- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-22
- Bylos Nr.
- 1A-563-380-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00060-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Stasys Valužis
- Kaltinamasis
- I. B.
- Nukentėjusysis
- L. K.
- Advokatai
- Jovita Usonytė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, pagal BK 155 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. L. K. civilinis ieškinys dėl 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu. Nukentėjusiosios L. K. prašymas priteisti iš I. B. 984 Lt jos turėtas atstovavimo išlaidas UAB „Klaipėdos teisininkų biuras“ ir advokato darbo apmokėjimui, atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. B. buvo kaltinama tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį ir pakirto pasitikėjimą juo, bei viešai žodžiu pažemino žmogų, t. y. 2011 m. rugpjūčio 25 d., apie 11.10 val., prie ūkinio pastato, šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), I. B., liudytojų akivaizdoje, garsiai įžeidinėjo L. K. plūsdama necenzūriniais žodžiais. Užgauliodama L. K., I. B. paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kad L. K. yra valkataujantis asmuo, dažnai vartoja alkoholinius gėrimus, lytiškai santykiauja su kitais asmenimis neimdama už tai pinigų.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji L. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-13 nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad teisėja padarė procesinį pažeidimą, kadangi negalėjo nušalinti nukentėjusiosios įgaliotą atstovą bylos baigiamųjų kalbų stadijoje. Taip teismas atėmė nukentėjusiosios teisę į tinkamą gynybą, rodydamas akivaizdų palankumą ir išankstinę bylos baigtį I. B. naudai, nes įgaliotas asmuo S. J. galėjo dalyvauti procese kartu su advokatu arba su advokato padėjėju. Apie nukentėjusiosios atstovo nušalinimo aplinkybes nebuvo paaiškinta. Vėliau teismas nusprendė tą patį nušalintą įgaliotą asmenį pripažinti mažamečio liudytojo atstovu. Nurodo, kad teisėja buvo informuota, kad Generalinėje prokuratūroje sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo I. B. advokatui E. S. už galimai padarytą poveikį liudytojams nagrinėjamoje byloje. Tačiau teisėja netenkino nukentėjusiosios atstovo prašymo nušalinti advokatą nuo bylos. Generalinės prokuratūros raštą apie tyrimo atlikimą negalėjo pateikti teismui, kadangi teisėjos vienašališku sprendimu tokia galimybė iš jos buvo atimta. Teigia, kad 2012-04-13 nuosprendis neturi jokios teisinės galios, yra iš esmės neteisėtas, nes priimtas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-271-795/2010. Todėl mano, kad baudžiamoji byla išnagrinėta neobjektyviai, nuosprendis priimtas esant rimtam Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimui. Teismo vertėja D. K. teisme teikė vertimo paslaugas I. B. ir taip pat buvo apklausta kaip liudytoja, kuri pasak teisėjos, dalyvavo I. B. ir nukentėjusiosios konflikto metu. Teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi liudytojos D. K. parodymais, kurie neatitinka tikrovės. Teigia, kad teismas netinkamai vertino nukentėjusiosios ir nepilnamečio liudytojo A. J. esminius parodymus, nes I. B. turėjo motyvą ir tikslą įsiterpti į patikrinimą atlikusių liudytojų ir L. K. pokalbį, siekdama įžeisti bei apšmeižti ją. Teismas atsisakė vertinti I. B. charakterizuojančią medžiagą, kuri parodo, kad ji charakterizuojama neigiamai, ne kartą bausta administracine tvarka, tai rodo, kad jos veiksmuose galėjo būti tyčinė kaltės forma, o jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo baigtos tik tuomet, kai policijos pareigūnas pašalino I. B., siekdamas išvengti didesnės žalos nukentėjusiajai atsiradimo. Teisėja priimant procesinį sprendimą vadovavosi aktu, kuris nebuvo ištirtas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas neišanalizavus visų bylos aplinkybių, rašytinių įrodymų, neapklausius liudytojų, kurių parodymai būtų reikšmingi. Teismas negalėjo remtis pakeistais liudytojų parodymais ir konstatuoti, kad 2011-08-25 konfliktas kilo dėl nukentėjusiosios agresyvumo. Teigia, kad teisėja, galimai siekdama priimti palankų sprendimą I. B., apie tai ją informavo net 2012-01-30 nukentėjusiosios atstovo akivaizdoje, prieš teismo posėdį, siekdama apginti susikompromitavusį buvusį kolegą advokatą E. S., bylą išnagrinėjo neobjektyviai, visą galimą kaltę perkeldama nukentėjusiajai. Tokie teisėjos ir advokato – buvusių vienos įstaigos darbuotojų veiksmai, akivaizdžiai parodo suinteresuotumą bylos baigtimi, jų šališkumą ir galimai bendrą tikslą.
Išteisintoji ir jos gynėja advokatė prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs, byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, ir padarė pagrįstą išvadą, kad I. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia teisę į saviraiškos laisvę bei žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.
Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori.
Priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina L. K., pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei nurodė motyvus, kuriais atmetė kitus įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. šalia gyvenamojo namo kieme stovėjo inspektorius G. Š., L. K., R. R., G. K., prie jų priėjo I. B.. Tarp I. B. ir L. K. įvyko žodinis konfliktas. L. K. teigia, kad I. B. ją išvadino necenzūriniais žodžiais, o ji į tai nieko neatsakė (b. l. 65). Tuo tarpu liudytoja R. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kieme sutiko L. K., kuri buvo kovingai nusiteikusi, daug kalbėjo, buvo agresyvi. Ten buvo ne konfliktas, o L. K. monologas. Nepamena, kokie buvo pavartoti žodžiai. I. B. ir L. K. viena kitą vadino „pijokė“, tai yra vartojančia alkoholinius gėrimus (b. l. 67). Liudytoja G. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. K. grubiai elgėsi, šaukė. I. B. ir L. K. viena kitą pavadino „pijokė“, tai yra vartojančia alkoholinius gėrimus. Kuri pirma pavartojo šį žodį, ji nežino (b. l. 68). Liudytojas G. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tą dieną L. K. buvo susijaudinusi, kalbėjo pakeltu tonu, priekaištavo. Priėjusi I. B. iš pradžių visą laiką tylėjo. I. B. ir L. K. pavadino viena kitą vartojančia alkoholinius gėrimus, kuri pirma tai pasakė, ji nežino. Be tokių žodžių, daugiau jokių žodžių negirdėjo. Išsakyti žodžiai L. K. autoriteto nepažemino. Tai yra ilgametis konfliktas (b. l. 69-70). Šių liudytojų parodymai patvirtina I. B. parodymus, kad L. K. pavadino juos netvarkingais ir geriančiais, o tada I. B. pasakiusi, jog ir ši geria. Daugiau jokių žodžių ji nesakė (b. l. 70). Liudytojų parodymai patvirtina, jog tiek L. K., tiek I. B. 2011-08-25 viena kitą pavadino žodžiu „pijokė“, tai yra vartojančia alkoholinius gėrimus. Tačiau nei vienas liudytojas kitų žodžių pasakytų L. K. negirdėjo. L. K. kalbėjo pakeltu tonu, buvo agresyvi, šaukė. Nukentėjusiosios mažametis anūkas A. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad buvo namuose, atsidaręs langą, ir girdėjo, kaip kaltinamoji močiutę vadino necenzūriniais žodžiais. Močiutė nieko nesakė. Kai kaimynė plūdo močiutę girdėjo pareigūnas ir moterys iš butų valdybos (b. . 107-108). Tuo tarpu liudytojai G. Š., R. R., G. K. parodė, kad I. B. nesakė L. K. jokių necenzūrinių žodžių. A. J. parodymai patvirtino tik tai, kad L. K. kalbėjosi su policijos pareigūnu, kad į pokalbį įsiterpė I. B.. Tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtino, jog I. B. L. K. išvadino kitais skunde nurodytais žodžiais. Liudytojų G. Š., R. R., G. K. parodymai yra nuoseklūs, patvirtinantys vienas kitą. Byloje nėra duomenų, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamo konflikto metu I. B. pasakydama, jog L. K. taip pat vartoja alkoholinius gėrimus, išsakytais žodžiais nepaskleidė apie L. K. informacijos, kuri galėjo paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė teisingas išvadas, kad I. B. žodį „pijokė“ pasakė nukentėjusiajai L. K., būtent pastarosios išprovokuoto konflikto metu, atsakydama į L. K. mestus kaltinimus dėl netvarkingo ir asocialaus gyvenimo būdo. Teismas nenustatė, kad I. B. pasakė kitus privataus kaltinimo skunde nurodytus nukentėjusiosios asmenybę neigiamai vertinančius požymius, tai, kad ji yra valkataujanti ir lytiškai santykiaujanti su kitais asmenimis, neimdama už tai pinigų. Atsižvelgiant į pasakyto žodžio „pijokė“ prasmę, konfliktinę situaciją, kurioje jis buvo ištartas, pagrįstai padarė išvadą, jog I. B. šiuo žodžiu nesiekė neigiamai apibūdinti nukentėjusiosios asmenybės, ją pažeminti ar pakenkti jos moraliniam prestižui, tačiau taip siekė apsiginti nuo pačios nukentėjusiosios kaltinimų. Be to I. B., liudytojai G. Š., R. R. ir G. K. patvirtino, jog nukentėjusioji L. K. taip pat pavadino I. B. „pijoke“, tik liudytojai negalėjo atsiminti, kuri pirmoji šį žodį ištarė. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino šią aplinkybę, kaip patvirtinančią nebuvimą I. B. veikoje tiesioginės tyčios įžeisti, pažeminti, sumenkinti nukentėjusiąją L. K..
Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi nušalino nukentėjusiosios L. K. įgaliotą asmenį S. J. ir neleido jam dalyvauti procese nukentėjusiosios atstovu. Teisme 2012-02-28 buvo gautas L. K. prašymas atidėti teismo posėdį iki 2012-03-14. Pirmosios instancijos teismas tenkino L. K. prašymą ir iki 2012-03-14 paskelbė pertrauką. Į teisiamąjį posėdį, įvykusį 2012-03-14, atvyko nukentėjusioji L. K. ir jos atstovas advokatas P. M.. Tai rodo, kad L. K. viso bylos nagrinėjimo metu turėjo atstovą, gynusį jos teises ir interesus.
Nepilnamečio liudytojo A. J. atstovu pagal įstatymą buvo pripažintas S. J.. BPK 53 straipsnio 2 dalį atstovais pagal įstatymą gali būti nepilnamečio tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys. S. J. teismui pateikė dokumentus, t. y. A. J. gimimo liudijimą, įrodančius, jog jis yra A. J. tėvas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. J. pripažino nepilnamečio liudytojo A. J. įstatyminiu atstovu. Tuo tarpu nukentėjusiajai L. K. atstovauti galėjo tik įgaliotas atstovas. BPK 55 str. 2 d. numatyta, jog įgaliotu atstovu gali būti advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu – ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesus. S. J. teismui pateikdamas dokumentus, patvirtinančius jam suteiktą jurisprudencijos bakalauro laipsnį, nepateikė Studijų kokybės vertinimo centro patvirtinimo, jog išduoti diplomai yra pripažįstami Lietuvoje ar, kad bent jau yra prasidėjęs jų pripažinimo procesas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios L. K. įgaliotą asmenį S. J. nušalino ir neleido dalyvauti procese nukentėjusiosios atstovu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad byla išnagrinėta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Pažymėtina, kad nėra jokių duomenų apie advokatui E. S. pradėtus ikiteisminius tyrimus, ar sustabdytus jo įgaliojimus, todėl teismui nebuvo pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ar nušalinti gynėją
Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog jis priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-271-795/2010, tačiau tai yra akivaizdi rašymo klaida, nes visi byloje esantys dokumentai, o taip pat ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolas rodo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas baudžiamojoje byloje Nr. PK-69-795/2012. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-19 nutartimi ištaisyta klaida, nuosprendžio įžanginėje dalyje, nurodant baudžiamosios bylos Nr. PK-69-795/2012. Bylos numerio ištaisymas jokių teisinių pasekmių nesukėlė, kadangi paties procesinio dokumento turinio nepakeitė ir esmės neiškraipė. Be to, BPK 304 str. nuostatos nereikalauja, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje būtų privalomai nurodomas bylos numeris. Savo esme bylos numeris yra skirtas teismų vidaus registrams ir apskaitai, t. y. vidaus naudojimui. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nuosprendis, kuriame nurodytas kitos baudžiamosios bylos numeris, neturi jokios teisinės galios ir iš esmės neteisėtas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog kaltinamajai, nemokančiai lietuvių kalbos, teisiamojo posėdžio metu vertė D. K., kuri byloje buvo apklausta kaip liudytoja, dalyvavusi I. B. ir nukentėjusiosios konflikto metu. Susipažinus su bylos medžiaga, nustatyta, kad teisiamojo posėdžio metu dalyvavo vertėja D. K., tačiau ji nei karto nebuvo apklausta, kaip liudytoja šioje byloje. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja G. K. parodė, kad L. K. šaukė ant jos. Necenzūrinių žodžių negirdėjo (b. l. 68). Skundžiamame nuosprendyje aprašant liudytojos G. K. parodymus, klaidingai nurodyta, jog L. K. šaukė ant G. K., tačiau įžanginėje dalyje nurodyta, jog vertėja yra D. K., o ne G. K.. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad parodymus, jog L. K. šaukė ant jos, davė G. K. (b. l. 68). Todėl akivaizdu, kad aprašant G. K. parodymus buvo padarytas rašymo apsirikimas, klaidingai nurodant pavardę. Ištaisius šią klaidą nuosprendžio esmė nesikeistų, todėl pirmosios instancijos teismas šią rašymo apsirikimo klaidą galėtų ištaisyti BPK 308¹ str. numatyta tvarka.
L. K. pateikė skundą dėl 2011-08-25 įvykio, nurodydama, kad I. B. ją plūdo necenzūriniais žodžiais. Šio įvykio aplinkybių nustatymui I. B. charakterizuojanti medžiaga įrodomosios reikšmės neturi, o gali būti vertinama tik kaip asmenybę apibūdinantys duomenys, kurie svarbūs skiriant bausmę. Iš charakteristikos negalima nuspręsti, kaip konkrečiai tą dieną elgėsi I. B., ar vadino necenzūriniais žodžiais L. K.. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nevertinamas I. B. charakterizuojančios medžiagos pažeidė BPK reikalavimus, yra nepagrįstas.
Patikrinimo aktas nei paneigia, nei patvirtina šmeižimo ir įžeidinėjimo aplinkybių. Jis patvirtina, tik tai, jog 2011-08-25 pagal L. K. skundą buvo tikrinamas I. B. butas, kuris buvo tvarkingas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šis aktas neturi jokios reikšmės bylos išsprendimui. Apeliacinio skundo teiginiai, kad L. K. įvykio metu patyrė emocinį stresą bei depresiją, jai buvo paskirtas gydymas, dėl kurių nėra pateikta tai patvirtinančių medicininių dokumentų, nenagrinėjami.
Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėdamas teismas turėjo išankstinę nuomonę ar buvo šališkas. Tai, jog teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantė, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti teisėjui nušalinimą, tačiau nagrinėjant šią bylą toks nušalinimas nebuvo pareikštas. Apeliacinio skundo argumentai dėl teisėjos šališkumo nėra paremti jokiais konkrečiais duomenimis yra tik deklaratyvūs. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teisėja ir advokatas yra buvę vienos įstaigos darbuotojai ir jų veiksmai akivaizdžiai rodo suinteresuotumą bylos baigtimi. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių konkrečių duomenų, kad advokatas E. S. ir teisėja anksčiau dirbo vienoje įstaigoje ir dėl to juos sieja koks nors ypatingas ryšys, dėl kurio advokatas negalėtų dalyvauti teisėjos K. Baškienės nagrinėjamose bylose. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu procesas vyko laikantis įstatymo reikalavimų, nesuteikiant palankumo kuriai nors iš proceso šalių, nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Iš to darytina išvada, kad nei vienai iš proceso šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiosios L. K. apeliacinį skundą atmesti.