Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Z. P., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Neblaivumo patikros žurnalo išrašu, iš kurio matyti, kad A. P. buvo 2023 m. lapkričio 19 d. nustatytas 2,73 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 34).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2479/2023 (02) nurodyta, jog A. P. konstatuotos ekchimozės (poodinės kraujosruvos) veide, pečių srityse, dešiniame žaste, kairėje alkūnėje, krūtinėje, plaštakose, odos nubrozdinimai veide, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar įrankiais, kurių savybių detalizuoti pagal turimus duomenis negalima, galimai griūnant nuo laiptų ir kontaktuojant kūnui su kietais daiktais. Sprendžiant pagal morfologinius išorinių sužalojimų požymius, jie padaryti 2-5 parų laikotarpyje iki apžiūros. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje ir tiriamojo nurodytam traumos laikui ir nurodytoms traumos aplinkybėms, nėra. Konstatuoti mechaniniai sužalojimai atspindi nemažiau 12 nurodytų kūno sričių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais ar įrankiais. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 9 punktu dėl konstatuotų sužalojimų A. P. nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 63-66).?

Papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad apžiūrėta laiptinė, esanti (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu pro rakinamas lauko duris užeinama į namo laiptinę ir laiptais užlipama į ketvirtą aukštą, kur priekyje matomos šviesios spalvos medinės durys, dešinėje pusėje matomos durys, pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini). Ketvirto aukšto laiptinės aikštelė yra 1,2 m pločio, 2,8 m ilgio. Priešais buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris esančių laiptų pakopos plotis 1,1 m. Pravirų buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų plotis nuo sienos – 78 cm (1 t., b. l. 166-174).

Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad buvo atliekamas parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu buvo tikrinami nukentėjusiojo A. P. parodymai. Nukentėjusiajam A. P. pasiūloma parodyti - kaip, kada, kur, kokiu būdu ir tvarka viskas įvyko, apie ką jis davė parodymus liudytojo apklausos metu. Nukentėjusysis A. P. sutinka ir pareigūnams parodo (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį namą Nr. (duomenys neskelbtini). A. P. nurodo eiti į pirmą laiptinę iš kairės, kilti liftu į ketvirtą aukštą. Pakilus į ketvirtą aukštą, nukentėjusysis parodo medines duris, priešais laiptus vedančius žemyn, tada jis parodo kaip paskambinus jam durų skambučiu, jas atidaro kaimynas Z. P.. Tęsiant parodymų patikrinimą, A. P. nurodo, kad Z. P. išeina iš buto, o jis stovi aikštelės pakraštyje prie laiptų, ranka laikydamasis už turėklo. Toliau A. P. parodo, kad Z. P. jam trenkia kaire ranka į dešinį skruostą, po to, dešine ranka ir kairį skruostą ir ta pačia dešine ranka stumteli jį į petį. Tada nukentėjusysis nurodo, kad jis apsisuka ir krenta priekiu laiptais žemyn iki apatinės aikštelės. Nukentėjusysis parodo, kad visą laiką Z. P. jį matė ir stebėjo per praviras duris, tik vėliau jas uždarė (1 t., b. l. 176-182).

Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad buvo atliekamas parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu buvo tikrinami kaltinamojo Z. P. parodymai. Kaltinamajam Z. P. pasiūloma parodyti - kaip, kada, kur, kokiu būdu ir tvarka viskas įvyko, apie ką jis davė parodymus įtariamojo apklausos metu. Z. P. sutinka ir parodo namą, kuriame įvyko konfliktas. Nurodo eiti į (duomenys neskelbtini) gatvėje, namo Nr. (duomenys neskelbtini) pirmą laiptinę iš kairės ir kilti į ketvirtą aukštą, kur yra jo butas Nr. (duomenys neskelbtini). Namo ketvirtame aukšte, viduryje matomos medinės durys. Z. P. nurodo, kad čia gyvena. Pasiūlius papasakoti ir parodyti aplinkybes apie įvykusį konfliktą, šis parodo, kad kaimynui paskambinus į buto duris, šis jas atidarė. Z. P. parodo, kurioje vietoje jis stovėjo bei nurodo, kurioje vietoje stovėjo kaimynas A. P.. Tęsiant parodymų patikrinimą, kaltinamasis Z. P. parodo kaip A. P. suima už durų ir neleidžia jų uždaryti, toliau parodo, kad kaire ranka jį pastūmė, kaimynas viena koja nužengė ir paleido duris, po to įtariamasis duris uždarė. Kas vyko toliau nematė, nes nežiūrėjo (1 t., b. l. 183-187).

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs ir įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje pareikštas kaltinimai Z. P. nepasitvirtino.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpciją, kuri reiškia tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, tai yra tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Taigi, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra, poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Šis nusikaltimas yra tyčinis, tai yra, asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

Šioje byloje Z. P. kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas dėl to, kad jis tyčia kumščiu du kartus sudavė į veido sritį nukentėjusiajam A. P. ir jį pastūmė, po ko šis prarado pusiausvyrą ir nukrito nuo laiptų, dėl ko patyrė sužalojimus, pasireiškusius ekchimozėmis (poodinėmis kraujosruvomis) veide, pečių srityse, dešiniajame žaste, kairėje alkūnėje, krūtinėje, plaštakose, odos nubrozdinimais veide, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, tai yra, sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaltinamasis savo kaltės nepripažino ir teigia, kad jis jokių smūgių į veido sritį nukentėjusiajam nesudavė, o jį pastūmė norėdamas uždaryti duris, tai yra nesiekė sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos, o tik norėjo, kad nukentėjusysis pasitrauktų nuo jo buto durų.

Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-95-648/2021 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. P. ir kaltinamasis Z. P. yra pažįstami, kaimynai, gyvenantys toje pačioje laiptinėje (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną tarp jų kilo konfliktas dėl galimai keliamo Z. P. triukšmo, tai yra nukentėjusysis A. P. nuėjo pas savo kaimyną kaltinamąjį Z. P., būdamas neblaivus, kai jam įvykio dieną nustatytas 2,73 promilių girtumas, ir prašė kaltinamojo netriukšmauti. Kaip parodė kaltinamasis, nukentėjusysis įsikibo į jo buto duris, todėl jis, siekdamas jas uždaryti, pastūmė nukentėjusįjį. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 2479/2023 (02), jog A. P. nustatyti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar įrankiais, kurių savybių detalizuoti pagal turimus duomenis negalima, galimai griūnant nuo laiptų ir kontaktuojant kūnui su kietais daiktais (1 t., b. l. 63-66), tačiau kaip paaiškino teisiamojo posėdžio metu specialistas D. B., nukentėjusiajam padarytų sužalojimų nėra galimybės atskirti – tai yra atskirti tuos, kurie galimai padaryti suduodant smūgius į veido sritį, nuo tų, kurie patirti nugriuvus nuo laiptų. Nukentėjusiojo patirti sužalojimai nebūdingi patirtiems sudavus stiprų smūgį, ką teigia nukentėjusysis, to negalėjo patvirtinti ir specialistas. Pažymėtina, kad konflikto, kilusio tarp kaltinamojo Z. P. ir nukentėjusiojo A. P., jokie asmenys nematė, tiek nukentėjusiojo žmona S. P., tiek liudytoja kaimynė I. K. į įvykio vietą atėjo jau po įvykio, todėl negali patvirtinti ar nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai į veidą. Nesant jokių kitų neabejotinų įrodymų, kad nukentėjusiajam kaltinamasis sudavė smūgius, ši kaltinime nurodyta aplinkybė negali būti pripažinta kaip įrodyta.

Teismo vertinimu, tai, kad Z. P. neveikė tiesiogine tyčia, o veikė neatsargia kaltės forma, patvirtina tai, kad nebuvo jokio plano nusikalstamai veikai įvykdyti sukūrimo, nes pats nukentėjusysis atėjo į kaltinamojo namus, kaltinamasis nesudarė sąlygų, tokių kaip pavyzdžiui nuošalesnės ir kitaip pavojingos nukentėjusiajam vietos parinkimas, kad būtų galima nepastebėtam panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Nukentėjusysis pats atėjo pas kaltinamąjį aiškintis dėl triukšmo, be to, įvykio metu buvo ir labai neblaivus. Kaltinamasis atidaręs savo buto duris matė, kad laiptinės aikštelėje neblaivus nukentėjusysis stovėjo ant paskutinės laiptų pakopos, kuri kaip matyti iš pakartotinės įvykio vietos apžiūros, yra pakankamai siaura, prie pat laiptų krašto. Dėl to, atsižvelgus ir tai, kad pats kaltinamasis matė, koks sunkiai neblaivus yra nukentėjusysis, kilusio tarp jų žodinio konflikto metu ir tokiame jo kontekste, kaltinamasis turėjo įvertinti, kad jo veiksmai – pastūmimas gali sukelti atitinkamus padarinius, tai yra, kad nukentėjusysis gali praradęs pusiausvyrą nugriūti ir galimai susižaloti, tačiau kadangi nusikalstamą veiką padaręs asmuo to nenumatė, kad dėl jo veikimo (pastūmimo) gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, galima neabejotinai padaryti tik išvadą apie tai, kad jis tik pagal veikos aplinkybes (sunkiai neblaivus nukentėjusysis, svirduliuojantis, stovintis ant viršutinės siauros laiptų pakopos) ir savo asmenines savybes (turintys didelę gyvenimišką patirtį, nuolat gyvenantis tame name, nuolat besinaudojantis ta pačia laiptine) galėjo ir turėjo tai numatyti. Tačiau tai tik patvirtina, kad kaltinamasis veikė neatsargia kaltės forma, veiką padarydamas dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik esant tyčiniai kaltės formai, o nustačius, kad nusikalstama veika padaryta neatsargia kaltės forma, turėtų būti atitinkamai perkvalifikuotas, tačiau BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik esant nesunkiam sveikatos sutrikdymo laipsniui, o šiuo konkrečiu atveju – nukentėjusiajam A. P. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Įvertinus tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta subjektyviosios nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 139 straipsnio 1 dalyje, tačiau nenustatyta objektyviosios pusės požymių – padarinių, tai yra nukentėjusiajam A. P. nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas – nežymus sveikatos sutrikdymas – nesiekia sveikatos sutrikdymo laipsnio, nuo kurio gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Konstatuotina, kad šioje byloje, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nėra pakankamai pagrindo išvadai, jog kaltinamojo Z. P. veiksmuose buvo tyčia sutrikdyti nukentėjusiojo A. P. sveikatą. Pažymėtina, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kaip ir šioje byloje dėl suduotų smūgių nukentėjusiajam, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).

Bylos nagrinėjimo metu surinktus anksčiau aptartus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertinus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas vertinimo taisykles, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nesant kaltinamojo Z. P. veikoje BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių - subjektyviosios pusės - tyčios, konstatuotina, kad Z. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl to jis dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 140 straipsnio dalyje, išteisinamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Pagal BPK 115 straipsnio 3 dalį, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. P. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė jam iš kaltinamojo Z. P. priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (1 t., b. l. 53). Įvertinus tai, jog Z. P. šioje baudžiamojoje byloje išteisintas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas.).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: 2 kompaktiniai diskai, esantys byloje (1 t., b. l. 155, 188), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301- 302 straipsniais, 303 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 304 – 305 straipsniais, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Z. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2 (du) kompaktinius diskus, esančius byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.