- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-07
- Bylos Nr.
- e2-1651-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00896-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės NFQ Technologies
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės NFQ Technologies atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės Vokietijos bendrovės Socca 360 GmbH priteisti skolą už suteiktas paslaugas.Nurodė, kad paslaugas pagal sutartį atsakovei teikė ieškovės registruotos buveinės vietoje, kurioje ieškovės suformuota komanda įgyvendino atsakovės užsakymą dėl informacinių technologijų paslaugų teikimo. Ieškovė ieškinį reiškia pagal savo buveinės vietą vadovaudamasi 2012 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselis I) 7 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį.Teismas, susipažinęs su ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais, šalių sutartinius santykius kvalifikavo kaip žodinę rangos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 str. 1 d., 6.645 str. 1 d., 1.71 str. 1.72 str., 1.77 str.), kadangi šalys buvo sutarusios ne tik dėl paslaugų teikimo, bet ir dėl konkretaus darbo rezultato – programos, pritaikytos konkretiems atsakovės poreikiams (t. y. sistemos), įdiegimo.Teismas sprendė, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti išimties iš reglamento Briuselis I 4 straipsnyje įtvirtinto bendrojo teismingumo ir ieškinys turėtų būti reiškiamas valstybėje narėje, kurioje yra registruota atsakovės buveinė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB NFQ Technologies atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Šalių sutarties pobūdis, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, nėra reikšmingas, kadangi reglamento Briuselis I 7 straipsnio 1 dalyje b) papunkčio prasme paslaugų sutartimi yra laikomos visos sutartys, kurių pagrindu yra teikiamos paslaugos, nepriklausomai nuo to, ar yra sukuriamas koks nors rezultatas. Pagal Reglamento Briuselis I 7 straipsnio 1 dalį jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į konkrečios prievolės, dėl kurios vykdymo reiškiamas ieškinys, įvykdymo vietą. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės prievolė sumokėti turėjo būti vykdoma Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantės ieškinį atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 str.) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi 2012 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuris taikomas teismo procesui, pradėtam 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau.Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnyje nurodyta bendra taisyklė, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės gali būti taikomos ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Viena iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių yra nurodyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalyje ir apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė, jurisdikciją pagal tuo pagrindu pareikštą ieškinį turi ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (7 str. 1 d. a punktas). Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b punkte pateikiama autonominė prievolės įvykdymo vietos samprata, kai kalbama apie prekių pardavimą ir paslaugų teikimą. Pagal šį punktą, jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos, teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio galima daryti išvadą, kad teismas, sutartį iš kurios kilęs ginčas kvalifikavęs rangos sutartimi ir tuo pagrindu atsisakęs taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos tik šio straipsnio 1 dalies b punkte įvardytoms sutartims, tačiau tokį aiškinimą paneigia Reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktas, pagal kurį, jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas.Reglamentas nepateikia autonominės prievolės vykdymo vietos sąvokos sutartims, nepatenkančioms į Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį. Teisingumo Teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad nustatant prievolės įvykdymo vietą, reikia atsižvelgti į tą vietą, kuri užtikrina glaudžiausią ryšį tarp sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1238-186/2015).Kaip matyti iš kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų – elektroninio susirašinėjimo, šalys 2015 m. balandžio mėnesį sudarė susitarimą dėl informacinių technologijų paslaugų teikimo įgyvendinant atsakovės vykdomą projektą, skirtą futbolo žaidimo analizei. Ieškovė pradėjo teikti sutartas paslaugas ir pagal susitarimą už kiekvieno etapo metu suteiktas paslaugas teikė atsakovei sąskaitas faktūras, kurių, ieškovės teigimu, atsakovė neapmokėjo. Ieškinys byloje reiškiamas dėl piniginės prievolės, kylančios iš sutarties, vykdymo.Remiantis bendrosiomis nuostatomis dėl prievolių vykdymo ir jų nevykdymo teisinių pasekmių piniginės prievolės įvykdymo vieta yra kreditoriaus gyvenamoji vieta (CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė sumokėti už suteiktas paslaugas kyla Lietuvoje, kadangi ieškovė yra registruota Kaune, atsakovė turėjo sumokėti į Lietuvoje veikiančiame banke ieškovės atidarytą banko sąskaitą. Taigi, apeliantė pagrįstai teigia, kad ieškinys gali būti pareikštas Lietuvos Respublikos teismuose vadovaujantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sąvoka „paslaugų teikimas“ pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą yra autonominio aiškinimo dalykas. Paslaugų teikimas pagal šį punktą turėtų būti suprantamas kaip visų rūšių komercinių paslaugų teikimas, t .y. paslaugos, teikiamos rangos, pavedimo, tarpininkavimo ir kreditavimo sutarčių pagrindu. Iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų matyti, kad paslaugos atsakovei buvo teikiamos Lietuvoje, ieškovės buveinės vietoje. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą pagal kompetenciją perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.