- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-62-354-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-34-1-00321-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- A. P.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad apgaulės būdu kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: veikdamas kartu su V. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku ir vietoje, atgaline data surašė 2008-07-28 transporto priemonės „BMW X5“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama jo paties, kaip bendrovės direktoriaus, pagal 2008-07-30 pirkimo-pardavimo sutartį už 66000 Lt pardavė A. B., pirkimo-pardavimo sutartį, įrašė į ją klaidingus, tikrovės neatitinkančius duomenis, tai yra, kad automobilį perka J. B., sutarties dėstomoje dalyje, po žodžiais „transporto priemonės registravimo dokumento serija ir numeris" ranka įrašė - (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu dokumentas šiuo numeriu yra išduotas 2008-12-24, tai yra vėliau nei surašyta ši sutartis ir patvirtino suklastotu antspaudu „LIETUVOS RESPUBLIKA UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip suklastojo dokumentą – transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurią 2009-04-30 J. B. pateikė VĮ „Regitra“ Telšių filialo Mažeikių grupei ir kurios pagrindu, J. B. vardu buvo įregistruotas automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir išduotas naujas registracijos liudijimas Nr. C (duomenys neskelbtini), tokiu būdu kitų asmenų naudai įgijo svetimą, A. B. priklausantį didelės vertės automobilį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis padarė šį nusikaltimą, priimti jam išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat prašo atsižvelgti į jo sveikatos būklę ir jį dėl nepagydomos širdies ligos atleisti nuo bausmės atlikimo, atsižvelgti į jo prievolę išlaikyti keturis nepilnamečius vaikus ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.
Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nėra teisėtas ir teisingas, nes nebuvo įrodyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. apgaulės būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino savo ar kitų naudai.
A. P. teigimu, Mažeikių rajono apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis tik vieno neva nukentėjusiojo, A. B., melagingais parodymais teisme. Teismo išvados, sprendžiant apgaulės būdu įgyjant/perleidžiant didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, grįstos išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu. Vien šių parodymų ir atskirų liudytojų parodymų kontekste teismas padarė neteisingą išvadą, kad didelės vertės turtas, automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įgytas/perleistas, siekiant apgauti. Teigia, kad nukentėjusiojo melagingi parodymai nebuvo ištirti teismo posėdyje, kaip tai nustatyta BPK 276 straipsnyje, todėl teismas neturėjo teisės šiais parodymais grįsti nuosprendžio. Apeliantas taip pat pažymi, kad civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo nebuvo pareikštas (1 t. 64-65 b. l.), ir tai leidžia daryti išvadą, jog A. B., nors raštu ir pareiškė, kad jam padaryta žala, tačiau to nepatvirtino ir nesiekė žalos atlyginimo.
Anot nuteistojo A. P., minėto automobilio pardavimo aplinkybės ir priežastys konstatuotos neteisingai. Įrodymai vertinti tik juos atsirenkant, o ne visumoje, neatsižvelgta į tai, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi, nesivadovauta nei protingumo, nei logiškumo principu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto įsitikinimu, netinkamai pritaikė BPK 276 straipsnio 1-4 dalies nuostatas. Pažymi, kad pagal BPK 276 straipsnio 1-4 dalies prasmę teismui suteikiama galimybė vadovautis tik teisiamajame posėdyje perskaitytais parodymais. Tokią teisę teismas turi tuomet, kai teisiamajame posėdyje duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Be to, tai turi būti padaryta dalyvaujant visiems proceso dalyviams, suteikiant jiems galimybę pateikti savo paaiškinimus ir samprotavimus dėl perskaitytų parodymų, o atsiradus prieštaravimams tarp duotų parodymų – aiškintis prieštaravimų priežastis. Teigia, kad jam siekiant tai padaryti, teismas, pažeisdamas jo teisę užduoti klausimus liudytojams, iš jo šią teisę atėmė, leido pateikti tik kelis klausimus, kuriais nebuvo galima visumoje atskleisti A. B. melagingų parodymų. Teismas taip pat netenkino jo prašymo kviesti į teisiamąjį posėdį jo prašomą liudytoją, galintį patvirtinti ne vieną aplinkybę. Esant tokioms aplinkybėms, mano, jog teismas nesiekė atskleisti visų bylai reikšmingų aplinkybių, vengė bet kokių analizių ir tuo neleido jam įrodyti savo nekaltumo. Nuteistojo teigimu, liudytojo A. S. parodymai buvo prieštaringi, prieštaringi ir buvusios įtariamosios, liudytojos J. B., bei liudytojos E. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Pažymi, kad šiuo atveju teismas neatsižvelgė į parodymų esmę ir visumą, į esančius prieštaravimus ir rėmėsi tik pavieniais, akivaizdžiai atsirinktais ikiteisminiame tyrime pateiktais teiginiais arba tik teismo posėdyje duotais parodymais. Tokiu būdu buvo priimtas neteisingas nuosprendis.
Apelianto manymu, nagrinėjant bylą Mažeikių rajono apylinkės teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 276 straipsnio 4 dalis ir 301 straipsnio 1 dalis), nes teismas savo nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais. Pažymi, kad spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas privalėjo išanalizuoti visus parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu. Atkreipia dėmesį, kad BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“. Teigia, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl vienais parodymais vadovaujasi, o kitus atmeta.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas, nuteistojo A. P. nuomone, padarė esminių pažeidimų. Teismas, anot apelianto, neatsižvelgė į tai, kad pats A. B. veikė neteisėtai, t. y. galėjo būti, kad veikdamas kartu su BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi S. K., pats pasisavino minėtą automobilį iš bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir neteisėtai išvengė 66000 Lt apmokėjimo už jį, bei, siekdamas išvengti atsakomybės ir suklaidinti teisėsaugos institucijas, melagingai pateikė kaltinimus jam, t. y. A. P.. Teigia, kad A. B. žinojo, jog būtent jis kreipėsi į FNTT, siekdamas išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo suklastoti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai po bankroto iškėlimo momento.
Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis A. B. apklausos metu (1 t. 32-34 b. l.) parodė, jog minėtas „BMW X5“ automobilis jo nuosavybėn atiteko Mažeikių mieste (degalinėje) 2008 m. liepos mėn., neva jam (A. P.) sumokant 18000 Lt, pasirašant sutartį Nr. 0011 ir dalyvaujant jo (A. B.) draugui A. S.. O dokumentą, kasos pajamų orderį LANG Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašius, jis neva natūroje gavo automobilį 2008 m. liepos 29 d., Plungės mstl., prie „Maximos“. A. B. apklausos metu taip pat akcentavo, jog E. K. tuo metu nebuvo, jis jos nematė (1 t. 34-36 b. l.). Mano, jog tokiu atveju kyla klausimas, kokiu būdu atsirado E. K. parašas, kai tuo metu ji įmonėje net nedirbo. Atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu A. B. pakeitė parodymus ir tai sudaro pagrindą išvadai, jog paties A. B. veika yra neteisėta.
A. P. taip pat pažymi, kad tai, jog A. B. parodymai yra melagingi, patvirtina ir dokumentas – pirkimo-pardavimo sutartis su jo broliu P. B. (3 t. 6 b. l.). Kaip parodė pats A. B., pirmiausiai jis ketino automobilį perrašyti brolio vardu, o bylos duomenys rodo, kad sutartis sudaryta tik 2008 m. gruodžio 20 d. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, jog dar 2008-07/08, su A. B. nebuvo ir negalėjo būti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Vėliau tai A. B. bandė melagingai paneigti, teigdamas, jog neva perregistruojant automobilį, jis (A. P.) dar papildomai ir jo broliui „išrašė“ pardavimą ir pats neperregistravo automobilio jų nuosavybėn, kas neatitinka tikrovės, o ir logikos tokių neva atliktų veikimų sekoje nėra. Teigia, kad minėtų aplinkybių teismas visiškai nevertino. Apeliantas taip pat nurodo, kad iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, jog A. B. tyčia vengė atvykti į apklausas, nepagrįstai vilkino tyrimą, ir tai rodo šio asmens nenorą padėti operatyviai atlikti ikiteisminį tyrimą bei suponuoja išvadą, kad A. B. nebuvo nukentėjęs, o, priešingai, gali būti neteisėtai pasisavinęs automobilį. Už vengimą dalyvauti tiriant bylą, jam buvo paskirtas atvesdinimas. Trukdydamas kiek įmanoma greičiau ir teisingiau nustatyti bylai svarbias aplinkybes, A. B. taip trukdė teisingumui.
Nuteistojo A. P. teigimu, liudytojo A. S. parodymai (1 t. 74-76 b. l.) liudija, kad A. B. Mažeikių m. esančioje degalinėje susitiko ne su juo, t. y. A. P., o kitu žmogumi, nes jis (A. P.) yra tamsaus gymio, liekno sudėjimo, aukštas – apie 190 cm ūgio žmogus. Todėl, pasak apelianto, nepagrįsta ir teismo išvada, jog minėtas asmuo buvo jo (A. P.) ir A. B. susitikimo perkant-parduodant automobilį liudytojas. Pažymi, kad liudytojas A. S. priešingai pačiam nukentėjusiajam parodė, jog jo akivaizdoje neva paėmęs pinigus jis perdavė kažkokius dokumentus, automobilį ir išėjo pėsčiomis. Nurodo, kad tai prieštarauja vėlesniems to paties liudytojo parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu, kur liudytojas A. S. parodė, kad jis nedalyvavo pinigų perdavimo ir dokumentų pasirašymo metu. Toks parodymų keitimas rodo, kad liudytojo parodymai yra melagingi. Pažymi, jog vien tik pinigų perdavimas negali patvirtinti apgaulės. Apelianto įsitikinimu, liudytojo A. S. parodymai, kad jis neva matęs pinigų perdavimo-gavimo momentą, nepatvirtina teismo sprendime konstatuoto automobilio pirkimo-pardavimo fakto. Tokia teismo išvada, nuteistojo manymu, yra tik prielaidos ir spėjimai, nepagrįsti jokiais konkrečiais byloje surinktais įrodymais.
Taip pat atkreipia dėmesį, kad jį su nukentėjusiuoju siejo materialiniai įsipareigojimai tuo pačiu laikotarpiu. Tačiau teismas nepagrįstai, gali būti šališkai, nepriėmė jo pateikiamų dokumentų, patvirtinančių, kad tarp jo ir A. B. buvo kitų finansinių įsipareigojimų. Mano, jog tuo buvo užkirstas kelias objektyviai vertinti aplinkybes, susijusias su bet kokiais pinigų perdavimo-priėmimo momentais tiriamuoju laikotarpiu.
Skunde taipogi nurodoma, kad liudytojo S. K. parodymai, jog pinigų pajamų kvitas 18 000 Lt buvo be parašų (1 t. 114-116 b. l.), prieštarauja A. B. parodymams, kad jis neva gavęs pasirašytus dokumentus dar 2008 m. liepos 8 d.
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytoja E. K. parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere ji įsidarbino 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir iki bankroto iškėlimo momento, 2009 m. rugsėjo 1 d., automobilis „BMW“ priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, jokie pardavimo veiksmai įmonės apskaitoje nebuvo fiksuoti. Be to, ši liudytoja parodė, kad A. B. išrašyta sąskaita Lang Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašyta ne jos, nes ji tuo metu nedirbo įmonėje, todėl minimu laikotarpiu šios sąskaitos išrašymas, pasirašymas ar pateikimas neva pirkėjui A. B. yra neįmanomas, kaip melagingai parodė A. B., kad minėtu laikotarpiu jis visus dokumentus gavo 2008 m. liepos 29 d. Tai patvirtina, kad tokių dokumentų išdavimas, perdavimas A. B. minėtu laikotarpiu buvo neįmanomas. Buhalterė E. K. taip pat parodė, jog ji tik po bankroto iškėlimo momento, po 2009 m. sausio 2 d., vienu metu pasirašė ant visų jai pateiktų dokumentų, tarp kurių buvo ir bankroto administratoriaus pateikta sąskaita faktūra (kopija) tuo pačiu numeriu Lang Nr. (duomenys neskelbtini), tik su skaičiumi 2, bei kasos pajamų orderis (duomenys neskelbtini) 48000 Lt sumai apie A. B. įnašą, kuriuos ji, nieko neįtardama, pasirašė. Tai dar kartą patvirtina, kad A. B. parodymai yra melagingi.
Nuteistasis A. P. prašo atsižvelgti į tai, kad liudytoja J. B. teismo posėdžio metu parodė, jog perregistruojant automobilį VĮ „Regitra“ jis, A. P., nedalyvavo. Teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė priešingai, nei parodė minėta liudininkė, t. y. teismas nurodė, kad jis dalyvavo perregistruojant automobilį. Apelianto teigimu, jis nežino, kokiomis aplinkybėmis 2008 m. liepos 28 d. buvo sudarytas įgaliojimas J. B., jis pats tokio dokumento nesudarė ir jo nepasirašė, apie dokumento suklastojimą ir parašo padirbimą dar 2011 m. liepos 18 d. informavo Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrą. Pastebi, jog teismas į tai nekreipė dėmesio ir konstatavo, kad jis (A. P.) dalyvavo perregistruojant minėtą automobilį. A. P. įsitikinimu, tolia išvada nelogiška, nes, jei jis būtų įgaliojęs J. B., pats tikrai nebūtų dalyvavęs automobilio perregistravime, juolab kad tą dieną, neplanuodamas nieko perregistruoti, jis buvo įgaliojęs tik J. B. vyrą V. B.. Teigia, kad jam nebuvo jokio tikslo parašyti du įgaliojimus abiems sutuoktiniams, nes tai yra nelogiška ir netikslinga. Dėl kokių priežasčių buvo suklastotas antrasis įgaliojimas, apeliantas teigia nežinantis, o teismas šių aplinkybių nenagrinėjo.
A. P. atkreipia dėmesį ir į liudytojos A. A. parodymus, kad minėtų dokumentų įmonės buhalterijoje negalėjo būti. Mano, kad teismas nepagrįstai liudytojos A. A. parodymų nesvarstė ir priimdamas nuosprendį, jais nesivadovavo. Teigia, kad tuo atveju, jeigu jis 2008 m. liepos 8 d. būtų tvarkęs buhalteriją, duomenys būtų pakitę ir išlikę iki bankroto paskelbimo dienos, apie ką buhalterės neabejotinai žinotų. Tik po bendrovės bankroto administratoriui S. K. perdavus visą buhalteriją, iš esmės pasikeitė buhalteriniai duomenys.
Nuteistasis teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į parodymų esmę ir visumą, vertino tik pavienius teiginius. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, kyla realių abejonių dėl teismo šališkumo. Anot apelianto, liudytojos A. A. parodymai patvirtino jo įtarimus dėl buhalterinių dokumentų klastojimo po bankroto iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, perdavus įmonės dokumentaciją bankroto administratoriui S. K., ir dėl to FNTT yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.
Apeliantas pažymi, kad A. B. asmeniškai jam niekada nebuvo mokėjęs pinigų už automobilį iki tol, kol buvo iškelta bankroto byla ir kol bankroto administratorius nepareikalavo sutvarkyti buhalteriją pagal jo nurodymus, įforminant automobilio „BMW X5“ pardavimą A. B. vardu, kas ir buvo padaryta. Buhalterės pareigas einanti E. K. patvirtino, kad dokumentai apie automobilio pardavimą buhalteriškai buvo tvarkomi tik po bankroto iškėlimo dienos, atgaline data, bankroto administratoriui liepiant sutvarkyti dokumentus. Visi parašai, sutartys ir pinigų orderiai sudaryti apie 2009 metų vasario mėn., jis nežino, ar A. B. sumokėjo už automobilį po bankroto bylos iškėlimo BUAB „(duomenys neskelbtini)“, ar ne. Jokių pakeitimų įmonės buhalterijoje jis (A. P.) nedarė, nes bankroto administratorius tik liepė atspausdinti dokumentus ir tai buvo padaryta. Tik kur kas vėliau, kai jam atsitiktinai pateko BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos apyvartos žiniaraščiui, jis pamatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” buhalteriniai dokumentai grubiai, akivaizdžiai suklastoti, pagaminti ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijoje buvusia, o kita programa, ir būtent 66 000 Lt sumai, t. y. tokiai sumai, kiek neva A. B. sumokėjo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Dėl to FNTT pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pasak nuteistojo A. P., iš byloje esančių dokumentų nenuginčijamai matyti, kad V. B. disponavo automobiliu „BMW“ laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėn., apie ką liudija automobilio draudimo polisas, taip pat padarytų autoįvykių suvestinė. Priešingai, nei A. B. pateiktuose dokumentuose, akivaizdžiai matyti, jog A. B. minėtu automobiliu disponavo tik po V. B., todėl mano, kad tokiu atveju neįmanomas jo kaltės traktavimas dėl neva nesąžiningo didelės vertės turto pasisavinimo iš A. B., neva užsiimant neteisėta veika perleidžiant turtą (automobilį) V. B.. Apelianto teigimu, iš liudytojų apklausų matyti, jog Klaipėdoje minėtu laikotarpiu A. B. nesinaudojo automobiliu, kaimynai (1 t. 125-129 b. l.) jo nematė. Tačiau dėl neišsamiai atlikto tyrimo, V. B. kaimynai to patvirtinti negalėjo, - jie nebuvo apklausti liudytojais. Pastebi, kad tik vienintelio A. B. teigimu, jis nuo 2008-07/08mėn. iki 2009 m. gegužės 16 d. disponavo automobiliu, kol neva automobilis buvo iš jo pavogtas.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad jo skunde minėtus faktus patvirtina byloje esantys dokumentai: 2008 m. gegužės 15 d. automobiliu, kuriuo disponavo V. B., buvo padarytas kelių eismo pažeidimas (2 t., 113-114 b. l.); 2008 m. birželio 18 d. iki 2009 m. balandžio 5 d. automobilio draudimo civiline atsakomybe draudėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., 63 b. l.); 2008 m. rugsėjo 24 d., kai automobiliu disponavo V. B., padarytas kelių eismo pažeidimas (2 t. 113-114 b. l., 171 b. l.); 2008 m. gruodžio 24 d. automobiliu disponavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kreipėsi į VĮ „Regitra“ (1 t. 131 b. l.); 2009 m. sausio 7 d. automobiliu disponavęs A. B. atliko automobilio remontą (l t. 55 b. l., 2 t. 75-76 b. l.); 2009 m. balandžio 30 d. automobiliu disponavo J. B., ji kreipėsi į VĮ „Regitra“ (1t. 131 b. l.); 2009 m. balandžio 29 d. ir iki 2009 m. gegužės 28 d. automobilio civiline atsakomybe draudėjas buvo V. B. (2 t. 63 b. l.); 2009 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d. automobilio civiline atsakomybe draudėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t. 63 B. L.); 2009 m. gegužės 22 d. automobiliu disponavo J. B., naujas transporto valdytojas V. B. kreipėsi į VĮ „Regitra“ (1 t. 131 b. l.); 2009 m. birželio 11 d. automobiliu disponavo A. B., jis paliko automobilį stovėjimo aikštelėje iki 2009 m. liepos 11 d. (2 t. 58 b. l.); 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. kovo 9 d. automobilio civiline atsakomybe draudėjas buvo A. B. (2 t. 63 b. l.).
Taigi, anot nuteistojo, pagal įvykių seką akivaizdu, kad iki 2009 m. sausio mėn., priešingai nei nurodo A. B., jis automobiliu nesinaudojo. Teigia, kad teismas nurodytų duomenų neanalizavo ir nepagrįstai padarė išvadą, jog nuo 2008 m. liepos 8 d. automobilio valdytojas buvo A. B.. A. P. vertinimu, iš aukščiau paminėtų aplinkybių sekos matyti, kad V. B. po 2009 m. sausio mėn., o kartu ir A. B., - abu naudojosi transporto priemone. Atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis abu minėtus asmenis nuo vaikystės siejo draugystė, ir jam nežinoma, kokiais tikslais jie abu naudojosi tuo pačiu automobiliu po 2009 m. sausio mėn. Mano, jog tai tik patvirtina, kad iki minėto laikotarpio A. B. transporto priemone nesinaudojo, priešingai, nei teigiama teismo išvadoje, jog būtent A. B. buvo automobilio valdytojas nuo 2008-07/08 mėn. – to nepatvirtina nei vienas įrodymas.
Apelianto manymu, jis galėtų būti kaltinamas pagal BK 300 straipsnio l dalį dėl dokumentų sudarymo atgaline data, įrašant transporto priemonės reg. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau niekam žalos nepadarant, nes automobilis priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir juo disponavo V. ir J. B.. Šiems asmenims ir buvo perrašytas automobilis, už jį iš dalies atsiskaičius, ir jokių kitų įsipareigojimų dėl automobilio tuo metu nebuvo. Tuo žalos jis (A. P.) niekam nepadarė. Nuteistojo įsitikinimu, teismas nevertino ir kitos svarbios aplinkybės – kad, pasak A. B., jis turėjo gavęs ankstesnį automobilio registracijos dokumentą (duomenys neskelbtini), kurį pametus, jis (A. P.) neva neteisėtai paprašė išduoti kitą, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgauti. Tai, kad A. B. nepateikė, pasak jo, turimo registracijos pažymėjimo, parodo, jog jis apskritai šio pažymėjimo neturėjo.
Taip pat, pasak A. P., teismo išvadoje neteisėtai ir nepagrįstai nurodyta, kad sutartis sudaryta panaudojant suklastotą antspaudą. Teigia, kad įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo antspaudu naudojosi nuo jo įsigijimo momento (2 t., 44 b. l.), kol jis neaiškiomis aplinkybėmis po bankroto iškėlimo momento dingo, bankroto administratoriui melagingai parodant, jog šis antspaudas jam nebuvo perduotas. Pažymi, kad įmonės egzistavimo metu šiuo antspaudu buvo patvirtinta dauguma sutarčių, 2008 m. gruodžio 24 d. sutartis užantspauduota identišku antspaudu, tik galimai su vieno skaičiaus neaiškiu įspaudu, galimai jam nukritus. Teigia, kad šią aplinkybę patvirtino ir įmonės buhalterės, parodžiusios, jog vienas anspaudas buvo su atsiklijavusiu skaičiumi 1.
Nuteistasis A. P. pripažįsta, kad po bankroto paskelbimo momento, pasitikėdamas bankroto administratoriumi S. K., jis atgaline data sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su A. B., manydamas, jog J. ir V. B. atsisakė pirkti minėtą automobilį ir neketina sumokėti likusios sumos. Dėl to jis (A. P.) paprašė buhalterės atspausdinti pinigų orderį 18 000 Lt sumai, tačiau kito orderio 48 000 Lt sumai jis nepasirašė (1 t. 162 b. l.). Sutartyje vardas įrašytas ne jo ranka, parašas taipogi ne jo.
Skundu apeliantas teigia, kad jis yra kaltinamas tuo, ko nepadarė, - jokio turto (automobilio) iš A. B. jis neteisėtai nepasisavino ir neperleido kitų naudai. Automobilis A. B. atiteko tada, kai buvo sudaryti ir pasirašyti visi dokumentai po 2009 m. sausio mėn. Tuo metu su V. B. jis nebendravo, visi pinigai buvo jam grąžinti po automobilio pardavimo A. B., pretenzijų V. B. nepareiškė. Automobilio perdavimas vyko be jo (A. P.) žinios. Mano, kad J. B. nepagrįstai buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nes gali būti, jog būtent ji veikė A. B. nenaudai, pasisavino automobilį iš stovėjimo aikštelės, juo disponavo, pasinaudojo neišaiškintomis aplinkybėmis padarytu įgaliojimu ir veikė priešingai įstatymui.
Anot nuteistojo, teismas nepagrįstai nurodė, kad bylos duomenys jį apibūdina neigiamai, nes tokių duomenų byloje nėra. Tai, kad po jo vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto paskelbimo jis tapo visų buvusių darbuotojų pykčio objektu, savaime nesuponuoja išvados, jog jis yra neigiama asmenybė. Priešingai, mano tapęs ekonominio nuosmukio aplinkybių auka ir nukentėjęs kur kas labiau nei kiti, nes nutrūko jo santuoka, jis prarado savo pragyvenimo šaltinį, verslą, neteko visų investicijų, buvo materialiai sužlugdytas.
Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, apeliantas nurodo nesutinkantis su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad jo (A. P.) kaltė dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį yra įrodyta, t. y. kad įrodyta, jos neva 2008-07/08 pardavęs automobilį „BMW X5“ A. B., jis pardavė automobilį J. B., ir tuo neteisėtai įgijo kitų naudai didelės vertės turtą (automobilį), padarydamas žalą A. B.. Mano, jog teisme tai nebuvo įrodyta, dauguma įrodymų, įskaitant liudytojų parodymus, patvirtina, kad jis tokio nusikaltimo nepadarė. Nuteistojo vertinimu, šiuo atveju nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar asmenys tyčia, ar galimai šališkai, atmestinai atlikus ikiteisminį tyrimą ir ištyrus bylą, liko nenustatyti, nebuvo imtasi jokių priemonių, kad tą nusikalstamą veiką padarę asmenys būtų išaiškinti.
Pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos įpareigoja teismą įrodymus vertinti tik išsamiai ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes. Teigia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą ir neatlikdamas įrodymų tyrimo, pažeidė šiuos įstatymo reikalavimus. Toks baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas rėmėsi nenuosekliais, tyrimo baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo A. B. bei jo draugo, tikrai ar tariamai suinteresuoto liudytojo A. S. parodymais, nors privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir tik patikrinęs byloje ginčijamus įrodymus, juos galėjo įvertinti.
Teismas, pasak nuteistojo, matydamas ir žinodamas, jog dauguma liudininkų parodymų yra prieštaringi, o kiti parodymai iš esmės pasikeitė, nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, t. y. neatliko byloje įrodymų tyrimo siekdamas pakartotinai ištirti prieštaringus esminės reikšmės teismo išvadoms turinčius įrodymus – nustatyti tikrąjį automobiliu disponavusį asmenį, pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų J. B. ir A. S. bei nukentėjusiojo A. B., nukentėjusiojo ir liudytojos E. K. parodymų. Teismas, matydamas, jog tarp byloje esančių įrodymų yra prieštaravimų ir neatitikimų, visas abejones traktavo nukentėjusiojo naudai ir nesiėmė visų įmanomų priemonių tokiems prieštaravimams pašalinti bei reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Kadangi, apelianto teigimu, teismas nepašalino byloje esančių neaiškumų, abejonių ir prieštaravimų, tai yra pagrindas manyti, jog teismas jo atžvilgiu galėjo būti šališkas.
Taip pat nurodo, kad jį nekaltai apkaltinus, dėl didelio streso paūmėjo dar 2005 m. diagnozuotos širdies hipertenzinės ligos ir tachikardijos simptomai, diagnozuota įgimta nepagydoma hipertenzinė pirmo laipsnio širdies liga, ir tachikardija, dėl kurios bausmę atlikti jam būtų per sunku. Ši liga yra smegenų insulto, miokardo infarkto, inkstų nepakankamumo, širdies nepakankamumo, progresuojančios aterosklerozės ir demencijos rizikos veiksnys. Todėl likusį gyvenimą jis privalo atitinkamai maitintis, vartoti vaistus, vengti streso, fizinio krūvio. Atliekant teismo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jo galimybės išgyventi nelaisvėje būtų apribotos. Esant tokioms aplinkybėms, jei teismas nuspręstų nepriimti jam (A. P.) išteisinamojo nuosprendžio, prašo atleisti jį nuo bausmės atlikimo dėl nepagydomos širdies ligos (BK 76 str. l d.).
Nuteistojo A. P. teigimu, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis sąžiningai išlaiko savo keturis nepilnamečius vaikus. Atėmus jam laisvę, žymiai pablogėtų ir jo nepilnamečių vaikų gyvenimas. Atkreipia dėmesį, kad jis nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. dirba pagal verslo liudijimą ir taip gali bent minimaliai prisidėti prie savo vaikų išlaikymo. Taip pat jis turi ir kitų finansinių įsipareigojimų, kurių vykdymas nelaisvėje būtų neįmanomas. Prašo sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės galimo vykdymo atidėjimo (75 str. l d.) atsižvelgti į šias aplinkybes, kaip į pakankamą pagrindą manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo A. P. kaltę įvykdžius kvalifikuotą sukčiavimą, numatytą BK 182 str. 2 d. Apeliantas iš esmės nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis savo skundu ginčija savo kaltę, prašydamas jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau kartu prašo atleisti jį nuo bausmės dėl ligos (BK 76 str.) arba atidėti paskirtos bausmės vykdymą (BK 75 str.), jei apeliacinės instancijos teismas, visgi, nuspręstų nenaikinti skundžiamo nuosprendžio. Vien tokia apelianto deklaruojama pozicija, kolegijos nuomone, byloja apie A. P. subjektyvų savo kaltės įvertinimą, kas aiškiai atsispindi ir jo skunde išdėstytuose argumentuose. Apeliaciniu skundu nuteistasis kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pateikia savitą byloje surinktų duomenų įvertinimą, mėgina tikinti savo keliamų versijų pagrįstumu. Tačiau byloje surinkti, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose ištirti įrodymai suponuoja visiškai priešingas išvadas dėl aiškiai nelogiškų, nepagrįstų, viena kitai prieštaraujančių A. P. iškeltų versijų ir naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Pasak apelianto, apylinkės teismas rėmėsi išskirtinai vienintelio nukentėjusiojo A. B. melagingais parodymais, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų A. S., J. B., E. K. parodymų, neiškvietė į teismo posėdį jo prašomą liudytoją, kuris, nuteistojo teigimu, būtų patvirtinęs svarbias bylai aplinkybes, neleido jam užduoti klausimų liudytojams ir taip padarė esminius procesinius pažeidimus. Taip pat apeliantas pažymi, kad teismas rėmėsi pavieniais atsirinktais įrodymais, nesivadovavo protingumo ir logiškumo principais ir dėl to, apelianto teigimu, priėmė neteisingą nuosprendį.
Pirmiausia pažymėtina, kad BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, jog nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apelianto, liudytojų parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas tiek dėl nukentėjusiojo A. B., tiek dėl A. P. parodymų, todėl nuteistojo teiginiai, kad teismas netyrė ar nevertino kai kurių įrodymų, atmestini. Kartu pažymėtina, kad kai kurie įrodymai, neištirti teisiamajame posėdyje, buvo ištirti apeliacinės instancijos teisme, tačiau dėl to skundžiamo nuosprendžio esmė nepakito, o apeliantas dėl įrodymų tyrimo pastabų neturėjo. Priešingai nei teigiama skunde, iš teisiamojo posėdžio protokolų (3 t., 110–121; 148–151; 154–158 b. l.) matyti, kad apeliantas aktyviai naudojosi savo teise dalyvauti tiriant įrodymus, uždavinėjo rūpimus klausimus tiek liudytojams, tiek nukentėjusiajam, davė paaiškinimus apie tiriamas bylos aplinkybes ir reiškė savo nuomonę dėl kitų apklaustų asmenų nurodytų aplinkybių, teikė prašymus ir pan. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą liudytoju apklaustas G. J., kuris nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje ir į kurio parodymus itin apeliuoja nuteistasis, iš esmės negalėjo nurodyti jokių bylai reikšmingų aplinkybių – ,,Kada, kas ir kokią pinigų sumą perdavė už automobilį ,,BMW X5“, aš nežinau...kokią sumą V. B. perdavė A. P., nežinau...gal 67 tūkstančius litų...turėjo perduoti A. P....to automobilio pirkimo niuansų aš nežinau...Ar pinigus perdavė A. P., ar į kasą, aš nežinau...reikia V. B. žmonos klausti, nes ta žmona viską geriausiai žino...“, ir pan.
Visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų (BPK 20 str. 5 d., 276 str.), užtikrino nuteistojo teises ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Vien tai, kad apylinkės teismas, remdamasis surinktais įrodymais, padarė apeliantui nepalankias išvadas, nėra pagrindas laikyti teismą šališku ar teigti, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo bendraisiais teisės principais.
Savo skunde apeliantas iškėlė versiją, kad galėjo būti, jog pats A. B. pasisavino automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“, išvengdamas 66000 Lt apmokėjimo už jį ir žinodamas, kad jis (A. P.) kreipėsi į FNTT, siekdamas išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo suklastoti BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dokumentai, melagingai apkaltino jį. Tokie nuteistojo teiginiai aiškiai grindžiami tik jo subjektyviais pamąstymais ir vienareikšmiškai paneigiami byloje surinktų įrodymų visuma.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į nuteistojo užuominas apeliaciniame skunde apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų klastojimus po bankroto paskelbimo, buhalterinėje aspskaitoje įforminant automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – BMW), pirkimą-pardavimą A. B.. Šiuo atveju pažymėtina, kad tiek teisiamajame posėdyje (3 t., 110–111; 154–158 b. l.), tiek apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. P. pripažino, kad po UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankroto paskelbimo, maždaug 2009 m. vasario mėn., bankroto administratoriui S. K. pareikalavus sutvarkyti visus dokumentus dėl BMW pirkimo-pardavimo A. B., jis (A. P.) tai ir padarė – atgalinėmis datomis pasirašė dokumentus. Šių aplinkybių iš esmės neneigė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas bankroto administratorius S. K., kuris pateikė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ esamų su tuo susijusių dokumentų kopijas – Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 0011 (200-07-30), pagal kurią UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, atstovaujama A. P., parduoda BMW A. B. (1 t., 158), PVM sąskaitą-faktūrą (2008-07-30) LANG Nr. (duomenys neskelbtini) su skaičiumi ,,2“ (1 t., 160 b. l.), kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už 66000 Lt parduoda BMW A. B., UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2008-07-31 kasos pajamų orderį, kad A. B. sumoka 18000 Lt avansą už BMW (1 t., 159 b. l.), UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2008-08-20 kasos pajamų orderį, kad A. B. sumoka 48000 Lt už BMW (1 t., 162 b. l.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad išvardintų dokumentų klastojimas nėra inkriminuotas A. P. skundžiamu nuosprendžiu, tačiau, nepaisant to, apeliantas neneigia, kad atgalinėmis datomis pasirašė išvardintus dokumentus ir davė juos pasirašyti įmonės buhalterei E. K., kad pateikė juos bankroto administratoriui, o iš kitos pusės kaltina A. B. neteisėtai pasisavinus BMW automobilį. Visumoje tokie nuteistojo teiginiai prasilenkia su elementaria logika.
Maža to, A. P., remdamasi tuo, kas paminėta ankščiau apie dokumentų klastojimą, kritikuoja nukentėjusiojo A. B. parodymus ir teigia, kad su nukentėjusiuoju negalėjo būti sudaryta BMW pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 0011 tada, kada teigia A. B. – 2008-07-30, kad pastarajam taip pat 2008-07-30 negalėjo būti išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija LANG Nr. (duomenys neskelbtini), kad jis 2008-07-31 nemokėjo 18000 Lt avanso už BMW pagal UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį LANG Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-08-20 nesumokėjo 48000 Lt už BMW pagal UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį LANG Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 48–50; 53–54 b. l.). Kartu nuteistasis apeliuoja į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterės E. K. darbo pradžią bendrovėje (dirbo nuo 2008-08-11 iki 2009-02-26 (2 t., 37 b. l.) ir teigia, kad pastaroji negalėjo pasirašyti kaip buhalterė dokumentuose tomis datomis, kada A. B. tvirtina įgijęs automobilį BMW ir sumokėjęs už jį pinigus, nes, paprasčiausiai, tuomet bendrovėje dar nedirbo. Tačiau byloje surinkti įrodymai paneigia tokius apelianto teiginius.
Nukentėjusysis A. B. tvirtino (3 t., 112–113; 148–149 b. l.), kad 2008 m. liepos mėn. nusprendė įsigyti automobilį BMW ir pasirašė su A. P. pirkimo pardavimo sutartį, pastarajam sumokėjo grynais pinigais 18000 Lt avansą už automobilį, o likusius pinigus – 48000 Lt, sutarė sumokėti po 20 dienų. Nukentėjusysis nurodė, kad pasirašius sutartį ir sumokėjus avansą, A. P. jam perdavė automobilį BMW, davė vieną automobilio raktelį ir automobilio dokumentus. Tokius nukentėjusiojo parodymus apie sandorį, sumokėtą avansą patvirtino liudytojas A. S., kuris tą sykį buvo kartu su A. B., matė, kaip pastarasis pasirašė kažkokius dokumentus, mokėjo pinigus A. P., po ko nuteistasis jam atidavė automobilį BMW ir jie į Klaipėdą grįžo jau su dviem automobiliais – jis su ,,Audi“, kuriuo atvežė A. B., o pastarasis su BMW, kurį įsigijo (3 t., 150–151 b. l.). Šiuo atveju pažymėtina, kad nuteistojo skunde reiškiamos abejonės, kad tą sykį įvykio vietoje buvo ne jis, arba kad su A. B. jis galėjo spręsti visiškai ne automobilio BMW pirkimo-pardavimo klausimus, grįstos tik apelianto subjektyviais pamastymais, nes tiek nukentėjusysis, tiek jo parodymus tvirtinantis liudytojas A. S. teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kad A. B. pinigus sumokėjo A. P. ir tarėsi jiedu dėl BMW pirkimo-pardavimo.
Iš tikrųjų, liudytoja apklausta E. K. patvirtino, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2008-08-11 ir, jos teigimu, formaliai negalėjo pasirašyti dokumentų, kuriuose nurodyta ankstesnė data (3 t., 118–120 b. l.). Tačiau tai nereiškia, kad liudytoja E. K. aptariamų dokumentų, susijusių su BMW pirkimu-pardavimu A. B., nepasirašė, kaip teigia apeliantas, nes liudytoja teisiamajame posėdyje aiškiai patvirtino, kad jai parodytame UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2008-07-31 18000 Lt avanso už BMW kasos pajamų orderio LANG Nr. (duomenys neskelbtini) kvite (1 t., 50 b. l.), kurį, atkreipiamas dėmesys, turėjo ir ikiteisminio tyrimo metu pateikė nukentėjusysis. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad visus dokumentus – PVM sąskaitą-faktūrą serija LANG Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-07-31 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderio kvitą LANG Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-08-20 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderio kvitą LANG Nr. (duomenys neskelbtini), A. P. jam įteikė tada, kai jis sumokėjo likusią 48000 Lt sumą už perkamą automobilį BMW – 2008-08-20, o tai reiškia, kad tuo metu bendrovės buhaltere E. K. jau dirbo ir galėjo pasirašyti visuose minėtuose dokumentuose. Apklausiama E. K. nurodė, kad dokumentai, tarp jų ir 2008-07-31 kasos pajamų orderis dėl mokamo avanso už automobilį BMW, jau buvo suvesti buhalterinės apskaitos kompiuterinėje programoje prieš jai pradedant dirbti bendrovėje, todėl ji, A. P. prašymu, tik atspausdino juos ir perdavė A. P.. Tiek liudytoja E. K., tiek liudytoja apklausta iki 2008-10-24 bendrovėje vyr. buhaltere dirbusi A. A. (3 t., 149-150 b. l.) vienodai tvirtino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo įsigijusi automobilį BMW, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių minėto automobilio pardavimo faktą, apmokėjimą už jį ir pan., buhalteriniuose dokumentuose nebuvo. Byloje nenustatyta, kaip ir kada UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atsirado PVM sąskaita-faktūra serija LANG Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-07-31 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderis LANG Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-08-20 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderis LANG Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tai neturi esminės reikšmės konkrečiu atveju. Faktas tas, kad tie dokumentai buvo, E. K. ne ankščiau nei 2008-08-11 juos atspausdino, pasirašė ir padavė A. P., kuris pats pasirašęs 2008-07-31 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderio LANG Nr. (duomenys neskelbtini) kvite, 2008-08-20 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderio LANG Nr. (duomenys neskelbtini) kvite, šiuos dokumentus ir 2008-07-30 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą-faktūrą serija LANG Nr. (duomenys neskelbtini) su skaičiumi ,,1“ 2008-08-20 padavė A. B., nes, kaip minėta, pastarasis juos turėjo ir pateikė ikiteisminio tyrimo metu. Šią išvadą patvirtina ir liudytojo S. K. parodymai teisiamajame posėdyje (3 t., 114–118 b. l.) bei apeliacinės instancijos teisme. Šis liudytojas parodė, kad pradėjus kartu su A. P. tikrinti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą pagal VĮ ,,Regitra“ duomenis, buvo pastebėta, jog į perduodamų bankroto administratoriui turto sąrašą nėra įtrauktas automobilis BMW, kurį, pasak liudytojos E. K., nuteistasis liepė išbraukti iš sąrašo, nes A. P. nurodė, kad automobilis yra parduotas. S. K. teigimu, A. P. tą sykį paaiškino, kad automobilis yra parduotas fiziniam asmeniui, kuris nuo sandorio sudarymo naudojasi tuo automobiliu ir nurodė A. B. telefono numerį. Po to, pasak S. K., jis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterijoje rado 2008 m. liepos mėn. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl to paties automobilio, kasos pajamų orderį dėl 18000 Lt mokėjimo – ,,Kiek pamenu parašai orderyje buvo“, 2008 m. rugpjūčio mėn. kasos pajamų orderį, pagal kurį iš A. B. pagal jame nurodytą sąskaitą-faktūrą buvo priimti 48000 Lt už BMW, kuriame – ,,...atrodo nebuvo parašų.“, todėl pavedė E. K. ir A. P. sutvarkyti dokumentus, kad visi parašai būtų. Aplinkybę, kad tokį pavedimą S. K. davė, patvirtino ir E. K., ir A. P.. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kokie tiksliai dokumentai buvo pasirašyti po bankroto administratoriaus nurodymo, maždaug 2009 m. vasario mėn. Pats apeliantas savo skunde nurodė, kad E. K. po bankroto bylos iškėlimo pasirašė ant visų jai pateiktų dokumentų, tarp jų ir PVM sąskaitoje-faktūroje serija LANG Nr. (duomenys neskelbtini) su skaičiumi ,,2“, o tai reiškia, kad PVM sąskaita-faktūra serija LANG Nr. (duomenys neskelbtini) su skaičiumi ,,1“, kuria disponavo A. B., buvo E. K. pasirašyta ankščiau, kaip ir minimų kasos pajamų orderių kvitai, kuriuos A. B. 2008-08-20 gavo iš A. P., kai sumokėjo visus pinigus (48000 Lt) už įgyjamą automobilį BMW. Priešingai nei mėgina skundu tikinti apeliantas, visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad su automobilio BMW pardavimu A. B. susiję dokumentai buvo pasirašomi du kartus – kasos pajamų orderių kvitai ir vienas PVM sąskaitos-faktūros egzempliorius su skaičiumi ,,1“ buvo pasirašyti atitinkamai A. P. ir E. K. 2008 m. rugpjūčio mėn., o kasos pajamų orderiai ir kitas PVM sąskaitos-faktūros egzempliorius su skaičiumi ,,2“ – paskelbus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankrotą. Dėl to nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. B. parodymais, kad 2008 m. liepos-rugpjūčio mėn. A. P. už 66000 Lt jam pardavė automobilį BMW pagal 2008-07-30 judviejų pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Konkrečiu atveju, nuteistojo pasirašyta automobilio BMW pirkimo-pardavimo sutartis (2008-12-20) su nukentėjusiojo broliu P. B. (3 t., 6 b. l.) nepaneigia nustatytų aplinkybių ir nekeičia nagrinėjamos bylos esmės, o tik patvirtina nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad dėl uždėto arešto negalėdamas savo vardu VI ,,Regitra“ įregistruoti įgyto automobilio BMW, kartu su A. P. dar prieš paskelbiant UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankrotą, ieškojo išeities iš susiklosčiusios situacijos. Taigi ne bankroto administratorius S. K. sumanė automobilį BMW parduoti, atiduoti ar kt. A. B., kaip mėgina tikinti apeliantas, o pats A. P. priiminėjo atitinkamus sprendimus dėl automobilio BMW. Kolegijai nekyla abejonių, kad A. P. nuo pat pradžių suvokė visą situacijos esmę – aiškiai žinodamas (pats pasirašė prieštaravimą dėl kreditoriaus reikalavimo), kad automobiliui BMW Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi nuo 2008-05-30 uždėtas areštas (2 t., 24–34 b. l.), pastarąjį už 66000 Lt pardavė A. B., kuris automobilio negalėjo įregistruoti savo vardu.
Nuteistojo keliamą versiją, kad jis automobilio BMW A. B. nepardavė, jokių pinigų iš jo negavo, paneigia ne tik jau aptarti įrodymai, bet ir jo paties visiškai nelogiški paaiškinimai. Pasak nuteistojo, jis, V. B. prašymu, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu nupirko automobilį BMW, nes pastarasis neturėjo visos sumos sumokėti už automobilį, tačiau 2008-07-28 su V. B. sudarė automobilio BMW pirkimo-pardavimo sutartį, kurios buvimo vietos apeliantas nurodyti negalėjo. A. P. teigė, kad V. B. jam sumokėjo dalį pinigų – 18000 Lt už automobilį BMW, todėl jis pastarajam padavė automobilio raktelius ir registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, jis leido V. B. automobiliu naudotis, tačiau, kol nesumokės visos sumos už įsigytą automobilį BMW, automobilio pirkimo-pardavimo sutarties jis V. B. neduos. A. P. tikino, kad V. B. dalimis mokėjo pinigus už automobilį BMW, tačiau tų pinigų į bendrovės kasą neįnešė ir niekur neapskaitė. Toliau apeliacinės instancijos teisme A. P. aiškino, kad A. B. jam melagingai pranešė, kad automobilį BMW V. B. jam perduoda už finansinius įsipareigojimus ir reikia tą automobilį ,,...perrašyti...“, todėl 2009 m. vasario mėn. jis su A. B. surašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), gautus iš V. B. pinigus grąžino pastarajam ir jo žmonai J. B., o iš A. B. jokių pinigų negavo. Iš tokių apelianto teiginių reiktų daryti išvadą, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už savo lėšas V. B. nupirko automobilį, V. B. už automobilį mokėjo dalimis, kažkurią dalį sumos įmokėjo, tačiau ne visą, tada nuteistasis pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavė tą automobilį A. B., kuris jokių pinigų nedavė, o A. P., savo ruožtu, grąžino V. B. pastarojo jau įmokėtus pinigus. Tai reikštų, kad A. P. veltui A. B. perleido automobilį BMW. Jau savaime tokios apelianto keliamos versijos prasilenkia su elementaria logika, nepaisant to, kad jų nepatvirtina jokie bylos duomenys.
Iš bylos medžiagos yra aišku, kad A. P., 2008 m. liepos-rugpjūčio mėn. pardavęs A. B. automobilį BMW, pastarajam įteikė automobilio raktelius ir registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Po to, 2008-12-24, A. P. kreipėsi į VĮ ,,Regitra“ ir paprašė išduoti kitą automobilio BMW registracijos liudijimą, nurodydamas, kad pirmąjį dokumentą pametė vairuotojas, todėl buvo išduotas registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 14–15; 139–140 b. l), kurio numeris ir buvo nurodytas suklastotuose dokumentuose – automobilio BMW 2007-07-28 pirkimo-pardavimo sutartyje, pagal kurią UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už 66000 Lt parduoda automobilį J. B. ir 2008-07-28 A. P. pasirašytuose įgaliojimuose, įgaliojant atitinkamai V. B. ir J. B. išregistruoti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį BMW (1 t., 138 b. l. 2 t., 168–169 b. l.). Nuteistasis šią situaciją aiškino taip, kad V. B. pametė senąjį automobilio registracijos liudijimą, todėl jis 2008 m. gruodžio mėn. išėmė naują. Tačiau iš bylos duomenų aišku, kad automobilio registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pas A. B. ir pastarasis 2009 m. gegužės mėn. su pareiškimu kreipdamasis į policiją pateikė jo kopiją (1 t., 9; 15 b. l.). To negalėjo nežinoti apeliantas. Vadinasi A. P. turėjo aiškų nusikalstamą sumanymą – tikslingai išėmė naują automobilio registracijos liudijimą, kurį atidavė J. B., klastodamas dokumentus, atgaline data, su J. B. sudarė automobilio BMW, kuris jau buvo parduotas nukentėjusiajam, pirkimo-pardavimo sutartį, išdavė minėtus įgaliojimus V. B. ir J. B. vardu, šių suklastotų dokumentų pagrindu J. B. 2009-04-30 kreipėsi į VĮ ,,Regitra“ ir savo vardu įregistravo nuosavybę į automobilį BMW (1 t., 131 b. l.).
Iš aptartų A. P. parodymų visumos iš vis negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kam iš tikrųjų jis pardavė automobilį. Akivaizdu, kad taip interpretuodamas įvykių aplinkybes apeliantas siekia suklaidinti teismą, išvengti baudžiamosios atsakomybės ir suversti kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo kitiems asmenims. Iš vienos pusės nuteistasis teisina save tvirtindamas, kad automobilio BMW pirkimo-pardavimo sandoris su J. B. buvo teisėtas ir atspindėjo abiejų šalių tikrąją valią, iš kitos pusės negali paaiškinti, kaip automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, pasirašyta jo paties ir J. B., bei įgaliojimas V. B. atsirado pas pastaruosius. Ikiteisminio tyrimo metu V. B. pateikė minėtus dokumentus (2 t., 167–169 b. l.). Kartu apeliantas neigia 2008-07-30 sudaręs automobilio BMW pirkimo-pardavimo sutartį su A. B., tačiau kaltina J. B., kad ji neteisėtai užvaldė A. B. parduotą automobilį BMW, kurį jis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vardu nupirko V. B. ir pastarasis tuo automobiliu naudojosi. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje situacijoje A. P. itin menkina savo veiksmus dėl jam inkriminuotų dokumentų suklastojimo ir apgaulės būdu VĮ ,,Regitra“ išimto dar vieno automobilio BMW registracijos liudijimo, manydamas, kad tokie jo veiksmai galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik pagal BK 300 str. 1 d. (Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Tačiau būtent tokių tikslinių, apgalvotų nusikalstamų apelianto veiksmų pagrindu atsirado BK 182 str. 2 d. numatyti padariniai, atkurta įvykių seka neabejotinai patvirtina apelianto nusikalstamo sumanymo turinį – veikimą tiesiogine tyčia, todėl nėra teisinio pagrindo priimti A. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Nagrinėjamai bylai neturi reikšmės, kas ir kada konkrečiomis datomis nuo 2008-07-30 iki 2009-04-30 naudojosi automobiliu BMW, kas mokėjo už jo remontą, civilinės atsakomybės draudimą ir kt., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioms aplinkybėms neskyrė didesnio dėmesio. Šiuo klausimu nukentėjusysis paaiškino, kad jis duodavo V. B. naudotis minėtu automobiliu, tačiau tai nepaneigia paties fakto, kad A. B. automobilį BMW teisėtai įgijo iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, sandorio metu atstovauta apelianto. Be to, nuosavybės teisė į automobilį BMW A. B. yra patvirtinta įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu (1 t., 193 b. l.). Apeliantui neinkriminuotų bankrutuojančios UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinių dokumentų galimas klastojimas nėra šios bylos nagrinėjimo objektas ir reikšmės nagrinėjamu atveju nustatytai A. P. kaltei neturi.
Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies būtina pašalinti faktinę aplinkybę, kad A. P. dokumentus klastojo taip pat naudodamas ir suklastotą antspaudą „LIETUVOS RESPUBLIKA UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes šio fakto nepatvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas, nes apylinkės teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).
Jau buvo minėta, kad be to, kas aptarta, apeliantas skundu prašo atsižvelgti į jo asmenį apibūdinančius duomenis, jo sveikatos būklę ir taikyti jo teisinę padėtį lengvinančius institutus – atleidimą nuo bausmės dėl ligos (BK 76 str.) arba bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.).
Pirmiausia pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip 3 metams (BK 75 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju A. P. inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 182 str. 2 d., yra priskiriamas prie sunkių tyčinių nusikaltimų (BK 11 str. 5 d.), o tai neatitinka baudžiamajame įstatyme numatytų atitinkamų sąlygų, vadinasi, nėra teisinio pagrindo spręsti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą.
Pažymėtina, kad 2011-11-22 medicininė pažyma (3 t., 187 b. l.), į kurią apeliuodamas nuteistasis prašo atleisti jį nuo bausmės dėl ligos, nepatvirtina, kad A. P. serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti jam būtų per sunku (BK 76 str. 1 d.). Skunde apeliantas teigia, kad jis serga įgimta nepagydoma hipertenzine pirmojo laipsnio širdies liga ir tachikardija, kuri buvo nustatyta tik 2005 metais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. P. nurodė, kad dėl ligos neįgalumas jam nėra nustatytas, gydėsi tik ambulatoriškai ir nuolat turi vartoti vaistus, ir dėl to, jo manymu, negalėtų atlikti bausmės. Dėl tokių apelianto argumentų pirmiausia pažymėtina, kad bausmės atlikimo vietose yra ligoninės, tai yra galimybė stebėti nuteistojo sveikatos būklę ir teikti būtiną medicininę pagalbą. Kartu pažymėtina, kad nei 2005-12-30 VĮ ,,Mažeikių ligoninė“ A. P. diagnozuota pirminė arterinė hipertenzija, nei jo minima pirmojo laipsnio tachikardija nepatenka nei į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo bausmės atlikimo nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578, nei į Sunkių ligų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-03-28 Nr. V-177 įsakymu. Kadangi A. P. neserga tokia liga, dėl kurios jam bausmę atlikti būtų per sunku, nėra pagrindo svarstyti ir BK 76 str. taikymo jo atžvilgiu.
Kaip nustatyta BK 54 str. 1 d., teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą, bausmę. Bausmės teisingumo principas yra vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, reglamentuotas BK 54 str. 3 d.
Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, įvertino A. P. asmenį apibūdinančius duomenis ir tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Byloje nėra duomenų, itin neigiamai apibūdinančių apelianto asmenybę (ankščiau neteistas, tik baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nusikaltimo padarymo metu dirbo, 2011 metais dirbo pagal verslo liudijimą), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė kitaip. Nors A. P. padarė sunkų nusikaltimą, tačiau, konkrečiu atveju, būtina atsižvelgti į tai, kad nusikaltimu pažeistos nukentėjusiojo teisės buvo atstatytos civilinio proceso tvarka dar prieš šią bylą perduodant į teismą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo naudota apgaulė svetimam turtui užvaldyti nebuvo tokia, dėl kurios būtų buvę itin sunku identifikuoti kaltą asmenį ar įrodyti automobilio BMW pirkimo-pardavimo nukentėjusiajam A. B. faktą, ką patvirtina ir šiame nuosprendyje jau minėtas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 21 d. įsiteisėjęs sprendimą, kuriuo A. B. buvo pripažinta nuosavybės teisė į automobilį ,,BMW X5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsiradusią iš pirkimo-pardavimo sandorio (1 t., 193 b. l.), dėl ko aišku, kodėl nukentėjusysis neprašė atlyginti žalos.
Aptartos ir visumoje įvertintos aplinkybės byloja apie mažesnį nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio A. P. asmens pavojingumą. Taip pat kolegija atsižvelgia ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis bei jo šeimyninę padėtį (anksčiau neteistas, dirba, išlaiko keturis nepilnamečius vaikus). Kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, leidžiančias pagrįstai manyti, BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės (laisvės atėmimo iki aštuonerių metų) paskyrimas apeliantui už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, sprendžia, kad bausmės tikslai A. P. atžvilgiu bus pasiekti pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskyrus jam švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 182 str. 2 d. sankcijoje, t. y. laisvės apribojimą, įpareigojant nuteistąjį tam tikru laiku būti namuose ir per tam tikrą laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Priimdama tokį sprendimą kolegija nuteistajam A. P. suteikia galimybę įrodyti, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p.,
nusprendžia:
pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį:
A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d., paskirti laisvės apribojimą 2 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 6 d. 1 p., 5 p., įpareigoti A. P. bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti faktinę aplinkybę, kad A. P. dokumentą klastojo, patvirtindamas jį suklastotu antspaudu „LIETUVOS RESPUBLIKA UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.