- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-13
- Bylos Nr.
- Ik-32-554/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00723-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Algis Markevičius, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- T. S.
- Atsakovas
- Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- L. Č., AB ,,Alvito žemdirbys“, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
- Advokatai
- Inga Pakštienė
- Kategorijos
- 11.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės,
trečiojo suinteresuoto asmens – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. atstovės advokatės Ingos Pakštienės patikslintą skundą atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į statinius ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas ir jo atstovai patikslintu skundu teismo prašė:
1) panaikinti 2011-09-09 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos sprendimą Nr. (09) (2.14) SD -2271 „Dėl nuosavybės teisių";
2) įpareigoti Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises T. S. į jo seneliui D. M. priklausiusio išlikusio nekilnojamojo turto dalį grąžinant jį natūra:
- Spirito varyklą - Bravorą, esantį Alvito kaime, Vilkaviškio rajone (statybos metai 1906, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), plane pažymėtas indeksu Im²/P (alaus baras-bendrabutis) ir lm'/P - ilgis 25,12 m., plotis 25,75 m (šiuo metu priklausantį L. C. )), arba išmokėti kompensaciją už šį turtą, jeigu įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teisių natūra atkurti negalima;
- Tvartą - Dirbtuves, esančias Alvito kaime, Vilkaviškio rajone (statybos metai 1908, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), plane pažymėtas indeksu lPVp - ilgis 95,05 m., plotis 13,41 m. (šiuo metu priklausantį AB „Alvito žemdirbys")), arba išmokėti kompensaciją už šį turtą, jeigu įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teisių natūra atkurti negalima;
3) įpareigoti Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti T. S. nuosavybės teises (valstybei jį išperkant ir už turtą atlyginant pagal įstatymą) į jo seneliui D. M. priklausiusio išlikusio nekilnojamojo turto dalį - Gyvenamąjį namą, (tvartą - sandėlį), esantį Alvito kaime, Vilkaviškio rajone (statybos metai tiksliai nežinomi, įvedimas į eksploataciją - 1960 metų vasario mėnuo, Kadastro duomenų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ), plane pažymėtu indeksu lA3/p - ilgis yra 43,65 m., plotis 11,68 m.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas ir jo atstovai tiek patikslintame skunde (T.2, 39-46), tiek ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2011-09-14 gavo ginčijamą administracinį aktą, kuriame atsakovas teigė, jog pareiškėjas iki šiol nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, todėl prašymas pakartotinai nebus svarstomas ir nuosavybės teisės nebus atkuriamos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. numato, kad šio įstatymo 17 str. nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-07 nutarimu Nr. 387 patvirtintos Tvarkos 123 p. iš esmės pakartoja minėto Įstatymo 19 str. 1 d. nuostatą, kad apskrities viršininko, savivaldybės vykdomosios institucijos ar LRV įgaliotos kitos institucijos priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams datos. Skundžiamo administracinio akto argumentai, kad pateiktuose giminystės ryšį su savininku įrodančiuose dokumentuose nepašalinti esantys prieštaravimai ir tai, kad pareiškėjas iki šiol nepateikė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų, prieštarauja protingumo, teisingumo principams, teisės aktams ir teismų praktikai. Pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į savo senelio D. M. išlikusį nekilnojamąjį turtą - Alvito dvarą (pastatų kompleksą), esantį Alvito apylinkėje, Vilkaviškio rajone. Pareiškėjo senelis išlikusį nekilnojamąjį turtą: žemės valdą, trobesius, spirito varykla, Alvito ežerą, durpyną „Kairebalė" 1938-07-23 nusipirko iš S. - A. S. – V. Tai patvirtina Vilkaviškio apskrities Ipotekos Įstaigos 1939-09-09 raštas Nr. 5930. Paduodamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos natūra. Visi nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai atsakovui buvo pateikti laiku - iki 2003-12-31. Iš 2000-08-10 atsakovo sprendimo Nr. 125 matyti, kad valstybės įgaliota institucija nusprendė neatkurti natūra nuosavybės teisių pareiškėjui į jo senelio turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą – 3 Alvito dvaro pastatus, nes išlikę pastatai ir jų dalys įvairių asmenų įsigyti privačion nuosavybėn, bet ne dėl to, kad pareiškėjas nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Iš to seka išvada, kad dar 2000-08-10 atsakovas pripažino pareiškėją tinkamu pretendentu dėl nuosavybės teisės atkūrimo, nes jau 2000 metais jokių papildomų nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų neprašė pateikti. Tai patvirtina, kad 2000-08-10 atsakovo sprendimu Nr. 125 pareiškėjui nuosavybės teisės į pastatus neatkurtos pagal 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 str. 1 d. - išlikę pastatai ir jų dalys kitų asmenų įsigyti privačion nuosavybėn. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2002-05-30 sprendimu panaikino 2000-08-10 Vilkaviškio rajono savivaldybės valdybos sprendimą Nr. 125 dėl nuosavybės teisių neatkūrimo natūra ieškovui (šioje byloje – pareiškėjui), nes konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus. Tiek priimant ginčijamą sprendimą, tiek civilinės bylos, kurioje dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybė, nagrinėjimo metu klausimas, kad pareiškėjas nėra pateikęs nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį patvirtinančių neginčijamų dokumentų, nebuvo keliamas. Pareiškėjas ir jo atstovai taip pat pabrėžė, kad nei civilinę bylą nagrinėjęs Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, nei vėliau Kauno apygardos teismas nekonstatavo, kad pareiškėjas po 2000-08-10 Vilkaviškio rajono savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 125 panaikinimo pakartotinai iki 2003-12-31 privalėjo pateikti dokumentus įrodančius, kad M. O. M., g. (duomenys neskelbtini) , M. A. M. ir M. A. S. , g. (duomenys neskelbtini) , yra vienas ir tas pats asmuo, taip pat, kad T. S. ir T. S. yra vienas ir tas pats asmuo, bei pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Šie dokumentai jau buvo atsakovui pateikti prieš priimant 2000-08-10 Vilkaviškio rajono savivaldybės valdybos sprendimą Nr. 125. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2003-03-24 priėmė nutartį civilinėje byloje, kurioje taip pat buvo keliamas klausimas pareiškėjo senelio tapatybės ir kiti giminystės ryšį pagrindžiantys klausimai. Šioje byloje Vilkaviškio rajono savivaldybė buvo patraukta atsakovu, todėl visa bylos medžiaga ir pateikti įrodymai byloje yra gerai žinomi. Be to, šis klausimas negali būti pakartotinai keliamas, kadangi prejudicinę galią turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003-03-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2003 konstatuota, D. M. ir D. J. M. yra vienas ir tas pats asmuo – pareiškėjo senelis. Atsakovai šioje byloje buvo T. S. ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija. Todėl visiškai nepagrįsti skundžiamo sprendimo argumentai, kad pareiškėjas 1998 – 1999 metais buvo informuotas apie papildomų dokumentų pateikimą, bet jie nebuvo pateikti. Iš to seka, kad visais įmanomais būdais siekiama neatkurti nuosavybės teisių. Administracinių teismų praktikoje vilkinimas yra suprantamas kaip situacija, kuomet viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Bylose dėl administravimo subjekto neveikimo - t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti klausimus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.
Pareiškėjas ir jo atstovai taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 109 p. numato, kad institucijos, nagrinėdamos piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo, ištiria, ar priklauso jų kompetencijai nagrinėti šiuos prašymus, patikrina, ar pateikti nuosavybės teises patvirtinantys ir kiti reikiami dokumentai, nustato piliečių prašymų nagrinėjimo vietą ir laiką. Nagrinėjant prašymą, kiekvienu atveju dalyvauja suinteresuotas asmuo, taip pat dabartinis turto valdytojas. Jiems turi būti raštu pranešta, kada ir kur bus nagrinėjamas prašymas. Prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti gautas Tvarkos 2 p. nurodytų piliečių rašytinis sutikimas. Nei pareiškėjas, nei pareiškėjo įgaliotas atstovas nebuvo kviečiami nei į vieną posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į jo seneliui priklausiusius pastatus, apie sprendimo priėmimo laiką raštu informuoti taip pat nebuvo. Tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 str. 2 d. reikalavimai. Šie pažeidimai turėjo lemiamos įtakos neteisingo sprendimo dėl nuosavybės teisių neatkūrimo priėmimui, nes atsakovas nepagrįstai atėmė iš pareiškėjo (ar jo atstovo) galimybę pateikti paaiškinimus dėl nepateiktų nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Iš to seka, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reglamentuotą nuosavybės teisių atkūrimo tvarką. Įvertinus ilgametį pareiškėjo ir jo atstovo susirašinėjimą su atsakovu bei aplinkybę, jog nuo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2002-05-30 sprendimo įsiteisėjimo dienos nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, darytina išvada, kad atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjas šioje byloje skundžia atsakovo tiek vilkinimą, tiek ir atsisakymą atkurti nuosavybės teises be teisėto pagrindo, todėl teismo sprendimu atsakovas įpareigotinas įstatymų nustatyta tvarka priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui. Pareiškėjas ir jo atstovai atkreipė dėmesį, kad įstatymas nenumato imperatyvios taisyklės, kad namai (pastatai) visais atvejais grąžinami natūra, todėl atsakovas taip pat turi pareigą pasiūlyti kompensacijos dydį pretendentui už negrąžinamus pastatus.
Atsakovas – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus pripažino iš dalies.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimuose į skundą (T.1, 29-32, T.2, 66-68) nurodė, kad pareiškėjas 1998-01-05 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo seneliui D. M. iki nacionalizacijos priklausiusius pastatus: dvarą, sandėlį, bravorą ir kitus pastatus, esančius Alvito kaime, Vilkaviškio rajone, tačiau nenurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjo atstovas 1998-08-18 pateikė papildomą prašymą, kuriuo prašė išmokėti kompensaciją už pareiškėjui priklausantį turtą. Vėliau pareiškėjo atstovas 1999-08-30 prašymu pageidavo pastatus - spirito varyklą, centrinį dvaro pastatą, 2-3 ūkinius pastatus (vienas iš jų mūrinis, 200 m ilgio prie kelio, namą prie kelio, kuriame šiuo metu įrengta parduotuvė, bravorą) sugrąžinti natūra. 1999-09-22, 1999-11-05 pareiškėjo atstovas pateikė pakartotinius prašymus, tačiau juose taip pat nebuvo identifikuotas išlikęs nekilnojamas turtas. Pareiškėjo pateiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999-07-03 pažymoje Nr. T-2656-M rašoma, kad Žemės ūkio vadybos archyviniame fonde, Vilkaviškio aps. ūkių, neturinčių pastovių valdytojų, sąrašų byloje, Alvito valsč. ūkių, kurių savininkai išvežti, dingę ar panašiai, 1942-03-09 sąraše įrašytas Alvito dvaro buvęs savininkas M. D. . Skiltyje „Yra trobesiai ar nėra" įrašyta „7" (trobesiai neįvardinti)". Daugiau žinių apie pareiškėjo senelio turėtą nekilnojamąjį turtą nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. Pateiktuose giminystės ryšį su savininku įrodančiuose dokumentuose nepašalinti esantys prieštaravimai - pareiškėjas nustatytu terminu nepateikė atsakovui dokumentų, įrodančių, kad M. O. M., gim. (duomenys neskelbtini) , Lenkijoje, M. A. M. ir M. A. S. , g. (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, yra vienas ir tas pats asmuo, taip pat, kad T. S. ir T. S. yra vienas ir tas pats asmuo. Vilkaviškio rajono savivaldybės valdyba 2000-08-10 sprendimu Nr. 125 nusprendė pareiškėjui natūra neatkurti nuosavybės teisių į jo senelio turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą: 3 Alvito dvaro pastatus, kadangi išlikę pastatai ir jų dalys įvairių asmenų yra įsigyti privačion nuosavybėn. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2002-05-30 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-07-03/2002 šį atsakovo sprendimą panaikino. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas raštu (1998-05-15, 1999-04-21, Nr. 344, 1999-09-13, Nr. 838, 1999-11-10, Nr. 1086) buvo informuotas, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto atkūrimą turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat, jog asmuo prašyme turi nurodyti išlikusio nekilnojamojo turto rūšį, dydį, buvimo vietą, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindą, dabartinį turto valdytoją, nuosavybės teisių netekimo laiką ir būdą (Įstatymo 11 str. 1 d.). Pareiškėjas lig šiol nebuvo nurodęs į kokį konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nebuvo nurodęs dabartinio išlikusio nekilnojamojo turto valdytojo. Nesant minėtų duomenų, nėra galimybių identifikuoti statinių, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad gyvenamasis namas, kurį Vilkaviškio rajono apylinkės teisme, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-07-03/2002, pareiškėjo atstovas pavadino Alvito dvaro centriniu pastatu, yra statytas 1960 metais, todėl minėtas pastatas ir negalėtų būti nuosavybės teisių atkūrimo objektu. Atsiliepime į patikslintą skundą atsakovas papildomai nurodė, kad Įstatymo 14 str. 1 d. 2 p. numato, kad ūkinės – komercinės paskirties pastatai pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn yra valstybės išperkami ir už juos atlyginama pagal Įstatymo 16 str.. Įvertinęs patikslinto skundo duomenis apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, 2011-10-06 Kauno apygardos prokuratūros nutarimo argumentus, atsakovas sutinka priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą: Alaus barą – bendrabutį, Pastatą – dirbtuves. Šie pastatai nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, todėl atsakovas sutinka išmokėti kompensaciją.
Tretysis suinteresuotas asmuo – AB ,,Alvito žemdirbys“ iš esmės prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (T.2, b.l. 18-19) nurodė, kad pastatai buvo privatizuoti 1994 metais ir juos įsigijo bendrovės akcininkai. Pastatai, pasirašant akcijų pirkimo sutartis, buvo įsigyti iš VĮ ,,Alvito žemdirbys“. Visi bendrovei priklausantys pastatai registruoti Nekilnojamojo turto registre. Bendrovės akcininkų nuomone, dvaro ūkio pastato buvo išlikę tik pamatai, todėl į šį pastatą aplamai negali būti atkuriamos nuosavybės teisės.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Teisę kreiptis į administracinį teismą pagrinde reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste ir – ABTĮ) 5 straipsnis. ABTĮ 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d. skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir, tuo pačiu, nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti - pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Darytina išvada, kad administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas - kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomų interesų gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali tinkamai apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2 p. - 4 p. numatytų būdų (ABTĮ 57 str.). Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą kaip nepagrįstą ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2006-07-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1192/2006, 2009-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-712/2009 ir t.t.).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, teigdamas, kad jam neteisėtai neatkuriamos nuosavybės teisės natūra (arba neišmokama kompensacija) į sovietmečiu konfiskuotą senelio turtą – Alvito dvaro 3 pastatus. Taip pat savo teisių pažeidimą pareiškėjas kildina ir iš atsakovo vilkinimo priimti sprendimą bei, jo manymu, neteisėto 2011-09-09 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos sprendimo Nr. (09) (2.14) SD-2271 (T.1, b.l. 13-14), kuriuo atsakovas nepagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises į statinius.
Teismas, ginčo situacijoje vertindamas viešojo administravimo akto teisėtumą, privalo nustatyti, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus, o taip pat ar nėra ABTĮ 89 str. nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas yra naikintinas (ABTĮ 13 str., 20 str., 2010-11-24 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.). Įvertinus skundžiamo akto turinį ir priėmimo faktines aplinkybes, konstatuotina, kad juo atsisakoma atkurti nuosavybės teisės, tačiau iš esmės šis aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, be to, buvo pažeistos tokio pobūdžio administracinio akto priėmimo procedūros. Tai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p., 8 str. 1 d., ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., 3 p. imperatyviems reikalavimams (ABTĮ 57 str.). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Tuo tarpu ginčijamame sprendime motyvai išdėstyti nenuosekliai, tarp atskirų sprendimo dalių nėra loginio ryšio (tik fragmentiškai išdėstytos faktinės aplinkybės), atskiros išvados neparemtos konkrečiomis teisės normomis ir tai nesudaro pagrindo šį aktą vertinti kaip vientisą viešojo administravimo subjekto priimtą valinį sprendimą. Pažymėtina, kad būtinybė tinkamai motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (ABTĮ 13 str., 20 str., 2004-05-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387/2004, 2008-05-06 LVAT išplėstinės teisėju kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A11-339/2008 - Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 152- 173).
1997-09-27 LRV nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 109 p. imperatyviai numato, kad institucijos, nagrinėdamos piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo, ištiria, ar priklauso jų kompetencijai nagrinėti šiuos prašymus, patikrina, ar pateikti nuosavybės teises patvirtinantys ir kiti reikiami dokumentai, nustato piliečių prašymų nagrinėjimo vietą ir laiką. Nagrinėjant prašymą, kiekvienu atveju dalyvauja suinteresuotas asmuo, taip pat dabartinis turto valdytojas. Jiems turi būti raštu pranešta, kada ir kur bus nagrinėjamas prašymas. Prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti gautas Tvarkos 2 p. nurodytų piliečių rašytinis sutikimas. Administracinės bylos duomenys duoda pagrindą išvadai, kad nei pareiškėjas, nei pareiškėjo atstovai prieš priimant ginčijamą administracinį aktą nebuvo kviečiami į posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, kad jie raštu būtų informuoti apie tokio sprendimo priėmimo laiką (atsakovas šias aplinkybes iš esmės pripažįsta). Iš esmės analogiška procedūrinė nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 18 str. 2 d.. Iš to seka, kad atsakovas pažeidė tiek Atkūrimo įstatymo 18 str. 2 d., tiek ir Tvarkos 109 p. imperatyvius reikalavimus, kurie skirti savininkų (pretendentų) teisių apsaugai (ABTĮ 57 str.). Ginčijame administraciniame akte atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepateikė giminystės ryšį ir nuosavybės teisė patvirtinančių dokumentų. Teismas, įvertinęs prijungtų Vilkaviškio rajono apylinkės teismo civilinių bylų Nr. 2-07-03/2002 ir Nr. 2-96-03/2002 dokumentų duomenis, daro išvadą, kad atsakovas ginčijamame administraciniame akte nurodo neteisingas faktines aplinkybes. Minėtose civilinėse bylose esančiais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad dar iki 2000-08-10 Vilkaviškio rajono valdybos sprendimo Nr. 125 (T.1, b.l. 18) priėmimo pareiškėjas buvo pateikęs visus giminystės ryšį ir nuosavybės teisės patvirtinančius dokumentus, taip pat identifikavęs nekilnojamojo turto objektus, į kuriuos pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Minėtose byloje pareiškėjas buvo laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises. Teismas pabrėžia, kad įsiteisėję teismų sprendimai turi visuotinio privalomumo požymį (iš esmės įstatymo galią – Teismų įstatymo 9 str. 1 d., ABTĮ 14 str. 1 d.). Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir tai, kad pareiškėjui 2000-10-16 sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 48,85 ha žemės valdą, taip pat į 32,62 ploto Alvito ežerą. Taip pat pareiškėjui nuosavybės teisės į žemę yra atkurtos ir Vilniaus apskrityje (T.2, b.l. 69-72, taip pat ir prijungtų civilinių bylų duomenys). Vilkaviškio rajono savivaldybė paminėtose bylose buvo proceso šalimi ir visi dokumentai, faktinės aplinkybės bei teismo sprendimų, kuriais ji privalo vadovautis, turinys jai objektyviai turi būti žinomi. To pasėkoje teismas paminėtus pažeidimus pripažįsta esminiais, kurie sudaro pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamą aktą, kaip prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p., 8 str. 1 d., Atkūrimo įstatymo 18 str. 2 d., tiek ir Tvarkos 109 p. imperatyviems reikalavimams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., 3 p.). Teismas taip pat pažymi, jog administracinio akto panaikinimas neužkerta kelio atsakovui priimti naują įsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo, Atkūrimo įstatymo, Tvarkos reikalavimus (ABTĮ 10 str., 2010-11-24 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010). Be to, vien tik ginčijamo akto neatitikimas Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytiems individualaus administracinio akto bendriesiems reikalavimams yra pakankamas bei savarankiškas pagrindas pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir naikintinu (ABTĮ 57 str.).
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990-03-11 įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 p. nustatė, kad Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990-11-15 patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Konstitucinis Teismas 1994-05-27 nutarime pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog reikėjo spręsti nuosavybės teisių tęstinumo problemą ir balsuoti dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo, rodo, kad Aukščiausioji Taryba iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises (konkretaus asmens teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti) laikė neteisėtai nutrauktomis. Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti - t. y. pažeistoms nuosavybės teisėms apginti įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990-11-15 teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje nekartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio teismo 1994-05-27, 1995-03-08, 2001-04-02 ir kt. nutarimai). Minėtų nuostatų realizavimo mechanizmas buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991-06-18 įstatyme Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Šie teisės aktai nustatė Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas, įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Šių įstatymų nuostata - pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (suvisuomenintas) reiškia, kad atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas, municipalizuotas - t. y. kuris buvo neatlygintinai paimtas prieš buvusių savininkų valią, išskyrus turto konfiskavimą už padarytus administracinius teisės pažeidimus, kriminalinius nusikaltimus ar priverstinį pardavimą teismų sprendimams vykdyti civilinėse bylose nustatyta tvarka. Taip pat turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį, siekdami išvengti represinio poveikio priemonių, savininkai buvo priversti palikti be priežiūros ir kuris buvo paimtas kaip bešeimininkis turtas. Abu paminėti įstatymai numatė galimybę susigrąžinti neteisėtai nusavintus statinius su jų priklausiniais natūra ar kompensuojant už juos, taip atlyginant už neteisėtai ir neatlygintinai sovietinės okupacijos laikotarpiu paimtą turtą (1991-06-18 įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 3 str. 4 p., 8 str., 14 str., 1997-07-01 Atkūrimo įstatymo 3 str. 5 p., 8 str., 15 str.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 17 str. 2 d. Tvarkos 101 p., piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima miestų, rajonų savivaldybių administracijos pagal šio turto buvimo vietą. Ši nuostata iš esmės atkartota ir Vietos savivaldos įstatymo normose, nustatančiose tiek savivaldybės tarybos, tiek ir savivaldybės administracijos (direktoriaus) įgalinimus nuosavybės teisių atstatymo (sprendimų priėmimo) srityje. Teismui pateikti duomenys (įtvirtinti Nuosavybės teisės atkūrimo bylos (T.1, b.l. 33-180), Nekilnojamojo turto registro (T.2, b.l. 79-89), prijungtų 2 civilinių bylų, prijungtų 2 Kultūros vertybių pagrindinių dosjė, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos ir jos priedų, 3 Namų valdų techninės apskaitos bylų dokumentuose) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad ginčo statiniai: Spirito varykla –Bravoras šiuo metu nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui L. Č. , Tvartas - dirbtuvės, šiuo metu pastatas nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui - AB „Alvito žemdirbys", Gyvenamasis namas (tvartas - sandėlis) Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas neįregistruotas. Nekilnojamojo turto registre turto objektais įregistruoti tik šiame pastate esantys 20 butų (naudotojas - Vilkaviškio valstybinė melioracijos įmonė).
Kaip jau buvo paminėta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo nuostatų kontekste yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio Alvito dvaro išlikusius pastatus (šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovas). Atkūrimo įstatymo 7 str. 1 – 3 d., 14 str. 1 – 2 p., 16 str. sisteminė nuostatų analizė, vertinant ir byloje esančių įrodymų visetą, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas privalo per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (visi duomenys, patvirtinantys tiek giminystės ryšį, tiek nuosavybės teises, tiek ir konkrečių pastatų identifikavimą, atsakovui jau pateikti) privalo priimti Viešojo administravimo įstatymo, Atkūrimo įstatymo, Tvarkos nuostatas atitinkantį administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tiek suformuota teismų praktika, tiek Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos normų analizė patvirtina, kad priimti tokį individualų administracinį aktą (nurodant konkretų nuosavybės teisių atkūrimo būdą) yra ne administracinio teismo, bet atsakovo kompetencija. Ginčo situacijoje teisės aktų normos imperatyviai įpareigoja Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją pareiškėjo atžvilgiu priimti individualų administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (taip pat ir dėl atsisakymo atkurti) į 3 teismo sprendime paminėtus statinius, parenkant konkretų Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Teismas taip pat vertina ir tai, kad pareiškėjas skunde reiškia alternatyvų reikalavimą ir atsisakė teismo posėdžio metu jį sukonkretinti. Dėl šios priežasties šioje dalyje pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 57 str.). Vertinant aukščiau išdėstytus argumentus teismas pabrėžia, kad atsakovas turėjo šiuos veiksmus atlikti per protingą terminą nuo 2002-05-30 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-07-03/2002 įsiteisėjimo. Dėl to teismas iš dalies laiko pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus, teisės aktais priskirtus jo kompetencijai.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
P. T. S. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti 2011-09-09 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos sprendimą Nr. (09) (2.14) SD -2271 ,,Dėl nuosavybės teisių".
Įpareigoti Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją per 2 (du) mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. S. atžvilgiu į jo senelio D. M. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą (statinius), esančius Alvito kaime, Vilkaviškio rajone: Spirito varyklą – Bravorą, Tvartą – Dirbtuves, Gyvenamąjį namą, (tvartą - sandėlį).
Likusioje dalyje pareiškėjo T. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.