Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Mefodijos Povilaitienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. S., A. K. (A. K.) ir K. K., atstovaujamos M. S. ir A. K. (A. K.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Juridinių paslaugų biuras“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. (15/4-1) (00573; 00574; 00575) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams M. S., K. K., A. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2018 m. kovo 28 d. Rusijos Federacijos pilietė M. S., tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB ,,Juridinių paslaugų biuras“ dalyvė bei akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje skubos tvarka. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė galiojantį kelionės dokumentą, leidimą laikinai gyventi LT7389258, galiojantį iki 2018 m. gegužės 6 d., Bendrovės banko sąskaitos išrašą bei verslo planą, ir kitus dokumentus (1 t., b. l. 140–189; 2 t., b. l. 1–27).

Tą pačią dieną, t. y. 2018 m. kovo 28 d., Migracijos departamentui buvo pateikti M. S. nepilnametės dukters K. K. bei jos sutuoktinio, Rusijos Federacijos piliečio A. K. prašymai pakeisti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu bei pridėti papildomi dokumentai (2 t., b. l. 29–56, 78–93).

Migracijos departamento Imigracijos skyriui nagrinėjant M. S. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, kilo pagrįstų įtarimų dėl Bendrovės vykdomos veiklos, joje dirbančių darbuotojų ir minėtos užsienietės ketinimų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių (toliau – Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius), prašydamas atlikti UAB ,,Juridinių paslaugų biuras“ veiklos patikrinimą (2 t., b. l. 63).

Migracijos departamentas 2018 m. liepos 30 d. gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. liepos 27 d. raštą Nr. 10-S-72681 (1.46-10) kartu su šio skyriaus 2018 m. liepos 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-31036 (2 t., b. l. 68, 69). Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nuvykus Bendrovės vykdomos veiklos adresu: (duomenys neskelbtini), jokių Bendrovės vykdomos veiklos požymių nerasta. Minėta adresu yra gyvenamasis namas, į kurį Migracijos valdybos pareigūnams patekti nepavyko, kadangi jis buvo užrakintas. Apklaustas greta esančio namo kaimynas V. Š. paaiškino, jog name jau kurį laiką niekas negyvena ir jokia veikla čia nėra vykdoma. Taip pat nurodyta, kad tęsiant patikrinimą, telefonu buvo susisiekta su Bendrovės direktore J. N., kuri paaiškino, kad šiuo metu yra Rusijos Federacijoje, teigė nežinanti, kur yra kiti darbuotojai. Toliau tarnybiniame pranešime nurodoma, kad nuvykus Bendrovės darbuotojos J. L. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), namo durų niekas neatidarė. Jokių kitų šios darbuotojos kontaktų nerasta.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 2018 m. rugpjūčio 3 d. priėmė Ginčijamą sprendimą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ir kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Taigi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, teikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad yra šis pagrindas – ji užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius bendrovės vykdomai veiklai pagrįsti pateikė šiuos dokumentus: bendrovės verslo planą, kuriame nurodyta, kad bendrovė užsiima įvairių sričių konsultacinių paslaugų teikimu; 2016 m. lapkričio 1 d. su Rusijos Federacijoje registruotos įmonės „Bioemždies“ sudarytos sutarties Nr. 01/11-2016 kopiją; 2017 m. sausio 2 d. su UAB „Finreda“ sudarytos teisinių paslaugų sutarties kopiją; 2017 m. sausio 2 d. su Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės „Highway Technology“ sudarytos teisinių paslaugų sutarties kopiją; 2017 m. kovo 3 d. su Rusijos Federacijoje gyvenančiu fiziniu asmeniu V. G. sudarytos teisinių paslaugų sutarties kopiją; 2017 m. balandžio 4 d. su Didžiojoje Britanijoje registruotos įmonės ,,Macrotex business“ sudarytos teisinių paslaugų sutarties kopiją; 2017 m. gegužės 2 d. su Rusijos Federacijos piliete N. S. sudarytos patalpų nuomos sutarties kopiją; 2017 m. birželio 6 d. su Rusijos Federacijoje gyvenančiu fiziniu asmeniu J. V. sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties kopiją; 2017 m. rugpjūčio 1 d. su Rusijos Federacijoje gyvenančiu fiziniu asmeniu V. K. sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. 01-08/2017 kopiją; 2017 m. spalio 5 d. su T. G. sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. 05/10-2017 kopiją; 2017 m. spalio 5 d. su Lietuvos Respublikos piliečiu D. G. sudarytos svetainės kūrimo sutarties Nr. 05/10/2017 kopiją; 2017 m. lapkričio 1 d. su Rusijos Federacijoje gyvenančiu fiziniu asmeniu A. Z. sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. 01/11-2017 kopiją; 2017 m. lapkričio 14 d. su UAB „Interneto vizija“ sudarytos sutarties Nr. 51787 kopiją; 2017 m. gruodžio 1 d. su Rusijos Federacijoje gyvenančiu fiziniu asmeniu V. G. sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 01/12-2017 kopiją; 2018 m. sausio 9 d. su UAB „Invicta Group“ sudarytos teisinės paslaugų teikimo sutarties Nr. 09/01-2018 kopiją ir kt. dokumentus.

Pareiškėja kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kitais dokumentais pateikė AB ,,Luminor Bank“ Bendrovės sąskaitos išrašą. Kaip matyti iš šio išrašo, praktiškai visos finansinės operacijos vyko su užsienio (Rusijos Federacijos) piliečiais bei užsienyje registruotomis įmonėmis (2 t., b. l. 1–27). Taip pat iš pateiktų dokumentų matyti, kad Bendrovė atliko pavienius pinigų pervedimus UAB ,,Finreda“ už konsultacinių paslaugų pirkimą bei atsiskaitymai UAB ,,Interseptor“ už suteiktas buhalterines paslaugas. Pažymėtina, kad 2018 m. vasario 11 d. į Bendrovės banko sąskaitą UAB ,,Invicta Group“ atliko 5 000 Eur pervedimą. Migracijos departamentas atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad UAB ,,Invicta Group“ tuo metu nebuvo nei vieno įdarbinto asmens (pirmasis darbuotojas įmonėje buvo įdarbintas tik 2018 m. birželio 1 d.). Nurodytos aplinkybės sudaro rimtą pagrindą manyti, kad buvo siekta imituoti vykdomą veiklą. Visos kitos Bendrovės atlikos operacijos – tai Bendrovės lėšų nurašymai pagal debeto nurodymus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybiniam socialinio draudimo fondui bei banko mokesčiai. Liudytoja J. L. (Bendrovės buhalterė) teismo posėdyje tvirtino, jog Bendrovė vykdo veiklą Lietuvoje, tai patvirtina sudarytos sutartys ir išrašomos sąskaitos faktūros, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ji dirbti Bendrovėje pradėjo 2017 m. lapkričio 1 d., t. y. Bendrovėje dirbo tik 4 mėnesius iki pareiškėjos M. S. kreipimosi į Migracijos departamentą. Atsižvelgus į tai, pagrįstai manytina, kad Lietuvos Respublikoje jokia veikla užsiimama nebuvo arba ji vykdyta tik minimaliai, be to, liudytojos paaiškinimai nepatvirtinta, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos M. S. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad Bendrovė nėra suinteresuota realios ūkinės-komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu.

Nors pareiškėjai skunde nurodo, kad turi daug partnerių Lietuvos įmonių gretose (pvz., advokatų kontoros ,,E. S.“ Lietuvos filialas, UAB ,,SBA baldai“ ir kt.), tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Bendrovės su Rusijos Federacijoje registruotos įmonės ,,Bioemdžies“ sudarytą sutartį Nr. 01/11-2016 už atliktas paslaugas buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais. Už suteiktas paslaugas grynaisiais pinigais buvo atsiskaityta ir pagal 2017 m. lapkričio 1 d. su Rusijos Federacijoje gyvenančiu fiziniu asmeniu A. Z. sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 01/11-2017. Nors teismas sutinka su pareiškėjų teiginiais, kad šis atsiskaitymo būdas nėra uždraustas Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau įvertinus tai, jog Bendrovė turi atidarytą sąskaitą banke, tačiau ja nesinaudojo finansinėms operacijoms atlikti, yra pakankamai rimtas pagrindas įtarti, kad pateiktais kasos pajamų orderiais tik siekta imituoti pajamų gavimą. Taip pat pažymėtina, kad 2017 m. gegužės 2 d. Bendrovės patalpų nuomos sutartis sudaryta su Rusijos Federacijos piliete N. S., t. y. pareiškėjos M. S. motina, kuri tuo pačiu yra ir Bendrovės dalyvė, turinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjų teigimu, negali būti vadovaujamasi Bendrovės patikrinimo metu surinktais duomenimis, kadangi pareiškėjai tuo metu buvo išvykę iš Lietuvos Respublikos. Kartu su skundu pateikė nuotraukas, kuriose matyti, kad ant namo lango, kuriame gyvena pareiškėjai ir neva yra vykdoma Bendrovės veikla, pridėtas lapas su Bendrovės kontaktais (1 t., b. l. 40–42). Tačiau teismas pažymi, kad patikrinimo metu ant gyvenamojo namo jokios iškabos nebuvo, todėl pareiškėjų pateiktos nuotraukos nelaikytinos patikimais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės veiklos požymius. 2018 m. liepos 26 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog apklaustas greta esančio namo kaimynas V. Š. paaiškino, kad name pastate jau kurį laiką niekas negyvena ir jokia veikla čia nėra vykdoma. Tačiau teismo posėdyje liudytojas V. Š. nurodė, kad jis policijos pareigūnams neteigė, jog Bendrovė veiklos nevykdo, o tik pasakė, jog pareiškėjai šiuo metu yra išvykę.

Taip pat nustatyta, kad Bendrovėje 2015 m. gegužės 26 d. įdarbintas finansų vadybininko pareigas užimantis N. B. (2 t., b. l. 164–165). Be to, atliekant Bendrovės patikrinimą, šis darbuotojas įmonės adresu nerastas, nors pagal darbo sutartį sulygta 8 valandų darbo savaitė, nėra numatytas darbas nuotoliniu būdu. Pareiškėjai skunde nurodo, jog niekada nebuvo teigiama, kad N. B. teikia teisines paslaugas, jis aptarnauja pačią Bendrovę, tačiau plačiau apie jo vaidmenį ir atliekamas funkcijas skunde nepaaiškino. Apie savo atliekamas funkcijas Bendrovės veikloje N. B. nepaaiškino ir teismo posėdyje. Atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateiktas Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. tarnybinis pranešimas apie atliktą patikrinimą (3 t., b. l. 8), kuriame, be kita ko, nurodyta, jog Bendrovės patikrinimo metu bendrauta su V. Š., kuris paaiškino, kad J. B. ir M. B. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini) (šio namo savininkas – V. Š.), kadangi jie yra jo draugai. Patikrinimo metu nurodyti asmenys ir jų tėvas N. B. buvo Rusijoje, tačiau, kaip paaiškino V. Š., jie dažnai atvyksta į Lietuvą ir gyvena Bendrovės registruotu adresu. V. Š. savo paaiškinimą pasirašyti atsisakė. Teismo posėdyje V. Š., paklaustas apie tai, kodėl nesutiko pasirašyti savo paaiškinimų, paaiškino, jog tai tebuvo laisvas pokalbis su pareigūnais, todėl ir nenorėjo pasirašyti, tačiau, pažymėtina, kad apklausos pradžioje nurodė, kad tiksliai neatsimena, ką pasakė pareigūnams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog V. Š. N. B. kaimynystėje gyvena apie 15 metų (nurodė teismo posėdyje), o N. B. vaikai yra jo draugai, šio liudytojo parodymai nelaikytini patikimais.

Pareiškėjų teigimu, Bendrovės svetainė įrodo šios atvirumą, vykdomos veiklos skaidrumą, kadangi svetainėje yra išvardyti telefonai, buveinės adresas, darbuotojų nuotraukos su darbo patirties ir kompetencijų aprašymu, todėl tai paneigia veiklos imitavimą.

Teismas pažymi, jog apsilankius Bendrovės internetiniame tinklapyje www.terrajure.com matyti, kad Bendrovė reklamuoja teikianti teisines konsultacijas apie darbo santykius su užsienio šalių darbuotojais Rusijoje, taip pat padeda gauti leidimą gyventi, pilietybę ir verslo imigracijos leidimą, tvarko su migracijos procesais susijusius dokumentus, padeda perkelti darbuotojus iš Rusijos į kitas šalis. Įvertinus tai, darytina išvada, kad Bendrovės veikla labiau orientuota ne į Lietuvos Respublikos fizinius ir (ar) juridinius asmenis, o į užsienio fizinius ir (ar) juridinius asmenis. Teismo posėdyje liudytojas D. I. paaiškino, kad kuriant tinklapį buvo aptariama strategija, iš kurios matyti, jog Bendrovės siekis – sukurti tam tikrą tinklą (nuo to ir kilo tinklapio pavadinimas), t. y. rusams padėti Lietuvoje, lietuviams – Rusijoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjai skunde pabrėžė, kad Bendrovės teikiamos teisinės paslaugos negali būti teikiamos nuotoliniu būdu. Teismas šį pareiškėjų teiginį vertina kritiškai, kadangi pačiame Bendrovės internetiniame tinklapyje pateikti komentarai patvirtina, jog teisinės paslaugos gali būti ir buvo teikiamos nuotoliniu būdu (pvz., I. M. komentare nurodė: ,,Pirmą kartą esu paprašęs patarimo per internetinę svetainę. Man buvo išsamiai ir smulkiai atrašyta, net ir nuorodų atsiuntė <...>“) (3 t., b. l. 13). Be to, tiek Bendrovės tinklapyje, tiek jos iškaboje nurodyti kontaktiniai telefonų numeriai, kurie, kaip matyti iš jų kodų, yra nelietuviški. Todėl akivaizdu, kad Bendrovė savo paslaugas Lietuvos piliečiams gali teikti ne Lietuvoje, t. y. nuotoliniu būdu.

Nagrinėjamu atveju, išanalizavus byloje pateiktus pareiškėjų dokumentus (verslo planą, sąskaitas faktūras, sudarytas sutartis (darbo, paslaugų teikimo), banko išrašus, patalpų nuomos sutartį ir kt.), tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją apie atliktą tyrimą, Migracijos departamento surinktą medžiagą, liudytojų parodymus, darytina išvada, jog UAB ,,Juridinių paslaugų biuras“ banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad Bendrovė nevykdė arba minimaliai vykdė ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, Bendrovė Lietuvoje praktiškai neturi klientų bei partnerių, pajamas gauna iš užsienio subjektų, pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pagal verslo planą vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl konstatuotina, kad UAB ,,Juridinių paslaugų biuras“ nors galimai ir vykdo veiklą, tačiau ji neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos M. S. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas teigė, jog Migracijos departamentas buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi, todėl atsisakydamas jį pakeisti, pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjų atstovo teiginiais neturi pagrindo sutikti.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d., 2011 m. vasario 14 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, kad institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444‑2863/2011).

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjai M. S. leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas vykdyti teisėtą veiklą. Taigi būtent leidimo išdavimo pagrindas apibrėžia sąlygas, kurių asmuo turi laikytis siekdamas atitikti tokio leidimo turėjimo pagrindus. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, juo yra siekiama, kad asmuo, kuris siekia įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje siekdamas vystyti teisėtą veiklą, tokį deklaruojamą tikslą ir įgyvendintų. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai M. S. susiformavo teisėtas lūkestis, jog, jai neatitikus Įstatymo numatytų reikalavimų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimo, toks leidimas nebus panaikintas. Pareiškėja M. S., įgijusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir asmeniškai siekdama vystyti veiklą Lietuvoje, turi rūpintis ir įmonės veiklos atitikimu Įstatymo nustatytiems reikalavimams. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos įvardintą lūkestį šioje byloje teismas turėtų apginti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pritartina Migracijos departamento sprendime padarytai išvadai, kad M. S. tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šios užsienietės tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje.

Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 papunkčiai). Įvertinus įrodymų visetą, konstatuotina, kad pareiškėja M. S. siekė piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad nagrinėjamu atveju gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

Šiuo atveju pažymėtina, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio M. S. būti bendrovės akcininke ir dalyvauti bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2720/2014). Pagal savo vykdomos veiklos pobūdį, Bendrovė gali vykdyti veiklą nebūtinai Lietuvos Respublikoje, o bet kurioje valstybėje. Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl darytina išvada, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs visus turimus duomenis ir dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos M. S. su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai.

Pareiškėjos M. S. sutuoktinis A. K. prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą (kai yra šeimos susijungimo atvejis). Kadangi nėra pagrindo M. S. pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl A. K. neatitinka nurodytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo šeimos susijungimo atveju.

Pareiškėja M. S. prašė išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei dukrai K. K. pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi). K. K. nurodytų sąlygų neatitinka, kadangi M. S. nėra pagrindo pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjų reikalavimų tenkinti nėra teisinio pagrindo ir panaikinti Ginčijamo sprendimo.

Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų M. S., A. K. (A. K.) ir K. K., atstovaujamos M. S. ir A. K. (A. K.), skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.