- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-30
- Bylos Nr.
- eII-251-409/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00160-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Astra Karpytė
- Pažeidėjas
- A. L.
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Kategorijos
- 15.25pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.10.4Apylinkės teismo sprendimas byloje dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje (ANK 642 str.)
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. V. 2024 m. liepos 5 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6920-2024 (ROIK: 24245017413) panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjas L. N. 2024 m. birželio 13 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 41-ANR_P-3758-2024 A. L. dėl to, kad jis 2024 m. gegužės 9 d. 19.30 val. (duomenys neskelbtini) neužtikrino, jog žemės valdoje laikomas šuo iš žemės valdos neišeis ir nesukels grėsmės turtui, tačiau šuo papjovė R. M. 12 vištų. Tokiais savo veiksmais A. L. pažeidė 2013 m. liepos 31d. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-919 (3.1) „Dėl gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais (2019 m. birželio 6 d. Nr. A-772) 4.3 p. ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnio 4 dalyje.
Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. V. 2024 m. liepos 5 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6920-2024 A. L. pripažintas kaltu pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį ir nubaustas 150 Eur bauda.
2024 m. liepos 31 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose gautas Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus persiųstas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L. skundas dėl Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. V. 2024 m. liepos 5 d. nutarimo, kuriuo prašoma skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinę bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas, dėl ko yra naikintinas. Iš nutarimo teksto taip ir neaišku, kokiais faktiniais duomenimis padarytos išvados apie jo tariamai įvykdyta teisės nusižengimą. Nutarime nėra nei visų bylos aplinkybių analizės, nei visų įrodymų vertinimo, nei priimta nutarimą pagrindžiančių motyvų. Pažymėta ir tai, kad bylą nagrinėjęs organas (policija) nenurodė kokia kaltės forma (tyčia ar dėl neatsargumo) pasireiškė veika, kokios konkrečios aplinkybės leidžia konstatuoti tyčią ir/ar neatsargumą, ir daryti išvadą, kad elgėsi priešingai teisei (nekalbant jau ir apie paties pažeidimo įrodymo faktą). Organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tačiau šioje byloje visų šių aplinkybių vertinimo yra pasigendama. Teisė į gynybą - galimybę turėti atstovą - advokatą ar kitą įgaliotą asmenį, yra numatyta ir ANK, tačiau tiek protokolą surašiusi institucija, tiek bylą nagrinėjusi institucija, apie teisę turėti atstovus neišaiškino. Todėl akivaizdu, kad byloje yra pasigendama tinkamos teisės į gynybą realizavimo. Taigi, netinkamai įvertinus visus bylos įrodymus ir dokumentus, to pasėkoje netinkamai kvalifikavus galimą teisės pažeidimą, tai lėmė ir neteisingą kaltinimo turinio atskleidimą. Be to, pareigūnas nagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, įrodymus, kas nulėmė neteisėto ir nepagrįsto nutarimo priėmimo. Nagrinėjant bylą pareigūnas neišsiaiškino vienos pagrindinių aplinkybių - kas yra šuns savininkas, ir ar jis -administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo – A. L. yra bylos subjektas. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad neva pažeidė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-919 (3.1) „Dėl gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais (2019 m. birželio 6 d. Nr. A-772) 4. 3 p. Šio įsakymo 4.3. punkte nurodyta: „ <...> užtikrinti, kad viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui; <...>“ Atkreiptas dėmesys į tai, kad šuo, papjovęs vištas, buvo nei vedamas, nei nešamas ar kitaip naudojamas, jis pabėgo iš užtvertos privačios namų valdos (teritorijos). Taigi, šis įsakymo punktas nėra taikytinas šiuo atveju. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad: „dalį žalos šuns savininko draudimo bendrovė atlygino - 192 eurus (buvo paskaičiavusi žalą - 252 eurai), o likusios dalies (franšizės) - 60 eurų savininkas A. L. atlyginti nesutinka (liko skoloje)“. Pirmiausia, žalos dydis nebuvo pagrįstas jokiais reikalaujamais dokumentais, skaičiavimais: nors reikalavo tokius skaičius pagrįsti, draudimo bendrovės atstovai to nepadarė, todėl šie skaičiai byloje reikšmės neturi. Beje, žalos pagrindimo neprašė ir tyrėja, nors jai, kaip turintis teismo eksperto kvalifikaciją, pareiškė abejones dėl tokio žalos dydžio nustatymo. Todėl ir franšizės atlyginimas yra neaktualus. Be to, apklausos metu tyrėjai buvo pateiktas garso įrašas, kuriame ne kartą vištų savininkė R. M. aiškiai nurodė patirtos žalos dėl įvykio dydį - 150 Eur. Tačiau nutarime, aiškinant aplinkybes, apie tai neužsimenama. Tyrėjai buvo paaiškinta, kad R. M. draudimo bendrovė sumokėjo daugiau, nei buvo žalos dydis, tačiau per neapgalvojimą, buvo įrašyta, kad franšizę turi apmokėti draudėjas. Šią informaciją gavusi R. M. nutarė pasipinigauti ir pradėjo iš jo reikalauti papildomai 60 eurų, t. y. vietoje jos pačios nurodytų 150 eurų žalos, lūkesčiai padidėjo iki 252 eurų. Apie tai nutarime, aptariant aplinkybes, taip pat nėra užsimenama. Taip pat nutarime nėra pateikta jokia informacija apie tai, kad 2024-05-09 susiskambino, surado R. M. ir sutarė su ja dėl žalos atlyginimo dydžio (150 Eur) ir būdo (per draudimo bendrovę), dalyvaujant policijos pareigūnams, kuriuos išsikvietė, kadangi R. M. pareiškė, kad iki kol nebus atlyginta jos įvardinta žala (150 Eur), ji šuns neatiduos. Reikėjo policijos įsikišimo. Apie šį faktą nutarime, aptariant faktines aplinkybes, taip pat nutylėta. Taip pat skundžiamu nutarimu buvo nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės - kaltininkas prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Atkreiptas teismo dėmesys į tai, kokiomis aplinkybėmis, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjęs pareigūnas padarė tokias išvadas, juolab, kad jis nėra šuns savininkas, ir, kaip nurodyta skundžiamame nutarime, byla buvo išnagrinėta jam, administracinėn atsakomybėn trauktinam asmeniui, nedalyvaujant. Dar kartą pažymi, kad jis nėra šuns savininkas, o tuo pačiu ir kaltininkas. Nutarimą priėmęs pareigūnas neklausė, kas yra šuns savininkas, nepareikalavo pateikti jokių dokumentų, įrodančių nuosavybę. Taigi, teiginiai, kad kaltininkas ir šuns savininkas yra klaidinantys. Jeigu jau ir bylą nagrinėjęs pareigūnas konstatavo, jog jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą, už kurio padarymą būtų baudžiamas pirmą kartą, jo atžvilgiu turėjo būti surašytas administracinis nurodymas sumokėti pusę minimalios baudos, o ne turėjo būti priimtas skundžiamas nutarimas. Be to, bylą nagrinėjęs pareigūnas visiškai nesiaiškino aplinkybių, kas yra tiesiogiai kaltas dėl tokių padarinių. Taip pat, kiek jam yra žinoma, galimai nukentėjusioji laiko didelį kiekį vištų dedeklių. Vištų dedeklių laikymo sąlygos yra numatytos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. B1-685 „Dėl vištų dedeklių gerovės reikalavimų patvirtinimo“. Susipažinus su šiuo įsakymu, akivaizdu, kad galimai pripažinta nukentėjusioji pati pažeidė vištų dedeklių laikymo sąlygas, kas ir sukėlė jai pačiai neigiamas sąlygas. Tačiau, jos atžvilgiu tyrimas dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo nebuvo pradėtas. Iš esmės neišpildyti administracinių nusižengimų bylų teisenos uždaviniai - laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes ir išspręsti ją pagal įstatymus. Tokiomis aplinkybėmis visiškai nesuprato nei kuo kaltinamas, kuo remiantis buvo priimtas skundžiamas nutarimas. Vertinant bylos medžiaga ir aplinkybes, pareiškėjo įsitikinimu, byloje turėjo būti konstatuotas teisės įvykio pažeidimo ir sudėties nebuvimas, dėl ko teisės pažeidimo byla turėjo būti nutraukta.
Atsiliepimas
Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašoma palikti Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. liepos 5 d. nutarimą Nr. 40-ANR_N-6920-2024 nepakeistą ir A. L. skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad su pateiktu skundu nesutinka. Administracinio nusižengimo byloje yra surinkta pakankamai įrodymų (protokolas, pareiškimas, nuotraukos, pareiškėjo parodymai) A. L. kaltei dėl padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, konstatuoti. Institucijos nuomone, pareiškėjas skundžiamam nutarimui kelia reikalavimus, numatytus ANK 636 straipsnyje (nutarimas (nutartis) administracinio nusižengimo byloje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), todėl tai, jog nutarime nebuvo išdėstyti visi įrodymai ir jų turinys, jame nėra visų bylos aplinkybių analizės, nei visų įrodymų vertinimo, kad bylą nagrinėjęs organas (policija) nenurodė kokia kaltės forma (tyčia ar dėl neatsargumo) pasireiškė jo veika, nesudaro jokio teisinio pagrindo laikyti nutarimą neteisėtu ar teigti, kad nagrinėjant A. L. administracinio nusižengimo bylą, buvo padaryti esminiai administracinių nusižengimų bylų teisenos taisyklių pažeidimai, nesilaikant imperatyvių teisenos reikalavimų, dėl kurių procesiniu aspektu skundžiamas nutarimas būtų laikomas neteisėtu. Antra, pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis nėra šuns savininkas paneigia byloje surinkti duomenys, kaip draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pranešimai, adresuoti tiek A. L., tiek R. M., apie padengtą žalą, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad būtent A. L. nukentėjusiajai nurodė draudimo bendrovę, kurioje, kaip teigė A. L., šuo yra apdraustas, ir į kurią R. M. kreipėsi dėl šuns sukelto nuostolio kompensavimo, ar administracinio nusižengimo bylos žodinio nagrinėjimo metu A. L. duoti parodymai ir pagarsinti telefoniniai pokalbiai, kur A. L. nurodė, kad šuo norėjo palakstyti ir išbėgo pro atvirus vartelius, nespėjus jų uždaryti, bei nubėgo kur norėjo, kad su žmona jo ieškojo, o socialinių tinklų pagalba jį suradus, paskambinęs nukentėjusiajai įvardino save kaip kaltininkus ir važiavo susigrąžinti savo šuns. Trečia, nors pareiškėjas ir nesutinka su šuns padarytos žalos asmens turtui sumos dydžiu, šios žalos sumą patvirtina draudimo bendrovės pranešimai, o vien vėlesnis (ne iš karto po įvykio nurodytos galimai padarytos žalos suma) padarytos žalos apskaičiavimas nesudaro pagrindo abejoti šių įrodymų patikimumu. Institucijos nuomone, įvertinus šioje administracinio nusižengimo byloje surinktų duomenų bei įrodymų visumą, darytina išvada, kad A. L. būdamas rūpestingas ir atsakingas gyvūno (šuns) šeimininkas galėjo ir turėjo numatyti, kad pabėgęs augintinis gali būti pavojingas tiek pačiam augintiniui, tiek kelti grėsmę kitų asmenų turtui, o pareiga pasirūpinti tuo, jog šuo būtų laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, t. y. neturėtų galimybės pabėgti, be priežiūros būti viešoje vietoje, juo labiau patekti į svetimą valdą tenka už šuns priežiūrą atsakingam asmeniui, o būtent pareiškėjui A. L.. Institucijos vertinimu, visos bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatytos, įrodymai surinkti atitinkant įstatyme numatytus reikalavimus, surinkti įrodymai visapusiškai įvertinti kompetentingo pareigūno, institucijos priimtas sprendimas byloje pagrįstas byloje surinktais duomenimis, todėl laikyti jį neteisėtu nėra pagrindo.
Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. L. prašė skundą patenkinti, nutarimą panaikinti ir administracinę teiseną jo atžvilgiu nutraukti, kadangi administracinio nusižengimo tyrimas atliktas netinkamai, nevisapusiškai, neišsiaiškintos visos aplinkybės. Šuns savininkas yra ne jis, o jo sutuoktinė V. L., todėl jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Praeityje jis buvo baustas už to paties šuns nepriežiūrą, tačiau to nesureikšmino ir nutarimo neskundė. Šį šunį įsigijo santuokoje, paėmė jį iš prieglaudos, tačiau šuo buvo registruotas sutuoktinės vardu ir yra jos nuosavybė. Nutarime nurodyta, kad pažeidė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-919 (3.1) „Dėl gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais 4. 3 p. Šiame punkte nurodyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui. Šuo, papjovęs vištas, nebuvo nei vedamas, nei nešamas ar kitaip naudojamas, jis pabėgo iš užtvertos privačios namų valdos teritorijos, todėl šis įsakymo punktas šiuo atveju negali būti taikomas. Jų namų valdos teritorijoje šuo buvo laikomas palaidas, jis pabėgo iš aptvertos teritorijos, tuoj pat tai pastebėjo ir pradėjo šuns kartu su žmona ieškoti. Rado skelbimą su savo šuns nuotrauka, paskambino nurodytu telefonu, pasakė, kad atvažiuos pasiimti šuns, tačiau moteris, su kuria kalbėjosi, pasakė, kad šuns neatiduos, kol jis neatlygins šuns padarytos žalos. Todėl kreipėsi į policijos pareigūnus ir pas nukentėjusiąją nuvyko su policininkais. Šunį rado uždarytą. Kalbėjosi apie šuns padarytą žalą, susitarė, kad žala yra 150 eurų. Nukentėjusiajai pasakė, kad žalą jai atlygins draudimo bendrovė, ką draudimas ir padarė, tačiau neteisingai buvo nustatyta vištų savininkei padaryta žala. Draudimo bendrovės darbuotojas, nustatęs žalos dydį, neturi reikiamos kvalifikacijos, neturi licencijos, reikalingos norint vertinti kilnojamąjį turtą, padarytą žalą jis įvertino tik pasikalbėjęs su vištų savininke – susitarė kaip turguje, netaikydamas jokių metodikų, todėl žala nustatyta neteisingai. Su nukentėjusiąja buvo suderinęs padarytos žalos dydį – 150 eurų, tai užfiksuota įraše, todėl nukentėjusiosios reikalavimas atlyginti didesnę žalą yra neteisėtas. Nors sutartyje numatyta franšizės suma – 60 eurų, yra pastovus dydis, nepriklausantis nuo visos padarytos žalos dydžio, tačiau neteisingai nustačius žalą, negalėtų būti reikalaujama iš jo atlyginti franšizės sumą, nes nukentėjusioji nutarė pasipinigauti. Draudimo bendrovei rašė, kad nesutinka su žalos dydžiu, tačiau draudimo bendrovė į jo prieštaravimus nereagavo. Administracinio nusižengimo tyrimas atliktas netinkamai, netinkamai nustatytas šuns savininkas, netinkamai nustatyta žala, todėl nutarimas neteisėtas, prašo jį panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, kadangi jis nepadarė nusižengimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas prašė skundą atmesti, nutarimą palikti nepakeistą.
Teisme apklausta nukentėjusioji R. M. parodė, jog 2024 m. gegužės 9 d. vakare į jos namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), atbėgęs svetimas šuo išdraskė jos laikomų vištų aptvaro tinklinę tvorą, įlindo į aptvarą ir papjovė 12 vištų. Šunį sugavo ir uždarė. Iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvykę apžiūrėjo įvykio vietą ir jai pasakė, kad jeigu per tris dienas neatsiras šuns savininkas, su šunimi galės elgtis savo nuožiūra. Pradėjo ieškoti šuns savininko per socialinius tinklus, (duomenys neskelbtini) tinklalapį, jame patalpino skelbimą, kad rastas šuo, įdėjo nuotrauką. Kad šuo padarė žalą, nenurodė. Po kurio laiko paskambinęs asmuo pasakė, kad yra šuns savininkas ir sakė, kad atvyks pasiimti šuns. Ji pasakė, kad šuo padarė žalą, išpjovė vištas, ir kol nebus atlyginta žala, šuns neatiduos. Po kurio laiko pas ją į namus atvyko A. L. su policijos pareigūnais, pradėjo ją kaltinti, kad ji neatiduoda jo šuns. Kartu buvo atvykusi ir moteris, tačiau ji buvo nuošaliau, į jų pokalbį nesikišo. Susitarė su A. L., kad žala bus atlyginta, tačiau A. L. nurodė, kad žalą atlygins draudimas. Su A. L. kalbėjosi apie 150 eurų žalos atlyginimą. Tuomet buvo labai susijaudinusi, vėliau suprato, kad nurodė per mažą sumą. Kreipėsi į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo. Kalbėjosi su draudimo bendrovės agentu, nurodė, jog vištos buvo dedeklės, vienos vištos vertė 10 eurų, taip pat paskaičiavo vištų įgijimo, išlaikymo išlaidas, negautas pajamas – kiaušinių vertę, ir buvo paskaičiuota 252 eurų žalos suma. Jai draudimo bendrovė išmokėjo 192 eurus žalai atlyginti ir nurodė, jog dar 60 eurų turi sumokėti šuns savininkas. Šių pinigų negavo.
Teisme apklaustas liudytojas A. D. parodė, jog dirba AB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo agentu. Turi vidinę „(duomenys neskelbtini)“ licenciją, jokios kitokios licencijos jo darbe nereikalingos. A. L. yra AB „(duomenys neskelbtini)“ klientas, yra sudaręs draudimo sutartį dėl savo kaip turto savininko civilinės atsakomybės už kitiems asmenims padarytą žalą. Į tai įeina ir jo laikomų gyvūnų padarytos žalos atlyginimas. Į bendrovę kreipėsi nukentėjusioji R. M., kuri nurodė, jog A. L. šuo išpjovė jos vištas ir padarė žalą. Nėra jokios patvirtintos tokio turto vertinimo metodikos, todėl pasikalbėjus su R. M., buvo įvertinta jai padaryta žala, buvo vertinama vištų vertė, jų atvežimo, užauginimo išlaidos, buvo paskaičiuotas žalos dydis 252 Eur, 192 eurus draudimo bendrovė pervedė nukentėjusiajai, taip pat buvo nurodyta, kad likusią sumą – 60 eurų jai turi atlyginti pats A. L.. Ši suma yra A. L. su AB „(duomenys neskelbtini)“ sutartyje numatytos franšizės dydis. Suma yra pastovi, tokią sumą turi sumokėti asmuo bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo nustatyto žalos dydžio. A. L. elektroniniu paštu kreipėsi į draudimo bendrovę, nurodydamas, kad nesutinka su žalos dydžiu. Į tai A. L. buvo atsakyta 2024-05-16 raštu, nurodyta kaip buvo įvertinta žala ir nurodyta, kad jis turi dėl franšizės sumos sumokėjimo tartis su nukentėjusiąja.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs skundo argumentus, administracinio nusižengimo bylos medžiagą, teisme duotus paaiškinimus, teismas pripažįsta, jog skundas nepagrįstas ir netenkintinas.
ANK 641 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-14-139/2016).
Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismas taip pat pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog proceso dalyviams nepriimtinos išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad administracinio nusižengimo teisena pradėta nepagrįstai.
ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Aptariamo straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Padariniai – atsiradusi žala asmens sveikatai ar turtui – yra šį administracinį nusižengimą pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį kvalifikuojantis požymis. Be to, nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas.
Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo reikalavimus pažeidę asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarka numatyta Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. A-772, pakeitusiu Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. A-919 (3.1) patvirtintas gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles, patvirtintose gyvūnų laikymo Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklėse, kurių 4.3 punkte nurodyta, jog gyvūnų laikytojai, įskaitant Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nustatytas pareigas, turi užtikrinti, kad viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui. Šio įsakymo 48 punkte nurodyta, kad asmenys, pažeidę gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Iš teismui pateikto skundo turinio matyti, kad jame yra ginčijamos faktinės bylos aplinkybės ir siekiama, kad A. L. atžvilgiu administracinė teisena būtų nutraukta, kadangi, kaip nurodo pareiškėjas, jis nėra nei tinkamas subjektas dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo, nesutinka ir su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei surinktų įrodymų vertinimu.
Administracinio nusižengimo byloje nustatyta, jog A. L. neužtikrino, kad žemės valdoje laikomo šuo iš žemės valdos neišeis ir nesukels grėsmės turtui, tačiau šuo išėjo ir papjovė R. M. priklausančių 12 vištų.
Vienas iš esminių skundo argumentų yra tai, kad šioje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent A. L. yra byloje aptariamo šuns savininkas, t. y. skunde keliamas administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 346 straipsnyje, subjekto (ne)tinkamumo klausimas.
Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo normos pateikia gyvūno savininko sąvoką, pagal kurią – tai asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso gyvūnas (2 straipsnio 12 dalis) ir kiek platesnę – gyvūno laikytojo sąvoką, pagal kurią tai – asmuo, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai (2 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad aukščiau aptarta Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo apibrėžtis nustato, jog gyvūno laikytojo sąvoka apima ir gyvūno savininko, ir asmens, kuris laiko gyvūną atlygintinai ar neatlygintinai, teisinį statusą, todėl pagal teisės aktus už gyvūno padarytą žalą administracinė atsakomybė taikoma ne tik asmeniui, kuriam gyvūnas priklauso nuosavybės teise, bet ir tokios teisės formaliai neturinčiam jį laikančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-60-697/2020, 14 punktas).
Teismas remiantis minėtu kasacinės instancijos teismo išaiškinimu ir šioje administracinio nusižengimo byloje pateiktų įstatymų nustatyta tvarka surinktų duomenų, kurie pripažintini įrodymais (ANK 569 straipsnio 1 dalis), visuma, konstatuoja, kad A. L. laikytinas 2024 m. gegužės 9 d. faktiniu šuns savininku (laikytoju) bei tinkamu administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, subjektu. Tokią išvadą leidžia daryti byloje esantys duomenys, tokie kaip draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pranešimai, adresuoti tiek A. L., tiek R. M., apie padengtą žalą, pats pareiškėjas A. L. nukentėjusiajai nurodė draudimo bendrovę, kurioje šuo yra apdraustas, ir į kurią R. M. kreipėsi dėl šuns sukelto nuostolio kompensavimo, taip pat administracinio nusižengimo bylos žodinio nagrinėjimo metu A. L. duoti parodymai, nukentėjusiosios R. M., liudytojo A. D. duoti parodymai. Pats A. L. teisme nurodė, jog šunį įsigijo kartu su žmona, kuri šuns skiepų pase nurodyta kaip šuns savininkė, santuoka nėra nutraukta, turtas nėra padalintas, šuo buvo laikomas jų bendroje namų valdos teritorijoje. Prie bylos medžiagos pridėtuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuota, jog A. L. nurodė, kad šuo norėjo palakstyti ir pro atvirus vartelius išbėgo, nespėjus jų uždaryti, bei nubėgo kur norėjo, kad su žmona jo ieškojo, o socialinių tinklų pagalba jį suradus, paskambinęs nukentėjusiajai įvardino save kaip kaltininkus ir važiavo susigrąžinti savo šuns. Taip pat pareiškėjas ir skunde patvirtina, kad su R. M. buvo susiskambinę, ją susiradę, sutarė su ja dėl žalos atlyginimo dydžio (150 Eur) ir būdo (per draudimo bendrovę), tokius duomenis nurodė ir nukentėjusioji 2024-06-07 protokole-pareiškime, kad šuns šeimininkui (A. L.) parodžius nudvėsusias vištas, kurias sudraskė jo šuo, šis pasakė, kad toks įvykis jau ne pirmas ir jis atlygins padarytą žalą per draudimą. Su AB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį dėl civilinės atsakomybės sudarė taip pat A. L., ką patvirtino teisme apklaustas draudimo bendrovės darbuotojas A. D., taip pat jis nei draudimo bendrovei, nei nukentėjusiajai, nei policijos pareigūnams nenurodė, kad šuo priklauso kitam asmeniui. Dėl šių aplinkybių pagrindo abejoti, kad būtent A. L. yra laikytinas tinkamu subjektu teismui nėra jokio pagrindo, o skunde dėstomi argumentai priešingos išvados daryti neleidžia. Dar daugiau, tiek iš bylos aplinkybių, tiek paties pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, matyti, jog pareiškėjas atsakomybės klausimą pradėjo kvestionuoti draudimo bendrovei pareiškus dėl prievolės nukentėjusiam asmeniui sumokėti franšizę ir apskaičiavus didesnę sumą, nei nurodė įvykio pradžioje pati nukentėjusioji, kas rodo ir suponuoja išvadą, kad draudimo bendrovei atlyginus visą apskaičiuotą kompensacijos sumą, pareiškėjas pretenzijų būtų nereiškęs.
Taip pat, pareiškėjas skunde nurodo ir tai, kad aptariamas šuo, papjovęs vištas, nebuvo nei vedamas, nei nešamas ar kitaip naudojamas, jis pabėgo iš užtvertos privačios namų valdos (teritorijos), todėl minėtų gyvūnų laikymo taisyklių 4.3 p. negali būti taikytinas. Teismas atkreipia dėmesį, kad minėtų tų pačių taisyklių 35 punkte nurodyta, kad voljeras, narvas ar kiti įrenginiai, kuriuose laikomi šunys, turi būti tokio aukščio ir įrengti taip, kad juose laikomi šunys negalėtų iš jų iššokti ar kitu būdu pabėgti. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodo ir pats pareiškėjas, šuo pabėgo iš užtvertos privačios namų valdos (teritorijos), todėl akivaizdu, kad gyvūno savininkas (laikytojas) A. L. nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų įmanomų veiksmų užtikrindamas gyvūno nepabėgimą, todėl yra atsakingas už tokio neveikimo pasekmes. Pareiškėjo argumentai apie neva pačios nukentėjusiosios R. M. galimų apsaugos reikalavimų, taikomų vištoms dedeklėms, pažeidimą, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, tokių duomenų byloje iš viso nėra, todėl teiginiai - tiek dėl tinkamo atsakomybės subjekto, tiek dėl minėtų gyvūnų laikymo taisyklių 4.3. punkto taikymo negalimumo, tiek dėl galimo pačios nukentėjusiosios reikalavimų, taikomų vištoms dedeklėms, nesilaikymo vertintini kaip gynybiniai, siekiant išvengti gresiančios administracinės atsakomybės.
Skunde pareiškėjas nurodo ir tai, kad į jo pareikštas abejones dėl draudimo bendrovės apskaičiuoto žalos dydžio nustatymo nebuvo atsižvelgta, draudimo bendrovės žalos dydis nebuvo pagrįstas jokiais reikalaujamais dokumentais, skaičiavimais, todėl franšizės atlyginimas yra neaktualus. Teismas su tokiais pareiškėjo argumentais sutikti neturi pagrindo. Iš AB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimų, rašytų tiek pareiškėjui A. L., tiek nukentėjusiajai R. M., teisme duotų liudytojo A. D. parodymų matyti, kad draudimo bendrovė dėl įvykio nukentėjusiam asmeniui apskaičiavo iš viso 252 Eur žalos kompensacijos, iš kurios 192 Eur draudimo bendrovės buvo pervesti į nukentėjusiosios R. M. nurodytą sąskaitą, o likusią dalį - 60 Eur sudaro kompensacijos išskaitą (franšizę), kurią turi atlyginti už įvykį atsakingas asmuo, t. y. pats pareiškėjas A. L.. Franšizės suma yra numatyta tarp A. L. ir AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytoje sutartyje. Duomenų, leidžiančių abejoti paskaičiuotos kompensacijos dydžio teisingumu, teismas neturi objektyvaus pagrindo, paskaičiavimus atliko kompetentinga institucija, o paties pareiškėjo nuogąstavimai dėl paskaičiavimo objektyvumo vertintini vėlgi kaip gynybinio pobūdžio, subjektyvi nuomonė, siekiant išvengti įstatyme numatytos atsakomybės. O tai, kad nukentėjusioji iš pradžių nurodė 150 Eur žalos dydį, o draudimo bendrovė paskaičiavo visai kitą – didesnę sumą, nesudaro pagrindo abejoti šių įrodymų patikimumu.
Skunde nurodoma ir tai, kad konstatavus administracinį nusižengimą turėjo būti surašytas administracinis nurodymas, kuriuo suteikiama teisė sumokėti pusę minimalios baudos, tačiau to nebuvo padaryta. Teismas atkreipia dėmesį, kad ANK 610 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, kada administracinis nurodymas negali būti surašomas. Šios dalies 4 punkte nurodyta, kad administracinis nurodymas negali būti surašomas, jeigu administracinis nusižengimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat administraciniu nusižengimu padaryta turtinė žala, kuri nėra visiškai atlyginta. Nagrinėjamu atveju nustatyta 252 Eur turtinė žala, kuri nėra visiškai atlyginta, t. y. draudimo bendrovė atlygino tik dalį - 192 Eur, o atsakomybėn traukiamas asmuo A. L. nesumokėjo 60 Eur (franšizės), dėl ko administracinis nurodymas nebuvo surašytas pagrįstai.
Teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys (administracinio nusižengimo protokolas, nutarimas administracinio nusižengimo byloje, A. L. nurodytos aplinkybės tiek skunde, tiek teisme) neginčijamai patvirtina, kad A. L. padarė ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Daryti priešingos išvados teismas neturi teisinio pagrindo, procesiniai dokumentai atitinka jiems įstatyme numatytus reikalavimus. Skundžiamame nutarime aiškiai nurodytas padarytas administracinis nusižengimas, jo padarymo vieta, laikas, subjektas, išsamiai ir aiškiai aprašytos įvykio aplinkybės, nurodyta, kokio teisės akto reikalavimai pažeisti, yra pakankamai motyvuotas, todėl pareiškėjo argumentas, kad nesuprato nei kuo kaltinamas, nei kuo remiantis buvo priimtas skundžiamas nutarimas, nėra pagrįsti. Priimant nutarimą įvertinta ir asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išsiaiškinti. Sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta įvertinus bylos duomenis, kad byloje užfiksuota, jog A. L. su padarytu administraciniu nusižengimu sutiko iš pat pradžių iki draudimo bendrovės žalos kompensacijos paskaičiavimo ir tik jau teikiamame skunde nurodomos jau kitokios aplinkybės prašant jo atžvilgiu administracinę teiseną išvis nutraukti nesant administracinio nusižengimo sudėties.
Pagal ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų.
Bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai įtvirtinti ANK 32 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, o 2 dalyje reglamentuota, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą (ANK 34 straipsnio 2 dalis).
Skiriant tiek administracines nuobaudas, tiek administracinio poveikio priemones, būtina laikytis proporcingumo principo, kuris reikalauja asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, privalo būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kurios, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežtos.
ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, nei konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas gali būti pagrįstas tik išskirtiniais ir išimtiniais atvejais, nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos, administracinio poveikio priemonės arba ją švelninant.
Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, jog Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. V. 2024 m. liepos 5 d. nutarimu už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskirta minimali 150 eurų dydžio bauda.
Teismas konstatuoja, kad nutarimas dėl A. L. nubaudimo buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus visą bylos medžiagą, įvertinus visus įrodymus ir padarius pagrįstą išvadą, jog A. L. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje neužtikrino, jog žemės valdoje laikomas šuo iš žemės valdos neišeis ir nesukels grėsmės turtui, tačiau šuo išėjo ir papjovė nukentėjusiajai R. M. priklausančių 12 vištų, tuo padarydamas nukentėjusiajai turtinę žalą bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 4 dalyje, dėl ko Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. V. 2024 m. liepos 5 d. nutarimas 40-ANR_N-6920-2024 yra pagrįstas ir teisėtas, o įvertinus bylos aplinkybių visumą, teismo vertinimu, minimalios baudos skyrimas - proporcingas A. L. padarytam administraciniam nusižengimui ir efektyvus siekiant administracinės nuobaudos tikslų, juo labiau, kad iš administracinių baustumų pažymos matyti, jog pareiškėjas už administracinį nusižengimą pagal analogišką straipsnį jau yra buvęs baustas 2022 m., todėl skirti mažesnę nei minimali bauda teismas pagrindų byloje nenustatė, todėl nutarimas nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi, 646 straipsniu, teismas
nutaria:
Netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L. skundo ir Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. V. 2024 m. liepos 5 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6920-2024 (ROIK: 24245017413) palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.