Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2019-06-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-211/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-08-28Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2019-06-11Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-06-11
Bylos Nr.
1A-34-211/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-24870-2017-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Laureta Ulbienė, Gintaras Dzedulionis, Virginija Liudvinavičienė
Nuteistasis
V. M.
Nukentėjusysis
V. V., S. V.
Advokatai
Augustinas Vaičiūnas, Igoris Manzurovas
NuorašasByla Nr. 1A-34-211/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24870-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.9.2; 1.2.25.4.2.4; 2.1.7.4; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3; 2.4.6.4.4; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Liudvinavičienės, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,

dalyvaujant prokurorams Ingridai Gureckienei, Sigitui Jankauskui

nuteistajam V. M. ir jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

nukentėjusiosios V. V. atstovei, nukentėjusiajai S. V. ir jos atstovui advokatui Igoriui Manzurovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 metams.

Bausmės pradžią V. M. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. M. priteista S. V. naudai 2947,20 eurų turtinei žalai atlyginti, 15000 eurų neturtinei žalai atlyginti, 1000 eurų advokato paslaugoms apmokėti, taip pat iš V. M. priteista V. V. naudai 10000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei periodinės išmokos po 150 eurų kiekvieną mėnesį nuo maitintojo netekimo dienos (2017-05-22) iki V. V. pilnametystės.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. M. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, o būtent jis 2017-05-22, apie 00.56 val., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį motociklą Suzuki GSX-R 1000, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, 129 punkto reikalavimus, numatančius, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/val. greičiu, ir 128 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, t. y. jis važiavo Vilniuje, Kalvarijų gatve, kryptimi nuo Žalgirio gatvės pusės link Konstitucijos prospekto, antra eismo juosta ne mažesniu kaip 74 km/val. greičiu (nustatyta Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. 11-1455(17)), buvo neatidus ir neatsargus, ties Kalvarijų g. 50D pastatu jo važiavimo juostoje atsiradus kliūčiai – važiuojamąją dalį jo atžvilgiu iš kairės į dešinę kertančiai pėsčiajai L. V., gimusiai 1967 m., ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ir nesustabdė vairuojamo motociklo, neapvažiavo pėsčiosios L. V., nesukeldamas jai pavojaus, važiuodamas tiesiai pėsčiąją partrenkė ir mirtinai sužalojo. L. V. dėl patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje. Šiais veiksmais V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Teismui nustačius, kad apeliantas kaltas, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones bei civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti.

2.1. Apeliantas nurodo manantis, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisingas, kadangi teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neobjektyviai vertino byloje surinktus duomenis. Teigia, kad byloje nėra ginčo, kad nukentėjusioji L. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 42 p. reikalavimus į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti tik pėsčiųjų perėja, kirsdama gatvę ne pėsčiųjų perėjoje. Nurodo, kad byloje esančioje specialisto išvadoje ištirtos aplinkybės neatitiko kaltinime nurodytų aplinkybių, išvada prieštaringa, neišsami, iš dalies grindžiama prielaidomis.

2.2. Apelianto teigimu, teismo išvada, kad jo važiavimo juostoje atsiradus kliūčiai – važiuojamąją dalį jo atžvilgiu iš kairės į dešinę kertančiai pėsčiajai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, jis nesulėtino greičio ir nesustabdė vairuojamo motociklo, neapvažiavo pėsčiosios ir ją partrenkė, padaryta teismui neištyrus, ar objektyviai buvo įmanoma sustabdyti motociklą atsiradus kliūčiai apelianto važiuojamoje dalyje ir kilus grėsmei eismo saugumui. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė aukščiau minėta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1455(17), kurioje nurodyta, kad motociklo vairuotojas laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės. Apeliantas teigia, kad minėta specialisto išvada yra nepagrįsta tuo aspektu, kad specialistas, vertindamas jo galimybę sustabdyti motociklą ir išvengti eismo įvykio, laikėsi nuostatos, kad apelianto reagavimas ir vairuojamo motociklo stabdymas turėjo būti pradėtas vos pėsčiajai įžengus į kelio važiuojamąją dalį priešingos eismo krypties kelio dalyje. Nurodo, kad iš tiesų, tuo momentu, kai pėsčioji įžengė į jo važiavimo juostą ir dėl to atsirado kliūtis bei kilo grėsmė eismo saugumui, buvo likęs labai nedidelis kelių metrų atstumas ir apeliantas objektyviai negalėjo sustabdyti transporto priemonės, nepriklausomai nuo to, ar būtų važiavęs specialisto nustatytu 74 km/val. greičiu, ar leistinu 50 km/val. greičiu. Tačiau tokios aplinkybės, t.y. koks buvo atstumas tarp transporto priemonės ir susidūrimo vietos tuo momentu, kai pėsčioji įžengė į apelianto važiuojamąją juostą ir sudarė kliūtį bei kilo grėsmė eismo saugumui, ir ar motociklo vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio vairuodamas leistinu greičiu, šioje byloje nebuvo tiriamos. Todėl, pasak apelianto, iš esmės šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo ištirtos. Specialisto išvada nebuvo patvirtintos ar paneigtos bylai reikšmingos aplinkybės, t.y. koks buvo atstumas tarp motociklo ir eismo dalyvių susidūrimo vietos atsiradus kliūčiai jo važiuojamoje eismo juostoje ir kilus grėsmei eismo saugumui, ir ar apeliantas objektyviai galėjo sustabdyti motociklą ir išvengti eismo įvykio tokiomis aplinkybėmis. Teigia, kad teismas nepagrįstai specialisto išvadą pripažino jo kaltę patvirtinančiu įrodymu.

2.3. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas atmetė apelianto paaiškinimus, kad eismo įvykio vietoje buvo blogas matomumas, neištyrė išsamiai eismo įvykio metu buvusių matomumo sąlygų, t.y. ar jis galėjo objektyviai pamatyti pėsčiąją iš anksto, jai tik įžengus į priešingos krypties eismo gatvės važiuojamąją dalį. Nurodo, kad vairuojant motociklą, pėsčiąją pamatė jai būnant priešingos krypties eismo važiuojamojoje dalyje netoli skiriamosios juostos, ji pasirodė iš tamsos. Vėliau, tyrinėjant eismo įvykio vietos fotonuotraukas (fotonuotrauka Nr. 21, t. 1, b.l. 16 bei vėliau pateiktos nuotraukos), apeliantas nurodo pastebėjęs, kad toje vietoje, kur buvo partrenkta pėsčioji, neveikė gatvės apšvietimo žibintas, toje vietoje buvo tamsiau, nei kitose gatvės vietose. Mano, kad dėl apšvietimo kontrastų matomumas buvo apsunkintas, kadangi jo vairuojamas motociklas važiavo apšviestąja gatvės dalimi, o pėsčioji gatvę kirto neapšviestoje gatvės vietoje, buvo apsivilkusi neryškiais drabužiais, neturėjo jokių atšvaitų, dėl to nurodo objektyviai negalėjęs pastebėti jos anksčiau. Nurodo, kad gynėjas buvo pateikęs prašymą atlikti eksperimentą, tačiau teismas prašymą atmetė, todėl mano, kad į matomumo nustatymo klausimą teismas pažvelgė formaliai.

2.4. Apelianto teigimu, liudytojo E. P. parodymai, kad matomumas buvo pakankamas, taip pat nepaneigia aplinkybių, kad jam, kaip motociklo vairuotojui, pėsčioji galėjo būti nematoma, nes byloje nėra duomenų, kiek buvo nutolęs liudytojas nuo pėsčiosios, ar jis buvo veikiamas šviesų kontrasto, kaip ir apeliantas. Taip pat neatkreiptas dėmesys, kad pėsčiojo liudytojo regimumo laukas yra platesnis, negu judančios transporto priemonės vairuotojo, sutelkusio dėmesį į jo vairuojamos transporto priemonės judėjimo krypties važiuojamąją dalį, o ne į priešingos krypties eismo važiuojamąją dalį. Apeliantas teigia manantis, kad nustatyti, ar jis galėjo pamatyti pėsčiąją iš anksto, jai tik įžengus į priešingos krypties eismo važiuojamąją dalį tamsiu paros metu neapšviestoje gatvės vietoje, galima tik atlikus eksperimentą, nes kitokių patikimų duomenų apie matomumą byloje nėra. Be to, specialistas, tirdamas eismo įvykio aplinkybes ir eismo įvykio kilimo mechanizmą, nepriėmė domėn tos aplinkybės, kad susidūrimo vietoje neveikė gatvės apšvietimo žibintas ir ta vieta buvo neapšviesta, tokie duomenys jam pateikti nebuvo. Teigia, kad specialisto išvadoje išdėstytas eismo įvykio mechanizmas prieštarauja eismo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims dėl matomumo.

2.5. Skunde taip pat teigiama, kad specialisto išvada dėl to, kad motociklas prieš susidūrimą su pėsčiąją judėjo ne mažiau kaip 74 km/val. greičiu, taip pat kelia abejonių. Specialisto išvados tiriamoje dalyje nurodyta, kad motociklas po susidūrimo su pėsčiąją virto ant šono ir slydo vartydamasis. Faktiškai po susidūrimo su pėsčiąją motociklas dar kažkokį atstumą važiavo ir tik po to virto ant šono. Kadangi motociklo lėtėjimas slystant yra sudedamoji motociklo greičio apskaičiavimo formulės dalis, formulėje įrašius, kad motociklas po susidūrimo visą kelią slydo, neįvertinus, kad dalį kelio motociklas važiavo, išvada dėl motociklo greičio negali būti teisinga, kadangi lėtėjimo greičiai važiuojant ir slystant yra skirtingi. Be to, specialistas greičio apskaičiavimo formulėje nenurodė ir motociklo judėjimo besivartant atstumo.

2.6. Apeliantas teigia ir tai, kad teismas neteisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimus, pažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad apelianto transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filiale, taigi pagrindiniu civiliniu atsakovu pagal civilinį ieškinį turėjo būti draudimo bendrovė. Teigia, kad tenkindamas civilinį ieškinį nedalyvaujant byloje draudimo bendrovei, nepripažinus draudimo bendrovės civiliniu atsakovu, teismas draudimo bendrovės pareigą atlyginti nukentėjusiesiems žalą arba dalį žalos nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė apeliantui. Toks teismo sprendimas pažeidžia jo, o taip pat ir nukentėjusiųjų interesus, nes jeigu jis neturės galimybių sumokėti priteistą žalą, nukentėjusieji negalės reikalauti priteistos žalos atlyginimo iš finansiškai pajėgesnės už apeliantą draudimo bendrovės ir realiai gauti žalos atlyginimą. Teigia, kad nukentėjusiųjų patirtą turtinę žalą, maitintojo netekimo išmokas turi atlyginti draudimo bendrovė. Be to, apelianto teigimu, spręsdamas civilinio ieškinio patenkinimo klausimą ir visiškai tenkinęs ieškinių reikalavimus, teismas neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykis įvyko ir dėl nukentėjusiosios kaltės. Jos neatsargumo laipsnis buvo labai didelis, kadangi neatsargus elgesys sukėlė eismo įvykį, kurio metu apeliantas buvo sužalotas ir tapo neįgalus, jam buvo nustatytas šlaunikaulio lūžis, stuburo slankstelio lūžis, dauginiai kūno sužalojimai. Apelianto teigimu, svarbi aplinkybė vertinant nukentėjusiosios kaltę yra ir tai, kad nukentėjusioji buvo neblaivi, jai nustatytas 2,17 promilių neblaivumas. Ši aplinkybė reikšminga ne tik nustatant bendros turtinės ir neturtinės žalos dydį, bet priteisiant žalą nukentėjusiajai S. V., nes pastaroji lydėjo motiną prieš eismo įvykį ir turėjo žinoti, kad motina buvo gerokai išgėrusi, bet nepasirūpino, kad ji saugiai pasiektų namus. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į pastarojo blogą turtinę padėtį, kuri pablogėjo dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir netekto darbingumo, t. y. ir dėl nukentėjusiosios kaltės. Kadangi nurodo dirbantis individualiai, neturi jokių socialinių garantijų ir negauna jokių pajamų.

2.7. Taip pat apeliantas mano, kad net ir esant pagrindui jį pripažinti kaltu dėl nusikaltimo padarymo, teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 2 metus vairuoti transporto priemones – būtų neteisinga. Nurodo dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų iki šiol sunkiai vaikštąs, nuolat beveik kasdien reikia lankytis gydymo įstaigose gydymo procedūroms, į gydymo įstaigas važiuojąs vairuodamas transporto priemonę, nes visuomeniniu transportu fiziškai nepajėgtų nuvykti.

2.8. Apelianto teigimu, neištyrus visų nurodytų aplinkybių, negalėjo būti nustatyta, ar pastarojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, ar buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio pasekmėmis. Kad būtų išsamiai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės, prašo teismo skirti ekspertizę, tikslu nustatyti, ar apeliantas turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą transporto priemonę atsiradus kliūčiai jo važiavimo juostoje ir kilus grėsmei eismo saugumui, taip pat skirti eksperimentą matomumui nustatyti. Nesurinkus tokių įrodymų, apelianto teigimu, nėra pagrindo jį pripažinti kaltu.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. M. ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti, apeliantą išteisinti. Nukentėjusioji paliko spręsti teismo nuožiūra. Nukentėjusiosios atstovas bei prokurorė prašė palikti galioti teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje padarymo:

4. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad skundžiamame nuosprendyje aptariamas eismo įvykis įvyko apeliantui V. M. pažeidus Kelių eismo taisykles, teismas pagrįstai nustatė, kad toks Kelių eismo taisyklių pažeidimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis – žmogaus mirtimi.

5. Apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jis pateikia savo versiją, kad aptariamo įvykio metu jis neturėjo jokios realios galimybės išvengti susidūrimo su žuvusiąja, kadangi toje vietoje buvo šiek tiek tamsiau, o pastaroji, pasak apelianto, tiesiog „iššoko“ jam prieš pat motociklą, jis ją pastebėjo tik likus 5-10 metrams iki susidūrimo. Taip pat teigė neviršijęs leistino greičio. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, tokią nuteistojo versiją vertina kritiškai.

6. Nors apeliantas tiek skunde, tiek teisme teigė, kad pėsčioji į važiuojamąją dalį tiesiog išbėgo, todėl jis ją pastebėjo tik ties dviguba ištisine skiriamąja juosta, tačiau iš liudytojo E. P. parodymų matyti, kad moteris nebėgo, ėjo normaliai, prieš tai, stovėdama ant šaligatvio, apsidairė (t. 1, b.l. 53-54, t. 2, b.l. 32-33). Taip pat apeliantas teigė, kad toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, buvo šiek tiek tamsiau, t.y. neveikė apšvietimo žibintas, tačiau ši jo versija prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Antai kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole nebuvo užfiksuota duomenų, kad eismo įvykio vietoje neveiktų apšvietimas (t. 1, b.l. 8-20). Aplinkybę, kad toje atkarpoje buvo šviesu, patvirtino ir minėtas liudytojas E. P., nurodęs, kad Kalvarijų g. apšvietimas buvo įjungtas iš abiejų pusių, matomumas buvo geras (t. 1, b.l. 53-54, t. 2, b.l. 32-33).

7. Apeliantas teisiamojo posėdžio metu teigė važiavęs 50 km/h greičiu, o prieš pat susidūrimą su pėsčiąja 40 km/h greičiu, tačiau vis tiek neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo su ja, kadangi pastarąją pastebėjo tik ant skiriamosios linijos. Ši jo versija paneigta byloje esančia specialisto išvada Nr. 11-1455(17), kurią specialistas patvirtino ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, ir kurioje konstatuota, jog nuteistasis V. M. iki pėsčiosios partrenkimo važiavo ne mažesniu kaip 74 km/val. greičiu bei turėjo techninę galimybę išvengti per kelio važiuojamąją dalį jam iš kairės bėgusios pėsčiosios partrenkimo, laiku stabdydamas savo vairuojamą transporto priemonę (t. 1, b.l. 97-103). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas V. M. šią išvadą patvirtino ir nurodė, kad tyrimo metu, remiantis vairuotojo parodymais, buvo laikoma, kad pėsčioji bėgo, tačiau ir tuo atveju, jeigu apeliantas būtų lėtinęs važiavimo greitį, kai pėsčioji išbėgo į gatvę, eismo įvykis nebūtų įvykęs (t. 2, b.l. 16-17). Vienok, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų , kad apeliantas ėmėsi priemonių eismo įvykiui išvengti :esančiame kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole nebuvo užfiksuota padangų pėdsakų ir stabdymo žymių (t. 1, b.l. 8-20).

8. Atkreiptinas dėmesys, kad transporto priemonės yra laikomos padidinto pavojaus šaltiniu, todėl apeliantas, teigdamas, kad toje gatvės atkarpoje buvo tamsiau ar prastesnis matomumas bei įvertinęs, kad buvo tamsus paros metas, o, pasak jo, motociklo žibintai kelią apšviečia prasčiau nei automobilio, turėjo būti itin atidus bei apdairus, elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus nei sau, nei kitiems. Vairuotojas privalo betarpiškai stebėti kelią ir matyti visas eismo juostas bei viską, kas vyksta kelyje, kad būtų išvengta eismo įvykio. Ta aplinkybė , kad įvykio vietoje buvo blogesnis matomumas, nei turėtų būti, kaip tik įpareigoja vairuotoją elgtis itin atsargiai ir taikytis prie eismo sąlygų, tiek mažinant vairavimo greitį, tiek būnant itin atidžiu .

9. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėjas pateikė prieštaringą esančiai byloje specialisto E. I. išvadą dėl aptariamo eismo įvykio, kurioje nustatyta, kad jeigu grėsmė eismo saugumui kilo, kai pėsčioji pateko (įžengė) į motociklo „Suzuki GSX-R 1000“ važiavimo krypties važiuojamosios dalies pusė, tai vairuotojas V. M. tiek važiuodamas tiriamojoje dalyje nustatytais greičiais, tiek važiuodamas didžiausiu eismo įvykio vietoje leistinu 50 km/h greičiu, nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo (t. 2, b.l. 83-87).

10. Objektyvios tiesos nustatymui apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta papildoma eismo įvykio ekspertizė, kurios metu buvo tiriamos įvairios versijos, t.y. kad pėsčioji ėjo ramiu žingsniu/greitu žingsniu, motociklas iki partrenkimo vietos važiavo 74 km/h greičiu, taip pat 50 km/h greičiu, tačiau buvo nustatyta, kad motociklo greitis partrenkimo metu buvo ne mažesnis kaip 74 km/h bei visais tyrimo metu išnagrinėtais atvejais: nepriklausomai nuo pėsčiosios ėjimo tempo, motociklo važiavimo greičio, motociklo įsibėgėjimo intensyvumo, motociklo vairuotojas V. M. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo bei eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad motociklo vairuotojas nemažino greičio (t. 2, b.l. 112-125).

11. Bylos įrodymais yra nustatyta, kad įvykio vietoje tiek eismo juostos, kurių viena važiavo motociklu apeliantas, tiek priešpriešinės eismo juostos, kurias kirtusi į apelianto važiavimo juostą įėjo pėsčioji I. V., buvo tuščios, eismo dalyviai buvo tik jie. Esant tokiai situacijai, apeliantas turėjo matyti, kad link jo važiavimo juostos tam neskirtoje vietoje priepriešinę juostą skersai kerta pėsčioji, tuo sukeldama grėsmę jo važiavimo juostoje eismo saugumui, tačiau jis, nesilaikydamas KET 128 punkto reikalavimų, į tokią jos keliamą grėsmę laiku nereagavo, greičio nemažino ir nesiėmė jokių priemonių, kad išvengti užvažiavimo ant jos. Tam, kaip nustatyta eismo įvykio ekspertize, kliudė greitis, viršijantis toje eismo vietoje leistiną greitį bei apelianto nepakankamas atidumas susidariusios situacijos įvertinimui.

12. Esant tokiems byloje surinktiems įrodymams, pagrįstai apeliantas pripažintas kaltu, t.y., kad aptariamo įvykio metu, vairuodamas motociklą, elgėsi neatsargiai ir neatidžiai, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, viršydamas leistiną 50 km/h greitį bei atsiradus kliūčiai – važiuojamąją dalį kertančiai pėsčiajai, dėl to iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė vairuojamo motociklo, pėsčiosios saugiai neapvažiavo, ją partrenkė, dėl ko kilo jam inkriminuotos pasekmės. Tokiu būdu aptartais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis V. M., vairuodamas motociklą, pažeidė jam inkriminuotus KET reikalavimus, dėl ko jo veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su eismo įvykio kilimu ir iš to kilusiomis pasekmėmis.

13. Kita vertus, byloje esančiomis išvadomis nustatyta, kad techniniu požiūriu aptariamo eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų jo dalyvių veiksmai, t.y. ir pačios žuvusiosios, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertintas ir žuvusios pėsčiosios neatsargus elgesys aptariamo eismo įvykio metu, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad pastaroji buvo neblaivi, kraujyje nustatyta 2,17 prom. (t. 1, b.l. 33-42), į kitą gatvės pusę, esant tamsiam paros metui, ėjo ne pėsčiųjų perėja, dėvėjo tamsius drabužius, neturėjo šviesą atspindinčių atšvaitų ir taip sukėlė grėsmę eismo saugumui bei sudarė kliūtį jai iš dešinės artėjusiam motociklui.

14. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą eismo dalyvis yra kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). KET 42 punkte (VI skyrius. Pėsčiųjų pareigos) nustatyta bendra taisyklė, kad pėstieji į kitą važiuojamosios dalies pusę privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Rekomenduojama, kad tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui pėstieji, eidami į kitą važiuojamosios dalies pusę, neštųsi šviečiantį žibintą arba vilkėtų ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būtų prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Tokiu būdu konstatuotina, kad žuvusioji pažeidė šias taisykles, elgėsi labai neatsargiai ir šis pažeidimas, kaip nustatyta specialisto išvadose, buvo kilusių padarinių viena iš priežasčių. Pėsčioji L. V. eismo įvykio metu žuvo, todėl jos atsakomybės klausimas nebegali būti sprendžiamas, tačiau, kolegijos vertinimu, toks žuvusiosios elgesys vertintinas kaip nesaugus, neatsargus konkrečioje situacijoje bei rizikingas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Tokiu būdu tai pripažįstama apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

15. Skunde apeliantas ginčija ir tai, kad išvada dėl motociklo greičio specialisto išvadoje negali būti teisinga, kadangi nurodo, jog nebuvo įvertinta tai, kad motociklas po susidūrimo dar dalį kelio važiavo ir tik vėliau slydo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, kadangi matyti, kad specialistas motociklo greitį apskaičiavo remdamasis eismo įvykio vietoje užfiksuotais duomenimis, be to, tai atliko asmuo, turintis specialių žinių pagal kompetenciją, todėl pateikta išvada nekelia abejonių.

Dėl bausmės:

16. Apeliantas skunde nurodo nesutinkantis ir su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu teise vairuoti transporto priemones 2 metams. Nurodo, kad dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų sunkiai vaikšto, beveik nuolat reikia lankytis gydymosi įstaigose gydymo procedūroms, tam jam reikalinga vairuoti transporto priemonę.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės nuteistajam V. M. individualizavimo aspektu, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko pastarajam buvo pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t.y. teise vairuoti transporto priemones. Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1dalis). Vadovaujantis BK 68 straipsniu, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešiotis ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi uždraudimo naudotis specialia teise taikymas yra teismo teisė, t. y. teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti ar nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Kelių eismo saugumo bylose šio klausimo sprendimas didele dalimi priklauso nuo teismo išvados dėl KET pažeidimo pobūdžio, ar asmuo sąmoningai šiurkščiai pažeidė eismo taisykles, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, ar eismo įvykis kilo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl kažkokių aplinkybių kaltininkui nesuvokiant rizikingo elgesio pobūdžio ir nenumatant galimų padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET.

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas padarė neatsargų nusikaltimą, eismo įvykio metu buvo blaivus. Taip pat teismas pagrįstai atsižvelgė į apelianto asmenybę – nuteistasis V. M. praeityje neteistas, administracine tvarka baustas 12 kartų, iš kurių 10 už kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurių 4 – šiurkštūs. Visos nuobaudos galiojančios. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės dėl automobilio būtinumo pastarojo poreikiams tenkinti, nėra išimtinės netaikyti BK 68 straipsnio nuostatų. Kita vertus, įvertinus bylos nagrinėjimo trukmę ir atsižvelgus į tai, kad nuo veikos, už kurios padarymą apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme praėjo daugiau nei 2 metai, taip pat įvertinus apelianto asmenybę, taip pat, kad veikos padarymo metu galiojusios administracinės nuobaudos buvo šiurkščios ir grubios, jos charakterizuoja apeliantą kaip asmenį piktybiškai nesilaikantį KET reikalavimų, taip pat vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, spręstina, kad apylinkės teismas pagrįstai V. M. skyrė baudžiamojo poveikio priemonę. Kita vertus, kolegija atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes, į tai, kad eismo įvykį iš dalies sąlygojo didelis pėsčiosios L. V. neatsargumas, mano, kad apeliantui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas trumpintinas iki įstatyme numatyto minimalaus termino, t.y. iki 1 metų. Priimant tokį sprendimą, kolegija atsižvelgia ir į tai, kad aptariamo eismo įvykio, kurį įtakojo ir didelis nukentėjusiosios neatsargumas, metu buvo nesunkiai sužalotas ir apeliantas. Toje dalyje skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

19. Apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl ir nustačius apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl pėsčiosios L. V. neatsargumo, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paliekama nepakeista. Taip pat nekeistina ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu apeliantui nustatyta pareiga.

Dėl civilinio ieškinio:

20. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde dėstomu argumentu, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad apelianto transporto priemonė, kuria buvo mirtinai sužalota pėsčioji ir padaryta žala nukentėjusiosioms S. ir V. V., buvo drausta valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės bendrovėje ERGO Insurance SE Lietuvos filiale (t. 1, b.l. 21-23), todėl draudimo bendrovė turėjo būti įtraukta civiliniu atsakovu byloje. Pirmosios instancijos teismo procese teismas nepagrįstai atsisakė įtraukti į procesą minėtą draudimo bendrovę civiliniu atsakovu, nors tokį prašymą buvo pareiškęs nukentėjusiosios S. V. atstovas (t.1 b.l. 195, t.2 b.l. 2), teismo motyvai dėl tokio atsisakymo yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos BPK 111 straipsnyje yra nustatyta, kad civiliniais atsakovais <.....gali būti įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą >. Šiuo nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosioms S. V. ir V. V. pareiškus ieškinį ir nustačius, kad apeliantas vairavo draudimo bendrovėje draustą transporto priemonę, teismas turėjo įtraukti į procesą draudimo bendrovę, kuri pagal sutartinius santykius, sudarytus su apeliantu materialiai sutarties dalyko apimtimi atsako už jo padarytą žalą (turtinę ir neturtinę). Apylinkės teismas, pažeisdamas ne tik baudžiamąjį proceso įstatymą, bet ir įstatymą, reglamentuojantį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, priteisė iš apelianto nukentėjusiosioms S. V. bei V. V. tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo. Sudarant draudimo sutartį, draudimo bendrovė prisiima tam tikrą konkretaus vairuotojo riziką, tačiau įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas tik pagal pateiktus įrodymus atlygina nukentėjusiems tretiesiems asmenims žalą, neviršijančią Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų žalos ribų. Jei atlygintina žala viršija minėtame Įstatyme nurodytas maksimalias ribas, likusią žalos dalį privalo atlyginti dėl įvykio kaltas asmuo.

21. Skundžiamu teismo nuosprendžiu taip pat iš apelianto buvo priteistos periodinės išmokos iki nukentėjusiosios V. V. pilnametystės, tačiau tokio sprendimo detaliau nemotyvavo, toks teismo sprendimas priimtas neišreikalavus tam reikalingų duomenų. Nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydis, kurį sudaro ir konkrečios nepilnamečių vaikų išlaikymo išmokos, gali būti nustatomas tik ištyrus šio klausimo išsprendimui reikšmingus įrodymus apie žuvusiosios L. V. teikto vaikams išlaikymo aplinkybes, realiai turėtas pajamas, taip pat duomenis, apie tai, ar buvo išmokėtos ar neišmokėtos socialinio draudimo įstaigų išmokos vaikams (CK 6.290) ir pan.

22. Pažymima, kad dėl aukščiau išdėstytų motyvų, susijusių su sprendimu dėl civilinių ieškinių priteisimo, neįtraukus į procesą draudimo bendrovės civiliniu atsakovu, neišreikalavus papildomų duomenų apeliacinė instancija toje dalyje teismo sprendimą naikina, tačiau pati sprendimo iš esmės priimti negali. Apeliacinei instancijai priėmus sprendimą, būtų suvaržytos teisės proceso dalyviams (ypač naujai įstojusios į procesą draudimo bendrovės) skųsti aukštesniojo teismo sprendimą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos). Kita vertus, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nukentėjusiosioms S. V. ir V. V. pripažįstama teisė į civilinį ieškinį, kadangi pastarosios dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ir, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusiosioms S. V. ir V. V. pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jos dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl žalos dydžio, turi būti įvertintas pačios žuvusiosios L. V. neatsargus elgesys.

23. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl sprendimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą keistinas, tokį sprendimą panaikinant.

Dėl kitų klausimų:

24. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiosios S. V. atstovas pateikė pinigų priėmimo kvitus ir prašė priteisti nukentėjusiosios naudai 300 Eur dydžio išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos apeliacinės instancijos teisme teisminio proceso eigą, tai, kad nukentėjusiosios atstovas dalyvavo visuose 4 teismo posėdžiuose, kurių viename buvo paskirtas specialių žinių reikalaujantis tyrimas, nukentėjusiosios atstovas teikė prašymą su galimais klausimais ekspertui, taip pat į tai, kad nukentėjusiosios skundo pateikta nebuvo, atstovavimo pobūdis dėl skundo apeliaciniame procese nesiskyrė nuo pirmosios instancijos teisme, taip pat atsižvelgusi į protingumo ir teisingumo principus, byloje esančius dokumentus, bylos sudėtingumą, mano, kad nukentėjusiajai S. V. iš nuteistojo V. M. priteistinos prašomos išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu, 115 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį pakeisti.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo V. M. termino ir sutrumpinti teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą iki 1 (vienerių) metų.

Panaikinti sprendimą dėl 2947,20 eurų turtinės žalos ir 15000 Eurų neturtinės žalos S. V. naudai priteisimo iš V. M..

Panaikinti sprendimą dėl 10000 eurų neturtinės žalos V. V. naudai priteisimo iš V. M..

Panaikinti sprendimą dėl periodinių išmokų po 150 eurų kiekvieną mėnesį priteisimo V. V. iš V. M..

Pripažinti S. V. ir V. V. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priteisti iš V. M. S. V. 300 eurų turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai (parašai) Gintaras DzedulionisVirginija LiudvinavičienėLaureta UlbienėNuorašas tikras:Teisėja Laureta Ulbienė