Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Z. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. pareikštą civilinį ieškinį nuspręsta palikti nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Z. P. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad jis 2023 m. lapkričio 19 d. apie 14 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu du kartus sudavė į veido sritį nukentėjusiajam A. P. ir jį pastūmė, po ko šis prarado pusiausvyrą ir nukrito nuo laiptų, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį ekchimozėmis (poodinėmis kraujosruvomis) veide, pečių srityse, dešiniajame žaste, kairėje alkūnėje, krūtinėje, plaštakose, odos nubrozdinimais veide, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje.

II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimų byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

6. Iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus (toliau – Prokuroras) apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytų išvadų atitiktimi faktinėms bylos aplinkybėms ir teigiama, jog Z. P. atžvilgiu turi būti priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Prokuroro apeliacinio skundo argumentais, baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai nusprendė Z. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

8. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl neatsargios kaltės formos

9. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, išteisindamas Z. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, įrodymus vertino neišsamiai, selektyviai, suteikdamas prioritetą išteisintojo parodymams, kurie prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir visiškai nesivadovavo nukentėjusiojo A. P. parodymais, dėl to padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl Z. P. išteisinimo yra racionalūs, logiški, jų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Taigi, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kauno apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodė Prokuroras, neturi. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

11. Viso proceso metu Z. P. nesutiko su jam inkriminuota nusikalstam veika, teigdamas, kad jo kaimynas A. P. atėjo pas jį nurodydamas, kad pas jo namuose triukšmaujama. Kaimynas neleido jam uždaryti buto durų, todėl jis kaire ranka pastūmė kaimyną, kad galėtų uždaryti buto duris. Tai yra išteisintasis teigė, kad neturėjo tyčios sužaloti kaimyno, o jo veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiojo patraukimą nuo buto durų, kad jas galėtų uždaryti. Nors pats nukentėjusysis teigia, kad jam buvo suduoti smūgiai, tačiau šių parodymų nepatvirtina bylos medžiaga.

12. Kaltinime nurodytų aplinkybių – Z. P. A. P. dviejų suduotų smūgių bei pastūmimo, jokie asmenys nematė. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja S. P. nurodė, kad kaltinime nurodytos dienos išvakarėse Z. P. iki trečios valandos nakties triukšmavo, o ryte pradėjo stumdyti baldus. Jos vyras A. P. nuėjo į parduotuvę ir nusipirko alaus, išgėrė, kad nusiramintų. Vėliau liudytoja pamatė, kad jos vyras eina iš namų pas Z. P. pasikalbėti. Liudytoja išgirdo sutuoktinio riksmą, išbėgo į koridorių ir pamatė kruviną A. P., jau buvo atėję ir kaimynai. Jos vyras jai sakė, kad jį sumušė ir nustūmė nuo laiptų. Liudytoja I. K., gyvenanti toje pačioje laiptinėje, apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, jog paties įvykio nematė, įvykio metu telefonu kalbėjo su kaimyne S. P.. Ji išgirdo didelį garsą ir labai garsiai rėkiantį nukentėjusįjį. Kadangi liudytoja yra bendrosios praktikos slaugytoja, nubėgo pasižiūrėti ir pamatė, kad A. P. guli tarp trečio ir ketvirto aukšto laiptinėje, jis rėkė, jam kraujavo iš burnos, jis gulėjo susirietęs, sakė, kad skauda.

13. Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog A. P. konstatuotos poodinės kraujosruvos veide, pečių srityse, dešiniame žaste, kairėje alkūnėje, krūtinėje, plaštakose, odos nubrozdinimai veide, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje padaryti kietais bukais daiktais ar įrankiais, kurių savybių detalizuoti pagal turimus duomenis negalima, galimai griūnant nuo laiptų ir kontaktuojant kūnui su kietais daiktais. Konstatuoti mechaniniai sužalojimai atspindi nemažiau 12 nurodytų kūno sričių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais ar įrankiais (1 t., b. l. 63-66). Specialistas D. B., kuris atliko aukščiau aptartą specialisto išvadą, apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apžiūrint A. P., specialistui labiausiai tikėtina, kad buvo nugriuvimas ar ridenimasis, čiuožimas, nes daug sužalojimų, kurie turi dinaminio poveikio vaizdą. Kai yra daug sužalojimų, jie visi yra to paties laiko, atskirti, kuris pirmesnis – neįmanoma, jie visi panašaus pobūdžio. Specialistas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo ne vienmomentinis griuvimas laiptais, žemėjančia erdve, todėl iš principo skirtumo didelio, ar žmogus buvo pastumtas lengvo pastūmimo, ar pats nukrito nuo laiptų nebus. Šiuo atveju, iš išvadoje nustatytų sužalojimų negalima įvertinti, kuris variantas buvo.

14. Siekiant inkriminuoti nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnyje būtina nustatyti šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius. Esminiam subjektyviosios pusės požymiui – kaltei yra būdinga tyčinė kaltės forma. Tai yra kaltininkas supranta, kad smurtauja prieš kitą asmenį, numato pavojingas tos veikos pasekmes ir jų nori. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog A. P. buvo sužalotas tuo metu, kai krito nuo laiptų. Šio kritimo priežastį skirtingai aiškina išteisintasis ir nukentėjusysis. Kaip jau buvo nurodyta, siekiant asmenį nubausti pagal nurodytą straipsnį, būtina įrodyti, jog asmuo norėjo panaudoti smurtą ir siekė kitam asmeniui sukelti fizinį skausmą, ar jį sužaloti. Z. P. pateiktame kaltinime nurodoma, jog tyčia sudavė du smūgius į veido sritį nukentėjusiajam, tačiau visos proceso metu nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių Z. P. tyčia sužaloti kaimyną. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo proceso metu išteisintasis teigė, jog jis stumtelėjo nukentėjusįjį siekdamas uždaryti buto duris. Jis matė, kad A. P. laiko buto duris, todėl siekdamas, kad jis leistų uždaryti jas, stumtelėjo kaimyną. Nors nukentėjusysis teigia, kad jam buvo suduoti du smūgiai į veido sritį, šių aplinkybių nepatvirtina bylos medžiaga. Byloje apklaustas specialistas nurodė, kad labiausiai tikėtina, kad padaryti sužalojimai atsirado dėl nugriuvimo ar ridenimosi, čiuožimo. Galėjo būti smūgis ir po to nukentėjusysis griūti, galėjo ir nebūti smūgio, galėjo griūti ir be smūgio. Kadangi pačias griuvimo aplinkybes matė, tik patys įvykio dalyviai, o specialisto išvada nepatvirtina smūgių sudavimo, tad laikytina, kad byloje esantys įrodymai labiau patvirtina išteisintojo nurodytas įvykio aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, jog Z. P. veiksmai neturėjo tyčios sužaloti kitą asmenį, o buvo nukreipti pašalinti kliūtį ir uždaryti buto duris. Atitinkamai nustačius Z. P. tyčią, akivaizdu, jog jis neturėjo ketinimų sužaloti kaimyną, jis tik norėjo uždaryti duris, o tam trukdė stovintis A. P., todėl pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio sudėties.

16. Atsižvelgiant į aukščiau aptartus proceso dalyvių bei specialisto parodymus, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vis dėlto nėra jokių neabejotinų įrodymų, kad Z. P. A. P. sudavė du smūgius, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ši kaltinime nurodyta aplinkybė negali būti pripažinta kaip įrodyta.

Dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nesivadovavo nukentėjusiojo parodymais. Kaip jau buvo nurodyta, apie pačiame įvykyje dalyvavo tik išteisintasis ir nukentėjusysis, kurių parodymai yra skirtingi. Tokiu atveju priimant sprendimą būtina remtis kita bylos medžiaga, kuri patvirtintu vienas, ar kitas nurodomas aplinkybes. Šiuo atveju, kaip jau buvo nurodyta, nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina bylos medžiaga. Specialisto paaiškinimai labiau atitinka Z. P. nurodomas įvykio aplinkybes, todėl konstatuota, jog jo nurodomos aplinkybės yra labiau tikėtinos. Taip pat aukštesnysis teismas vertindamas A. P. parodymų patikimumą pažymi, jog iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusiajam 2023 m. lapkričio 19 d. 15.21 val. nustatytas 2,73 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 34), tai yra sunkus girtumas. Kaltinime nurodyta nusikalstama veika padaryta apie 14.50 val., tai reiškia įvykio laiku nukentėjusysis buvo sunkaus girtumo būklėje. Nekyla abejonių, kad tokia asmens būklė gali turėti įtakos ne tik jo gebėjimui tiksliai prisiminti visas aplinkybes, bet ir gebėjimui tvirtai išsilaikyti ant kojų, reaguoti į esamą situaciją. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo suteikti didesnį patikimumą nukentėjusiojo parodymams, kai jo nurodomos aplinkybės nėra patvirtintos kita bylos medžiaga.

18. Taigi, atsižvelgdama į baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinį bei į jų įrodomąją reikšmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados, kad specialisto išvadoje A. P. konstatuoti sužalojimai atsirado būtent dėl Z. P. tyčinių veiksmų. Aukščiau šioje nutartyje išdėstyti argumentai kelia pagrįstas abejones ne tik dėl nustatytų A. P. sveikatai padarinių kilimo priežasties, bet ir dėl Z. P. veikimo, t. y., kad jis du kartus trenkė nukentėjusiajam į veidą. Pažymėtina, jog be nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės S. P. parodymų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie leistų besąlygiškai konstatuoti Z. P. neteisėtą veikimą prieš nukentėjusįjį. Taigi, nagrinėjamu atveju, priešingai nei Prokuroras nurodo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo išvadai, jog Z. P. veiksmuose buvo tyčia sutrikdyti nukentėjusiojo A. P. sveikatą, o būtent, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą išteisinti Z. P., nesant jo veikoje jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl vaizdo įrašų vertinimo

19. Apeliaciniame skunde Prokuroras nurodo, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertinta ir nepasisakyta dėl policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog teismo iniciatyva buvo kreiptasi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) dėl minėtų vaizdo įrašų gavimo. 2024 m. balandžio 29 d. teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėti trys vaizdo įrašai, filmuoti policijos pareigūnų kūno kameromis. Po vaizdo įrašų peržiūros Z. P. parodė, jog buvo stresas, net nesureagavęs policijos pareigūnėms pasakė, kad matė kaip nukentėjusysis nukrito, tačiau iš tikrųjų, nematė, nes jau buvo uždaręs savo buto duris. Pažymėtina, jog šios pozicijos išteisintasis laikėsi viso proceso metu. Dėl aplinkybės, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė dėl minėtų vaizdo įrašų vertinimo baudžiamosios bylos kontekste, aukštesnysis teismas sprendžia, jog minėti vaizdo įrašai buvo peržiūrėti ir ištirti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (kaip minėta anksčiau, 2024 m. balandžio 29 d. teisiamajame posėdyje). Iš vaizdo įrašų turinio matyti, kad juose iš esmės neužfiksuota jokia informacija, kuri pagrįstų Z. P. kaltę. Prokuroras skunde teigia, kad vaizdo įrašuose užfiksuota, kad išteisintasis Z. P. policijos pareigūnėms nurodo, kad stumtelėjo nukentėjusįjį, tačiau byloje ginčo dėl to nėra, nes šias aplinkybes nurodė ir pats išteisintasis.

Dėl civilinio ieškinio

20. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Būtent šiuo pagrindu nagrinėjamu atveju ir buvo išteisintas Z. P., todėl apylinkės teismo sprendimas palikti nenagrinėtą A. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai pagrįstas, jis atitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Pažymėtina, jog priėmus tokį sprendimą, nukentėjusiajam paliekama teisė pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, jei jis mano, kad dėl išteisintojo veiksmų, susijusių su 2023 m. lapkričio 19 d. tarp jo ir Z. P. įvykusiu konfliktu, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir kitas pasekmes, kurios turėtų būti kompensuojamas pinigine išraiška.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

21. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Z. P. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas advokatas Egidijus Milašius. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant Z. P. yra 162,50 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, jog Prokuroro skundas atmetamas ir paliekamas galioti Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. išteisinamasis nuosprendis, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš Z. P. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.