2014-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013; 2014-02-04. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).
Iki bylos nagrinėjimo pabaigos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė tik trečiojo suinteresuoto asmens SB „Lepšiškiai“ atstovė, tačiau kadangi teismo sprendimu nėra apgintos šio trečiojo suinteresuoto asmens teisės, nėra pagrindo prašymą tenkinti (ABTĮ 40 straipsnis).
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais tiesioginės teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 ir 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. TS-447 „Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išdavimo“.
Įpareigoti Kauno rajono savivaldybės tarybą iš naujo išnagrinėti IĮ „Močiutės rūsys“ prašymą dėl neterminuotos licencijos išdavimo verstis mažmenine prekyba, visų rūšių alkoholiniais gėrimais.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.