Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui V. D. dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 15 000 Eur piniginę kompensaciją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2008 metų pradėjo gyventi bei vesti bendrą ūkį su atsakovu V. D.. Gyveno su atsakovu kaip vyras ir žmona, t. y. kūrė bendrą gyvenimą kartu ir visą ūkį su buitimi tvarkė kartu, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Atsakovas 2004 metais išsiskyrė su savo žmona ir gyveno vienas sodų bendrijoje „Dituva“, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone. Šį žemės sklype įsigijo 1996 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P 55/96- 3301 pagrindu. Šiame žemės sklype iki pradedant kartu gyventi nebuvo jokio nekilnojamojo turto - namo, kuriame būtų buvę tinkama gyventi. Bendro gyvenimo metu įrengė namą ant šio žemės sklypo. Taip pat pastatė pavėsinę laisvalaikio leidimui, išgrindė takus, vedančius į ūkinį pastatą, prie šulinio bei į gatvę. Bendro gyvenimo name atlikti visi įrengimo darbai tam, kad būtų sukurtos tinkamos sąlygos gyventi - įrengta virtuvė, vonios kambarys, sanitarinis mazgas, miegamasis, laisvalaikio zona. Namas iki šiol nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir jam nėra suteiktas unikalus numeris. Buities reikmėms buvo įsigyti buities apyvokos turtas - šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, dujinė virykle, skalbimo mašina, baldai. Manė, kad su atsakovu juos saisto sutartiniai turtiniai santykiai, kurie atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad ieškovei D. B. ir atsakovui V. D. bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrąja daline nuosavybe priklauso: VĮ Registrų centre neregistruoti statiniai, esantys V. D. nuosavybės teise priklausančiame 0,0060 ha sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, priteisė ieškovei už statinius piniginę kompensaciją; priteisė iš atsakovo V. D. 10 000 Eur piniginę kompensaciją D. B.; priteisė iš atsakovo V. D. 605,00 Eur bylinėjimosi išlaidų D. B. naudai; priteisė iš ieškovės D. B. 112,00 Eur bylinėjimosi išlaidų V. D. naudai. Remiantis įrodymų visuma, t. y. rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, fotomedžiaga, padarė išvadą, kad šalis nuo 2008 m. iki 2015 m. siejo jungtinės veiklos santykiai – nesusituokusios šalys gyveno drauge, kartu tvarkė bendrą ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu kūrė bendrą turtą, siekdami bendrų poreikių į nuosavą būstą patenkinimo. Rašytinės sutarties nebuvimas nesudaro pagrindo nepripažinti šalių jungtinės veiklos santykių, nes tada gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių šalių turtinės teisės liktų neapgintos, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų.Gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas, vienodo tikslo siekimas yra pagrindas pripažinti dalinę nuosavybę į visą ginčo turtą, net ir nepriklausomai nuo to, kurio iš dalininkų lėšomis toks turtas buvo sukurtas ar įgytas. Bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis, bet ir dalyvaujant savo darbu.Byloje nustatęs, kad šalis sieja partnerystės santykiai ir atsakovui neįrodžius, kad ginčo turtą jis įgijo tik savo asmeninėmis lėšomis, teismas, įvertinęs kiekvienos šalies asmenines pastangas bei asmeninį indėlį į bendro turto sukūrimą, pripažino ieškovei ir atsakovui teisę kiekvienam į 1/2 dalį bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. įrengto namo, virtuvės, vonios kambario, sanitarinio mazgo, miegamojo, laisvalaikio zonos, buities apyvokos turto.Teismo vertinimu ieškovė dėl konfliktinės situacijos su atsakovu neturi galimybės de facto valdyti ir naudotis pastarajai priklausančia ginčo gyvenamojo namo, pavėsinės dalimi pagal paskirtį, kitaip tariant, faktiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisės į šio ginčo turto dalį. Nesant galimybės atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteistina piniginė kompensacija.Teismas priteisė ieškovei 10 000 Eur piniginę kompensaciją atsižvelgęs į teisingumo, protingumo kriterijus, į tai, kad nėra galimybės nustatyti turto būklės pagerinimo, turto vertė nustatyta tik konsultacine tvarka, nes registruojant turtą gali kilti papildomų išlaidų, žemės sklypas priklauso atsakovui, be to, didžiąją dalį kilnojamųjų daiktų ieškovė atsiėmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. D. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo ir prašė sprendimą panaikinti. Skundo motyvai.Teismas neteisingai nurodė, kad šalis siejo jungtinės partnerystės santykiai. Jie tik kartu gyveno, ieškovė buvo kaip nuomininkė, piginus tvarkė atskirai. Teismas viršijo pareikštus reikalavimus pripažindamas bendrąją daline nuosavybe neregistruotus pastatus, esančius jo žemės sklype. Atidalijo iš dalinės nuosavybės priteisdamas piniginę kompensaciją, nors pati ieškovė prašė tik kompensacijos už bendrai gyvenant investuotas jos lėšas į neregistruotus statinius mano sodo žemės sklype, t. y. už namo įrengimą, ūkinį pastatą, pavėsinę, išgrįstus takus, namų apyvokos turtą.Teismas nustatydamas kompensacijos dydį neanalizavo kiek kiekviena šalis investavo į turto pagerinimą, o tik nurodė, kad nėra įrodymų, jog turtas buvo sukurtas tik atsakovo asmeninėmis lėšomis, todėl pripažino partnerių įnašus lygiais. Vien tik faktas, kad ieškovė turėjo tam tikrų pajamų negali būti laikomas pakankamu įrodymu, jog tie pinigai buvo investuoti į jo turtą. Teismas vadovavosi tikėtinumo taisykle, t. y. laikė labiau tikėta, jog ieškovė investavo savo lėšas į mano turtą, tačiau tikėtinumo taisyklė turėtų būti paremta objektyviais įrodymais, o ne prielaidomis, kaip buvo padaryta šiuo atveju.Teismas pripažino bendrąją dalinę nuosavybę į statinius, kurie nėra registruoti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka. Sodo namas jau buvo pastatytas iki ieškovei apsigyvenant. Ieškovė galėjo pretenduoti tik į statybinių medžiagų, panaudotų sodo namelio pagerinimui, kompensaciją. Tačiau ji turi įrodyti, kad joms įsigyti buvo panaudotos jos lėšos. Teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus duomenis apie jos gautas pajamas ir galimybę prisidėti prie sodo namelio pagerinimo. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jos pajamos 2,5 karto mažesnės, savo pajamas ieškovė naudojo savo reikmėm. Vien tas faktas, jog padėjo tvarkyti aplinką, grąžinti namus, nesudaro pagrindo jai pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės.Teismas nustatydamas kompensacijos dydį vertino tik ieškovės pateikus duomenis apie dabartinę namelio vertę ir visiškai neatsižvelgė bei nepasisakė apie jo pateiktus duomenis dėl namelio vertės. Byloje nėra įrodymų apie namelio vertę iki pradedant gyventi kartu, nei apie jo vertės kitimą dėl jo įrengimo.Kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomai įrodymus, t. y. bendrovės OBERHAUS konsultaciją dėl galimos turto vertės. Nurodė, kad ji iš esmės atitinka teiktus įrodymus dėl galimos turto vertės pirmosios instancijos teisme. Bet koks turtas dalijamas atsižvelgiant į jo rinkos vertę ginčo nagrinėjimo dieną. Byloje iš esmės nėra įrodymų dėl ginčo turto vertės, kuri turi įtakos objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui ir konstatavimui.Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė jo netenkinti. Atsiliepimo motyvai: Nurodė, kad nors atsakovas visą bylos nagrinėjimą laikėsi pozicijos, jog jis niekuomet su ieškove negyveno kaip šeima, t. y. nesiekė tokio gyvenimo būdo, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, nurodė, jog šalis siejo bendroji jungtinė partnerystė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad abu kartu pagerino atsakovo sodo namą ir aplinką, todėl ji pagrįstai turi teisę reikalauti kompensacijos. Teismas priteisė kompensaciją už neįregistruotą turtą, tačiau byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina apie šio turto realų egzistavimą. Namas, pavėsinė ir kiti namų apyvokos reikmenys yra materialusis turtas, kuris gali būti įkainojamas bent apytiksliai ir šis turtas gali būti dalinamas natūra (atidalinant daiktus) ar panaudojus finansinės kompensacijos mechanizmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas kartu gyveno nuo 2008 m. iki 2015 m. Abi šalys patvirtino, kad kartu jie gyveno sodo namelyje, adresu (duomenys neskelbtini), Priekulės sen., Klaipėdos r. sav. Iš 2015 m. lapkričio 24 d. VĮ Registrų centro pažymos matyti, kad žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Priekulės sen., Klaipėdos r. sav., atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso nuo 1996 m. lapkričio 13 d. Sodo namelis įstatymo nustatyta tvarka nėra registruotas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto teisinio režimo nustatymo, jo padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo tarp asmenų gyvenusių nesusituokus.

Dėl jungtinės veiklos instituto taikymo ginčo teisiniams santykiams

Pirmosios instancijos teismas remdamasis įrodymų visumą, t. y. rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, fotomedžiaga, pripažino, kad šalis nuo 2008 m. iki 2015 m. siejo jungtinės veiklos santykiai – nesusituokusios šalys gyveno drauge, kartu tvarkė bendrą ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu kūrė bendrą turtą, siekdami bendrų poreikių į nuosavą būstą patenkinimo. Nurodė, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę bendro gyvenimo tikslais. Apeliantas su tokiu teismo motyvu nesutiko ir nurodė, kad teismas netinkamai vertino šalių santykius. Su tokiu skundo motyvu teisėjų kolegija nesutinka.Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos metu įgytas turtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L. , bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Būtent bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008; 2009-10-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2011-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011; 2013-03-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Nagrinėjamoje byloje ginčo nėra, kad šalys nuo 2008 m. gyveno kartu atsakovui priklausančiame sodo namelyje, adresu (duomenys neskelbtini), Priekulės sen., Klaipėdos r. sav. Apeliantas nurodė, kad jokio susitarimo tarp ieškovės ir jo sukurti bendrą turtą nebuvo, jie nebuvo susituokę, bendro ūkio nevedė, juos siejo draugiški santykiai, o dėl turtinių santykių buvo sutarta, kad kiekvienas disponuoja savo turtu. Pažymėtina, kad aplinkybes dėl nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, bendro ūkio tvarkymo, bendro turto kūrimo asmeninėmis lėšomis ir bendru jų darbu turi įrodyti šalis, kuri jomis grindžia ieškinio reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Teismas pripažindamas, kad šalis siejo jungtinės veiklos sutartis rėmėsi liudytojų parodymais (CPK 189 straipsnis). Liudytojai L. F., V. P., I. P. parodė, kad atsakovas su ieškove gyveno kartu, gyveno kaip šeima, turtas buvo kuriamas bendram labui. Liudytoja L. F. matė, kaip D. B. dukra klojo takelį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šiuos liudytojus kvietė apeliantas (CPK 190 straipsnis). Duomenų, kad liudytojai buvo šališki, davė tikrovės neatitinkančius parodymus, atsakovas nepateikė (CPK 12, 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus vertino kaip nuoseklius ir pagrindžiančius ieškovės nurodytas aplinkybes dėl gyvenimo kartu patvirtinimo.Byloje duotus liudytojų parodymus patvirtina byloje esanti rašytine bylos medžiaga (CPK 198 straipsnis). Apeliantas teismui pateikė 2007 m. darytas sodo namelio fotonuotraukas iš išorės. Ieškovė teismui pateikė sodo namelio fotonuotraukas iš išorės ir vidaus. Pagal šiuos duomenis matyti, kad gyvenamoji vieta po 2008 m., t. y. ieškovei ir atsakovui pradėjus gyventi kartu buvo sutvarkyta - įrengta virtuvė, vonios kambarys, sanitarinis mazgas, miegamasis, laisvalaikio zona. Liudytojos M. K. ir A. A., ieškovės dukros, paliudijo, kad mama D. B. prie statybų prisidėjo savo pinigais, mokėjo už elektrą. Nors šias liudytojas su ieškove sieja giminystės ryšys, tačiau liudytojos R. Č. ir V. B. patvirtino šiuos įrodymus nurodydamos, kad matė kaip D. B. vaikai padėjo dirbti, prisidėjo statybose, betonavo takelius, kartu pirko baldus ir kitką, važiuodavo į keliones. Atsakovas pateikė į bylą mokėjimo kvitus už elektrą ir kitus komunalinius patarnavimus, kurių didžioji dalis buvo užpildyta ieškovės ranka, pagal jos paaiškinimus, ji ir sumokėdavo mokesčius, nors atsakovas tai neigė, aiškino, kad jis už viską mokėjo, bet tai paneigia paties atsakovo parodymus apie tai, kad jie viską tvarkėsi atskirai, netgi buvo nurodęs, kad ieškovė pas jį gyveno kaip nuomininkė, tačiau paaiškinti kodėl nuomininkei, ar draugei davė užpildyti jo nuosavybės kvitus už mokesčius, negalėjo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad gyvendami kartu ieškovė su atsakovu turėjo bendrą tikslą pagerinti gyvenimo sąlygas sodo namelyje, susitvarkyti aplinką. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – nuotraukas, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių įrodymų visuma sudaro pagrindą teigti, jog ieškovės santykiai su atsakovu buvo rimti, artimi šeiminiams, kaip vedančių bendrą ūkį, tai reiškia, kad juos siejo tikslas kurti bendrą nuosavybę, ją puoselėti, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santykius pripažino jungtine partneryste.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo.

Ieškovė D. B. prašė priteisti iš atsakovo ½ dalį sodybos pagerinimo darbų vertės, t. y. 15 000 Eur kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį reikalavimą iš dalies, t. y. pripažino, kad ieškovei D. B. ir atsakovui V. D. bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso VĮ Registrų centre neregistruoti statiniai, esantys V. D. nuosavybės teise priklausančiame 0,0060 ha sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, ir nesant galimybės atidalinti natūra, priteisė ieškovei 10 000 Eur piniginę kompensaciją. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutiko ir nurodė, kad teismas netinkamai aiškino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus.Teismas priimdamas sprendimą turi remtis įrodymais, kuriais konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymus byloje pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas pagrindas spręsti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles ir teismo veiksmus įrodinėjimo procese, įtvirtintus proceso įstatyme (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis, 185 straipsnis), ir dėl šios priežasties nebuvo atskleista bylos esmė. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-684/2015; kt.).Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CK 6.978 straipsnio 4 dalimi, turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles. Šalims 2015 m. nutraukus santykius, pasibaigė tarp sugyventinių sudarytas susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos, todėl turtas, kuris tapo bendrąja partnerių nuosavybė, turi būti padalintas (CK 6.978 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis). Pagal CK 4.80 str. 2 d. nuostatą atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu – jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo daikto, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).Ieškovė paaiškino, kad tvarkydami bendrą ūkį, gyvendami šeimyninį gyvenimą, bendrais veiksmais kūrė turtą, kad kartu su atsakovu baigė įrengti sodo pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), Priekulės sen., Klaipėdos r. sav., atliko kitus statinių statybos darbus abu prisidėdami savo darbu ir pinigais. Laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. ji gavo 21 040,21 Eur pajamų, todėl atskaičius protingą pinigų sumą pragyvenimui, likusios lėšos, t. y. 15 000,00 Eur, buvo investuotos į sodo namo pagerinimą. Ieškovė teismui pateikė duomenis apie gautas pajamas, kurios yra ženkliai mažesnės nei apelianto. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, kad nustačius, jog ginčo turto pagerinimo metu šalys gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrų lėšų, todėl nėra pagrindo paneigti CK 6.971 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos, jog šalių įnašai į turto kūrimą yra lygūs. Tačiau sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio, svarbu išsiaiškinti, koks ieškovės įnašas į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą buvo atliktas, t. y. kiek ieškovė investavo piniginių lėšų bei įdėjo darbo į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą ir kokie ieškovei tenkančio turto dalių dydžiai, ir atsižvelgiant į tai, parinkti teisingą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, t. y. natūra ar pinigine kompensacija. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ginčo objektas – įrengtas sodo namas, kuriame atlikti visi įrengiamieji darbai tam, kad būtų sukurtos tinkamos sąlygos gyventi - įrengta virtuvė, vonios kambarys, sanitarinis mazgas, miegamasis, laisvalaikio zona, buities apyvokos turtas, pripažintini bendrąja daline nuosavybe. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovei teisę į ½ sodo namo, nes iki atsikraustant ieškovei jis jau buvo pastatytas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo skundo motyvu. Sodo namas, kuriame gyveno šalys nėra registruotas įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jo egzistavimą patvirtina šalių pateiktos nuotraukos, ataskaitos dėl turto vertinimo. Vadinasi ieškovė galėjo pretenduoti tik į statybinių medžiagų, panaudotų sodo namelio pagerinimui kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti kiek savo asmeninių lėšų kiekvienas iš partnerių investavo į ginčo sodybos pagerinimą, t. y. kokie darbai buvo atlikti apeliantui priklausančiame sodo sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Priekulės sen., Klaipėdos r. sav. Byloje tiek ieškovė tiek apeliantas nurodė, kad sodo namas buvo pagerintas, t. y. įrengta virtuvė, vonios kambarys, sanitarinis mazgas, miegamasis, laisvalaikio zona, pastatyta laisvalaikio pavėsinė, išgrįsti takai. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė, nenustatinėjo sodo namelio vertės iki ieškovei atsikraustant gyventi pas atsakovą, nenustatė kokios vertės darbai buvo atlikti, kokia medžiagų ir darbų vertė. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovė įrodinėjo, kad prie sodo pastato įrengimo prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų (pvz. statybinių, buitinių, namų apyvokos prekių pirkimo kvitų ar pan.). Nors duomenų byloje apie tai, kad ieškovė būtų įgijusi už šias lėšas brangų daiktą, ar jas investavusi į kitą asmeninį turtą, nėra, tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kada ir kur šios lėšos buvo panaudotos, kad jos buvo skirtos sodo namo įrengimui. Be to, ieškovė nurodė, kad gyvendama kartu su atsakovu bendrai įsigijo buities reikmėms - šaldytuvą, mikrobangų krosnelę, dujinę viryklę, skalbimo mašiną, baldus. Šis turtas pagal ieškovę laikytinas bendrosios partnerystės veiklos rezultatas. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos dydžio, turėjo atsižvelgti ir į šias aplinkybes nustatydamas turto realią vertę, kam šie daiktai atiteko. Nesant šių duomenų nėra galimybės nustatyti kiek buvo pagerintas sodo namelis, kokia tiksli kompensacijos suma ieškovei priklauso.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visus anksčiau paminėtus klausimus išspręsti iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, byloje būtina surinkti papildomus įrodymus, todėl byla iš esmės būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, taip pat ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė naujus įrodymus, t. y. bendrovės OBERHAUS konsultaciją dėl turto vertės nustatymo. Nurodė, kad pateikiami papildomi įrodymai nurodo esamą turto vertę, o tai yra svarbu sprendžiant klausimą dėl kompensacijos priteisimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti, priima pateiktus rašytinius įrodymus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Panaikinus sprendimą visa apimtimi, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas, nes dėl turėtų išlaidų paskirstymo pasisakys iš naujo bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.