Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Tutrix“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1878-173/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Tutrix“ ieškinį atsakovui K. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei atsakovo K. A. priešieškinį ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Tutrix“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Tutrix“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui K. A., kuriuo prašė 1) pripažinti 2009 m. birželio 1 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Tutrix“ ir K. A., negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją grąžinant UAB „Tutrix“ nuosavybėn baro įrangą, parduotą pagal šią sutartį, 2) priteisti iš K. A. 121 617, 56 Lt skolą bei 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (t. 1, b.l. 5-8). Nurodė, kad UAB „Tutrix“ savo veiklą (maitinimo paslaugas) vykdė patalpose, esančiose Veiverių g. 134, Kaune, kurios 2007 m. sausio 8 d. subnuomos sutarties Nr. 27 pagrindu buvo subnuomojamos iš atsakovo. 2009 m. birželio 1 d. pirkimo - pardavimo sutartimi UAB „Tutrix“ pardavė, o atsakovas nupirko baro įrangą už 74 186,42 Lt, o po to šią baro įrangą išnuomojo UAB „Tutrix“. 2009 m. birželio 1 d. sudarytas papildomas susitarimas prie negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties Nr. 27 numatant, kad nuomininkas (ieškovas) nuomotojui (atsakovui) už minėtos įrangos nuomą per mėnesį mokės 100 Lt mokestį. Ieškovo teigimu, UAB „Tutrix“ 2009 m. birželio 1 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido savo veiklai būtinas priemones veikdamas priešingai numatytiems įmonės veiklos tikslams - gauti pelną. Įrangos pardavimas prieštarauja bendrovės, kaip verslo subjekto, įstatuose numatytiems tikslams, sandoris įvyko prieš pat bankroto bylos iškėlimą (bankroto byla bendrovei iškelta praėjus šešiems mėnesiams). Ieškovas nurodo, kad toks įrangos pardavimas laikytinas nesąžiningu, nes ji buvo parduota atsakovui, kuris žinojo apie sunkią bendrovės finansinę padėtį. 2009 m. birželio 1 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo nustatė, kad ieškovas už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius atsakovui skolingas 121 617,56 Lt. UAB „Tutrix“ tokio sandorio sudaryti taip pat neprivalėjo, nėra ir jokių faktinių aplinkybių, kuriuos leistų pagrįstai teigti, jog ieškovas turėjo pareigą sudaryti įrangos pardavimo sutartį su atsakovu. 2009 m. birželio 18 d. UAB „Tutrix“ akcininkės E. P. ir G. V. į UAB „Tutrix“ kasą įnešė po 23 750 Lt. 2009 m. birželio 19 d. ieškovas atsakovui sumokėjo 121 617,56 Lt nuomos mokestį. Tuo metu ieškovas VSDFV Kauno skyriui buvo skolingas 34 487,91 Lt, Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijai (LATGA-A) - 666,90 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, 202 Lt bylinėjimosi išlaidas (2008 m. gruodžio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo preliminarus sprendimas), UAB „Roveli“ 12 250 Lt. Sumokant 121 617,56 Lt atsakovui, ženkliai sumažintos įmonės galimybės atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais. Taip pat UAB „Tutrix“ nesilaikė 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl ko padarė žalą kitiems kreditoriams. Vykdant atsiskaitymus su atsakovu bei perleidžiant baro įrangą, įmonės direktorė žinojo, kad taip yra pažeidžiamos įmonės kreditorių teisės, todėl elgėsi nesąžiningai.

Atsakovas pareiškė patikslintą priešieškinį ieškovui, kuriuo prašė išreikalauti iš ieškovo indaplovės „Elframo“ plovimo kameros uždarymo kamštį, kurio vertė 446,49 Lt, daržovių pjaustyklės „Gam“ išmetimo diską, kurio vertė 359,37 Lt, apskaitos sistemos kasos aparatą, kurio vertė 2 976,60 Lt, durų spynos širdelę, kurios vertė 240 Lt su PVM, arba už šiuos daiktus iš ieškovo priteisti iš viso 3 782,46 Lt (t. 1, b.l. 82-83). Nurodė, kad ieškovas 2009 m. birželio 1 dienai jam buvo skolingas už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius 121 617,56 Lt. Ieškovo direktorė G. V. pasiūlė atsakovui pirkti baro įrangą su teise ją atsipirkti. Baro įranga buvo parduota už 74 186,42 Lt. Ieškovas 2009 m. birželio 1 d. papildomu susitarimu prie negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 27 įsipareigojo atsakovui vykdyti įrangos priežiūrą, laikyti įrenginius tvarkingus, atlikti įrangos remontą, įrangą išlaikyti kokybišką ir veikiančią. BUAB „Tutrix“ atstovo įgaliotas asmuo atsakovui perdavė indaplovę „Elframo“, kuriai trūko plovimo kameros uždarymo kamščio, taip pat perdavė daržovių pjaustyklę „Gam“, kuriai trūko daržovių išmetimo disko, apskaitos sistemą, kuriai trūko kasos aparato, patalpų duris, kuriose trūko durų spynos šerdelės. Todėl atsakovas prašo teismo išreikalauti šiuos trūkstamus daiktus arba, jeigu ieškovas negali jų grąžinti, priteisti šių daiktų vertę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė K. A. iš BUAB „Tutrix“ apskaitos sistemos kasos aparatą, kurio vertė 2 976,60 Lt. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė (t. 2, b.l. 10-14). Teismas nurodė, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Teismas nustatė, kad iki pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo ieškovas atsakovui buvo skolingas 121 617,56 Lt, nes nemokėjo patalpų nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių pagal 2007 m. sausio 8 d. sutartį Nr. 27 (b.l. 11-13, 15). 2009 m. birželio 1 d. įmonė atsakovui pardavė visą baro įrangą už 74 186,42 Lt (b. l. 17-18), o atsakovas išnuomojo pardavėjui UAB „Tutrix“ baro įrangą už 100 Lt nuomos kainą per mėnesį (b. l. 11, 16). Atsakovas ieškovui sumokėjo 74 186,42 Lt (b. l. 19), o 2009 m. birželio 18 d. G. V. ir E. P. į įmonės kasą kiekviena įnešė po 23 750 Lt (b.l. 20-21). 2009 m. birželio 19 d. ieškovas atsakovui sumokėjo 121 617,56 Lt už patalpų nuomą. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad G. V. ir E. P. siekė išsaugoti verslą, mažinti įsiskolinimą kreditoriams. Todėl actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami, nepaisant to, kad sandorių sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau skolininkui buvo iškelta bankroto byla. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, teismas nurodė, kad reikia atsižvelgti į tai, kad kol skolininkui neiškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Todėl skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, nes tai gali būti vienintelė išeitis išvengti bankroto. Teismas nurodė, kad ieškovas pardavė įrangą, o už gautus pinigus ir įmonės darbuotojų asmeninius pinigus padengė įsiskolinimą atsakovui. Teismas konstatavo, kad nėra vienos iš actio Pauliana būtinos sąlygos – jog sandoris pažeidžia kitų kreditorių teises, todėl ieškinys negali būti patenkintas.

Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Teismas sprendė, kad vadovautis 2010 m. balandžio 29 d. ir 2010 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais nėra pagrindo, nes antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią tik tuo atveju, jeigu faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu (CPK 635 str. 3 d., 4 d.). Šiuo atveju faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai surašyti šalių iniciatyva. Ieškovas nepateikė įrodymų, koks įmonės turtas buvo perduotas administratoriui, todėl teismas negalėjo nustatyti, kokį įmonės turtą perėmė bankroto administratorius, koks turtas liko atsakovui. Teismas vadovavosi liudytojo D. L. parodymais, kuris parodė, kad dirba UAB „Kedoma“, administruojančioje K. A. priklausančias patalpas, kasos aparatą pasiėmė administratorius K. B., pasakęs, jog kasos aparatas priklauso įmonei. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas J. Leščiukaitis. Teismas sprendė, kad minėti liudytojai nepatvirtino, jog bankroto administratorius kartu su bankrutuojančiai įmonei priklausančiais daiktais paėmė ir kitus priešieškinyje nurodytus daiktus (CPK 178 str.), liudytojui D. L. tik yra žinoma, jog įrangą perduodant (išnuomojant) ji buvo tvarkinga. Teismas nurodė, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog bankroto administratorius pasisavino atsakovui priklausančią durų spyną. Todėl teismas sprendė, jog priešieškinis tenkintinas iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovo apskaitos sistemos kasos aparatą, kurio vertė 2 976,60 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Tutrix“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (t. 2, b.l. 18-20). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nevertino, kad tiek parduodant įrangą, tiek vykdant atsiskaitymą su vieninteliu kreditoriumi - atsakovu pirmiau kitų kreditorių UAB „Tutrix“ nesilaikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir padarė žalą apelianto kreditoriams: VSDFV Kauno skyriui, Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos agentūrai, UAB „Rovela" bei kitiems, t.y. buvo atsiskaityta su išskirtiniu kreditoriumi, esančiu žemesnėje eilėje, aplenkiant privalomuosius mokėjimus.Ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo vykdomas priverstinis išieškojimas iš UAB „Tutrix“, banko sąskaitos ir turtas buvo areštuoti. Apelianto teigimu, vykdomas priverstinis išieškojimas negali būti tapatinamas su prievolės įvykdymo termino pasibaigimu, t.y. esant priverstiniam išieškojimui, įtvirtinamas pirmesnės eilės kreditoriaus statusas, kai įgyjama pirmumo teisė gauti atsiskaitymą pirmiau kitų kreditorių atžvilgiu ne ginčo tvarka. Teismas nenustatė, kad pardavus įrangą buvo išvengta bankroto, darė tik prielaidą. Tuo tarpu yra priešingai, t.y. po baro įrangos pardavimo ir po atsiskaitymo su atsakovu, apeliantui buvo iškelta bankroto byla. Nėra duomenų, kad buvo siekiama įrangą parduoti geresnėmis ar naudingesnėmis sąlygomis. Todėl darytina išvada, kad įranga buvo perleista ir nebuvo siekiama išvengti bankroto situacijos. Teismas nepagrįstai nevertino antstolio 2010 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir rėmėsi vien šališkais liudytojais, kurie yra susiję su atsakovu verslo ar darbiniais santykiais. Apeliantas nurodo, kad teismo antstolis fiksavo, kokie būtent daiktai yra išvežami iš nuomotų patalpų, ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nėra duomenų, kad priteistas atsakovui kasos aparatas būtų buvęs išvežtas. Nepriklausomai nuo to, ar faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas teismo pavedimu ar ne, jis vis tiek fiksuoja tą faktinę situaciją, kuri buvo susidariusi tuo metu, ir dėl to galima tiksliai nustatyti, kokie daiktai buvo paimti išsikraustant iš patalpų. Teismas liudytojų parodymus dėl kasos aparato vertino paviršutiniškai, nesigilinant ar liudytojai matė, kokius nors identifikavimo numerius, iš ko jie sprendė, kad tai būtent kasos aparatas, o ne kas kita ir pan. Rašant apeliacinį skundą tapo žinoma, kad apeliantas apskritai negalėjo parduoti apskaitos sistemos (taip pat ir kasos aparato), nes tai jam nepriklausė. Tai patvirtina 2012 m. sausio 4 d. gautas UAB „Straujos“ prekybos sistemos prašymas dėl įrangos grąžinimo, t.y. ši įmonė perėmė iš UAB „Hansa lizingas“ reikalavimo teises. Taigi, apskaitos sistema niekada nebuvo apelianto nuosavybė ir todėl šios apskaitos sistemos perleidimo sandorio sudaryti nebuvo galima. Apeliantas nurodo, kad pateiktas prašymas turi įtakos sprendžiant klausimą dėl kasos aparato priteisimo. Todėl prašo priimti naujus įrodymus (UAB „Straujos“ prekybos sistemos pateiktus dokumentus), nes anksčiau pateikti nebuvo galimybės.

Atsakovas K. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 25-28). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto nurodyti motyvai, kad UAB „Tutrix“ 2009 m. birželio 1 d. baro įrangos pirkimo – pardavimo sutartimi perleido savo veiklai būtinas priemones ir tokiu būdu veikė priešingai numatytiems įmonės tikslams, yra nepagrįsti bei atmestini - UAB „Tutrix“ pardavė baro įrangą, o gautais pinigais bei direktorės G. V. ir akcininkės E. P. asmeniniais pinigais buvo padengtas įsiskolinimas atsakovui. Atsakovo nuomone, tai įrodo, kad nėra vienos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – jog sandoris pažeidžia kitų kreditorių teises. Be to, baro įrangos pardavimas neturėjo jokios įtakos, kad UAB „Tutrix“ privestų prie įmonės nemokumo, nes UAB „Tutrix“ gavo 74 186,42 Lt pajamų, po 2009 m. birželio 1 d. tapo baro įrangos nuomininku ir naudojosi tapačia baro įranga, t.y. galėjo užsiimti savo veikla – maitinimo paslaugomis. Todėl ieškovo nurodyti motyvai, kad įrangos pardavimas turėjo įtakos įmonės tapimui nemokia, yra nepagrįsti. Tai, kad UAB „Tutrix“ direktorė G. V. pati pasiūlė parduoti baro įrangą su teise atsipirkti ją iš apelianto bei įmonės įsiskolinimas už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius 2009 m. birželio 1 dienai buvo 121 617,56 Lt, įrodo, kad nėra vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – jog atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises ir buvo nesąžiningas, taip pat nėra kitos sąlygos – kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Dėl apskaitos sistemos kasos aparato nurodo, kad baro įrangą įsigijo pagal 2009 m. birželio 1 d. pirkimo – pardavimo sandorį ir 2009 m. birželio 1 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 000107, todėl yra sąžiningas įgijėjas ir UAB „Straujos“ prekybos sistemos neturi teisės iš jo išreikalauti apskaitos sistemos. Apelianto atstovas yra juridinis asmuo UAB „Pečiūsta“, o prie apeliacinio skundo įgaliojimas nepateiktas. Prie ieškinio yra pateiktas įgaliojimas, kuriame nenurodyta įgaliojimo sudarymo data, o tai reiškia, kad ieškinį ir apeliacinį skundą pasirašė bylą vesti neįgaliotas asmuo A. B. (CK 2.142 str. 3 d.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Taigi, prieš nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl bylos esmės patikrintina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2, 3 dalyse.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Visų pirma, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui yra pateiktas apelianto 2011 m. balandžio 7 d. įgaliojimas A. B. atstovauti apeliantą teismuose naudojantis visomis įstatymų nustatytomis procesinėmis priemonėmis. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomu argumentu, kad minėtas asmuo negalėjo pasirašyti apeliacinio skundo.

Nustatyta, kad apeliantui bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi. Apeliantas 2009 m. birželio 1 d. sutartimi pardavė atsakovui baro įrangą pagal PVM sąskaitą faktūrą serija TUT Nr. 000107 už 74 186,42 Lt (t. 1 b.l. 17-18), o 2009 m. birželio 19 d. kasos išlaidų orderiais Nr. Nr. 1508, 1509 atsakovui apeliantas sumokėjo patalpų nuomos įsiskolinimą – atitinkamai 74 186,42 Lt ir 47 431,14 Lt. Apeliantas actio Pauliana ieškiniu ginčijo baro įrangos pirkimo pardavimo sutartį, taip pat prašė priteisti iš atsakovo apelianto sumokėtą nuomos mokesčio įsiskolinimą. Nors pastarasis reikalavimas ieškinio prašomojoje dalyje nėra suformuluotas kaip negaliojančio sandorio restitucija, tačiau iš ieškinio turinio akivaizdžiai matyti, kad jis grindžiamas atsiskaitymo (kaip sandorio) negaliojimu actio Pauliana taikymo sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, ieškinio netenkino iš esmės konstatavęs sudarytų sandorių galimumą net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams ir actio Pauliana būtinos sąlygos – kitų kreditorių teisių pažeidimo nebuvimą.

Kaip minėta, vienu iš ginčijamų sandorių buvo parduota baro įranga, kuri nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje serija TUT Nr. 000107. Kartu su kitais daiktais buvo parduota ir apskaitos sistema, kurios kaina nurodyta 16 000 Lt. Pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškinio, baro įranga (taip pat ir apskaitos sistema) liko atsakovo nuosavybėje. Be to, tenkinus iš dalies priešieškinį, atsakovui iš apelianto priteistas ir kasos aparatas – apskaitos sistemos sudėtinė dalis.

Apeliantas vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad paaiškėjo, jog įmonė apskritai negalėjo parduoti apskaitos sistemos (taip pat ir kasos aparato), nes apskaitos sistema niekada nebuvo apelianto nuosavybė ir todėl šios apskaitos sistemos perleidimo sandorio sudaryti nebuvo galima. Šį savo teiginį pagrindžia 2012 m. sausio 4 d., t.y. jau po skundžiamo sprendimo priėmimo gautu UAB „Straujos“ prekybos sistemos prašymu dėl apskaitos sistemos įrangos grąžinimo dėl to, kad apskaitos sistema buvo lizinguojama, ši bendrovė perėmė iš UAB „Hansa lizingas“ reikalavimo teises, o UAB „Tutrix“ yra pažeidusi lizingo sutarties nuostatas. Minėtas aplinkybes patvirtina prie apeliacinio skundo pateikti dokumentai (t. 2 b.l. 21-23).

Pagal lizingo (finansinės nuomos) teisinius santykius reglamentuojančias normas lizinguojamas turtas lieka lizingo davėjo nuosavybė iki lizingo gavėjas sumokės visą lizingo sutartyje nustatytą kainą (CK 6.567 str.). Taigi, skundžiamu sprendimu iš lizingo davėjo, neįtraukus jo į bylos nagrinėjimą, buvo faktiškai atimta jo nuosavybės teisė į apskaitos sistemą ir pripažinta tokia teisė į ją atsakovui, t.y. toks teismo sprendimas turėjo konkrečią įtaką materialiosioms lizingo davėjo teisėms. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Kaip minėta, apskaitos sistema buvo parduota kartu su kita baro įranga. Tačiau išskirti atskirai apskaitos sistemos pardavimo teisėtumo klausimą iš bendro visos pirkimo sutarties teisėtumo klausimo konteksto nėra galimybės – neįtraukus į bylos nagrinėjimą lizingo davėjo ir neišsiaiškinus, ar iš tikrųjų apskaitos sistemos lizingo sutartis yra neįvykdyta ir apeliantas neturėjo teisės jos parduoti, negalima nustatyti ar pirkimo pardavimo sutartis gali būti teisėta visa apimtimi (kaip iš esmės nusprendė pirmosios instancijos teismas), ar – atsižvelgiant į lizingo davėjo interesus – gali būti teisėta tik iš dalies, t.y. tik dėl dalies baro įrangos (be apskaitos sistemos) pardavimo, o kitoje dalyje gali būti neteisėta. Pastebėtina, kad ir kitu atveju - tenkinus šį ieškinio reikalavimą - lizingo davėjo teisių galimo pažeidimo klausimas taip pat yra susijęs dar ir su tenkinta priešieškinio dalimi. Antrasis ieškinio reikalavimas nepažeidžia lizingo davėjo teisių. Tačiau šio reikalavimo pagrįstumo klausimo sprendimas apeliacinės instancijos teisme susijęs su visų actio Pauliana sąlygų nustatymu, taigi, tokiu atveju būtų pasisakyta dėl sąlygų, kurios turėtų būti nustatinėjamos pirmosios instancijos teisme ir dėl pirmojo sandorio, kas galėtų įtakoti teismo išvadas dėl pastarojo sandorio.

Dėl aukščiau paminėtų motyvų skundžiamas sprendimas naikintinas visa apimtimi ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.