Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. F. 2016 m. gegužės 9 d. vykusio Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) reikalauti iš pareiškėjo atlikti neteisėtus nurodinėjimus bei laikinai sustabdyti Administracijos 2016 m. gegužės 4 d. siuntimo galiojimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje kelia ginčą dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 14571, kuriuo pareiškėjui paskirtos piniginės socialinės paramos dydis sumažintas 20 proc., bei jo teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Administracijos veiksmų, priimant ginčijamą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tų sprendimų ir veiksmų atžvilgiais, dėl kurių šioje administracinėje byloje nekeliamas ginčas ir kurie nėra susiję su šios administracinės bylos ginčo dalyku. Teismas darė išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės dėl šioje byloje neskundžiamų Administracijos veiksmų ir siuntimo galiojimo sustabdymo negali būti taikomos (ABTĮ 57 str. 4 d., 71 str. 1 d.).

II.

Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus jo reikalavimų visapusiškai ir objektyviai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nebuvo teisingai sudaryta, priėmė nutartį nusikalstamai aplaidžiai, menkindama teismo autoritetą ir žemindama teisėjų vardą. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 109 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad būtina pranešti prokurorui apie tokias nusikalstamas veikas, taip pat pateikti prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nariams bei šio teismo pirmininkei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje administracinėje byloje atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties ir nagrinėjamas tik šios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, t. y. ar pagrįstai teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Administracijai reikalauti iš pareiškėjo atlikti neteisėtus nurodinėjimus bei laikinai sustabdyti Administracijos 2015 m. gegužės 4 d. siuntimo galiojimą. Todėl atskirojo skundo argumentai, nesusiję su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenagrinėtini.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad užtikrinimo priemonių taikymas siejamas su teismo sprendimo vykdymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 71 straipsnis nustato pagrindus ir sąlygas, kuriems esant reikalavimas gali būti užtikrinamas. Nesant šiame straipsnyje numatytų pagrindų ir sąlygų, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teismas atmeta. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalį teismas gali uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą ir laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą. Pažymėtina, kad įstatymas nenumato galimybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiesiogiai nesusijusias su ginčo dalyku.

Iš susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamą ginčą, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti pirmiau nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, t. y. uždrausti Administracijai reikalauti iš pareiškėjo atlikti neteisėtus nurodinėjimus bei laikinai sustabdyti Administracijos 2016 m. gegužės 4 d. siuntimo galiojimą, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonę prašoma taikyti tokių sprendimų ir veiksmų atžvilgiu, dėl kurių nėra keliamas ginčas administracinėje byloje. Atskirajame skunde pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra dėl Administracijos sprendimų ir veiksmų, kurie nesusiję su šios administracinės bylos ginčo dalyku. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas nepritaikius jo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie pareiškėjo prašymo pagrįstumą ir būtinybę nagrinėjamu atveju taikyti prašyme nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos, priėmusios skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį, veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, remiantis ABTĮ 109 straipsniu, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, bei šio teismo pirmininkei, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjo S. F. atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.