Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų T. M., T. M., I. S., V. D., R. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 21 d. teismo sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims T. M., T. M., I. S., V. D., R. D. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Nesuprantama, kodėl pirmos instancijos teismas, konstatuodamas tam tikras aplinkybes, remiasi tuo, kad pareiškėjas turėjo buto raktus. Buto raktus be pareiškėjo turėjo dar 5 asmenys. O tai kad po velionės mirties jis nebebuvo įleidžiamas į butą - vėlgi melas. Po velionės mirties visi artimai velionę pažinoję asmenys buvo kviečiami susirinkti ir pagerbti velionę, tačiau K. L. net nesiteikė atvykti į paminėjimą. Būtent tai rodo K. L. požiūrį į velionę ir dėl to pirmos instancijos teismas privalėjo objektyviai vertinti visų procese dalyvaujančių asmenų poziciją ir nei vienai iš šalių nesuteikti prioriteto.

13. Byloje neįrodyta, kad buvo išreikšta vienašališka įpėdinio valia priimti palikimą kaip neginčijamas faktas - nebuvo paties vienašalio sandorio. Nebuvo nustatyta pareiškimo nunešimo, perdavimo ar išsiuntimo. Byloje neįrodytas ir faktas, kad notarei buvo pateikti dokumentų originalai ar įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos jų kopijos.

14. Apeliantai pateikia į bylą duomenis, kad būtent jie visi moka mokesčius už po velionės mirties likusio turto išlaikymą.

15. Nurodo, kad teismas pažeidė procesines teisės normas: CPK 12 straipsnį - remiantis rungimosi principu nesudarant sąlygų palikimo priėmėjai velionės motinai V. D. dalyvauti teismo posėdyje, užduoti klausimus teismo posėdžio metu sakiusiam netiesą pareiškėjui; CPK 42 straipsnį - teismui nesudarius sąlygų velionės motinai naudotis teise užduoti klausimus, teikti argumentus; CPK 185 straipsnį - teismui klaidingai įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl neva mokėtų mokesčių už butą, kad velione pareiškėjas jos ligos laikotarpiu rūpinosi tik jis vienas, kad neva iki mirties gyveno kartu su velione ir neva rūpinosi butu, vertinant šiuos duomenis tikimybių pusiausvyros principu ir nesant jokių - išskyrus paties pareiškėjo paaiškinimus ir jau prasidėjus civilinei bylai atliktų mokėjimų - įrodymų. Taip pat netinkamai vertinti įrodymai - ne paties pareiškėjo, bet pareiškėjo atstovo kreipimasis į notarą 2019-03-14, bei tai, kad pareiškėjas pats asmeniškai tik 2019 m. liepos 17 d., kreipėsi į notarą, šiuo duomenis be pagrindo pripažįstant pagrindu tenkinant pareiškėjo reikalavimą.

16. Pirmos instancijos teismas neatnaujinęs termino, pats atnaujino terminą kreiptis dėl plikimo priėmimo, nors šis reikalavimas nebuvo reiškiamas, tuo pažeista CPK 265 str. 2 d., imperatyvas - neperžengti byloje reiškiamų reikalavimų, bei buvo netinkamai taikytos ir materialinės teisės normos - 1.63 str. 3 d., CK 5.50 str., CK 5.51 str., ir dėl to priimtas neteisingas sprendimas.

19. Teismas visiškai pagrįstai pareiškėjo veiksmus (notaro informavimą, kreipimasį į teismą dėl L. G. asmeninio testamento patvirtinimo, kreipimasis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo) vertino kaip aktyvius, siekiant priimti palikimą.

20. Mano, kad teismas visiškai teisingai nustatė ne tik jo aktyvius veiksmus, bet ir tinkamai įvertino pateiktus rašytinius įrodymus bei žodinius paaiškinimus, kurie patvirtina, kad pareiškėjas rūpinosi turtu ir mokėjo mokesčius už butą, esantį (duomenys neskelbtini). Mokesčiai buvo sumokėti už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 13 d., tuo pačiu padengiant ir susidariusius įsiskolinimus. Papildomai pažymėtina, kad dalis mokesčių buvo sumokėta į priekį, dar tuo metu, kai pareiškėjas gyveno kartu su L. G. ir vedė bendrą ūkį.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje buvo skiriami trys eismo posėdžiai, apie visų teismo posėdžio vietą ir laiką suinteresuotas asmuo V. D. buvo informuota tinkamai. Pačios V. D. procesinis elgesys, kai nėra atvykstama į paskirtus teismo posėdžius, yra netinkamas. Suinteresuotas asmuo V. D. galėjo pasirūpinti atvykimu į pirmosios instancijos teismą, nevilkinti bylos nagrinėjimo arba sudaryti susitarimą su advokatu.

23. Mano, kad apeliantai teikdami prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, savo prašyme nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pažymi, kad suinteresuoti asmenys, jokių įrodymų, kad jie yra mokėję mokesčius, į bylą nepateikė, nors tokius įrodymus turėjo galimybę pateikti, todėl mano, kad jie piktnaudžiauja savo teise. Taip pat, prašydami leisti pateikti naujus įrodymus, nenurodė kokias svarbias faktines aplinkybes šie įrodymai gali patvirtinti ir kokią reikšmę jie turi procesiniam sprendimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas suinteresuotų asmenų T. M., T. M., I. S., V. D., R. D. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

26. Apeliantai apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pareikšto apeliantų prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina, kadangi, teismo vertinimu, apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Pažymėtina, jog faktinės bylos aplinkybės iš esmės yra aiškios, šalių pozicijos išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys davė paaiškinimus žodžiu ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pagal esamą bylos medžiagą negalėtų dėl šalių ginčo priimti teisingo sprendimo. Vien ta aplinkybė, kad nebuvo žodžiu apklausta apeliantė V. D., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi ji yra pateikusi atsiliepimą į pareiškimą bei išdėsčiusi savo poziciją.

28. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė į bylą eilę naujų įrodymų: bankinį pavedimą, mokėjimo nurodymus, sąskaitas, kvitus.

29. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalys savo procesiniuose dokumentuose nepagrindė teikiamų naujų įrodymų prijungimo prie bylos būtinumo pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie įrodymai, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir jau byloje esančių įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės apeliacinio skundo išsprendimui, o jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Todėl apeliantų pateikti nauji įrodymai nepriimtini ir teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, jų nevertina.

31. Byloje kilo ginčas dėl juridinio fakto nustatymo, kad K. L. per įstatymu nustatytą 3 mėnesių terminą nuo L. G., mirusios (duomenys neskelbtini) mirties, priėmė jos testamentu, patvirtintu Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartimi, paliktą jam palikimą - buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį.

32. Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, išskirtinai rėmėsi pareiškėjo nurodytomis melagingomis aplinkybėmis ir nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą.

33. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantų argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. G., mirusi (duomenys neskelbtini), 2016 m. spalio 1 d. surašė testamentą, kuriuo butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko keturiems asmenims lygiomis dalimis, t. y. T. M., T. M., I. M. ir pareiškėjui K. L.; pinigines lėšas – V. D., papuošalus I. S., automobilį T. M., biuro baldus – T. M., R. D. – viskio butelį. 2019 m. kovo 22 d. pareiškėjas K. L. kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus, prašydamas patvirtinti mirusios L. G. asmeninį testamentą. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtino asmeninį mirusios L. G. testamentą. 2019 m. kovo 21 d. pareiškimą dėl palikimo priėmimo notarui pateikė mirusios mama V. D.. 2019 m. liepos 17 d. pareiškėjas kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Panevėžio miesto 8-ojo notaro biuro notarė L. J. 2019 m. liepos 19 d. atidėjo klausimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą išdavimo.

36. Įstatymas numato, kad turtas yra paveldimas pagal įstatymą ir pagal testamentą (CK 5.2 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą ir nesikreipė į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, tačiau faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kol kitam įpėdiniui nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, gali būti nustatomas palikimo priėmimo faktas (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). CK 5.51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, aiškinant įstatymo nuostatas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009; kt.). Įstatymas nenumato, kad faktiškas paveldimo turto valdymas, kuriuo priimamas palikimas, turi būti įformintas raštu ar notarine forma. Todėl įpėdinis, įrodinėdamas aktyvių veiksmų, išreiškiančių jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, atlikimo per terminą palikimui priimti aplinkybę, gali remtis visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

37. Nesutiktina su apeliantų argumentu, kad pareiškėjo atstovo pateiktuose dokumentuose kreipiantis į notarą nėra išreikšta pareiškėjo valia priimti palikimą. Iš paveldėjimo bylos matyti, kad 2019 m. kovo 14 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į Panevėžio 1-ojo notarų biuro notarę dėl informacijos suteikimo bei informavo notarę, kad K. L. ketina priimti mirusios palikimą ir ruošia dokumentus teismui dėl L. G. asmeninio testamento patvirtinimo teisme (b. l. 61). Akivaizdu, jog pareiškėjas aiškiai informavo notarę apie savo pageidavimą, ketinimą, norą priimti mirusios L. G. palikimą pagal testamentą.

38. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas siekė įgyvendinti savo paveldėjimo teisę pagal testamentą ir tai reiškė aktyviais veiksmais, kreipdamasis į notarą, teismą. Priešingai negu teigia apeliantai, pareiškėjas savo teisę priimti palikimą yra realizavęs, valią palikimą priimti išreiškęs, kreipdamasis į teismą dėl testamento patvirtinimo, į notarą dėl informacijos suteikimo bei informuodamas apie savo ketinimą priimti L. G. palikimą pagal sudarytą asmeninį testamentą, pateikdamas pareiškimą notarui dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (b. l. 14-15, 61, 68). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas po L. G. mirties mokėjo buto, esančio Respublikos g. 18-9, Panevėžyje, mokesčius (b. l. 114 – 129). Todėl visiškai nesutiktina su apeliantų argumentais, kad pareiškėjas neprisidėjo prie nekilnojamojo turto išlaikymo.

39. Atsižvelgdamas į nutarties 35, 37, 38 punktuose išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjas savo aktyviais veiksmai (kreipdamasis į teismą, notarą) priėmė L. G. palikimą pagal sudarytą testamentą, nepraleisdamas įstatymo nustatyto termino palikimui priimti.

40. Apeliantų argumentai, kad teismas išėjo už pareiškimo ribų ir atnaujino terminą palikimui priimti atmestini kaip nepagrįsti. Byloje reikalavimas dėl termino atnaujinimo nebuvo pareikštas, teismas jo nesprendė, skundžiamu sprendimu nustatytas pareiškėjo reikalautas juridinę reikšmę turintis faktas, o ne atnaujintas terminas.

41. Apeliantai prašo teismo kreiptis į prokuratūrą dėl pareiškėjo melagingų parodymų. Teigia, kad pareiškėjo nurodomi argumentai, kad jis iki L. G. mirties gyveno kartu su ja, rūpinosi ja ir kartu rūpinosi butu, yra melagingi. Tačiau, atsižvelgiant į bylos medžiagą, esančius atliktus mokėjimus už butą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tokie apeliantų argumentai yra deklaratyvūs. Juolab, jog pati L. G. savo laiške yra nurodžiusi, kad būtent pareiškėjas K. L. yra jai kaip šeimos narys ir buvo kaip visas pasaulis (b. l. 13). Todėl pripažinti, kad minėti pareiškėjo paaiškinimai buvo aiškiai melagingi duomenų nepakanka.

42. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas K. L. savo lėšomis galimai nėra prisidėjęs prie laidotuvių, šermenų, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas nepriėmė L. G. palikimo pagal testamentą.

43. Taigi byloje nustatęs, kad pareiškėjas per įstatyme nustatytą palikimo priėmimo terminą atliko aktyvius veiksmus, patvirtinančius faktišką pradėjimą palikimą valdyti, t.y. kreipėsi į teismą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, į notarą dėl informacijos iš jo gavimo bei informacijos apie savo ketinimą priimti L. G. palikimą notarui pateikimo (b. l. 14-15, 61) (CK 5.51 str. 1 d.) – pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas faktiniu valdymu (kreipdamasis į minėtas institucijas) priėmė jam L. G. testamentu paliktą palikimą bei nustatė prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Ir nurodyto fakto buvimo nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bei argumentai.

44. Atsižvelgdamas į tai, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Todėl pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.