Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir BK 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausme, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi bausmės subendrintos apėmimo būdu, nuosprendžiu paskirta griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir 2010 m. rugsėjo 30 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį ir D. S. paskirta galutinė subendrinta aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmė, penkerius bausmės metus atliekant kalėjime, o likusius trylika metų - pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš D. S. T. D. naudai priteista 5014 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 200 Lt už advokato teisinę pagalbą surašant dokumentus – civilinį ieškinį. Iš D. S. sulaikymo metu paimti 482,40 Lt, laikomi Kauno apskrities VPK buhalterijoje, nuspręsta panaudoti nukentėjusiajam priteistos žalos atlyginimui. Taip pat iš D. S. priteista 168,27 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 31 d., apie 24 val. R. K. priklausančios sodybos kieme, esančiame Kėdainių rajone, Josvainių sen., Rusinėlių kaime, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sudavė kumščiu vieną kartą R. K. į galvos sritį. R. K. ėmus bėgti, prie šulinio ją pasivijo, įstūmė R. K. žemyn galva į šulinį su vandeniu, dėl to užsidarius kvėpavimo takams ir jai nuskendus, tokiu būdu tyčia itin žiauriai nužudė R. K. .

Be to, D. S. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 00 val. 15 min. Kėdainių rajone, Josvainių sen., Rusinėlių kaime įsibrovė į patalpą, t. y. į R. K. priklausantį nerakintą sandėliuką, kuriame ji anksčiau miegojo ir iš ten buvusios R. K. rankinės pagrobė 2400 litų.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nuoširdžiai prisipažino bei į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir paskyrė per griežtą bausmę. Dėl šios priežasties nuteistasis prašo pripažinti prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Nuosprendžio dalis dėl nuteisimo pagal BK 178 str. 2 d. neskundžiama.

Teismo posėdžio metu nuteistojo D. S. gynėja prašo jos ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis T. D. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos manymu, Panevėžio apygardos teismas pilnai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p., ką nepagrįstai nuteistasis ginčija apeliaciniame skunde. D. S. šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., tačiau nuteistasis šioje dalyje nuosprendžio neskundžia.

Iš nuteistojo D. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis tyčia nužudė nukentėjusiąją R. K. . Apeliantas nurodo, kad konflikto metu nukentėjusiąją pastūmė norėdamas, kad pargriūtų, tačiau pastaroji atsitrenkė į šulinį ir į jį įkrito. Nuteistasis išsigandęs, ieškojęs virvės ar kopėčių, kad nukentėjusiąją ištraukti, tačiau nieko nerado, todėl negalėjo R. K. padėti. Savo veiksmais nesiekė nukentėjusiosios mirties. Šie nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis D. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ne vieną kartą, tame tarpe ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant gynėjui, kaltu dėl tyčinio R. K. nužudymo prisipažino ir parodė, kad įvykio dieną, apie 24 val., dviračiu nuvažiavo į nukentėjusiosios R. K. sodybą tikslu išsiaiškinti kodėl ji apkalba nuteistąjį, kad jis yra pavogęs nukentėjusiosios pinigus. Nuvažiavęs į sodybą, nuėjo į pašiurę, kur miegojo R. K. , ją pažadino ir paprašė išeiti į lauką pakalbėti. Nukentėjusiajai išėjus į lauką, nuteistasis paklausė kodėl ji apkalba jį dėl pinigų vagystės. Nukentėjusiajai pradėjus rėkti ant nuteistojo, kad jis tikrai ją apvogė, D. S. supykęs kumščiu trenkė R. K. į galvą. Po suduoto smūgio nukentėjusioji pradėjo bėgti link šulinio. D. S. ją vijosi iš paskos, nukentėjusioji bėgdama atsitrenkė į šulinį. Tuomet jis, pasivijęs R. K. , sugrėbė ją už drabužių ir įstūmė į šulinį, nukentėjusioji įkrito į šulinį žemyn galva. Kai įkrito į šulinį nuteistasis suprato, kad ji bus negyva, nukentėjusiosios ištraukti nebandė. Šulinį uždengė šalia buvusiu dangčiu. Po to, nuėjo į nukentėjusiosios būstą apžiūrėti ar ji turi pinigų. Rankinėje surado pinigus ir juos pavogė. Pavogtus pinigus leido savo asmeninėms reikmėms – pirko alkoholinius gėrimus, drabužius ir kt. (t. 1, b. l. 141-142, 144-148, 153-154). Šiuos parodymus nuteistasis D. S. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 155-168). Nors nuteistasis D. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu iš dalies pakeitė parodymus, aiškindamas, kad nukentėjusiąją tik pastūmė, o ji pati įkrito į šulinį, be to ieškojo kopėčių ar virvės nukentėjusiąją ištraukti, tačiau apygardos teismas pagrįstai tokį parodymų pakeitimą įvertino kritiškai, kaip siekimą sušvelninti atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ir nuosprendyje rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie pasitvirtina ir kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais.

Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiosios R. K. mirtis įvyko nuo asfikcijos, uždarius kvėpavimo takus vandeniu (paskandinimo), ant R. K. kūno rasta muštinė žaizda kairio antakio srityje. Taip pat, teismo medicinos specialisto išvadose, įvertinus įvykio vietos apžiūros duomenis (t. 1, b. l. 17-25), konstatuota, kad nukentėjusioji R. K. pati įkristi į šulinį negalėjo, atsižvelgiant į nukentėjusiosios ūgį (155 cm) bei šulinio antžeminio žiedo aukštį (70 cm) (t. 1, b. l. 35-38). Šias nukentėjusiosios R. K. nužudymo aplinkybes taip pat patvirtina įvykio vietos bei lavono apžiūros duomenys (t. 1, b. l. 6-14), nukentėjusiojo T. D. (t. 2, b. l. 119), liudytojų G. J. (t. 2, b. l. 120), V. K. (t. 2, b. l. 121), S. A. (t. 2, b. l. 22) parodymai, daiktų poėmio ir apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 96, 97-98, t. 1, b. l. 61, 99-100) bei kiti išsamiai teismo nuosprendyje aptarti įrodymai.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis įkritus nukentėjusiajai į šulinį, pabandė jai padėti, ieškojo virvės ar kopėčių ištraukti R. K. iš šulinio, paneigta baudžiamosios bylos medžiaga. Taip nuteistasis D. S. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ne vieną kartą tokios aplinkybės, jog norėjo padėti nukentėjusiajai, nenurodė. Šią versiją iškėlė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Todėl apygardos teismas pagrįstai tokį parodymų pakeitimą įvertino kritiškai, kaip siekimą sušvelninti savo padėtį. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis D. S. įvykio metu turėjo mobilaus ryšio telefoną, kuriuo įvykio naktį skambino liudytojams R. A. , V. K. . Taigi, nuteistasis D. S. turėjo realią galimybę iškviesti nukentėjusiajai R. K. pagalbą, tačiau to nepadarė.

Todėl, kolegijos manymu, apygardos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei išsamiai juos išanalizavęs nuosprendyje, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis D. S. tokiais savo veiksmais (senyvo amžiaus moteriai smogė kumščiu į veidą, vijosi ją bėgančią nuo jo, pasivijęs įstūmė žemyn galva į šulinį ir uždengė šulinį dangčiu) tyčia nužudė nukentėjusiąją R. K. . Taip pat, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. S. nukentėjusiąją nužudė itin žiauriai. Kaip matyti iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nuteistasis suvokė, jog įmetus senyvo amžiaus nukentėjusiąją į šulinį ir šulinį uždengus dangčiu, nukentėjusioji pati išsigelbėti negalės ir tam tikrą laiką šulinyje bus gyva, tokiu būdu jai bus sukeltos didelės fizinės kančios. Todėl nuteistojo D. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 6 p.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam D. S. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis D. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. kvalifikuotą tyčinį nužudymą (BK 129 str. 2 d. 6 p.), kas sukėlė negrįžtamas ir nepataisomas pasekmes – žmogaus mirtį, bei apysunkį nusikaltimą (BK 178 str. 2 d.). Kaip asmenybė D. S. charakterizuojamas neigiamai, niekur nedirbo, darbo biržoje nebuvo įsiregistravęs, naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumams (būdamas recidyvistas). Nusikalto nepraėjus nei metams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, kas rodo, jog išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė ir toliau tęsė nusikalstamą veiklą. Nuteistojo D. S. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl apygardos teismas, tinkamai įvertinęs šias ir kitas nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai D. S. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes didesnes nei sankcijose už minėtas nusikalstamas veikas numatyti bausmių vidurkiai.

Kolegijos manymu, byloje nėra pagrindo tenkinti nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis tik iš dalies prisipažino kaltu, teismui nebuvo nuoširdus, neigdamas akivaizdžiai teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Siekdamas palengvinti savo padėtį, D. S. teisme iškėlė bylos medžiaga paneigtą versiją, kad jis tik pastūmė nukentėjusiąją, o ji pati įkrito į šulinį, bandė ją ištraukti iš šulinio, bet nerado tinkamo įrankio. Šios aplinkybės nutartyje aptartos svarstant D. S. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nustačius D. S. buvimo vietą ir atvykus policijos pareigūnams, nuteistasis iššoko pro langą ir bandė pabėgti, tačiau buvo sulaikytas. Todėl įvertinus šias aplinkybes, kolegijos manymu, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą.

Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuteistajam D. S. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., BK 178 str. 2 d. paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, jų rūšis ir dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje išdėstytas bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima skirti nuteistajam švelnesnes bausmes. Taip pat, apygardos teismas tinkamai subendrino bausmes, paskirtas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. ir BK 178 str. 2 d. bei 2010-09-30 Kėdainių rajono apylinkės teismo pagal BK 138 str. 1 d. paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, nepažeisdamas BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d. reikalavimų, ir D. S. nustatė tinkamą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.