Panevėžio apygardos teismo sprendimas, 2-365-544/2010

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-05-12
Bylos Nr.: 2-365-544/2010
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00584-2009-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ramunė Čeknienė
Ieškovas: BUAB „Balmeto medis“
Atsakovas: AB „Simega“
Advokatai: Zenonas Naus

Civilinė byla Nr. 2-365-544/ 2010Proceso Nr. 2-59-3-00584-2009-7Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.2; 21.4.2.1; 27.7; 35.6.1; 42.9; 42.11.1; 43.2; 44.5.1; 45.1; 45.5; 114.11; 119.4; 126.3; 126.5; 126.8; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovės atstovui įgaliotam asmeniui V. K., atsakovės atstovams direktoriui A. S., įgaliotam asmeniui V. K., advokatui Zenonui Naus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-365-544-10 pagal ieškovės BUAB „Balmeto medis“ ieškinį atsakovei AB „Simega“ dėl 2004-04-01 susitarimo dėl sutarties nutraukimo, 2008-12-02 skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiais, 301 453 Lt skolos, palūkanų priteisimo bei atsakovės neįtraukimo į kreditorių sąrašą su 181 037,50 Lt finansiniu reikalavimu ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovė BUAB „Balmeto medis“, vadovaudamasi CK 1. 81 str., 1.82 str., 6.1 str., 6.4 str., 6.38 str., 6.66 str., ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. pagrindais, prašo pripažinti negaliojančiu ab initio Susitarimą dėl 2001-12-21 Šilumos energijos tiekimo sutarties Nr. 2001/12-67 nutraukimo, nes jis prieštarauja juridinio asmens tikslams, teisei ir gerai moralei; pripažinti negaliojančiu ab initio 2008-12-02 skolų suderinimo aktą tarp šalių, nes jis prieštarauja juridinio asmens tikslams, teisei ir gerai moralei; priteisti iš atsakovės AB „Simega“ 301 453 Lt skolos, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmesti atsakovės prašymą įtraukti į įmonės kreditorių sąrašą 181 037,50 Lt. Nurodė, kad 2009-08-28 Panevėžio apygardos teismas iškėlė ieškovei bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Restrus“. Administratorius patikrino įmonės sandorius sudarytus per 36 mėnesių laikotarpį ir nustatė, kad įmonė, kuri tuomet dar vadinosi UAB „Ochoco Lumber“, 2007-10-31 sudarė susitarimą su atsakove ir be teisinio pagrindo įsipareigojo jai sumokėti 482 490 Lt. Susitarimas surašytas dėl 2001-12-21 Šilumos energijos tiekimo sutarties Nr. 2001/12-67 nutraukimo. Jo 2-asis punktas nustato, kad ieškovė per dvylika mėnesių sumoka 482 490 Lt atsakovei kaip kompensaciją už nepatiektas drožles. Ieškinio sumą 301 453 Lt ieškovė atsakovei jau yra sumokėjusi. Susitarime nėra išdėstytas mokėjimo pagrindas, išskyrus pačią nutraukiamą sutartį su priedais, tačiau sutartyje apie nuostolius nekalbama. 2008-12-02 tarp šalių buvo sudarytas skolų suderinimo aktas, kuriame nurodyta skola už šilumos energiją ir 181 037,50 Lt netesybos pagal sutartį, kurios nebuvo sumokėtos ir atsakovė šiai sumai paprašė ją įtraukti į kreditorių sąrašą. Mano, kad šis atsakovės reikalavimas nepagrįstas, nes tiek minėtoje sutartyje su vėlesniais pakeitimais netesybos nėra numatytos. Šios sutarties 2004-04-01 priedu Nr. 1 šalys susitarė, kad gamybos procese susidarančias medžio drožles ir lentų nuopjovas ieškovė „parduoda“, o ne „perduoda“ atsakovei bei buvo nustatyta šilumos ir drožlių kaina. Vadovaujantis šiuo pakeitimu parduodamas šilumos tiekėjui drožlių ir nuopjovų kiekis buvo apskaitomas ir parduodamas išrašant PVM sąskaitą-faktūrą. Buhalterinės apskaitos duomenys patvirtina drožlių pardavimo atsakovei faktą. Iš dokumentų suvestinės matyti, kad laikotarpiu nuo 2004-04-20 iki 2008-09-20 dienos 2007-11-05 atsiranda įrašas „bauda už sutarties nutraukimą“, prie kurio nurodyta ginčijamame susitarime tarp šalių nustatyta suma, kurią ieškovė atsakovei sumokėjo per 8 kartus, kas ir sudaro ieškinio sumą. Šio apmokėjimo pagrindui iš atsakovės kito dokumento nebuvo gauta. Mano, kad 2007-10-31 susitarimas buvo visiškai nenaudingas ieškovei, nes ji juo įsipareigojo sumokėti ieškinio sumą kaip kompensaciją už nepatiektas drožles, nors tokia kompensacija nebuvo numatyta sutartyje, sutartis būtų pasibaigusi po dviejų mėnesių. Sandoris kenkia įmonės mokumui ir jį panaikinus galima gauti lėšų kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Mano, kad sutartys turi būti aiškinamos pagal CK 6.193 str. nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Mano, kad tiek susitarimas dėl sutarties nutraukimo, tiek skolų suderinimo aktas buvo pasirašyti be teisinio pagrindo, todėl jie yra prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, teisei ir gerai moralei. Pasirašyti dokumentai nesukūrė teisinio gėrio, nebuvo atlygiu už prekes ir paslaugas, todėl 301 453 Lt turi būti grąžinta ieškovei kaip atsakovės be teisinio pagrindo įgytas turtas. Prašymas įtraukti į įmonės kreditorių sąrašą 181 037,50 Lt yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų koelgijos 2001-02-21 nutartyje Nr. 3K-3-201-2001 suformuota teismų praktika, bankroto administratorius turi teisę reikšti ieškinius CK 6.66 str. pagrindu (b. l. 2-6, 96-98).

Atsakovė prašė ieškovės ieškinio dalį dėl atsakovės neįtraukimo į kreditorių sąrašą 181 037,50 Lt sumai palikti nenagrinėtą, likusioje dalyje ieškinį atmesti. Atsikirtimams pagrįsti nurodė, kad pagal 2001-12-21 Šilumos energijos tiekimo sutartį Nr. 2001/12-67 tiekė ieškovei šilumos energiją žemesnėmis, nei buvo rinkoje kainomis atsižvelgdama į priešpriešinį ieškovės įsipareigojimą neatlygintinai perduoti susidarančias pas ją drožles ne mažiau kaip 126 000 erdm per metus iki 2007-12-31. 2004-04-01 šalys pasirašė sutarties priedą Nr. 1, kuriuo ieškovė įsipareigojo ne „perduoti“, bet „parduoti“ atsakovei ne mažiau kaip 126 000 erdm drožlių ir kitų medžio atliekų per metus. Šalys susitarė dėl šilumos energijos ir drožlių bei atliekų kainos nustatymo laikotarpiui iki 2007-12-31 ir atsiskaitymų terminų. 2007-04-27 raštu ieškovė pranešė atsakovei ketinanti 2008 metams sudaryti naują sutartį ir parduoti medienos drožles. Tik artėjant šildymo sezonui gavo ieškovės 2007-09-19 pasiūlymą nutraukti Sutartį nuo 2007-10-01 sumokant 263 010 Lt kompensaciją už 52 602 erdm nepateiktų drožlių bei sudaryti naują šilumos tiekimo sutartį, kadangi ieškovė nebegali įvykdyti įsipareigojimo dėl medienos drožlių tiekimo. Atsakydama į tai atsakovė 2007-10-04 raštu Nr. D-739 ieškovei nurodė, kad, neįvykdžius Sutarties 1.8 punktu aptarto įsipareigojimo parduoti ne mažiau 126 000 erdm drožlių per metus ir darant prielaidą, kad iki 2007 m. pabaigos nebus pateikta 52 602 erdm žaliavos, atsakovės dėl to patiriami minimalūs nuostoliai sudarys 736 428 Lt, kuriuos sudaro nepatiekto drožlių kiekio pirkimo kainos ir tarpusavio sutartimi nustatytos žaliavos kainos skirtumas. Tik po derybų šalys sutarė dėl sutarties nutraukimo prieš terminą bei dėl atsakovės dėl to patiriamų nuostolių dydžio, ką įformino 2007-10-31 ginčijamu susitarimu. Susitarimas buvo naudingas ieškovei. Per 2007 metus ieškovė nepatiekė 59 055,50 erdm žaliavos, todėl ją reikėjo pirkti iš kitų tiekėjų mokant brangiau. Pagal pateiktus dokumentus atsakovės nuostolis dėl ieškovės prievolės pažeidimo sudarė 1 181 110 Lt, tuo tarpu po šalių derybų nuostolių suma buvo sumažinta iki 482 490 Lt. Be to, ieškovė išsiderėjo dėl nuostolių mokėjimo išdėstymo dvylikai mėnesių be kokių nors palūkanų ar netesybų ir kartu apribojo atsakovės galimybę pareikšti ieškinio reikalavimą atlyginti nuostolius dėl nustatyto kiekio žaliavos nepateikimo ankstesniais metais. Mano, kad nepagrįstai teigiama, jog 482 490 Lt kompensaciją iš ieškovės gavo be teisinio pagrindo, nes ji nebuvo numatyta sutartyje. Mano, kad ją turėjo teisę gauti CK 6.245 str. pagrindu, nes bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovė tinkamai nevykdė sutartimi įtvirtintos pareigos pateikti sutartą kiekį žaliavos, todėl, nutraukus sutartį anksčiau jos galiojimo termino pabaigos, pagal įstatymą įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.221 str. 2 d., 6.156 str.). CK 6.59 str. nuostatos draudė ieškovei atsisakyti įvykdyti sutartimi nustatytą prievolę patiekti atsakovei ne mažiau kaip 126 000 erdm medžio drožlių per metus ar vienašališkai pakeisti jos galiojimo sąlygas. Todėl po dviejų mėnesių ieškovei vienašališkai nevykdant sutarties ji negalėjo baigtis be jokių neigiamų pasekmių ir nuostolių. Sudarius susitarimą ieškovė buvo atleista nuo tolesnio sutarties vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.) ir, sprendžiant pagal galėjusį būti nepateiktą drožlių kiekį, nuo žymiai didesnės 1 592 760 Lt nuostolių kompensacijos. Todėl mano, kad ieškovė, kaip sąžiningas ir protingas skolininkas, privalėjo sudaryti ginčijamą susitarimą suderėtomis palankiomis sau sąlygomis, nėra duomenų, kad susitarimas prieštarautų juridinio asmens tikslams, teisei ir gerai moralei ar tai pažeistų kreditorių interesus. Sąskaitos išrašas patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2007-12-11 iki 2008-09-30 ieškovė minėtu pagrindu sumokėjo atsakovei 301 452,50 Lt. Nors šių mokėjimų paskirtį nurodydavo nevienodai, tačiau mokėtinų sumų išskyrimas mokėjimų paskirtyje, jų dydis ir periodiškumas liudija, kad buvo vykdoma būtent ieškovės prievolė mokėti atsakovei nuotolių kompensaciją pagal susitarimą. 2008-12-02 skolų suderinimo akte nurodyta teisinga skolos pagal susitarimą nesumokėto likučio suma 181 037,50 Lt, tik klaidingai nurodytas skolos pobūdis. Analizuojant 2008-12-02 skolų suderinimo akto turinį turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai. Skolų suderinimo akto paskirtis – suderinti asmenų tarpusavio skolų dydį, o ne jų atsiradimo pagrindus. Todėl mano, kad neteisingas skolos pobūdžio nurodymas negali panaikinti pačios skolos sumos. Darytina išvada, kad 2008-12-02 skolų suderinimo aktas buvo surašytas esant skolą pagrindžiantiems dokumentams, jame nurodyta ieškovo skolos suma yra teisinga ir atitiko abiejų šalių apskaitos duomenis, bei nėra jokių įrodymų apie tai, kad šis aktas prieštarautų juridinio asmens tikslams, teisei ir gerai moralei, todėl reikalavimas jį pripažinti negaliojančiu negali būti tenkintinas. Kadangi Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-796-544-2008 jau yra nagrinėjamas AB „Simega“ kreditorinio reikalavimo 181 037,50 Lt sumai patvirtinimo klausimas ĮBĮ 26 str. numatyta tvarka, tai mano, kad šis ieškinio reikalavimas šioje byloje turi būti paliktas nenagrinėtu CPK 296 str. 1 d. 4 p. pagrindu (b. l. 45-52, 101-103).

Žemesnės instancijos teismas

Ieškinys dalyje dėl 2004-04-01 susitarimo dėl sutarties nutraukimo, 2008-12-02 skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiais, 301 453 Lt skolos ir palūkanų priteisimo atmestinas, o dalyje dėl neįtraukimo į kreditorių sąrašą su 181 037,50 Lt finansiniu reikalavimu paliktinas nenagrinėtu.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad 2001-12-21 tarp šalių buvo sudaryta Šilumos energijos tiekimo sutartis Nr. 2001/12-67, pagal kurią atsakovė AB „Simega“ įsipareigojo tiekti ieškovei UAB „Ochoco Lumber‘, šiuo metu – UAB „Balmeto medis“, atitinkamos apkrovos ir slėgio sutartą kiekį šilumos energijos kiekį už sutarties II dalyje numatytą kainą, o ieškovė įsipareigojo už šilumos energiją apmokėti sutartyje numatyta tvarka (CK 6.383 str. 1 d.) bei kita sutarties dalis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei neatlygintinai perduoti visas susidarančias pas ją drožles, lentų nuopjovas, kurių kiekis- ne mažiau 126 000 erdm per metus, kuriuos atsakovė turėjo išsivežti savo transportu ir per terminus, netrukdančius ieškovei nepertraukiamam gamybos procesui (1 .8 p.). Sutarties galiojimo terminas buvo nustatytas nuo 2002-01-01 iki 2007-12-31, o šilumos energijos ir drožlių tiekimui, finansiniams šalių įsipareigojimams sutartis galiojo iki pilno šalių atsiskaitymo. Šalys sutarė, kad sutartis gali būti keičiama tik šalių susitarimu (3.2 p.). 2004-04-01 tarp šalių buvo sudarytas minėtos sutarties priedas Nr. 1, kurio esmė yra ta, kad ieškovė minėtą drožlių kiekį įsipareigojo ne atsakovei perduoti neatlygintinai, bet parduoti po 5 Lt/erdm (be PVM) bei šalys susitarė dėl naujos šilumos energijos kainos ir apmokėjimo (b. l. 11). Toks 2004-04-01 susitarimas pagal pradmenis ir esmę atitiko pirkimo-pardavimo sutarties santykius (CK 6. 305 str.). Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str. 3 d.). Iš suvestinės, PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad per 2007 metus ieškovė pagal minėtą sutartį nepardavė atsakovei virš 46 262 erdm medienos drožlių po 5 Lt/erdm (b. l. 58-69, 162, 177-188), ir tai byloje neginčijama (b. l. 12-50). 2007-10-31 šalių įgalioti asmenys sudarė susitarimą dėl 2001-12-21 šilumos energijos tiekimo sutarties Nr. 2001/12-67 nutraukimo nuo 2007-10-31, kuriame sutarė, kad ieškovė sumokės atsakovei 482 490 Lt kompensaciją už nepatiektas drožles per 12 mėnesių terminu sumokant kas mėnesį po 40 207,50 Lt į atsakovės nurodytą sąskaitą bei kad šalys viena kitai pretenzijų dėl sutarties vykdymo ar nutraukimo neturi ir neturės (b. l. 13). Iš atsiskaitymų žiniaraščio matyti, kad šalys susitarimo laikėsi ir ieškovė atsakovei laikotarpiu nuo 2007-12-11 iki 2008-09-30 nustatytais terminais sumokėjo 301 453 Lt (b. l. 14-33). 2008-12-02 skolų už tiektą šilumos energiją ir netesybas pagal sutartį suderinimo aktu šalių vyriausieji finansininkai patvirtino, kad ieškovė skolinga atsakovei 194 301,34 Lt. Pats skolos dydis, jei jos sudarymo pagrindas teisėtas, byloje neginčijamas. Todėl atsakovė pareiškė ieškovės bankroto byloje nurodyto dydžio finansinį reikalavimą prašydama įtraukti ją į kreditorių sąrašą.

Panevėžio apygardos teismo 2009-08-28 nutartimi UAB „Balmeto medis“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Restrus“ (civilinė byla Nr. B2-224-544-10 – 1 t., b. l. 74-76). Šioje byloje ieškovė reikalavimą dėl lėšų išreikalavimo, 2007-10-31 susitarimo bei 2008-12-02 akto pripažinimo negaliojančiais reiškia ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., įpareigojančio bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje šios teisės normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. norma nėra savarankiškas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas, šis įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik nurodo ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės nemokumui. Bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tame tarpe – ir CK 1.81, 1.82, 6.66 str. pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-10-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2004-11-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-636/2004).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 utartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 utartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005, ir kt.). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teismo nuomone, ieškovės nurodyti ieškinio pagrindai neįrodyti. Ši išvada daroma vadovaujantis šia įrodymų visuma ir dėl šių motyvų.

Ieškinio juridiniu pagrindu yra nurodytas CK 6.66 str. Šiame straipsnyje numatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, sprendžiant ginčus CK 6.66 str. (actio Pauliana) pagrindu, būtina išaiškinti, ar kreditorius turėjo neabejotiną reikalavimo teisę; ar ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, ar skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, ar ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Įvertinus virš byloje jau minėtus įrodymus, šalių argumentus daroma išvada, kad neįrodytos visos CK 6.66 straipsnio reikalaujamos įrodyti aplinkybės, kurių visumai esant ginčijami aktai galėtų būti pripažintas neteisėtais ir ieškinio suma galėtų būti priteista iš atsakovės.

Šalys turėjo teisę derėtis ir nutraukti sutartį prieš terminą joms priimtinomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.156 str. 1 d. 2 d.). CK 6.221 str. numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties nevykdymo bei netesybas. Kaip jau minėta, tarp šalių 2001-12-21 su vėlesniu 2004-04-01 pakeitimu buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo bei medienos drožlių pirkimo-pardavimo sutartis. Jos galiojimo terminas drožlių pardavimui ir šilumos energijos tiekimui buvo numatytas iki 2007-12-31, šalių finansiniams įsipareigojimams įvykdyti – iki pilno šalių atsiskaitymo. Sutartis galėjo būti pakeista tik šalių susitarimu, o nutraukta prieš terminą tiktai LR įstatymuose numatyta tvarka (b. l. 8-10 – 3.1, 3.2, 3.3 p.). Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad minėtą sutartį prieš terminą 2007-09-28 nutraukti ir kompensaciją sumokėti pasiūlė pati ieškovė, nes dėl žaliavos trūkumo, sudėtingos situacijos medienos pardavimo rinkoje sumažėjo gamybos apimtys ir ji nebegali įvykdyti sutartinio įsipareigojimo pateikti atsakovei sutartyje sulygtą kiekį drožlių (b. l. 56). Nebegalėdama vykdyti sutartinių įsipareigojimų atsakovei ieškovė pagal sutarties sąlygas ir įstatymo reikalavimus privalėjo inicijuoti sutarties nutraukimą ir tartis dėl atitinkamo susitarimo, nes CK 6.38 str. 1 d., 3 d. numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus ir šalys privalo tarpusavyje bendradarbiauti, be to, draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienasmeniškai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 str.). Teismo nuomone, šalys buvo verslo įmonės, kurios verslo santykiuose turėjo vadovautis CK 2.4 str. 3 d. nuostatomis. Teismo nuomone, ieškovė inicijuodama ir šalys sudarydamos ginčo susitarimą elgėsi taip, kad nepažeistų sąžiningo verslo kriterijų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad ūkinės veiklos subjektas savo veiksmais neklaidintų verslo partnerių. Ieškovės kreipimasis pas atsakovę suvokiant, kad ji nebegalės vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir ieškojimas abiems šalims priimtino sutarties nutraukimo, teismo nuomone, šiuos kriterijus visiškai atitiko, kas reiškia, kad ieškovė nebegalėdama vykdyti savo įsipareigojimo ginčijama susitarimą dėl sutarties nutraukimo sudaryti privalėjo.

Teismo nuomone, ginčijami aktai ieškovės kreditorių teisių nepažeidė, nes dėl to ieškovė netapo nemoki, būdama moki nesuteikė pirmenybės kitam kreditoriui ir kitaip nepažeidė kreditorių teisių, o atsakovė apie šias aplinkybes nežinojo ir negalėjo žinoti. Iš bylos dokumentų matyti, kad šalių sutartiniai verslo santykiai truko nuo 1998 metų (b. l. 10). Ieškovė iš atsakovės įgijo dalį pastatų, įrengimų ir 1993-10-14 įkūrė virš 10 metų pelningai dirbusią įmonę, kurios pagrindinio akcininko buveinė buvo JAV (civilinės bylos Nr. B2-224-544-10 – 1 t., b. l. 14-18), ir su kuria atsakovė bendradarbiavo nuo 1998 metų ne tik pagal šią sutartį (b. l. 8-10 - 3.4 p.), bet ir kitas sutartis (pvz., paslaugų sutartis dėl vagonų iškrovimo (b. l. 171-172). Šalių susirašinėjimo turinys patvirtina, kad atsakovė po 2006-2007 šildymo sezono, siekdama iš anksto užsitikrinti žaliavos gavimą, išsiaiškinti galimus šilumos energijos pirkėjus bei parduodamos energijos kiekį, 2007-04-25 šiais klausimais kreipėsi pas ieškovę ir gavo patikinimą ieškovė nori sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį po virš minėtos sutarties termino pasibaigimo dar vieneriems metams su galimybe ją pratęsti ilgesniam laikui, kad planuoja pirkti 8000-10 000 Gcal/m ir parduoti apie 100 000 erdm medienos drožlių, kurių kaina ateityje priklausys nuo rinkos kainų (b. l. 54, 55). Tik 2007-09-28, t. y. beveik prieš šildymo sezoną, ieškovė pasiūlė ieškovei nutraukti minėtą sutartį nuo 2007-10-01 sumokant 263 010 Lt piniginę kompensaciją už nepatiektą 52 602 erdm drožlių kiekį pagal sutartį bei rašte nurodė, kad taip elgiasi dėl žaliavos trūkumo, sudėtingos situacijos medienos pardavimo rinkoje, dėl ko buvo sumažintos gamybos apimtys ir darbuotojų skaičius (b. l. 56). Po derybų šalys sudarė susitarimą dėl sutarties nutraukimo ir 482 490 Lt piniginės kompensacijos, kuri ženkliai mažesnė už siūlytą atsakovės (b. l. 13, 57), taip pat ieškovė išsiderėjo, kad ši kompensacija būtų mokamas dalimis ir nemokamos netesybos. Todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad 2007-10-31 susitarimas buvo visiškai nenaudingas ieškovei. Ieškovė taip pat teigia, kad ieškovė įsipareigojo sumokėti ieškinio sumą kaip kompensaciją už nepatiektas drožles, nors tokia kompensacija nebuvo numatyta sutartyje, be to, sutartis būtų pasibaigusi po dviejų mėnesių. Argumentai vertintini nepagrįstais. Ieškovei nevykdant sutarties du mėnesius iki sutarties termino pasibaigimo atsakovė būtų turėjusi teisę konstatuoti esminį sutarties pažeidimą (CK 6.217 str. 1 d.), vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.218 str. 1 d. pagrindu ir pareikalauti nuostolių, atsiradusių dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (CK 6.221 str.) ne pagal sutartį, o pagal įstatymą, ir tie nuostoliai, sprendžiant pagal byloje pateiktas kuro pirkimo kainas nagrinėjamu laikotarpiu, tikėtina, būtų buvę ženkliai didesni.

Atsakovei, kuri buvo verslininkė ir pinigų gavėja pagal susitarimą, buvo pareiga domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Rašte atsakovei ieškovė yra pripažinusi, kad darbų apimtys sumažėjo, tačiau vien iš to spręsti, kad ieškovė yra nemoki atsakovei nebuvo faktinio pagrindo. Tuo labiau, esant nurodytoms aplinkybėms, nebuvo pagrindo pagrįstai manyti, kad ginčijami aktai pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises. Ieškovė nenurodo ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovę atstovavę asmenys atsakovei atskleidė informaciją apie gresiantį bankrotą bei apie tai, kad dėl lėšų stygiaus ji neturi teisės atsiskaityti su atsakove, nes yra pirmesnės eilės kreditorių. Nemokumo situacijos tuo metu bendrovėje nebuvo, nes pagal VĮ „Registrų centras“ viešai skelbiamus UAB „Balmeto medis“ balanso duomenis 2007-12-31 dienai matyti, kad ieškovė turėjo virš 14 mlj vertės į balansą įrašytą turtą, o pradelsti įsiskolinimai ir skolos buvo 6,5 mlj Lt. Bankroto byloje esantis kreditorių sąrašas su pradelstų įsiskolinimų atsiradimo datomis patvirtina, kad jie atsirado 2008-07-01 – 2009 metais, veikla buvo sustabdyta tik 2008 metų gruodžio mėnesį, t. y. beveik po dviejų metų (1 t., b. l. 2-3, 23-25, 74-76). Todėl atsakovė, net ir patikrinusi viešuosius registrus , būtų įsitikinusi, kad ieškovė ginčijamų aktų sudarymo dienai yra moki. Ieškovei bankroto byla iškelta tik po dviejų metų ir ne dėl to, kad buvo sudaryti ginčijami aktai, o dėl sunkmečio, pasikeitimo rinkose ir gamybos apimčių sumažėjimo. Todėl atsakovei nebuvo jokio pagrįsto pagrindo manyti, kad 2007 metais sudaromi ginčijami aktai yra neteisėti. Tai, kad žymiai vėliau ieškovės finansinė padėtis pablogėjo, kad ji tapo nemoki ir bendrovės vadovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, nes ieškovės ieškinio faktiniu pagrindu nurodytos aplinkybės turėjo egzistuoti ginčo aktų sudarymo dienai. Taigi, atsakovė yra sąžininga sutarties šalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, pasisakydamas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, yra konstatavęs, kad civilinėje byloje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 4.26 str. 3 d.), kuris reiškia, kad kiekvienas įgijėjas laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti nesąžiningumo, jeigu įstatyme nepreziumuojamas konkretaus subjekto nesąžiningumas. Tokia nesąžiningumo prezumpcija actio Pauliana atveju yra CK 6.67 straipsnyje nustatytais atvejais. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai yra nuginčijamoji prezumpcija (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. su J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006, 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2008, kat. 35.6.1). Šioje byloje neįrodinėjama, kad yra CK 6.67 str. numatyta atsakovės nesąžiningumo prezumpcija.

Iš PVM sąskaitų-faktūrų, atsakovės kuro pirkimo suvestinės kainų matyti, kad 2007 metais atsakovė nupirko virš 87 tūkst. erdm kuro (pjuvenų, medžio drožlių, skiedrų) savo gamybos procesui užtikrinti iš kitų tiekėjų mokėdama nuo 10 Lt iki 46 Lt/erdm arba vidutiniškai po 28,61 Lt/erdm (b. l. 70-89, 134-139, 189). Iš šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų bei tiekiamos šilumos energijos tarifų suvestinės 2003-2007 metais matyti, kad ieškovei šilumos energiją atsakovė visada pardavė mažesne kaina negu vidutinis šilumos energijos tarifas Lietuvoje ir daugeliu laikotarpių pigiau negu kitiems šilumos energijos pirkėjams mieste (b. l. 140). Atsakovės direktorius nurodė, kad, atsižvelgiant į atstumą iki ieškovės energiją naudojančių vidaus tinklų, ieškovei pardavimo kaina buvo palankesnė būtent dėl to, kad ieškovė pigesne kaina pardavė atsakovei medienos drožles šilumos energijos gamybai, ir tai atitinka šioje byloje surinktų įrodymų viseto turiniui. Ieškovė pripažįsta, kad yra verslininkė ir šilumos energiją pirko bei vartojo verslo tikslais (b. l. 125). Todėl šalių teisinių santykių nereglamentuoja vartotojų, kurie prekes ir paslaugas perka asmeninais tikslais, teises ir pareigas reglamentuojančios teisės normos. Byloje neginčijama, kad ieškovė pagal sutartį nepardavė atsakovei 79 638 erdm kuro. Vidutinė žaliavos pirkimo kainą pagal byloje pateiktus virš minėtus įrodymus perkant kurą iš kitų tiekėjų būtų 28,61 Lt ir nuostoliai būtų sudarę 1 880 253 Lt. Iš paskaičiavimo matyti, kad šiuo atveju nuostoliai apskaičiuoti kaina imant 8.23 Lt (b. l. 189). Atsakovė negalėjo žinoti, kad ieškovė po 3 metų ginčys minėtoje sutartyje nurodytą kainą, todėl nepagrįstai ieškovės atstovas teigia, kad atsakovė sąmoningai pateikia duomenis apie nepagrįstai dideles kuro kainas mokėtas kitiems tiekėjams. Esminės šalių nelygybės faktų nenustatyta (CK 6.228 str.). Ginčijamų aktų sąlygos atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.). Ieškovė pačios sutarties, kurios pagrindu sudarytas ir ginčijamas jos nutraukimo aktas, neginčija.

Šalies argumentai

Ieškovė juridiniu ieškinio pagrindu taip pat nurodo, kad tiek susitarimas dėl sutarties nutraukimo, tiek skolų suderinimo aktas buvo pasirašyti be teisinio pagrindo, todėl jie yra prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, teisei ir gerai moralei (CK 1.81, 1.82 str.). Teismo nuomone, šis ieškinio pagrindas byloje esančių įrodymų pagrindu taip pat nenustatytas.

Pagal CK 1.81 str. 1 d., viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką pažeidžiančių niekinių sandorių institutas yra skirtas viešojo intereso, t. y. ne tik privačiam asmeniui, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių, apsaugai. Įstatymuose nepateikiama sąvokos „viešoji tvarka” apibrėžties. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ši sąvoka aiškinama kaip apimanti pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133; 2006-01-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2007-03-19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007). Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009). Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu, kad šalių ginčas kildinamas iš civilinių teisinių santykių. Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, todėl teisės subjektai paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Tam, kad būtų apginti pamatiniai visuomenės interesai, valstybė įsikiša į privačius santykius juos reguliuodama imperatyviai - nustatydama elgesio taisykles, kurių civilinių santykių dalyviai privalo laikytis. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas inter alia pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 str.), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Kiekviena sutarties šalis, būdama sutartinių santykių dalyvė, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str.). Sutarties laisvė ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 str. 1 d.). Jeigu sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, šalių teisė savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas ribojama tiek, kiek jos nustatytos imperatyviu reguliavimu (CK 6.156 str. 4 d.). Ieškovė ieškinyje nenurodyta ir byloje neįrodyta, kokios konkrečiai ginčo aktų sudarymo metu galiojusios imperatyvios teisės normos ar CK 1.2 str., 1.5 str., 6.200 str., nurodyti teisės principai sudarant ginčijamus aktus buvo pažeisti.

Teismo nuomone, neįrodytas ir CK 1.82 str. nurodytas ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindas. Iš aplinkybių faktiniam šio sandorio negaliojimo pagrindui įrodyti nurodyta, kad sandoris buvo nenaudingas ieškovei ir kad jis prieštaravo privataus juridinio asmens tikslams. Dėl argumento apie sandorio nenaudingumą jau pasisakyta virš teismo sprendime. CK 1.5 str. įtvirtinti minėti principai reikalauja, kad ir juridinio asmens valdymo organo nariai (CK 2.81 str. 4 d.) elgtųsi taip, kad jų veiksmai atitiktų juridinio asmens interesus ir nepažeistų juridinio asmens veiklos teisėtumo reikalavimų. Byloje nesurinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti ieškovės valdymo organo narių veiklos neteisėtumą, patvirtinti teisingumui bei sąžiningumui priešingus sandorių tikslus, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčijamus aktus niekiniais ir negaliojančiais pagal CK 1.82 str., 1.91 str. 1 d.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė prašomą priteisti sumą gavo be teisinio pagrindo. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nepagrįstai numatytas išimtis (CK 6.237 str. 1 d.). Tačiau, kaip jau virš minėta, šiuo atveju atsakovė minėtą sumą gavo minėtų šalių sudarytų ginčijamų aktų pagrindu, o ne be teisinio pagrindo.

Tai, kad atsiskaitymų žiniaraštyje ir kituose dokumentuose yra įrašų „bauda už sutarties nutraukimą“, „bauda pagal susitarimą“, „bauda pagal sutartį“ ir pan. (b. l. 32, 33, 90) esminės reikšmės šiai bylai neturi, nes tai yra specialių žinių neturinčių asmenų įrašai ne pagrindiniuose dokumentuose, o faktinės byloje nustatomos pagal byloje esančių įrodymų visumos turinį ir jų prasmę atsižvelgiant į virš minėtas įrodymų vertinimo taisykles.

Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-224-544-2010 dėl BUAB „Balmeto medis“ bankroto yra pareikštas AB „Simega“ kreditorinis reikalavimas 181 037,50 Lt sumai (2 t., b. l. 189), tačiau jo teisėtumas ir pagrįstumas administratoriaus buvo ginčijamas šios bylos ieškinyje nurodytu pagrindu (2 t., b. l. 96-97, 180-181). Todėl 2009-11-27 teismo nutartimi šio klausimo nagrinėjimas buvo perduotas nagrinėti žodinio proceso tvarka (2 t., b. l. 174-176), o 2009-12-16 teismo nutartimi klausimo nagrinėjimas sustabdytas iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje (2 t., b. l. 198-200). Teismo sprendimui šioje byloje įsiteisėjus minėtas klausimas bus išspręstas bankroto byloje, todėl šioje byloje jis yra paliekamas nenagrinėtu CPK 296 str. 1 d. 4 p. pagrindu, kuris numato, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Kadangi ieškinys atmetamas, tai atmetamas ir išvestinis reikalavimas priteisti iš atsakovės įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. pagrindais.

Kadangi ieškinys atmetamas, o ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą, tai, vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 2 d., iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisiama 14,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 1a). Atsakovę byloje atstovavo advokatas Zenonas Naus, kuriam atsakovė už teisines paslaugas šioje byloje sumokėjo 5184,85 Lt (b. l. 53, 190-192). CPK 98 str. 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Pagal teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 p., už atsiliepimo surašymą rekomenduojamas taikyti koeficientas yra 3, už tripliką – 1.75, už kitus dokumentus – 0.12, vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15, ir tai sudaro 4496 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato (advokato padėjėjo) teisinę pagalbą maksimalius dydžius, taip pat į tas aplinkybes, kad ieškovo atstovas dalyvavo pirmosios instancijos teisme 5 val., kad bylos apimtis nėra didelė, taip pat į teisės taikymo keliamų klausimų pobūdį, į tai, kad ieškovė yra bankrutuojantį įmonė, daro išvadą, kad yra pagrindas nustatyti atsakovei priteistino užmokesčio už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme dydį 3000 Lt (CPK 98 str. 1 d., 2 d.).

Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 4 d.).

Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 262 str., 263 str., 268 str., 270 str., 296 str. 1 d. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Ieškinį dalyje dėl 2004-04-01 susitarimo dėl sutarties nutraukimo, 2008-12-02 skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiais, 301 453 Lt skolos ir palūkanų priteisimo atmesti.

Ieškinį dalyje dėl atsakovės AB „Simega“ neįtraukimo į kreditorių sąrašą su 181 037,50 Lt finansiniu reikalavimu palikti nenagrinėtą.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Balmeto medis“ (į. k. 111457987): į valstybės biudžetą 14 (keturiolika) Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; atsakovei AB „Simega“ (į. k. 164780489) – 3000 (tris tūkstančius) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti šioje byloje Nr. 2-365-544-10 (Nr. 2-1181-544-09) 2009-12-04 Panevėžio apygardos teismo nutartimi AB „Simega“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos Apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.

Teisėja Ramunė Čeknienė