Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Robertas PovilaitisBaudž. byla Nr. 1A-118-174/2013Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00681-2010-3Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.27.5.; 1.2.27.1.; 1.2.4.6.10.; 2.1.7.4. (S)

2013 m. sausio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 290 straipsnį, 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir nuteista:

pagal BK 290 straipsnį – 20 MGL dydžio (2 600 Lt) bauda;

pagal BK 286 straipsnį – 25 MGL dydžio (3 250 Lt) bauda;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 3, 6 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės pagal BK 286 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Prie šios apėmimo būdu subendrintos bausmės visiškai pridėta bausmė, paskirta pagal BK 290 straipsnį, ir nustatyta galutinė subendrinta vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei 20 MGL dydžio (2 600 Lt) bauda.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, G. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir devyniems mėnesiams, įpareigojant ją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme būtas laikas nuo 2008-07-22 iki 2008-07-23.

G. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteista už tai, kad ji 2008 m. liepos 22 d., apie 17.40 val., Lenkijos Respublikoje, Suvalkų vaivadijoje, Seinų apskrityje, Seinų valsčiuje, Aradnikų (Ogrodniki) muitinės kontrolės posto teritorijoje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, pasienio kontrolės muitinės patikrinimo metu, tyčia necenzūriniais ir vulgariais žodžiais įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Lenkijos Respublikos Muitinės tarnybos Balstogės muitinės valdybos Aradnikų muitinės kontrolės posto vyresniąją muitinės kontrolierę E. Ž. (E. Ž.) ir jaunesniąją muitinės kontrolierę J. K. L. (J. K. L.) bei Pasienio apsaugos tarnybos Aradnikų pasienio kontrolės posto pamainos viršininką R. S. (R. S.), pastarąjį pavadindama šunimi, taip įžeidė jų, kaip valstybės tarnautojų, einančių savo pareigas, garbę ir orumą. Tęsdama nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 18.15 val., toje pačioje vietoje, G. P., vengdama privalomo pasienio kontrolės muitinės patikrinimo, sulaikymo metu, tyčia necenzūriniais ir vulgariais žodžiais bei įžeidžiančiais rankų pirštų gestais įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Lenkijos Respublikos Pasienio apsaugos tarnybos Aradnikų pasienio kontrolės posto patrulius vyresnįjį praporščiką M. O. (M. O.), praporščikę L. S. (L. S.) ir jaunesnįjį praporščiką P. A. P. (P. A. P.), taip įžeidė jų, kaip valstybės tarnautojų einančių savo pareigas, garbę ir orumą.

Be to, G. P. 2008 m. liepos 22 d., apie 17.40 val., Lenkijos Respublikoje, Suvalkų vaivadijoje, Seinų apskrityje, Seinų valsčiuje, Aradnikų (Ogrodniki) muitinės kontrolės posto teritorijoje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, pasienio kontrolės muitinės patikrinimo metu, pavartodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, tai yra tyčia spyrė koja Lenkijos Respublikos Pasienio apsaugos tarnybos Aradnikų pasienio kontrolės posto pamainos viršininkui R. S. (R. S.), vykdžiusiam savo pareigas. Tęsdama nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 18.15 val., toje pačioje vietoje, G. P., vengdama privalomo pasienio kontrolės muitinės patikrinimo, sulaikymo metu, pavartodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, tai yra tyčia spyrė koja Lenkijos Respublikos Pasienio apsaugos tarnybos Aradnikų pasienio kontrolės posto patruliui vyresniajam praporščikui M. O. (M. O.), vykdžiusiam savo pareigas, į kairę plaštaką, tuo padarydama kairės plaštakos sužalojimą ir V delnakaulio pažeidimą, tai sukėlė nukentėjusiajam M. O. (M. O.) nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to ,G. P. tą pačią dieną, apie 18.15 val., Lenkijos Respublikoje, Suvalkų vaivadijoje, Seinų apskrityje, Seinų valsčiuje, Aradnikų (Ogrodniki) muitinės kontrolės posto teritorijoje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, vengdama privalomo pasienio kontrolės muitinės patikrinimo, sulaikymo metu, priešindamasi valstybės tarnautojui – Lenkijos Respublikos Pasienio apsaugos tarnybos Aradnikų pasienio kontrolės posto patruliui vyresniajam praporščikui M. O. (M. O.), vykdžiusiam savo pareigas, tyčia spyrė koja jam į kairę plaštaką, tuo padarydama kairės plaštakos sužalojimą ir V delnakaulio pažeidimą ir taip nukentėjusiajam M. O. (M. O.) nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl jo atliekamos tarnybos.

Apeliaciniu skundu nuteistoji G. P. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantės teigimu, ji nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Apeliantė nurodo, jog jai baudžiamoji byla buvo iškelta, remiantis Lenkijos Respublikos muitinės ir pasienio tarnybų pareigūnų nepagrįstais apklausų duomenimis, kurių turinys neatitinka tikrovės, nes pastarieji siekė jai atkeršyti ir pasiteisinti už tai, kad ji juos apskundė Lietuvos konsului Lenkijoje dėl jų neteisėtų veiksmų prieš ją Lenkijos pasienio ir muitinės postų teritorijoje. Nuteistoji nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismas ją nuteisė už nusikaltimus, už kuriuos ji buvo nepagrįstai nuteista Lenkijoje, ir nuosprendis jau yra įvykdytas, todėl šia byla siekiama ją pakartotinai nuteisti už tas pačias nusikalstamas veikas.

Apeliantės teigimu, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai, nevisapusiškai, jį atlikęs pareigūnas nesugebėjo arba nenorėjo atlikti išsamų aplinkybių tyrimą, be pagrindo neapklausė kaip liudytojų su ja kartu automobiliu į Lenkijos muitinės postą važiavusių asmenų bei Lietuvos konsulo Lenkijos Respublikoje, kuris gali patvirtinti aplinkybes dėl jai padaryto sužalojimo (nutrauktos rankos pirštų sausgyslės) konflikto su muitininkais ir pasieniečiais metu. Be to, nuteistoji nurodo, jog nebuvo apklaustas kaip liudytojas A. N., kuris dalyvavo vertėju nagrinėjant jos dvi baudžiamąsias bylas Lenkijoje, neatliktos akistatos su Lenkijos pareigūnais ir t. t. Nuteistoji tvirtina, jog muitinio patikrinimo ji nevengė, aiškina, kad iš jos buvo paimtas asmens pasas, kuris vėliau buvo grąžintas jai nematant – įdedant pasą į jos krepšį, pargriovus ją ant žemės nepagrįstai buvo uždėti antrankiai už nugaros, nors tai padaryti pareigūnai neturėjo teisės. Apeliantė teigia, jog konflikto metu ji buvo visiškai blaivi, pareigūnų konstatuotas jos girtumas nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, jokių chuliganiškų motyvų ar veiksmų ji prieš Lenkijos pareigūnus neatliko. Konfliktą Lenkijos pasienyje savo neteisėtais veiksmais išprovokavo patys muitininkai, pareikalavę jos susimokėti baudą už teisėtai jos vežamas cigaretes. Tokius pareigūnų veiksmus ji įvertino kaip reikalavimą duoti jiems kyšį, kadangi jai prašant išduoti atitinkamą dokumentą dėl baudos paskyrimo, pareigūnai to nepadarė ir tai padaryti kategoriškai atsisakė. Byloje nėra iš Lenkijos muitinės gautų duomenų, patvirtinančių, jog ji – G. P. – jų pačių buvo nubausta už neteisėtai į Lenkiją įvežtas prekes. Apeliantės tvirtinimu, Lenkijos pasieniečių veiksmai, pavartojant prieš ją šiurkščią fizinę jėgą ir ją sužalojant dėl pareikšto nenoro paklusti neteisėtiems jų reikalavimams, buvo visiškai neadekvatūs jos veiksmams, todėl dėl patirtų sužalojimų ji buvo priversta kreiptis į medikus Lenkijoje ir Šilutėje, informuoti Lietuvos konsulą Lenkijoje, tačiau šių jos reikalaujamų dokumentų byloje nėra. Lenkijos muitinės ir pasienio pareigūnai su ja bendravo jai nesuprantama lenkų kalba, nors ji su pastaraisiais stengėsi susikalbėti anglų ir rusų kalbomis. Šiuos pareigūnų veiksmus apeliantė vertina kaip ją diskriminuojančius. Teismo nuosprendį, kuriuo ji buvo nuteista Lenkijoje, ji pati išsireikalavo ir pateikė Šilutės rajono apylinkės teismui.

Įrodymų tyrimo teisme metu nedalyvavo nė vienas iš byloje nukentėjusiaisiais pripažintų Lenkijos pareigūnų, taip pat ir liudytojas. Nukentėjusių ir liudytojų nedalyvavimo teismo posėdyje priežasčių (jų užimtumas, didelis atstumas nuo Lenkijos iki Lietuvos) teismas netyrė, formaliai pripažindamas jų neatvykimą į teismą svarbiu ir pateisinamu. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendis grindžiamas Lenkijos Respublikoje apklaustų pareigūnų, suinteresuotų jiems palankia šios bylos baigtimi, parodymais, gautais Lenkijoje, suformuluotais pagal iš anksto parengtą ir suderintą jų pačių tekstą. Nuteistosios G. P. teigimu, byloje esančių įrodymų patikimumas teisme buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant liudytojų, nukentėjusiųjų ir jos parodymus. Nuteistosios nuomone, tokia teismo pozicija yra vienpusiška, neatskleidžianti bylos esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad pirmosios instancijos teismo baigiamieji aktai, pagrįsti duomenimis ar įrodymais, nepakankamai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, vertintini kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Prie konstitucinių baudžiamojo proceso principų priskiriami proceso teisingumo ir proporcingumo principai, iš kurių išvedamas rungimosi principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 7 straipsnyje, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė įtariamajam ar kaltinamajam apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti, yra susijusi su rungimosi principo užtikrinimu teismo procese. Apeliantė G. P. tvirtina, jog jai ši teisė buvo atimta, kadangi teisiamajame posėdyje nedalyvavo liudytojai ir nukentėjusieji, kuriems ji būtų galėjusi užduoti klausimus, o teismas tai vertino pateisinama aplinkybe. Nuteistoji pabrėžia, kad dėl BPK 7 straipsnyje ir 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimų buvo suvaržytos jos, kaip kaltinamosios, įstatymų garantuotos teisės. Pirmosios instancijos teismas šiame procese buvo nepakankamai aktyvus, nors BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą, tai nurodyta BPK 270 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus, tačiau to padaryta nebuvo, t. y. nebuvo apklaustas Lietuvos konsulas Lenkijoje, neišreikalauti medicininiai dokumentai, neapklausti kartu su ja į Lenkijos muitinės postą įvažiavę asmenys, neatskleistas nukentėjusio Lenkijos pareigūno kūno sužalojimo mechanizmas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje, todėl tokiu atveju, kai kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti liudytoją ar nukentėjusįjį ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, tokia jo teisė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje, buvo pažeista.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o šio straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinimasis neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais, ar kai tokie parodymai akivaizdžiai lemia asmens pripažinimą kaltu.

Nuteistosios G. P. teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir tai sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Nuteistoji ir jos gynėjas prašo nuteistosios G. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai ir pagrįstai G. P. nuteisė pagal BK 290 straipsnį, 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą už tai, kad ji įžeidė penkis valstybės tarnautojus, einančius savo pareigas, ir pavartodama fizinį smurtą pasipriešino dviem valstybės tarnautojams, vykdantiems savo pareigas, iš jų vienam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistosios G. P. apeliaciniame skunde teigiama, jog baudžiamoji byla jai buvo iškelta, remiantis Lenkijos Respublikos muitinės ir pasienio tarnybos pareigūnų apklausų duomenimis, kurių turinys neatitinka tikrovės, nes, apeliantės teigimu, pastarieji siekė jai atkeršyti už tai, kad ji juos apskundė Lietuvos konsului Lenkijoje dėl jų neteisėtų veiksmų prieš ją Lenkijos pasienio ir muitinės postų teritorijoje. Be to, nuteistosios teigimu, skundžiamu Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ji buvo nuteista už nusikaltimus, už kuriuos jau buvo nepagrįstai nuteista Lenkijoje. Tokie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Nuteistosios G. P. versija, kad ji nepadarė jai inkriminuotų nusikaltimų, neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismo yra motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Nuteistosios G. P. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo įrodo iš dalies pačios G. P. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, taip pat nukentėjusiųjų E. Ž. (Ewa Żmijewska), J. K. Linkevič (J. K. Linkiewicz), R. S. (R. S.), M. O. (Mariusz Orłowski), L. S. (L. S.) ir Pavelo A. P. (Pawel A. P.) bei liudytojo Z. M. (Z. M.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo perskaityti teisme įstatymo nustatyta tvarka, bei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors apeliantės skunde tvirtinama, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie neatitinka tikrovės, neužtikrino jų dalyvavimo teismo procese, taip buvo pažeistos jos, kaip kaltinamosios, teisės į tinkamą gynybą, tačiau tokie apeliantės skundo argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog teismas ėmėsi priemonių iškviesti į teismo posėdį ir apklausti nukentėjusiuosius bei liudytoją, kurie yra Lenkijos Respublikos piliečiai, tačiau pastarieji pateikė pirmosios instancijos teismui prašymus remtis jų pirminiais parodymais ir bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, atsižvelgiant į didelį atstumą nuo jų gyvenamosios vietos ir jų užimtumą darbe, vykdant tarnybines pareigas. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiųjų bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, tai yra kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų bei liudytojo prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant bei įvertinęs jų neatvykimo į teismo posėdį priežastis, teisiamojo posėdžio metu perskaitė pastarųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais, priešingai nei tvirtina apeliantė, netikėti nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti kaip liudytojai, t. y. jie pasirašė dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistosios G. P. prašymą, taip pat ėmėsi priemonių iškviesti į apeliacijos teismo posėdį nukentėjusiuosius bei liudytojus, nurodant, kad jų dalyvavimas yra būtinas, tačiau pastarieji į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymus remtis jų pirminiais parodymais, nurodydami, kad neturi galimybių atvykti į teismo posėdį. Apeliantė G. P. sutiko, kad byla apeliacine tvarka būtų išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Skirtingai nei tvirtinama nuteistosios G. P. apeliaciniame skunde, byloje nenustatytos aplinkybės, jog Lenkijos Respublikos muitinės ir pasienio tarnybų pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, taip siekdami atkeršyti jai už tai, kad ji juos apskundė Lietuvos konsului Lenkijoje dėl jų neteisėtų veiksmų prieš ją. Būtent pati G. P. Lenkijos Respublikoje buvo nuteista už tą pačią dieną, tai yra 2008 m. liepos 22 d. padarytą viešosios tvarkos pažeidimą ir, kaip pati nurodė savo apeliaciniame skunde, nuosprendis jau yra įvykdytas. Tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusiaisiaisšioje byloje preji būtų atlikę neteisėtus veiksmus prieš G. P., jie tik vykdė savo tarnybines pareigas, tačiau pastaroji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nepakluso teisėtiems jų reikalavimams, įžeidinėjo pareigūnus ir priešinosi jiems, pavartodama fizinį smurtą, tokiais veiksmais vienam iš pareigūnų padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantė tvirtina, kad jos girtumo faktas neįrodytas, tačiau, priešingai tokiam G. P. tvirtinimui, šią aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusiųj, liudytojo parodymai apie tai, kad įvykio metu nuo jos sklido stiprus alkoholio kvapas ir kad ji atsisakė tikrintis neblaivumą, bet ir pačios G. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nors apeliantė tvirtina, kad nukentėjusiųjų bei liudytojo ikiteisminio tyrimo metu įrodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, tačiau pati G. P. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš dalies patvirtino nukentėjusiųjų bei liudytojo parodymus, tai yra nurodė, kad įvykio metu vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų adresu, rodė špygą pareigūnams ir kad susistumdė su jais (t. 2, b. l. 101,102). Tą aplinkybę, jog dėl nusikalstamų G. P. veiksmų vienam iš pareigūnų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, įrodo byloje pateikti rašytiniai įrodymai – Lenkijos Respublikos Balstogės vaivadijos policijos komisariato kriminalinės laboratorijos teismo medicinos tyrimo 2009-03-13 išvada Nr. H-2184/09, kurioje nurodyta, kad 2008 m. liepos 22 d. M. O., atlikdamas tarnybines pareigas pasienyje, patyrė kairiojo delno sužalojimą su penktojo kaulo pažeidimu, dėl to atsirado būtinumas dviem savaitėms įmobilizuoti delną, naudojant gipso įtvarą; Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus teismo medicinos 2010-10-21 specialisto išvada Nr. G1704/10(03), kurioje nurodyta, kad, remiantis Lenkijos Respublikos Balstogės vaivadijos policijos komisariato kriminalinės laboratorijos teismo medicinos tyrimo 2009-03-13 išvada Nr. H-2184/09, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nustatyta, jog M. O. (M. O.) 2008 m. liepos 22 d. padarytas kairės plaštakos sužalojimas su V delnakaulio pažeidimu, tai sukėlė ilgesnį nei 10 dienų sveikatos sutrikdymą ir tai vertinam, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos perkaitė teisiamojo posėdžio metu įstatymo nustatyta tvarka, nes pastarieji, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nuosekliai nurodė esmines bylos aplinkybes dėl nusikaltimų įvykių pradžios, jų eigos, G. P. konkrečių nusikalstamų veiksmų, pasireiškusių įžeidimu, fizinio smurto pavartojimu. Nukentėjusiųjų parodymai visiškai sutampa su liudytojo parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais – teismo medicinos išvadomis, Seinų policijos komisariato 2008-08-25 rašte ir Lenkijos Respublikos Seinų rajoninio teismo II Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008-07-24 nuosprendyje užfiksuotais duomenimis. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tuo tarpu nuteistosios parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai – juos paneigia, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais nesirėmė ir vertino kaip kaltinamosios pasirinktą gynybos versiją.

Apeliantės skundo argumentai, kad teismas be pagrindo kaip liudytojų neapklausė vertėjo, Lietuvos konsulo Lenkijoje bei kartu su ja į Lenkijos muitinės postą įvažiavusių asmenų, atmestini kaip nepagrįsti, nes pastarieji tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, todėl jie negali nurodyti bylai reikšmingų aplinkybių, taigi dėl to, kad jie nebuvo apklausti, kaltinamosios teisės į gynybą pažeistos nebuvo.

Remdamasis aptartų duomenų visuma, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. P. įžeidė penkis valstybės tarnautojus, einančius savo pareigas, ir pavartodama fizinį smurtą pasipriešino dviem valstybės tarnautojams, vykdantiems savo pareigas, iš jų vienam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokie G. P. veiksmai teingai kvalifikuoti pagal BK 290 straipsnį, 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Apeliantė nepagrįstai tvirtina, jog šioje byloje ji yra teisiama antrą kartą už tas pačias veikas, už kurias ji buvo nuteista Lenkijoje. Šioje byloje yra pateikti duomenys, kurie patvirtina, kad G. P. Lenkijos Respublikoje Lenkijoje nebuvo nubausta už tuos pačius nusikaltimus, už kurios nuteista šioje byloje, t. y. nurodyta, kad G. P. buvo nuteista Lenkijoje už viešosios tvarkos pažeidimą ir nubausta 700 zlotų bauda. Taigi, priešingai apeliantės tvirtinimui, už tas nusikalstamas veikas, pagal kurias ji yra nuteista skundžiamu nuosprendžiu šioje byloje, Lenkijoje ji nebuvo nuteista.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neperžengiant nuteistosios G. P. apeliacinio skundo ribų yra pagrįstas ir teisėtas, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios G. P. apeliacinį skundą atmesti.