Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo J. M. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2013-06-24 iki 2013-06-26.

Nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios J. M. palikti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuspręsta iš J. M. priteisti: Vilniaus teritorinei ligonių kasai 12 781,36 Lt gydymo išlaidų atlyginimą, M. S. naudai 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus peilį, plastikinį alaus butelį, medžiaginį peilio dėklą, šortus, marškinėlius, džinsines kelnes, megztinį, batų porą, kojines, apatinius (2014-05-21 kvitas BBB Nr. 5PK000222) – sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-06-24 apie 21.45 val., bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (3,42‰), sunkiai sužalojo žmogų, tai yra tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam M. S. į pilvą, tuo padarydamas M. S. pilvo sienos kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą su pilvo organų pažeidimais, kuris vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d.; baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas J. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl J. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

BK 135 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. BK 137 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų.

Nuteistojo apeliacinio skundo prašymas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d., atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. Iš esmės vienintelis šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtinga kaltės forma, kuria jos padaromos, t. y. tyčia ir neatsargumas. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi kaltės, kuria jis padarė sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, turinio ir jo pagrindu kaltės formos nustatymas. Apie kaltės turinį, formą, rūšį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taigi apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan. J. M. skundo argumentai, kad jis nukentėjusiojo M. S. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė dėl neatsargumo, kad laikydamas rankoje peilį, jis neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusiojo, o pastarasis, staiga žengęs link J. M. su agresyviais ketinimais, pats pasismeigė ant peilio, nepagrįsti. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 str. 2 ir 3 d.). Nagrinėjamu atveju pagal nuosprendžiu nustatytus objektyviuosius nusikaltimo požymius nėra pagrindo laikyti, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas dėl neatsargumo. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam M. S. padarytas J. M. veikiant tyčia.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog J. M. 2013-06-24, apie 21.45 val., bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (3,42‰), išeinant iš buto kilus konfliktui su nukentėjusiuoju M. S., t. y. pastarajam vartojant fizinį smurtą J. M. atžvilgiu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam M. S. į pilvą, tuo padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, peržengdamas būtinosios ginties ribas. Nukentėjusysis M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė, kad J. M. jam tyčia vieną kartą dūrė peiliu į pilvą. Šią aplinkybę iš dalies patvirtino liudytoja apklausta N. Š., kuri parodė, kad M. S. vedant J. M. iš buto, ji liko virtuvėje, praėjus 3 sekundėms ji išgirdo dejavimą, atbėgo į koridorių, J. M. stovėjo prie durų, laikė rankoje kruviną peilį. Pasak liudytojos, viskas vyko namuose. Liudytoja paaiškino, kad ji trenkė J. M. per ranką ir peilis iškrito koridoriuje, M. S. tuomet suklupo prie sienos, o J. M. pabėgo. Apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo tam tikrus prieštaravimus tarp nukentėjusiojo M. S. bei liudytojos N. Š. parodymų dėl nukentėjusiojo fizinio smurto J. M. atžvilgiu panaudojimo laiko, t. y. nukentėjusysis teigė sudavęs smūgius kaltininkui po patirto sužalojimo peiliu, o liudytoja N. Š. tvirtino, kad po išgirstos dejonės tuoj pat atėjusi į įvykio vietą nematė, kad nukentėjusysis suduotų smūgius ar kitaip smurtautų J. M. atžvilgiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos prieštaravimus pašalino, nustatydamas, kad fizinį smurtą J. M. patyrė iki smūgiuodamas peiliu nukentėjusiajam. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šių asmenų parodymus, pašalino tarp jų esančius prieštaravimus, todėl kitoje dalyje nėra pagrindo jais netikėti ir nesivadovauti.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas be pagrindo grindė ir liudytojos J. L.-M. parodymais, kuri teisme parodė, jog grįžusi namo pamatė, kad J. M. kruvinas, šoko būsenoje, ir apeliantas jai pasakė, kad papjovė žmogų. Tačiau liudytoja taip pat parodė, kad J. M. jai papasakojo, jog įvyko konfliktas, M. S. pradėjo jį mušti, J. M. išsitraukė peilį, kad jo nemuštų, norėjo gintis, tačiau M. S. užšoko ant peilio (T. 2., b. l. 51-52). Pažymėtina, kad įstatymas nė vienai iš įrodymų grupių neteikia pirmenybės, todėl ir išvestiniais įrodymais taip pat gali būti padarytos tam tikros išvados. Klausimą, ar asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Priešingai nei nurodo apeliantas, tai, kad jis Bendrajam Pagalbos Centrui telefonu pranešė, jog jam davė per veidą, sudaužė lūpą, J. M. tiesiog ištraukė peilį, o nukentėjusysis pasismeigė ant jo, nepatvirtina apelianto keliamos versijos dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybių, kadangi tai tik atspindi J. M. subjektyvią poziciją dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių.

Pažymėtina, kad nukentėjusiajam M. S. padarytą sveikatos sutrikdymą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Specialisto išvada Nr. G 2806/13(01), kurioje nurodyta, kad M. S. padaryta: pilvo sienos kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda su pilvo organų pažeidimais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2013-06-24), paveikus duriančiai-pjaunančiu daiktu, kurio individualių požymių nenustatyta. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas pavojingas gyvybei ir kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl pilvo kiauryminės žaizdos su vidaus organų pažeidimais (remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ p. 6.6.9). Sužalojimas nebūdingas savęs žalojimui. Medicininiu tyrimu įtariamojo versijos, kad nukentėjusysis užšoko ant peilio negalima nei patvirtinti, nei paneigti (T. 1., b. l. 64-65). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu specialistas V. K. parodė, kad peilio geležtė kiauriai pažeidžiant žarnų kilpas pasiekė aortos šakojimosi vietą, t. y. perėjo per visą pilvo ertmę (T. 1., b. l. 66). Nors specialisto išvadoje nurodyta, jog medicininiu tyrimu įtariamojo versijos, kad nukentėjusysis užšoko ant peilio, negalima nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiojo M. S. ir liudytojos N. Š. parodymus bei nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį, pobūdį ir laipsnį (nukentėjusiajam buvo padaryta 5 cm pjautinė žaizda, pilvo ertmėje rastos 5 kiauryminės žaizdos klubinėje žarnoje, 3 skylės pasaite, 2 skylės riestinėje žarnoje, 1 cm pilvaplėvės defektas), J. M. keliama gynybinė versija pagrįstai pirmosios instancijos teismo paneigta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti bylos duomenys, kuriais grindžiamas J. M. kaltumas, iš esmės įvertinti patikimumo aspektu, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, įrodymus sugretinus tarpusavyje ir su byloje surinktų įrodymų visetu. Taigi nagrinėjamu atveju apylinkės teismas vertindamas surinktus įrodymus kitaip nei pageidavo nuteistasis, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos bei nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad kokiu nors būdu buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Todėl kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad J. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d.

Apeliantas skunde taip pat prašo baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius atmesti. Nurodo, kad nepripažįsta baudžiamojoje byloje pateiktų bei priteistų Vilniaus teritorinės ligonių kasos bei nukentėjusiojo M. S. civilinių ieškinių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys visų pirma įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 str. 1 d.). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tokios sąlygos, leidžiančios patenkinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl gydymo išlaidų ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nagrinėjamoje byloje nustatytos.

Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje, Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 12781,36 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl gydymo išlaidų (T. 1., b. l. 95-96). Ši žala buvo padaryta nusikalstamais J. M. veiksmais tretiesiems asmenims ir yra pagrįsta pateiktais dokumentais (T. 1, b. l. 97-98). Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 9, 30, 31 str. dėl nusikalstamos veikos sužaloto asmens sveikatos priežiūros išlaidos, apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, išieškomos Valstybinei ligonių kasai nepriklausomai nuo žalą padariusio asmens kaltės formos. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visiškai patenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl gydymo išlaidų.

Pagal teismų praktiką, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į J. M. veiksmus duriant peiliu į pilvą vieną kartą, nusikalstama veika sukeltas pasekmes nukentėjusiajam, dėl kurių nėra įrodyti likę nepašalinami padariniai sveikatai, nukentėjusysis turtinės žalos pretenzijų nepareiškė, padarytas sužalojimas kvalifikuotas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas taip pat vertino J. M. kaltės rūšį ir formą, abiejų šalių turtinę padėtį, įvykio situaciją ir nusikalstamų veiksmų turinį, taip pat pripažintą būtinąją gintį. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo pareikštą 30 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir priteisė mažesnę 5 000 Lt sumą nei buvo prašoma. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo interesus, bei tinkamai taikė įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Todėl darytina išvada, kad teismo nustatyta neturtinės žalos pinginė kompensacija nėra aiškiai per didelė, nepažeidžia sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar (ir) civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo J. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.