Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-477-245/2015

Teisėja Judita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-05-1-03032-2013-1

2015 m. balandžio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, nuteistajam V. B., gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 1 d., ir jam paskirta 100 MGL (3800 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 1 d., 16.32 val., pas „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje tarpininką UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė vilkiko „DAF (duomenys neskelbtini)“, VIN: (duomenys neskelbtini), Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip įgijo Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), ir, turėdamas tikslą įgyti netikrus dokumentus ir jais pasinaudoti, už juos nustatytos įmokos nesumokėjo, dėl ko Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir draudimo sutarties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-03-01 16.35 val. buvo anuliuoti, tačiau tęsdamas nusikalstamą sumanymą, jis (V. B.) minėtų draudimo dokumentų nustatyta tvarka juos išdavusiai įmonei negrąžino ir žinodamas, kad Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir draudimo sutarties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra netikri (negaliojantys), šiuos draudimo dokumentus laikė, gabeno ir naudojo iki 2013-07-01, apie 03.45 val., kol pasienio ruože, (duomenys neskelbtini), pateikė minėtus dokumentus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės pareigūnams, vykdžiusiems pasienio teisinio režimo kontrolę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas V. B. nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu ir teigia, jog skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teiginiai rodo išankstinį teismo nusistatymą ir šališkumą, nes buvo naudojama tik prieštaringa informacija, reikalinga jo nubaudimui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės įrodytumo ribose, daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, procesinių pažeidimų nepadaryta, apelianto kaltė pagrįsta visapusiškai išanalizuotų ir teisiškai įvertintų įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-195/2010 ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-425/2012; 2K-15-699/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. B. padaryta nusikalstama veika pasireiškė netikrų dokumentų – vilkiko „DAF (duomenys neskelbtini)“ Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir draudimo sutarties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimu, laikymu ir panaudojimu. Netikro dokumento panaudojimas – tai veiksmas, kai kaltininkas neteisėtai paleidžia netikrą dokumentą į teisinę apyvartą, siekdamas įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Netikro dokumento panaudojimu laikomas tokio dokumento pateikimas valstybinei institucijai, įmonei, organizacijai, pareigūnui, tarnautojui ar kitiems asmenims. Šiuo atveju V. B., žinodamas apie minėtų dokumentų negaliojimą, juos pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės pareigūnams, vykdžiusiems pasienio teisinio režimo kontrolę. Taigi, nuo šio momento nusikaltimas laikomas baigtu.

Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto parodymai nuo tyrimo pradžios nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu V. B. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažino, aiškino, jog apie transporto priemonės „DAF (duomenys neskelbtini)“ draudimo sutarties sudarymo aplinkybes nieko nežino, pareigūnams pateiktoje draudimo sutartyje pasirašė stebint jį sustabdžiusiems pareigūnams, prieš vykdamas į Kaliningrado sritį jis tiesiog nepasitikrino, ar transporto priemonė yra drausta ir ar jai atlikta techninė apžiūra, todėl savo kaltės neįžvelgė. Bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. B. jau prisiėmė savo, kaip įmonės direktoriaus, kaltę, kadangi visi dokumentai buvo tvarkomi su jo žinia. Nurodyta ir tai, jog draudimo sutartis buvo išrašyta oficialioje draudimo įmonėje, tačiau akcentuota, jog apie draudimo anuliavimą nieko nežinojo. Fakto, jog draudimo sutartį pasirašė tik sustabdytas pareigūnų, V. B. apylinkės teismui neminėjo. Ši aplinkybė neatsispindi ir apeliaciniame skunde, kuriame keliamos abejonės dėl Pagėgių rinktinės pareigūnų parodymų patikimumo. Keliama versija ir dėl draudimo sutarties anuliavimo klaidos galimybės. Tačiau su šiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinės pareigūnų S. D. ir A. K. parodymuose esminių prieštaravimų nėra. Abu pareigūnai patvirtino, kad transporto priemonės „DAF (duomenys neskelbtini)“ draudimas buvo pateiktas su parašais, V. B. nei vieno, nei kito pareigūno akivaizdoje nesirašė ant draudimo sutarties blanko. Dokumentus tikrino S. D., kuriam asmeniškai V. B. pateikė draudimo sutartį su parašais, t. y. savo ir draudiko parašais bei antspaudais. A. K. taip pat patvirtino, jog pas kolegą S. D. ant stalo buvę draudimo dokumentai buvo su reikiamais parašais. Tai, ar įvykio dieną A. K. matė V. B., ar pastarojo užkardoje jau nebuvo A. K. atvykus į tarnybą, teisinės reikšmės neturi. Be to, A. K. teisiamojo posėdžio metu kategoriškai neteigė, jog jam atvykus į darbą V. B. jau nebebuvo, pareigūnas nurodė, jog tiksliai neprisimena analizuojamo įvykio, nes tuo metu panašių patikrų ir sulaikymų buvo nemažai. Svarbu tai, jog abu liudytojais apklausti pareigūnai paneigė apelianto versiją apie draudimo sutarties pasirašymo momentą. Netikėti pareigūnų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi byloje nėra duomenų apie šių asmenų išankstinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Apelianto teiginys, jog draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su savimi niekada neturėjo ir nesivežiojo, minėta sutartis iš jo nebuvo paimta, sutarties poėmis neužfiksuotas jokiuose dokumentuose, prasilenkia su faktiniais bylos duomenimis. Poėmis kaip procesinė prievartos priemonė yra daroma tik tuomet, kai tiksliai žinoma, kokius tyrimui reikšmingus daiktus ar dokumentus norima paimti, taip pat žinoma kur konkrečiai šie daiktai yra ir kaltininkas pats geranoriškai jų nepateikia. Analizuojamu atveju V. B., sustabdytas pasienio pareigūnų ir paprašytas pateikti transporto priemonės dokumentus – automobilio registracijos liudijimą, privalomojo draudimo sutartį, techninės apžiūros dokumentą, vairuotojo pažymėjimą, juos pateikė. Taigi pareigūnams beliko tik sutikrinti šių dokumentų galiojimą ir tikrumą.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, analizuodamas nusikaltimo padarymo schemą, vertinimo klaidos nepadarė. V. B. nusikaltimo darymo metu – 2013-03-01, buvo juridinio asmens „(duomenys neskelbtini)“ direktorius (t. 2, b. l. 98), t. y. buvo svarbiausias asmuo įmonėje, kuris organizavo visą krovinių pervežimo vietiniais ir tarptautiniais maršrutais veiklą. Nors įmonėje nebuvo konkretaus darbuotojo, kurio pareigos būtų įmonei priklausančių automobilių draudimas, techninės apžiūros užtikrinimas, tačiau, išanalizavus liudytojų parodymus, darytina išvada, kad už tai buvo atsakingas būtent direktorius. Liudytojas J. S. paaiškino, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vairuotoju, su automobiliu „DAF (duomenys neskelbtini)“ nevažinėdavo, draudimo dokumentais jam pačiam nereikėdavo rūpintis, jis prieš išvažiuojant tik pasitikrindavo, ar draudimas yra galiojantis. Įmonės buhalterė L. T. parodė, kad mėnesio gale reikiamus apskaityti dokumentus jai atnešdavo direktorius V. B.. Apie 2013-03-01 draudimą nieko nežino ir tokių duomenų vedamoje buhalterijoje nerado. Jai tuo metu net nebuvo pateikiami kelionės lapai, todėl neaišku, ar 2013 m. kovo mėn. automobilis buvo naudojamas. Pati asmeniškai įmonės automobilių niekada nėra draudusi, tuo rūpinosi direktorius. Nurodyta, kad kartais dokumentus paduodavo ir įmonės vadybininkas A. S., tačiau ar tai buvo automobilių draudimai, nedetalizavo. Pats A. S. pripažino, jog kartais drausdavo įmonės transporto priemones, tačiau apie vilkiko „DAF (duomenys neskelbtini)“ draudimą nieko nežino. Jis pats su minėta transporto priemone nevažinėdavo. Tai, kad su vilkiku „DAF (duomenys neskelbtini)“ važinėdavo V. B. patvirtina byloje esantis išrašas apie autotransportą, kirtusį Lietuvos Respublikos sieną (t. 2, b. l. 85-87). Minėtas išrašas liudija, kad transporto priemonė „DAF (duomenys neskelbtini)“, vairuojama V. B., Lietuvos Respublikos sieną nuo 2013-01-01 iki 2014-05-08 kirto šešiolika kartų, o skaičiuojant nuo tada, kai 2013-03-01 buvo sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis, kuri po kelių minučių anuliuota, valstybės siena kirsta dešimt kartų. Tai rodo, jog V. B. vilkiką „DAF (duomenys neskelbtini)“ sistemingai naudojo savo asmeniniais tikslais, o ne įmonės reikalais esant būtinybei, kaip aiškino ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliaciniame skunde nurodomas motyvas, kad jei jis būtų siekęs įgyti suklastotą dokumentą, būtų nurodęs įmonės ar kito asmens rekvizitus, o ne savo, laikytinas deklaratyviu, prielaidomis teismas negali grįsti savo procesinio sprendimo išvadų. Objektyvūs duomenys yra tai, kad Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta ne internetu, o tiesiogiai pas „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje tarpininką UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sutartis sudaryta 2013-03-01, 16.32 val., įmokos suma 10 450 Lt, o 2013-03-01, 16.35 val., ši sutartis ištrinta iš duomenų bazės kaip sugadinta. Apelianto teiginys, kad apie sutarties anuliavimą jam tapo žinoma tik po keturių mėnesių, kai tai jam pasakė ikiteisminį tyrimą atliekantis VSAT pareigūnas, vertinamas kritiškai ir atmetama. Draudimo polisas buvo atšauktas itin greitai, vadinasi įmokos sumokėjimo nebuvo laukiama, t. y. pinigų nesumokėjimas nėra ta priežastis, dėl kurios buvo nutraukta draudimo sutartis. Be to, jei V. B. nebūtų žinojęs apie sutarties sugadinimą, jis per keturis mėnesius būtų įmokėjęs bent dalį reikiamos sumokėti draudimo sumos. Tokiu atveju šie pinigai jam būtų grąžinti, paaiškėjus, jog sutartis anuliuota. Tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sutarties sudarymo ir anuliavimo veiksmai buvo atlikti vienas po kito, t. y. iš karto. Vadinasi, V. B., asmeniškai pasiimdamas atspausdintą draudimo sutartį ir sutarties liudijimą, privalėjo žinoti apie atliktą ir kitą veiksmą – sutarties anuliavimą. Kaip ir pažymima apeliaciniame skunde, draudimo sutartys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (2007 m. gegužės 17 d. Nr. X-1137), įsigalioja nuo draudimo sutartyje nurodytos datos, nepriklausomai nuo įmokos sumokėjimo. Šią taisyklę V. B. žinojo, taigi transporto priemonės privalomojo draudimo sutartis nebuvo įsigaliojusi, nes sutartyje nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo 2013-03-01, 17.02 val., tačiau jau 16.35 val. ji buvo sugadinta. Net jei būtų įsivėlusi klaida ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas pats per klaidą būtų panaikinęs sutartį, apie tai būtų informuotas V. B. ir tai būtų padaryta vietoje, nes sutartis, jau minėta, buvo sugadinta iš karto po jos sudarymo. Pažymėtina, kad negaliojantys draudimų liudijimai, nepaisant to, kiek ilgai būtų jais naudojamasi, draudimo sutartimis numatytų žalos atlyginimo sąlygų sukurti negali ir nesukuria, tokie dokumentai draudimo liudijimais nelaikytini. Suprasdamas šią situaciją, V. B. piktnaudžiavo draudimo sutarčių sudarymo ypatumais, taip išvengdamas didelės draudimo įmokos sumokėjimo. Žinodamas, kad dokumentai neįsigaliojo, yra netikri, nesukuriantys jokių teisinių pasekmių, juos turėjo su savimi vykdamas į užsienio valstybę ir pateikė patikrai pareigūnui, vykdžiusiam pasienio teisinio režimo kontrolę. Atkreiptinas dėmesys, jog su tuo pačiu vilkiku iki sulaikymo V. B. dar dešimt kartų kirto valstybės sieną, todėl kritiškai vertinamas ir tas apelianto teiginys, jog jis tiesiog per aplaidumą nepasitikrino transporto priemonės dokumentų galiojimo. Apeliantas ne vienerius metus dirba krovinių pervežimo srityje, puikiai žino kokie dokumentai yra tikrinami pasienio ruože, todėl per keturis mėnesius (nuo 2013-03-01 iki 2013-07-01) neapsižiūrėti, ar visi naudojamo vilkiko dokumentai yra tvarkingi, nėra tikėtina. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai – įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbantys asmenys, patvirtino, kad vilkiko „DAF (duomenys neskelbtini)“ nėra nei draudę, nei naudoję. Šiuo metu direktoriaus pareigas einantis A. S. raštu nurodė, kad 2013 m. automobilis „DAF (duomenys neskelbtini)“ nebuvo eksploatuojamas (t. 2, b. l. 74), todėl ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams negalėjo pateikti šio automobilio kelionės lapų už 2013 m., krovinių, kurie buvo gabenami šiuo automobiliu, važtaraščius už 2013 m. Taigi, įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą V. B. iš esmės naudojo kaip savo nuosavybę. Apelianto veiksmai buvo sąmoningi ir tyčiniai. Sudaręs ir greitai nutraukęs transporto priemonės draudimo sutartį, jis išsaugojo nesuklastotą, originalų draudimo sutarties blanką, kuris buvo naudojamas kaip galiojantis, nors pati draudimo sutartis ir sutarties liudijimas buvo beverčiai. Tai, jog pats V. B. draudimo sutarties nespausdino, nepašalina jo kaltės. Visas šis intelektualus netikrų dokumentų gavimo būdas apima BK 300 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, todėl V. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas minėto straipsnio sankcijos ribose.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymimas kaltinamojo akto netikslumas, t. y. prokuroras kaltinamojo akto pabaigoje padaro išvadą, jog pakanka įrodymų, pagrindžiančių B. N. kaltę dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Tačiau matyti, kad buvo padaryta techninė klaida, nurodant kito asmens vardą ir pavardę bei kitą inkriminuojamą BK specialiosios dalies straipsnį, todėl tai nedaro kaltinamojo akto niekiniu. Kaltinimas suformuluotas V. B., jis yra tikslus ir atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Kad nesupranta kaltinimo esmės, V. B. pirmosios instancijos teisme nepažymėjo, tai, jog kaltinimo ribos apeliantui yra aiškios, matyti ir iš apeliacinio skundo turinio, todėl aukščiau minėtas rašymo apsirikimas detaliau nevertinamas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam V. B., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2015-04-20 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-1675 matyti, kad advokatas Valerijus Karpovas, pateikęs advokato orderį Nr. 381453, teikia antrinę teisinę pagalbą V. B. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma iki 2015-04-21 yra 28,95 Eur (t. 3, b. l. 109).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. B. nepriteistinos. Lietuvos Respublikos BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.