- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- 2A-58-267/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00539-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- V. Č.
- Kategorijos
- 2.5.8.9Sutarčių vykdymas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑813‑971/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo V. Č. priteisti 618,32 Eur skolos, 369,05 Eur palūkanų, 410,12 Eur delspinigių, 118,51 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (618,32 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-08-03 AB SEB bankas ir V. Č. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054300-11, pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB SEB bankas naudai. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl AB SEB bankas sutartį nutraukė. 2009-11-06 AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal sutartį. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovas jų nevykdė.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Č. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Nurodė, kad nesutampa 2009-11-09 reikalavimo perleidimo sutartyje ir AB SEB banko 2009-04-21 įspėjimo rašte nurodytas kredito likutis. Ieškovė, perėmusi reikalavimo teisę į atsakovo skolą 2009-11-09, dėl skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2015-03-30, todėl manė, kad prašomi priteisti 0,1 procento dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli, juos tikslinga sumažinti iki 0,05 procento. Teigė, kad ieškovės prašomos priteisti 8,5 procento dydžio sutartinės palūkanos yra taip pat aiškiai per didelės ir prašė jas mažinti iki įstatyminės 5 procentų dydžio metinių palūkanų normos. Taip pat nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos nepagrįstos, ieškovė nepateikė jokių šių išlaidų patyrimo faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, šios išlaidos negali būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka CK 6.249 str. 4 d. 3 p. prasme.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2015-09-11 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo V. Č. 618,32 Eur skolos, 123,02 Eur palūkanų, 243,32 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 984,66 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, 2015-03-31, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 29 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Gelvora“.
Teismas nustatė, kad ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau bylos nagrinėjimo metu duomenų, kad atsakovas reikalavimus būtų įvykdęs ar pateikęs priešpriešinius įrodymus, nepateikta, atsakovas su pagrindine skolos suma sutiko, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 618,32 Eur negrąžinto kredito teismas laikė pagrįstu ir tenkintinu.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimo teisė ieškovei buvo perleista 2009-11-09 sutartimi, ieškovė iki 2015-03-30 delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, palūkanas paskaičiavo už daugiau kaip penkis metus, neatsižvelgdama ir į ieškinio senaties terminą, taikytiną palūkanoms, darė išvadą, kad ieškovės galimai patirti nuostoliai atsirado iš dalies ir dėl ieškovės kaltės, būtent dėl jos delsimo išieškoti skolą. Todėl atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei įvertinęs nesumokėtos skolos ir prašomų priteisti palūkanų dydį, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies taikymo, t. y. teismo teisės mažinti palūkanas, kai jos yra akivaizdžiai per didelės, prašomų priteisti palūkanų sumą sumažino dviem trečdaliais iki 123,02 Eur.
Be to, teismas, siekdamas užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, konstatavo, kad prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai per dideli, todėl sprendė, kad yra pagrindas sumažinti jų dydį iki 0,05 procento. Nustačius, kad atsakovo skola ieškovei yra 618,32 Eur, reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismas tenkino iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteisė 55,80 Eur delspinigių už 180 dienų (CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 6.71 str.) ir 187,52 Eur, perleistų reikalavimo perleidimo sutartimi, iš viso 243,32 Eur delspinigių.
Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, objektyviai pagrindžiančių aplinkybes, kad išieškojimo išlaidos buvo faktiškai patirtos, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl 118,51 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų nepagrįstas, todėl jį atmetė (CPK 178 str.).
Be to, teismas ieškovės prašymu iš atsakovo priteisė įstatymo nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą skolą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2015-03-31, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. l d.).
Nors ieškovė reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo sutartines palūkanas pagal sutartį, t. y. 8,5 procento nuo pagrindinės skolos sumos (618,32 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, teismas, atsižvelgęs į tai, kad už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas priteisė 5 procentų dydžio procesines palūkanas, kurios padengia minimalius ieškovės nuostolius, o ieškovė neįrodinėjo, jog yra patyrusi didesnius nei minimalūs nuostoliai, teismas darė išvadą, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Iš dalies tenkinęs ieškinį iš atsakovo ieškovei teismas priteisė rašytiniais įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
Apeliantė (ieškovė) UAB „Gelvora“ apeliaciniu skundu prašo 2015-09-11 Telšių rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 246,03 Eur mokėjimo palūkanų priteisimo panaikinti ir papildomai iš atsakovo priteisti 246,03 Eur mokėjimo palūkanų; sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl 8,5 proc. dydžio mokėjimo palūkanų, skaičiuojamų nuo kredito likučio (pagrindinės skolos sumos), priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo panaikinti ir papildomai iš atsakovo priteisti 8,5 proc. dydžio mokėjimo palūkanas nuo 618,32 Eur skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovės bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios teisme bei visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliantė nurodo, kad pradinis kreditorius su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054300-11, kurioje susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių 8,5 proc. dydžio metinių palūkanų. Sutartyse numatyta, kad paskola gražinama ir palūkanos mokamos pagal numatytus grafikus nuo paskolos likučio už faktinį naudojimosi paskola laikotarpį, o sutartinės atsakovų prievolės dėl paskolos, palūkanų ir netesybų sumokėjimo galioja iki visiško atsiskaitymo. Apeliantė pabrėžia, kad ji teismo prašė priteisti sutartines palūkanas, kurios atlieka mokėjimo funkciją – už naudojimąsi ieškovės pinigais. Nagrinėjamos bylos atveju, šalys susitarė, kad palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, mokamos pagal patvirtintą grafiką, o skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo (atsakovo) pareiga po sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išlieka.Teigia, kad apeliantė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus įgijo visas priklausančias reikalavimo teises atsakovų atžvilgiu tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t. y. įgijo teisę atsakovams pateikti reikalavimą ne nuo Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 09-20-83 sudarymo datos, bet už visą laikotarpį, kuomet atsakovas naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė apeliantės reikalaujamų palūkanų remdamasis apeliantės vykdoma veikla. Todėl apeliantės reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas turėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Dėl tų pačių aukščiau nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti mokėjimo funkciją atliekančias 8,5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo kredito likučio (618,32 Eur pagrindinės skolos sumos), nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, kadangi minėtos mokėjimo palūkanos yra paskaičiuotos tik ieškinio parengimo dienai, o kredito sumos teismo sprendimo priėmimo dienai nėra grąžintos.Apeliantės teigimu, nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Atkreipia dėmesį į tai, kad kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apeliantės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t. y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt., todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. Č. prašo apeliantės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Telšių rajono apylinkės teismas teisingai įvertino aplinkybes ir padarė išvadą, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta sumažinti ieškovei iš atsakovo priteistinas pagal vartojimo kredito sutartį šalių sutartas 8,5 proc. dydžio metines palūkanas, taip pat su sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 8,5 proc. dydžio mokėjimo palūkanų, skaičiuojamų nuo kredito likučio (pagrindinės skolos sumos), priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nors skundžiamu sprendimu tik iš dalies tenkintas ir ieškovės reikalavimas dėl delspinigių bei skolos išieškojimo išlaidų priteisimo, apeliantė šių sprendimo dalių neskundžia, todėl apeliaciniu skundu keliamas tik teismo teisės mažinti sutartimi nustatytas mokėjimo (pelno) palūkanas klausimas.
Byloje nustatyta, kad 2005-08-03 tarp AB SEB bankas ir atsakovo V. Č. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 1150518054300-11, atsakovui suteiktas 3000,00 Lt (868,86 Eur) kreditas 60 mėnesių laikotarpiui, Sutartyje numatyta 8,5 procentų dydžio palūkanų norma. 2009-04-21 įspėjimo raštu bankas įspėjo atsakovą, kad nepadengus įsiskolinimo, paskolos sutartis bus nutraukta. 2009-11-09 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 11 09-20-83 AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą pagal sutartį, pagal kurią ieškovė perėmė reikalavimo teises į 2134,94 Lt (618,32 Eur) kredito likutį, 286,26 Lt (82,91 Eur) palūkanų, 647,48 Lt (187,52 Eur) delspinigių, o 2009-11-19 raštu ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dviem trečdaliais sumažinti sutartimi nustatytas palūkanas, rėmėsi teisingumo, sąžiningumo, ir protingumo kriterijais (CK 1.5 str.), CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. Pažymėtina, kad CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatos reglamentuoja teismo teisę mažinti netesybas. Kaip numato CK 6.71 str. 1 d., netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 1.5 str. reglamentuoja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Palūkanas pagal prievoles reglamentuojančio CK 6.37 str. 3 d. numato, kad tais atvejais, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos procesinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). CK 6.872 str. 1 d. be kita ko nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju 2005-08-03 Vartojimo kredito sutartyje buvo susitarta dėl 8,5 procentų dydžio palūkanų normos, taigi šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis, kaip jau minėta, nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė sumažinti palūkanų normą iki 5 procentų, vadovaudamasis CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatomis, nurodydamas, kad sutartyje sulygtos palūkanos yra aiškiai per didelės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis, 8,5 palūkanų normos dydis, teismo vertinimu, nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, o viena ta aplinkybė, kad palūkanos skaičiuojamos nuo 2009 m., nesudaro pagrindo sutartinių palūkanų mažinimui, kadangi atsakovas, pasirašydamas aiškią sutartį, pats prisiėmė sutartinių įsipareigojimų nevykdymo riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Kadangi šioje nutartyje jau išaiškinta, kad mokėjimo palūkanos negali būti mažinamos nei CK 1.5 str., nei CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatų pagrindų, kadangi šie straipsniai numato tik kompensuojamųjų palūkanų mažinimą, nesant kitų pagrįstų atsakovo argumentų dėl palūkanų normos nepagrįstumo, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuotas sutartines pelno palūkanas. Teismas, sumažindamas palūkanas įvertino ir tai, kad atsakovas yra vartotojas – silpnesnioji sutarties šalis, tačiau ir ši aplinkybė šiuo atveju nelaikytina pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 369,05 Eur.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo jau priteisė 5 procentų dydžio procesines palūkanas, kurios padengia minimalius ieškovės nuostolius, o ieškovė neįrodinėjo, jog yra patyrusi didesnius nei minimalūs nuostoliai, be to, įvertino tai, kad ieškovė neteikia kreditų ir nesiekia uždirbti iš kreditavimo veiklos, o vykdo ikiteisminio ir teisminio skolų išieškojimo veiklą, ieškovės reikalavimą dėl 8,5 procentų mokėjimo palūkanų iki visiško teismo sprendimo įvykdymo atmetė. Ieškovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydama, kad kredito suma sprendimo priėmimo metu nebuvo grąžinta, todėl ieškovė turi teisę į mokėjimo palūkanas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu ieškovės apeliacinio skundo argumentu ir pažymi, kad vadovaujantis CK 6.221 str. 3 d., sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). CK 6.872 str. 2 d. numato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Nagrinėjamu atveju šalių 2005-08-03 sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 9 p. numatyta sąlyga, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja tol, kol kredito gavėjas grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, banko nustatytus mokesčius ir netesybas, kas iš esmės reiškia, kad kredito gavėjo, t. y. atsakovo, pareiga mokėti pelno palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo. Toks vertinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas visos kredito sumos negrąžino, ieškovės reikalavimas nuo ieškinio padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti šalių sudarytoje sutartyje numatytas mokėjimo palūkanas turi būti tenkinamas. Dėl to ir šią skundžiamo sprendimo dalį apeliacinės instancijos teismas pakeičia (CPK 326 str. 1 d.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas spręsdamas mokėjimo palūkanų priteisimo, jų mažinimo klausimą, dėl to apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindų sutartinių mokėjimo palūkanų mažinimui, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, pakeičia skundžiamą sprendimą ir visiškai tenkina apeliantės reikalavimą dėl pelno palūkanų priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į ieškovės patenkintų reikalavimų dalį, apeliantei iš atsakovo priteistinas 36,68 Eur žyminis mokestis pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo V. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 618,32 Eur skolą, 369,05 Eur palūkanas, 243,32 Eur delspinigių, 8,5 procentų palūkanas nuo 618,32 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-03-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 1230,69 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-03-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 36,68 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Gelvora“, į. k. 125164834.
Kitą ieškinio dalį atmesti“.
Priteisti iš atsakovo V. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Gelvora“, į. k. 125164834, 15 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.