Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnį bausmė sumažinta 1/3 ir V. B. skirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 242 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. B. neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės V. B. skyrimo klausimas.

5. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

6. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

7. Pagal BK 242 straipsnį, asmuo baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Bylos duomenimis V. B. įvykdė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šis teistumas nuteistajam nebuvo pirmasis, ankstesnis teistumas neišnykęs. Siekiant koreguoti jo elgesį teigiama linkme, ankstesniais teismų sprendimais jo atžvilgiu buvo taikytos švelnesnės bausmių rūšys nei laisvės atėmimas (laisvės apribojimas, areštas), tačiau jis ir vėl nusikalto, o tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad teismo parodyto pasitikėjimo V. B. nepateisino, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir pripažinęs jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, tai, jog jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pagrįstai jam skyrė mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę, kuri teisėjų kolegijos vertinimu nėra per griežta. Be to, nuteistajam V. B., vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, todėl dar labiau mažinti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

8. Įvertinus anksčiau išdėstytų duomenų visumą, nuteistajam skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – ji nėra per griežta, jos skyrimas neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant V. B. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, visapusiškai atsižvelgiant tiek į nuteistojo asmenybę, tiek į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padaryta nusikalstama veika, pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti V. B. teisinę padėtį, t. y. skirti straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, ar švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, šioje byloje nenustatyta.

9. Tokios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis susirado darbą, turi draugę, su kuria ruošiasi kurti šeimą. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės rūšies paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

10. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo V. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį taikant jam bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nėra nustatyta. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne, yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus tiek anksčiau aptartą V. B. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti V. B. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

11. Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.