Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistojo I. M. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, Kauno savivaldybės Vaikų globos namų atstovui Vytautui Radzevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir jam skirta bausmė – 2 (dveji) metai 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo,

vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2013-03-08 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su nepilnamečiu N. V. ir kartu su BK 13 str. nustatyto amžiaus nesulaukusiais asmenimis – mažamečiais D. P., gim. 1999 m., bei R. S., gim. 1998 m., iš anksto susitarę, 2012-06-06, laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 00.49 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kieme, N. V. paprašius nukentėjusiojo R. B. gerti ir tokiu būdu visiems kartu - I. M., N. V., D. P. ir R. S. patekus į R. B. butą, N. V. sudavė nukentėjusiajam R. B. smūgį į galvą, besigrumiant visiems išbėgus į namo kiemą, I. M., N. V., D. P. ir R. S. sudavė smūgius rankomis ir kojomis bei mediniais pagaliais R. B. į įvairias kūno vietas, taip padarydami žaizdas ir kraujosruvas kaktos-viršugalvio srityje, kas sukėlė R. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei N. V. laikant prispaudus nukentėjusįjį R. B. prie durų, kad šis negalėtų priešintis ir trukdyti pagrobti daiktus, taip atimdami jam galimybę priešintis, įsibrovė į R. B. priklausančias gyvenamąsias patalpas, iš kurių, išspyrus kambario langą, per lango ertmę pagrobė svetimą - R. B. priklausantį turtą - trijų dalių muzikinį centrą „Sony“, 1200 Lt vertės, t. y. iš viso bendrais veiksmais pagrobė R. B. priklausantį turtą už 1200 Lt.

I. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti jam paskirtą dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę švelnesne arba sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpį. Skunde nurodo, kad jis pasitaisė ir nori užbaigti mokyklą laisvėje, o ne nepilnamečių pataisos namuose. Dėl nusikalstamos veikos padarymo labai gailisi, pasižada daugiau nenusikalsti, nebėgti iš vaikų globos namų ir lankyti mokyklą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, taikyti BK 92 str. nuostatas, prokuroras prašė skundą atmesti.

I. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas, ginčo dėl veikos kvalifikavimo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį patikrina apeliacinio skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.).

I. M. nusikalto būdamas nepilnametis – 14 metų amžiaus. Atkreiptinas, dėmesys, kad baudžiamasis įstatymas, skiriant bausmę nepilnamečiams, numato tam tikrus ypatumus. Be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.) teismas turi įvertinti ir atskirame - BK XI skyriuje numatytus ypatumus nepilnamečiams. BK 91 str. 3 d. įtvirtinta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Visais atvejais privalu atsižvelgti į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (BK 91 str. 2 d.). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo nepilnamečio asmenybę vertinti kompleksiškai (tiek teigiamas, tiek neigiamas savybes) ir individualizuodamas bausmę skirti tokias poveikio priemones, kurios didintų nepilnamečio resocializacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes, skatintų asmenybės ugdymą. Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos (ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) 3 str. 1 d. nustatyta: ,,imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“. Pagal šios Konvencijos 1 str. vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų. Apeliantas ne tik nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir šiuo metu neturi aštuoniolikos metų, taigi jis laikomas vaiku.

I. M. padarė sunkų, tyčinį, smurtinį nusikaltimą nuosavybei (BK 180 str. 2 d.), už kurį gresia laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų. Šią nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Anksčiau taip pat teistas už nusikaltimą nuosavybei – didelės vertės svetimo turto vagystę (BK 178 str. 2 d.). Nors už ankstesnio nusikaltimo padarymą I. M. atliko visą jam skirtą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau iš savo klaidų nepasimokė, jo elgesys nepakito, priešingai, daromi nusikaltimai sunkėja. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad I. M. nuo 2011-10-26 yra įrašytas į priežiūros/dispanserinę grupę, diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant lakias medžiagas, atsižvelgta į gyvenimo sąlygas, t. y. kad nuteistojo tėvai turėjo problemų dėl narkotinių medžiagų vartojimo, neturėjo pastovaus darbo bei gyvenamosios vietos, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti vaikais. Atkreipiamas dėmesys, kad I. M. auga vaikų globos namuose, tačiau specialistų pagalbos nepriima, lengvai pasiduoda neigiamai aplinkinių įtakai, nemoka pasirinkti tinkamų draugų, ne kartą yra bėgęs iš globos namų, pabėgęs valkataudavo ir vagiliaudavo, nuo 2010-10-05 įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė I. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta – nuteistasis nepagrįstai ginčijo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, tai patvirtinta ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų bei teisme įvertintų įrodymų visuma. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad be realaus laisvės atėmimo I. M. elgesys nebus taisomas, jam reikalinga griežtesnė priežiūra bei dienotvarkė.

Aukštesnysis teismas pažymi, kad apeliantui paskirtoji bausmė – 2 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo yra mažesnė nei sankcijos vidurkis, nors nuteistojo veikoje, jau minėta, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, apylinkės teismas labai palankiai I. M. atžvilgiu subendrino šią bausmę su 2013-03-08 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinę bausmę paskyrė 2 metus 9 mėnesius laisvės atėmimo. Tačiau kadangi I. M. pagal 2013-03-08 Kauno apylinkės teismo nuosprendį paskirtą bausmę buvo visiškai atlikęs ir ji įskaityta į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, todėl realiai nuteistajam lieka atlikti 1 metus 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Tokia bausmė yra adekvati padarytam nusikaltimui ir nėra per griežta. Tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis pripažįsta nusikalstamos veikos padarymą, teigia, jog labai gailisi dėl to, nėra jo teisinę padėtį švelninti leidžianti aplinkybė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu I. M. neigė jam inkriminuotos veikos padarymą, nesistengė padėti atskleisti nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai laikytini tik deklaratyviais. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nebuvo nustatyta. Baudžiamoji byla nebuvo baigta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baudžiamuoju įsakymu, todėl nebuvo ir pagrindų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Tiesėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Manytina, tai buvo tik nuoseklus nuteistojo gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Nagrinėjama situacija yra daugiau tipinė nei išskirtinė, nuteistojo per prievartą niekas nevertė nusikalsti, jis suprato ką daro ir norėjo taip elgtis, padarytas nusikaltimas nėra nežymiai pavojingas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja advokatė prašė I. M. atžvilgiu taikyti BK 92 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokia gynybos pozicija nesutinka. Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar netaikyti yra teismo teisė, o ne pareiga. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika bei su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir kt. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan.; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007). Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas I. M. nėra galimas, jo asmenybė teismui nekelia pasitikėjimo, nes nusikaltimų darymas yra tapęs jo gyvenimo saviraiškos būdu, kuris, manytina, nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės bei be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos nebus keičiamas. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali jį tik paskatinti ir toliau daryti nusikalstamas veikas lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

Išanalizuotų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės (BK 54 str., 90 str., 91 str.) nebuvo pažeistos, bausmė nuteistajam I. M. individualizuota tinkamai ir subendrinta teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais objektyvaus pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.