- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-02
- Bylos Nr.
- 2A-275-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39948-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- UAB „Alfa Limited“
- Ieškovas
- BUAB „Prospekto vyninė“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Alfa Limited“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Prospekto vyninė“ ieškinį atsakovui UAB „Alfa Limited“ dėl sutarties nevykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 11.914,96 € (41.140,00 Lt) bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą BUAB „Prospekto vyninė“. Šalys 2011 m. lapkričio 7 d. sudarė baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui savo ilgalaikį ir trumpalaikį turtą už 41.140,00 Lt. Pagal sutarties 3 straipsnio 2 dalį už visą perkamą turtą pirkėjas įsipareigojo atsiskaityti su pardavėju iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas neatsiskaitė už įsigytą turtą iki šiol. 2011 m. lapkričio 18 d. Patvirtinimu apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ieškovas įskaitė 41.140,00 Lt atsakovui, kaip įsiskolinimą pagal 2010 m. balandžio 8 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. susitarimą dėl nuomos sutarties nutraukimo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi 2011 m. lapkričio 18 d. Patvirtinimas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažintas negaliojančiu. Ieškovas 2013 m. spalio 9 d. raštu paragino atsakovą įvykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau įsipareigojimai nėra įvykdyti, nors ieškovas savo įsipareigojimą pagal sutartį įvykdė, perdavė baldus su įranga atsakovui sutarties pasirašymo dieną. Atsakovas bandė nuginčyti sutartį, prašydamas ją pripažinti negaliojančia, tačiau atsakovo reikalavimas buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimu, kurį paliko galioti Lietuvos Apeliacinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog ieškovo reikalavimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 buvo nuspręsta, kad Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimas, kuriuo iš atsakovo buvo priteista 41.140,00 Lt yra neteisėtas ir aukštesnės instancijos teismo nutartimi buvo panaikintas, atmetant ieškovo reikalavimą dėl 41.140,00 Lt iš atsakovo priteisimo. Pakartotinis ieškovo reikalavimas priteisti minėtą sumą yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje teismas nurodė, kad pirkimo-pradavimo sutartis negali būti įvykdoma, verčiant atsakovą mokėti 41.140,00 Lt ieškovui. Šalys turto nuosavybės klausimus turi išspręsti, vadovaujantis pirkimo-pardavimo sutarties nuostatomis, todėl atmetus ieškovo reikalavimą dėl turto kainos priteisimo, turto nuosavybės teisė yra išlikusi ieškovui, kuris Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka turi galimybę šį turtą realizuoti, taip patenkindamas savo kreditorių reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo UAB „Alfa Limited“ ieškovui BUAB „Prospekto vyninė“ 11.914,96 € skolos. Priteisė iš atsakovo 357,45 € žyminio mokesčio valstybei.
Teismas nustatė, jog 2011 m. lapkričio 7 d. ieškovas (pardavėjas) ir atsakovas (pirkėjas) sudarė baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pardavėjas pardavė pirkėjui, o pirkėjas nupirko baldus ir įrangą –turtą, buvusį sutarties sudarymo dieną pirkėjo patalpose. Pardavėjas, vykdydamas sutarties 3 straipsnio 3 punktą, išrašė pirkėjui PVM sąskaitą-faktūrą, nurodydamas parduodamo turto bendrą kainą – 41.140,00 Lt. Sutarties 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad šalys sulygo dėl 41.140,00 Lt turto kainos, o sutarties 3 straipsnio 2 punkte buvo nurodyta, kad atsakovas įsipareigojo pilnai atsiskaityti su pardavėju iki 2011 m. gruodžio 31 d. Patvirtinimu apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ieškovas 2011 m. lapkričio 18 d. įskaitė 41.140,00 Lt atsakovui, kaip įsiskolinimą pagal 2010 m. balandžio 8 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. susitarimą dėl nuomos sutarties nutraukimo. Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-4470-845/2013 ir 2013 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažintas negaliojančiu. Atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-3618-803/2014 ieškinys buvo atmestas, o Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nutartyje teismas be kita ko nurodė: “Atkreiptinas dėmesys ir į pareikštu ieškiniu ieškovo siekiamą tikslą (sutarties negaliojimo pasekmes) – išvengti mokėjimo už įsigytus baldus“. Kitoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendė, kad 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartis yra racionali, ekonomiškai naudinga ieškovui ir atsakovui, atitiko įprastą verslo praktiką. Ši nutartis yra įsiteisėjusi (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas, vertindamas visus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas savo įsipareigojimus pagal baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį įvykdė, baldus ir įrangą perdavė atsakovui sutarties pasirašymo dieną, o patalpos perduotos atsakovui 2011 m. lapkričio 10 d. Teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, neapmokėdamas 2011 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitos-faktūros. Kadangi ginčo sutartis yra galiojanti, kiekviena šalis privalo ją tinkamai vykdyti (CK 6.213 straipsnis, CK 6.205 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo turtines prievoles (CK 6.256 straipsnis). Ieškovas įvykdė savo prievoles pagal sutartį: turtas buvo perduotas sutarties sudarymo dieną (sutarties 2 straipsnio 4 punktas), atsakovas savo prievolės atsiskaityti už gautą įrangą ir baldus neįvykdė, liko skolingas ieškovui 41.140,00 Lt (11.914,96 €). Ši suma priteistina iš atsakovo bei, patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistina 357,45 € žyminio mokesčio valstybei (CPK 93 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Alfa Limited“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
1) Teismas nevertino ir nepasisakė dėl esminio atsakovo argumento, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 nusprendė, jog nežiūrint į tai, kad baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti ir ekonomiškai pagrįsta, ieškovo reikalavimas, kuriuo prašoma priteisti atsiskaitymą už turtą, negali būti patenkintas, nes atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, įpareigojus atsakovą sumokėti už parduotą turtą, atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo atitinkamai pagerėtų. Todėl teismas ieškovo reikalavimą dėl 11.914,96 € priteisimo atmetė. Šis teismo sprendimas yra galiojantis ir privalomas visiems asmenims, todėl sudaro pagrindą ieškinio šioje byloje atmetimui. Neįvertinęs ir nepasisakęs dėl nurodytų atsakovo argumentų, teismas šiurkščiai pažeidė procesinės teisės normas, nustatytas CPK 265 straipsnio 2 dalyje bei 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte.
Šalies argumentai
2) Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 11.914,96 € (41.140,00 Lt) sumą, nors šis reikalavimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys. Šioje byloje yra pateikta įsiteisėjusi 2013 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, kurioje šalimis buvo tos pačios šalys, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Minėtoje byloje teismas įvertino, kad baldų ir įrangos sutartis yra galiojanti, kad yra racionali, ekonomiškai pagrįsta, naudinga ieškovui ir atsakovui, atitiko įprastą verslo praktiką, tačiau nežiūrint to nusprendė, kad priteisti už turtą reikalaujamos 11.914,96 € sumos šiuo atveju negalima. Taigi atmestinas ir nepagrįstu laikytinas nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas priteisti ieškovo reikalaujamą sumą, motyvuojant tuo, kad baldų ir įrangos sutartis yra galiojanti, racionali ir ekonomiškai pagrįsta. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje atsižvelgė į tai, kad baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti ir vadovavosi šios sutarties 2 straipsnio 3 punktu, kuriuo nustatyta, kad turto nuosavybės teisė pirkėjui pereina po pilno atsiskaitymo. Teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje šalims nurodė, kad būtent pagal baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį bei Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarką apsprendžiami turto nuosavybės klausimai. Atsakovui neatsiskaičius už turtą, turto nuosavybės teisė yra išlikusi ieškovui, todėl jis vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, turi galimybę ši turtą realizuoti, taip patenkindamas savo kreditorių reikalavimus. Šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo ieškovo valios, kurią jis gali realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodytas teismo procesinis sprendimas yra galiojantis ir juo privalo vadovautis tiek šalys, tiek teismai, todėl skundžiamas teismo sprendimas, kaip prieštaraujantis galiojančiam teismo sprendimui kitoje byloje tarp tų pačių šalių, yra naikintinas. Aplinkybė, jog turtas buvo perduotas atsakovui, buvo žinoma Vilniaus apygardos teismui, priimant 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį, kuria reikalavimas dėl 11.914,96 € buvo atmestas. Todėl ir nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti galiojančiu teismo sprendimu kitoje byloje ir priimti galiojančiai teismo nutarčiai prieštaraujantį sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
3) Teismas sprendime rėmėsi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-206-186/2015, kuria teismas atmetė atsakovo reikalavimą dėl baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas darė išvadą, kad baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties galiojimas sudaro pagrindą ieškovo reikalaujamos sumos priteisimui. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia tokiu pagrindu, kurį pasirinko ieškovas, o tai nereiškia, kad sutartis negalės būti nuginčyta, remiantis kitais įstatymų numatytais pagrindais. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nesprendė ir nepasisakė dėl atsakovo prievolės mokėti už turtą, kadangi toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Pats faktas, kad teismas nepripažino negaliojančia baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties, nedaro ir negali daryti įtakos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarčiai atmesti ieškovo reikalavimą dėl 11.914,96 € sumos priteisimo, kadangi minėtos nutarties priėmimo metu baldų ir įrangos sutartis galiojo, teismas dėl to aiškiai pasisakė ir šią aplinkybę priimdamas sprendimą įvertino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Prospekto vyninė“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Admivira“, prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas sprendimu atmetė ieškovo reikalavimą, nurodydamas, kad skolos išieškojimas turi vykti taip, kaip tai reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, tai yra atsakovui ieškovas pranešė, kad sutartį vykdys, atsakovui pateikta informacija apie kreditorinio reikalavimo pateikimo terminus. Atsakovas pateikė bankrutuojančiai įmonei kreditorinį reikalavimą, faktiškai tokiais savo veiksmais pripažindamas ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Byloje yra įrodymai, kad yra patvirtintas ieškinio sumai lygus atsakovo kreditorinis reikalavimas, kuris atsirado dėl to, kad tarp šalių įvykdytas įskaitymas pripažintas negaliojančiu. Todėl atsakovas įgijo teisę į kreditorinį reikalavimą bankroto byloje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir kiti kreditoriai, tačiau ieškovui skolos negrąžino. Todėl veikė nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu, nes išmokėjimas kreditoriams negali būti vykdomas. Atsakovas pateikė ieškinį dėl Baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tačiau šis ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl šalių sudaryta sutartis išlieka galiojanti, ir šalys privalo vykdyti pagal ją prisiimtus įsipareigojimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl pirkėjo pareigos mokėti už daiktus, perduotus pagal pirkimo-pardavimo sutartį, dėl teismo jau išnagrinėtoje byloje pareikšto reikalavimo tapatumo nagrinėjamai bylai.
Byloje nustatyta, kad šalys 2011 m. lapkričio 7 d. sudarė baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui baldus ir įrangą (3 baro baldus, 7 ąžuolinius stalus, 36 kėdes, 19 šviestuvų, 1 sietyną, priešgaisrinės ir apsaugos sistemų įrangą, video stebėjimo įrangą su 4 kameromis, vyno lentyną, duris tarp baro ir virtuvėlės, užuolaidas, 2 užtvarines grotas, 7 WC santechnikos komplektus), kuri yra pirkėjui priklausančiose patalpose, o atsakovas įsipareigojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumokėti 41.140,00 Lt kainą (b.l. 6-7). Pagal sutarties 3 punktą nuosavybės teisė pirkėjui pereina po pilno atsiskaitymo. Šalys susitarė, kad tol, kol pardavėjas faktiškai valdo pirkėjo patalpas, kurioje yra turtas, už juos atsako pardavėjas. Ieškovas 2011 m. lapkričio 7 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą dėl 41.140,00 Lt už perduotą įrangą sumokėjimo (b.l. 8). Atsakovas 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimu apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą įskaitė priešpriešinius šalių reikalavimus ir nurodė, jog ieškovas atsiskaitė su atsakovu pagal 2010 m. balandžio 8 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, o atsakovas atsiskaitė su ieškovu pagal 2011 m. spalio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 9). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Todėl ieškovas pareiškė ieškinį dėl 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimo apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažinimo negaliojančiu ir 41.140,00 Lt pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį priteisimo.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4470-845/2013 ieškinį tenkino visiškai, pripažino negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. UAB „Prospekto vyninė“ ir UAB „Alfa Limited“ patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir priteisė iš atsakovo UAB „Alfa Limited“ ieškovui BUAB „Prospekto vyninė“ 41.140,00 Lt. Vilniaus miesto apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. UAB „Prospekto vyninė“ ir UAB „Alfa Limited“ patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškinio reikalavimą dėl 41.140,00 Lt priteisimo atmetė.
Atsakovas taip pat pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3618-803/2014 atmetė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-206-186/2015 Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Ieškovas 2013 m. rugsėjo 2 d. pareiškė ieškinį nagrinėjamoje byloje dėl 41.140,00 Lt pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį priteisimo iš atsakovo (b.l. 2-3). Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir vienu iš nesutikimo motyvų buvo tai, kad šalių ginčas dėl 41.140,00 Lt skolos priteisimo jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 (b.l. 91-93). Todėl pirmos instancijos teismas sprendime privalėjo pasisakyti dėl minėtoje byloje bei nagrinėjamame ieškinyje pareikštų reikalavimų tapatumo. Tačiau teismas neanalizavo abiejuose ieškiniuose pareikštų reikalavimų bei apeliacinės instancijos teismo motyvų dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 41.140,00 Lt skolos atmetimo.
Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ši taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
Aktualiu nagrinėjamai bylai CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos aiškinimo ir taikymo klausimu teismų praktikoje (žr. LAT 2000 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; kt.) suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ginčo šalių tapatumas konstatuotinas ir tuo atveju, kai ieškinį reiškia ne ankstesnės bylos šalis, bet jos teisių perėmėja materialiajame teisiniame santykyje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kasacinio teismo išaiškinta, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir teisių gynybos būdas. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (LAT 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013; ir kt.).
Tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimu išnagrinėtoje byloje Nr. 2-4470-845/2013 šalimis yra tie patys juridiniai asmenys: ieškovas BUAB „Prospekto vyninė“, atsakovas – UAB „Alfa Limited“. Civilinėje byloje Nr. 2-4470-845/2013 ieškovas buvo pareiškęs du reikalavimus: 1) pripažinti negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą; 2) priteisti iš atsakovo 41.140,00 Lt pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia tik vieną reikalavimą – priteisti iš atsakovo 41.140,00 Lt pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, vienas iš analizuojamų bylų ieškinių dalykas sutampa, tai yra ieškovas abiejose bylose prašė tokio paties dydžio skolos priteisimo pagal tą pačią šalių sudarytą baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį.
Pažymėtina, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4470-845/2013, tiek apeliacinį skundą dėl šio sprendimo nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, spręsdami dėl 41.140,00 Lt skolos priteisimo pagrįstumo, analizavo tos pačios 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, jos sąlygas, bei ieškovui iškeltos bankroto bylos įtaką šalių tarpusavio teisiniams santykiams. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinyje nenurodė jokios naujos su prašoma priteisti skola bei sudaryta sutartimi susijusios aplinkybės, kuri nebūtų buvus žinoma civilinę bylą Nr. 2-4470-845/2013 nagrinėjusiems pirmos ir apeliacinės instancijos teismams. Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-3618-803/2014 dėl 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tačiau šioje byloje nebuvo pasisakyta dėl atsakovo pareigos mokėti skolą pagal šią sutartį, nebuvo nustatytos jokios naujos aplinkybės, galinčios turėti reikšmę šalių pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams. Pažymėtina, kad ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 pripažino sutarties galiojimą, nurodydamas, jog sutartimi parduoto turto nuosavybės klausimai bus sprendžiami šios sutarties ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, tiek minėtos bylos, tiek nagrinėjamos bylos pagrindą sudarė tokios pačios aplinkybės, tai yra pirkėjo (atsakovo) pareiga sumokėti už pirkimo-pardavimo sutartimi perduotus daiktus.
Pirmos instancijos teismas, cituodamas Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-4470-845/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį, atkreipė dėmesį tik į tai, jog 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą buvo pripažintas negaliojančiu. Tačiau teismas visai neatsižvelgė į tai, kad ta pačia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl 41.140,00 Lt skolos priteisimo. Pirmos instancijos teismas neanalizavo apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų, dėl kurių buvo atsisakyta tenkinti ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje pažymėjo, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Restitucijos būdų parinkimas yra teismo diskrecijos teisė ir kito restitucijos būdo negu nurodytas ieškinyje ar apeliaciniame skunde parinkimas nėra išėjimas už ieškinio ar apeliacinio skundo. Teismas nustatė, kad ieškovas 41.140 Lt pinigų sumos iš atsakovo faktiškai negavo. Atsakovui perduotas turtas, kuris šalių susitarimu įvertintas 41.140 Lt, nors pagal ieškovo 2011 m. lapkričio 1 d. balanso duomenis ieškovo viso ilgalaikio turto vertė buvo 19.349 Lt. Atsakovas atsidurtų trečios eilės kreditorių sąraše po 97.126,18 Lt pirmos ir 45.280,75 Lt antros eilės kreditorių reikalavimų. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo turtas, įskaitant bankroto procedūros metu iš skolininkų gautinas sumas pagal 2011 m. gruodžio 31 d. balansą sudaro 4.627 Lt, nustatė, kad atsakovo galimybė gauti bent minimalų finansinių reikalavimų patenkinimą yra nereali. Palikus pirmos instancijos teismo pritaikytą restitucijos būdą atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo atitinkamai pagerėtų, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl 41.140 Lt priteisimo ieškovui panaikino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartimi parduodamo turto nuosavybės klausimai bus sprendžiami šios sutarties ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi aiškiai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 41.140,00 Lt skolos pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo-pardavimo sutartį priteisimo, nurodydamas, kad nuo šiol gali būti keliami tik sutartimi parduoto turto nuosavybės klausimai. Todėl pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė atsakovui tapatų ieškinį, kurio reikalavimas jau buvo atmestas 2013 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, neatsižvelgė į tai, jog tapatus ieškovo reikalavimas atsakovui jau buvo išnagrinėtas iš esmės įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Todėl pagal CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą pirmos instancijos teismo nutartis panaikintina, o byla nutrauktina, nustačiau CPK 293 straipsnio 3 punkte nurodytas aplinkybes, tai yra, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir nutraukti civilinę pagal ieškovo BUAB „Prospekto vyninė“ ieškinį atsakovui UAB „Alfa Limited“ dėl sutarties nevykdymo.