Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Jolantos Medvedevienės,

trečiųjų suinteresuotų asmenų: AB „Alvito žemdirbys“ atstovui V. R. , Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo atstovei G. C. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovei Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai su trečiaisiais asmenimis AB „Alvito žemdirbys“, Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialu ir L. Č. dėl įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovai Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Komisijos 2013-05-13 posėdyje nedalyvavo. Byloje esantys įrodymai (Nuosavybės teisių atkūrimo byla T. 2, b.l. 353-355) patvirtina, kad pareiškėjo atstovui V. J. 2013-05-03 buvo siųstas pranešimas Nr. (09)(2.14)SD-1242, kuriuo jis informuojamas apie tai, jog 2013 m. gegužės 13 d. 13 val. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje bus nagrinėjamas pil. T. S. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimamas sprendimas (Sprendimo projektas pridedamas). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis 2013-05-10 V. J. raštas, patvirtina, kad apie 2013 m. gegužės 13 d. 13 val. vyksiantį Komisijos posėdį jis yra informuotas (T. 2, b.l. 356-358). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad apie Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Komisijos posėdį pareiškėjo T. S. atstovui V. J. buvo pranešta laiku, todėl teigti, kad pareiškėjui nebuvo pranešta apie posėdį ir, kad jis nebuvo supažindintas su įsakymo projektu, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pareiškėjo T. S. išduotas įgaliojimas patvirtina, jog pareiškėjas visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisių atstatymu, pavedė tvarkyti, vesti ir jį atstovauti V. J. (Nuosavybės teisių atkūrimo byla T. 1, b.l. 144), t.y. išreiškė savo poziciją nuosavybės teisių atkūrimą vesti per savo atstovą. Dėl šių priežasčių atsakovės informavimas pareiškėjo atstovą V. J. apie Komisijos posėdį ir Sprendimo projektą, prilygo paties pareiškėjo T. S. informavimui, todėl yra visiškai teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atstovų motyvai, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie 2013-05-13 posėdį ir turto vertę, nebuvo supažindintas su įsakymo projektu, todėl negalėjo išreikšti savo pozicijos dėl išperkamo turto vertės, neturėjo galimybės išreikšti savo rašytinio sutikimo dėl su visų trijų pastatų įvertinimo, kaip to reikalauja teisės aktai, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

1997-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau ir - Tvarka), 109 punkte inter alia nustatyta, kad institucijos, nagrinėdamos piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į ūkinės – komercinės paskirties pastatus su priklausiniais ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo, nustato piliečių prašymų nagrinėjimo vietą ir laiką; nagrinėjant prašymą, kiekvienu atveju dalyvauja suinteresuotas asmuo, taip pat dabartinis turto valdytojas; jiems turi būti raštu pranešta, kada ir kur bus nagrinėjamas prašymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šias nuostatas, yra konstatavęs, kad kompetentingų institucijų sprendimas dėl nuosavybės teisių į ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo gali būti priimtas tik dalyvaujant suinteresuotam asmeniui (t.y. asmeniui, kuris padavė prašymą dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo) ir dabartiniam turto valdytojui, o prieš priimant sprendimą, turi būti gautas šios Tvarkos 2 punkte nurodytų piliečių rašytinis sutikimas. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuotas Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, 2006 m. P. 460–461). Vadinasi, pareiškėjo (atstovo) nedalyvavimas Komisijos posėdyje ir rašytinio sutikimo nebuvimas prieš priimant sprendimą, laikytinas procedūriniu pažeidimu pagal nustatytą Tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai suinteresuotiems asmenims nepranešama apie posėdžio, kuriame bus svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, teismas, nagrinėdamas skundus, dėl tokiuose posėdžiuose priimtų sprendimų atkurti arba neatkurti nuosavybės teises panaikinimo, turėtų nustatyti, ar toks sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procedūros pažeidimas turėjo įtakos neteisingam sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuotas Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, 2006 m. P. 462).

Atsižvelgus į šį išaiškinimą, spręstinas klausimas ar pareiškėjo (jo atstovo) nedalyvavimas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Komisijos posėdyje, sąlygojo neteisingo spendimo priėmimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių pareiškėjo atstovų raštų, adresuotų atsakovei, turinį (t. 2, b.l. 295-297,318-320,356-358), taip pat pačio skundo turinį bei pareiškėjo atstovų teisme duotus paaiškinimus, daro išvadą, kad, net jei ir pareiškėjas (jo atstovas) būtų dalyvavęs priimant ginčijamą įsakymą, atsakovė nebūtų priėmusi kitokio sprendimo, nes pareiškėjų atstovų pozicija jai buvo žinoma iš minėtų raštų (ji nepasikeitė ir teisminio nagrinėjimo metu), visi įrodymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti, todėl nustatytas procedūrinis pažeidimas – pareiškėjo (jo atstovo) nedalyvavimas posėdyje, kuriame buvo svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nelaikytinas esminiu, galėjusiu turėti įtakos ginčijamo įsakymo neteisingumui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, iki pat bylos nagrinėjimo pabaigos, neginčijo valstybės išperkamo nekilnojamojo turto nustatytos turto vertės, nurodydamas, kad dėl turto įvertinimo pasisakys, kai bus įvertinti visi trys pastatai, nes tik tokiu atveju jis galės nuspręsti ar nekilnojamasis turtas įvertintas teisingai. Šie pareiškėjo argumentai pripažintini visiškai nepagrįstais. Pirmiausia, pareiškėjas visiškai nepagrindė dėl kokių priežasčių jis negali įvertinti kiekvieno pastato vertės atskirai. Be to, nuosavybės teises pareiškėjas prašė atkurti į tris pastatus, o ne į kažkokį tai bendrą pastatų kompleksą, kurie yra vienas su kitu neatsiejamai susiję ir kurių nebūtų galima atskirai įvertinti. Pažymėtina, kad trys pastatai, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybes teises valstybei juos išperkant, nesudaro vienos visumos, o yra atskiri trys pastatai, kurie priklauso skirtingiems savininkams, todėl nėra jokių objektyvių kliūčių juos vertinti kiekvieną atskirai, kas ir buvo padaryta (turto vertės nustatymo ataskaitos surašytos kiekvienam pastatui atskirai). Dėl šių priežasčių pareiškėjas galėjo išreikšti savo nuomonę dėl dviejų pastatų, į kuriuos buvo planuojama atkurti nuosavybės teises, vertės, tačiau šia teise nepasinaudojo, iš esmės atsisakydamas dalyvauti Komisijos posėdyje, kol nebus įvertinti trys pastatai. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjo (jo atstovo) nedalyvavimas Komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nelaikytinas esminiu, galėjusiu turėti įtakos ginčijamo įsakymo neteisingumui, todėl naikinti priimtą ginčijamą įsakymą dėl procedūrinių pažeidimų, nėra jokio pagrindo.

Dėl turto, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, atlikto vertinimo nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Atkūrimo įstatymo 7, 8 straipsnio 2 dalys nustato, kad už valstybės išperkamus ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir gyvenamuosius namus piliečiams valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. To paties straipsnio 10 dalis nustato būdus, kuriais gali būti atlyginama už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus (nagrinėjamu atveju - atlyginimą pinigais numato šios dalies 7 punktas) ir nurodo, kad piliečiams, kurių gyvenamieji namai išperkami, nepriklausomai nuo atlyginimo būdo turi būti kompensuojama teisingai, pagal rinkos vertę remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Teisingo atlyginimo už nekilnojamąjį turtą, kurio negalima grąžinti natūra, principas kaip esminė valstybės nuostata nurodytas ir šio įstatymo preambulėje. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (1998 m. birželio 16 d. Nr. VIII-792) 2 straipsnyje taip pat įtvirtintas negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugražintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“ 1.1 p. nustatyta, kad išperkamus iš savininkų gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei savininkams sugrąžintus (grąžinamus) gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai (toliau vadinama – turtas), įvertina savivaldybės administracijos arba valstybės institucijos, priimančios (priėmusios) sprendimą atkurti nuosavybės teises, darbuotojai, turintys atitinkamą kvalifikacinį turto vertintojo pažymėjimą. Jeigu tokių darbuotojų nėra, nurodytųjų institucijų užsakymu turtą įvertina turto vertintojai pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje darbuotojų, turinčių turto vertinimo pažymėjimą, nėra, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, Savivaldybės administracija 2012 m. spalio 24 d. sudarė su UAB „Census optimus“ turto vertinimo paslaugos pirkimo sutartį. Valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertinimą atliko kvalifikuota turto vertintoja D. G. , surašydama 2012-11-15 bei 2013-04-17 Turto vertės nustatymo ataskaitas (b.l. 96-116, 117-137). Teismas vertina, kad pareiškėjui grąžintino turto vertė nustatyta laikantis šių įstatyminių reikalavimų, ir turto vertinimo ataskaitoms, kuriomis rėmėsi atsakovė, taikytina Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

Pareiškėjas, nesutikdamas su 2012-11-15 bei 2013-04-17 Turto vertės nustatymo ataskaitomis, nurodė, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su turto verte, neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės dėl turto vertės, kadangi nebuvo gavęs visų trijų pastatų vertinimo ataskaitos, be to, nėra aišku kas buvo vertinta ir įkainuota, kada tai buvo padaryta, kodėl skiriasi vertės nustatymo laikas, pareiškėjas neturėjo galimybės išreikšti savo nuomonės, dalyvauti posėdyje, kuriame buvo svarstomas nuosavybė teisių atkūrimo klausimas. Pareiškėjas nesutinka su tokiu turto įvertinimu, nes jis atliktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, be to, rašytinis sutikimas nei iš T. S. , nei iš jo atstovų nebuvo gautas. 2013-02-05 Įsakymo projekte „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui T. S. į išlikus nekilnojamąjį turtą“ nurodyta, kad sprendimo projekte pastato - pagrindinio pastato – dirbtuvių, nustatyta rinkos vertė yra 180 500 Lt, todėl yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu 2013-05-14 d. ginčijamame Įsakyme turto vertė nuo 180 500 Lt sumažėja iki 98 700 Lt, kaip pagrindą nurodant 2013-04-17 išvadą dėl turto vertės. Su 2013-04-17 Išvada dėl vertės nustatymo nebuvo supažindintas nei pats pareiškėjas, nei jo atstovas.

Šie pareiškėjo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad T. S. (jo atstovas V. J. ) apie Komisijos posėdį žinojo, Sprendimo projektą, taip pat ir 2013-04-17 Turto vertintojo išvados dėl turto vertės kopiją buvo gavęs iki 2013-05-10 (2012-11-15 turto vertės nustatymo ataskaitą pareiškėjas gavo dar anksčiau – 2013-01-03), todėl laikytina, kad turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl turto vertės (b.l. 72,73). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Turto vertinimo ataskaitomis, neginčijo nustatytų pastatų vertės, o iš esmės atsisakė jas vertinti, kol nebus įvertintas trečias ginčo pastatas (dėl ko šis motyvas yra nepagrįstas teismas jau pasisakė). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui nepagrįstai atsisakius duoti sutikimą dėl įvertinto turto vertės, jos dydžio neginčijant, atsakovė visiškai teisėtai ir pagrįstai, priimdama ginčijamą įsakymą, vadovavosi 2012-11-15 bei 2013-04-17 Turto vertės nustatymo ataskaitomis, todėl naikinti ginčijamą įsakymą pareiškėjo nurodytais motyvais, taip pat nėra jokio pagrindo.

Dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į pastatą - gyvenamąjį namą.

Atsakovė ginčijamo įsakymo vienu iš punktu nusprendė: neatkurti piliečio T. S. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą - pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), statybos metai - 1960, bendras plotas - 860,20 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi Įstatymas numato galimybę atkurti nuosavybės teises tik į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Iš esmės vienintelis motyvas, dėl kurio buvo priimtas šis sprendimas, yra tas, kad, atsakovės nuomone, šis pastatas yra naujai sukurtas turtas. Šią aplinkybę atsakovė grindžia pastato - gyvenamojo namo kadastro duomenų byla, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto turto, kurio registro Nr. 70/170, centrinio duomenų banko išrašu su istorija, VĮ Registrų centro (Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Marijampolės filialo), 2002-02-08 rašte Nr. 2071-83 užfiksuota informacija, kad minėto pastato statybos metai yra - 1960.

Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės motyvai yra nepagrįsti.

Apklausta trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo atstovė paaiškino, kad vienintelis dokumentas, kurio pagrindu buvo įrašyti ginčijamo pastato statybos metai – 1960, yra 1991-09-17 Vilkaviškio valstybinės melioracijos įmonės raštas adresuotas Marijampolės tarpmiestinio techninio inventorizacijos biuro Vilkaviškio skyriui. Iš šio rašto turinio matyti, kad ginčo pastato - 20 butų gyvenamojo namo Alvite, įvedimo eksploatacijai data yra 1960 02 (prijungta namų valdos techninės apskaitos byla). Teisėjų kolegija pažymi, kad, apart šio rašto, kuriame nieko nekalbama apie ginčo pastato statybos metus, jokių kitų įrodymų, jog minimas pastatas buvo pastatytas (naujai sukurtas) 1960 metais, nėra. Be to, visiškai nelogiška, kad šis pastatas galėjo būti pastatytas per du mėnesius (nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta statybos pradžia ir pabaiga – 1960 metai, o tiksliau, pagal minėtą raštą – 1960 m. vasario mėn.).

Byloje esantys įrodymai: 2012-03-23 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie D. M. nekilnojamąjį turtą Nr. R4-531 ir jos priedai (Alvito dvaro neliečiamos normos žemės planas, Žinių lapas dėl nužiūrėto paimti žemės reformos reikalams Alvito dvaro žemės, Vilkaviškio Apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. 5930), Kultūros paveldo centro Kultūros vertybės pagrindinis dosjė ir joje esantis Buvusios spirito varyklos pastatų komplekso - vietinės reikšmės architektūros paminklo (AtV789) teritorijos ir apsaugos zonos planas, kuriame Pastatų kompleksas (AtV789) pažymėtas kaip susidedantis iš spirito varyklos, arklidės, tvarto sandėlio (gyvenamojo namo) ((c) 48 m. x 12 m.), Vilkaviškio rajono Alvito dvaro ir buvusios spirito varyklos istorinės apžvalgos (6-9 lapai), kuriuose yra nurodyta dvaro teritorijoje gyvenamojoje ir ūkinėje zonoje stovėję pastatai, paneigia aplinkybę, kad pastato, plane pažymėto indeksu 1A 3/p (tvarto sandėlio (gyvenamojo namo)), statybos metai yra 1960 m. Pažymėtina, kad Kadastro duomenų bylos Nr. 39/2661 (buv. 4792), plane ginčo pastato, pažymėto indeksu lA3/p, ilgis yra 43,65 m., plotis 11,68 m., kas atitinka prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-03-23 pažymos Nr. R4-531 „Apie D. M. nekilnojamąjį turtą“ pateikto priedo T. V. nekilnojamojo turto nusavinimo byloje esančio 1922-12-02 žinių lapo 12 p. Nužiūrėtoje žemėje yra šie trobesiai 5 p. „Gyvenamasis namas“ ilgis 44 m. plotis 12,25 m. Be to, Vilkaviškio rajono apylinkės teisme apklausti liudytojais privatizuoto pastato gyventojai, parodė, kad ginčo pastatas 1960 metais buvo kapitališkai suremontuotas, namas buvo paaukštintas, dėl ko namo plotas padidėjo 60 procentų (prijungta civ. byla Nr. I-32-554/2012, t. 1, b.l. 145-151). Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, jog minimas pastatas 1960 metais buvo ne naujai pastatytas (sukurtas), o kapitališkai suremontuotas. Dėl šių priežasčių teismas vertina, kad duomenys apie tai, jog šis pastatas (plane pažymėtas indeksu 1A 3/p) yra statytas 1960 m., neatitinka tikrovės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės priimtas sprendimas dalyje dėl nuosavybės teisių neatkūrimo į pastatą - gyvenamąjį namą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) yra naikintinas, kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Nagrinėjamu atveju atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, formaliai pažiūrėjo į byloje esančius įrodymus, jų faktiškai nevertino ir netyrė, o tik apsiribojo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esančia informacija apie tai, jog ginčo pastatas yra pastatytas 1960 metais.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. priimtu sprendimu administracinėje byloje Nr. Ik-32-554/2012, konstatavo, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo nuostatų kontekste yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į 3 teismo sprendime paminėtus statinius, parenkant konkretų Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir nustatė 2 mėnesių terminą šiems veiksmams atlikti, nurodydamas, kad visi duomenys, patvirtinantys tiek giminystės ryšį, tiek nuosavybės teises, tiek ir konkrečių pastatų identifikavimą, atsakovei jau pateikti.

Atsakovė ginčijamą įsakymą priėmė tik 2013-05-14, dėl ko teismas iš dalies laiko pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus, teisės aktais priskirtus jo kompetencijai.

Teisėjų kolegija, siekdama pareiškėjo teises apginti realiai, užkirsti galimą ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko ateityje, sprendimu naikindama ginčijamą įsakymą dalyje, įpareigoja atsakovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises T. S. , į jo seneliui D. M. priklausiusį nekilnojamąjį turtą - pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybei išperkant ir už turtą T. S. atlyginant pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį. Trijų mėnesių terminas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pastatas - gyvenamasis namas nėra įvertintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1-3 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-05-14 įsakymą Nr. B-ĮV-492 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. S. į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ dalyje, dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į pastatą - gyvenamąjį namą.

Įpareigoti Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją per 3 (tris) mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises T. S. , į jo seneliui D. M. priklausiusį nekilnojamąjį turtą - pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybei išperkant ir už turtą T. S. atlyginant pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

Kitoje dalyje pareiškėjo T. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.