- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-21
- Bylos Nr.
- I-3174-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00072-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai dėl reorganizavimo pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d.), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. B. (toliau – ir R. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė nuo 2019 m. balandžio 1 d. dėl reorganizavimo; toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis buvusiuose Kybartų pataisos namuose (toliau – Pataisos namai), atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – Teisingumo ministras) 2018 m. spalio 19 d. priėmė įsakymą Nr. R1-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjo teigimu, Įsakymu kuriuo buvo sudaryta situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, numatytas tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) ir įstatymuose. Dėl šios priežasties pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose, buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas pažymėjo, kad asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu ir laikantis konstitucinio proporcingo principo. Tvirtino, jog Įsakyme nustatytos daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarkos taikymas tiesiogiai pažeidžia Konstitucijoje numatytą teisę į nuosavybės neliečiamumą. Teigė, jog Pataisos namuose, vadovaujantis Įsakymu, iš pareiškėjo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Nurodė, kad Pataisos namų administracija, žinodama apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą dėl teisių pažeidimų konstatavimo, sustabdė Įsakymo 2 punkto vykdymą, tačiau bet kada gali pradėti jį vykdyti ir atiminėti bei naikinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius vertingus kilnojamuosius daiktus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė. Paaiškino, kad lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, todėl neišduodant minkštosios patalynės dalies, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Teigė, kad galima situacija, kai asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam patalpintam į kameros tipo patalpas yra leidžiama išeiti iš kameros tik 2 valandas per dieną, o likusias 22 valandas nuteistasis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. Pažymėjo, kad, net gydytojui rekomendavus, perkeltam į kamerų tipo patalpas nuteistajam, nėra sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę, t. y. bent minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę). Tvirtino, kad tokiu būdu suvaržoma nuteistojo galimybė ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus. Teigė, jog kyla abejonių dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, vienoje patalpoje laikoma skirtingų nuteistųjų patalynė gali papildomai pažeisti pareiškėjo teisę į minimalias higienos normas. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose pasitaiko atvejų, kai kratos metu patalpose suradus psichotropinių medžiagų, vykdomas tyrimas, siekiant nustatyti, kam tos psichotropinės medžiagos priklauso, nuo patalynės yra imami mėginiai žmogaus DNR nustatyti. Pareiškėjo teigimu, kai patalynės yra sudedamos ir laikomos vienoje patalpoje, kyla reali grėsmė, kad psichotropinių medžiagų likučiai bus pernešti ant kito asmens patalynės, todėl visiškai nekaltas asmuo gali būti apkaltintas psichotropinių medžiagų vartojimu, jis neteks galimybės apsiginti ir įrodyti savo nekaltumą. Pareiškėjas tvirtino, kad turi sveikatos sutrikimų, jam yra diagnozuota stuburo išvarža, todėl turi naudoti vitaminus ir papildus, tačiau juos draudžiama turėti. Pareiškėjas teigė, kad jo fiziniai mitybos poreikiai yra išskirtiniai, todėl į juos būtina atsižvelgti, vertinant, ar Įsakymu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai bei pareiškėjo teisių pažeidimo mąstą. Pažymėjo, kad nuteistieji iki 2018 m. lapkričio 26 d. turėjo galimybę apsipirkti tik vieną kartą per savaitę, o nuo 2018 m. lapkričio 26 d. - du kartus per savaitę, vaisiai ir daržovės yra perkamų maisto produktų pagrindas, šie produktai yra vitaminų, mineralų ir kitų žmogui būtiniausių elementų šaltinis. Teigė, kad vaisių ir daržovių kiekių nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises, kadangi vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas gali sukelti sveikatos sutrikimus. Vertino, kad toks apribojimas nėra būtinas, jis nėra susijęs su bausmių vykdymo tikslais ir vienareikšmiškai yra kalinimo sąlygų bloginimas, siekiant aiškiai nesuformuluotų ir neišreikštų tikslų, taip pažeidžiant konstitucinėje doktrinoje įtvirtinto proporcingumo principo reikalavimus. Pažymėjo, kad apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g, yra susidariusi situacija, kad pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių, nes Pataisos namuose veikianti parduotuvė nebuvo pasiruošusi pakeitimams ir netiekė maisto produktų mažesnėse pakuotėse. Teigė, kad nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, kadangi buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar/ir ne stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų. Dėl tokio draudimo yra nepagrįstai apribojama pareiškėjo teisė rūpintis savo mityba ir sveikata, kadangi išvykstant iš Pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykęs iš Pataisos namų. Pabrėžė, jog yra visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus, todėl, jam, kaip vegetarui ir sportuojančiam asmeniui, siekiant užtikrinti pilnavertę ir jo asmenines savybes atitinkančią mitybą, yra būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus. Akcentavo, kad Pataisos namuose siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, šio kiekio pakanka tik organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Teigė, kad maisto davinį gamina įdarbinti nuteistieji, todėl nėra jokios tikimybės, kad maistas yra kokybiškas ir jame išlieka naudingosios medžiagos, kurios yra būtinos sportuojantiems nuteistiesiems. Nurodė, kad neturi jokios galimybės įsigyti pomidorų ir sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė buvo nepasiruošusi šių pakeitimų įsigaliojimui ir neužtikrino, kad šie produktai būtų tiekiami mažesnėse pakuotėse. Dėl šios priežasties yra nepagrįstai apribota pareiškėjo teisę į maisto pasirinkimą, kadangi jis priverstas valgyti sausą maistą, negali jo pagardinti mėgstamais padažais. Teigė, kad šaltuoju metų laiku netenka galimybės užsiimti sportu, kadangi sporto inventorius yra įrengtas pataisos namų kieme, todėl nenaudodamas sportui skirtų pirštinių, pareiškėjas gali pakenkti savo sveikatai ir nušalti rankų pirštus. Pareiškėjo teigimu, taip yra pažeidžiama teisė į užimtumą, sportą ir sveikatą (b. l. 2-14).
Papildomai pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjas, Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnyje numatyta teise negalėdamas pasinaudoti iš eilės tris savaites, skundu kreipėsi į Pataisos namų administraciją, tačiau raštiško atsakymo negavo, žodžiu buvo pranešta, kad jo skundas bus ignoruojamas. Teigė, kad nuo 2018 m. spalio 19 d. ribojama teisė apsipirkti, nes parduotuvėje nėra pieno, aliejaus, išpilstytų į Įsakymu leidžiamos talpos pakuotes, ne stiklinėje ir ne metalinėje taroje sufasuotų konservų ir pomidorų padažo, neparduodamos razinos, datulės, medus ir uogienė. Be to, Pataisos namuose buvo paimti metaliniai stalo įrankiai (šaukštai ir šaukšteliai) ir keraminiai indai ( puodeliai) ( b. l. 33-36).
Lietuvos valstybei atstovavę tuometiniai Kybartų pataisos namai, kurių teisių ir pareigų perėmėjas yra Marijampolės PN, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Pažymėjo, jog iš nuteistųjų paimamai tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Pažymėjo, jog iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Teigė, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), yra aprūpinami visu būtinu inventoriumi, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kiekvienam asmeniui yra suteikiama taburetė arba du stalo ilgio suoliukai. Atsakovės atstovas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nėra galimybės atsisėsti, yra nepagrįsti. Nurodė, kad esant gydytojo rekomendacijoms, nuteistiesiems leidžiama turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu. Pabrėžė, jog nuteistieji patys nuneša savo patalynę ir padeda ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiima; patalynė yra sudedama tam skirtose lentynose, ji yra atskiriama viena nuo kitos; paimamo minkštojo inventoriaus laikymo patalpa yra vėdinama bei užtikrinami visi higienos normų reikalavimai. Tvirtino, kad nuteistųjų apsipirkimą Pataisos namuose reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XII skyrius. Akcentavo, jog, vadovaujantis Įsakymu, buvo pakeistas minėtų Taisyklių 18-tas Priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas” (toliau – Sąrašas), nustatyti nauji reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Akcentavo, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, buvo operatyviai išspręstas aliejaus ir kitų prekių išfasavimo talpų pakeitimo klausimas ir šiuo metu parduotuvėje galima nusipirkti prekių mažose pakuotėse (0,5 l pieno, 0,45 l aliejaus). Tvirtino, kad Pataisos namų parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių ir ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto. Akcentavo, kad nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Pažymėjo, kad Pataisos namuose yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mitybą, tai įrodo tiekiamo maisto valgiaraščiai. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė nustatoma, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centre atlikus maisto davinio fizikinį - cheminį tyrimą. Atsakovės atstovas tvirtino, kad Pataisos namuose pareiškėjui yra suteikiama tinkama ir subalansuota mityba; Pataisos namų valgykloje dirba dvi virėjos ir dešimt nuteistųjų, kurie vieni, be virėjos, maisto negamina; visi Pataisos namų valgykloje dirbantys nuteistieji yra privalomai patikrinti, jiems išduotos privalomo sveikatos patikrinimo medicinos pažymos, todėl šie nuteistieji gali dirbti su maisto gamyba bei tiekimu susijusį darbą (b. l. 51-56).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, ir Teisingumo ministerija) atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teisingumo ministerija akcentavo, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, jog būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, bendrą masę nustato Taisyklės, todėl Teisingumo ministras turi visus įgaliojimus spręsti dėl jų nustatymo ir pakeitimo. Taisyklių 18 priede nustatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, jog visiems nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigos parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Teigė, kad į Taisyklių 18 priede nurodytą Sąrašą sąmoningai nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai, o draudimas prekiauti metalinėje ir stiklinėje taroje sufasuotais maisto produktais padidina nuteistųjų saugumą, kadangi sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Teisingumo ministerija vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, taip pat jis neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl pagrindo tenkinti skundą nėra (b. l. 38-43).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 1R-253 1.1 punktu bei šiuo įsakymu patvirtintų Kybartų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašo 9 punktu, Kybartų pataisos namai nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuoti jungimo būdu, juos prijungiant prie Marijampolės pataisos namų, kuriems pereina visos Kybartų pataisos namų teisės ir pareigos; po reorganizacijos veikianti biudžetinė įstaiga yra Marijampolės pataisos namai (Kybartų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašo 8 punktas).
Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl 1 000 Eur neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė, atlikdamas bausmę reorganizuotuose Kybartų pataisos namuose, atlyginimo.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013); suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013 ir kt.).
Be to, sprendžiant dėl žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš netinkamų kalinimo sąlygų, atsižvelgiama į tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgus į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgiama į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Dėl laisvės atėmimo vietų įstaigos veiksmų
Vertinant pareiškėjo pareikšto reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi bendrąja įrodinėjimo taisykle, pagal kurią, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad, vadovaujantis Įsakymu, iš jo turėjo būti paimti daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamų daiktų svorį, ir maisto produktai ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo priėmimo buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Tačiau pareiškėjas skunde patvirtino, jog Įsakymo 2 punktas nebuvo pradėtas vykdyti (originale – sustabdytas vykdymas). Be to, pareiškėjas mano, kad Pataisos namai gali bet kuriuo momentu pradėti jam priklausančių vertingų daiktų paėmimą ir naikinimą (skundo 13 punktas).
Teisės aktų registro duomenimis, Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. priimtas Įsakymas Nr. 1R-213 įsigaliojo 2018 m. spalio 20 d. Įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte nurodytų Taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d.; paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami Įsakymo 1 punkte nurodytų Taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka.
Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs aukščiau nurodytus pareiškėjo teiginius, daro išvadą, kad jie nepatvirtina, jog nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2019 m. sausio 2 d., t. y. kai pareiškėjas parengė skundą, Pataisos namų administracija, vykdydama Įsakymo 2 punktą, būtų atlikusi tam tikrus veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde išdėstė argumentus, kuriais siekė įrodyti, jog pataisos įstaiga ateityje gali pradėti vykdyti Įsakymo 2 punktą. Pareiškėjas, papildomų paaiškinimų 4 punkte nurodęs, kad iš jo paėmė (originale – atiminėja) metalinius stato įrankius ir keramikinius indus, galimą pažeidimą apibūdino itin abstrakčiai, konkrečių įvykių neaprašė, patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė (b. l. 35).
Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad jis yra išsigandęs, jog už menkiausią bausmės atlikimo režimo pažeidimą jis gali būti patalpintas į kamerų tipo patalpas, todėl jo atžvilgiu Marijampolės PN ims taikyti Įsakymo 1.5 punkte nauja redakcija išdėstytų Taisyklių 220 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, tokie ateityje galimi Pataisos namų žiaurūs ir nežmoniški veiksmai pažemins jo orumą (skundo 31 punktas).
Teismas, išanalizavęs skundo dalį „Dėl teisės nebūti kankinam ar kad su žmogumi būtų žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi ar baudžiamas pažeidimo“, sprendžia, kad jame išdėstyti pareiškėjo teiginiai yra susiję su ateityje galinčiais įvykti pataisos įstaigos veiksmais. Pažymėtina ir tai, kad Įsakymo 1.5 punkte nauja redakcija išdėstytų Taisyklių 220 punkto taikymas yra susijęs ir su paties pareiškėjo elgesiu, t. y. šio punkto nuostatos bus taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas pažeis nustatytus bausmės atlikimo režimo reikalavimus ir už šį pažeidimą bus paskirta nuobauda - jis bus perkeliamas į kamerų tipo patalpas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2019 m. sausio 2 d. jam buvo taikyta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda ir nauja redakcija išdėstytų Taisyklių 220 punkto nuostatos.
Teismas konstatuoja, kad, pagal CK 6.271 straipsnio prasmę, suinteresuotam asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kad valstybės institucijų, pareigūnų neteisėti aktai (neteisėti veiksmai ir (ar) neteisėtas neveikimas) yra faktiškai įvykdyti ir sukėlė žalingų padarinių. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti tik tie viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes, t. y. pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Teismo vertinimu, administracinių bylų teisenoje netaikomas CK 6.255 straipsnis, numatantis galimybę pareikšti prevencinį ieškinį, siekiant uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę.
Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad aukščiau nurodyti pareiškėjo teiginiai yra hipotetinio pobūdžio, t y. spėjimai. Taigi, pareiškėjas, skunde nurodęs tokio pobūdžio skundo teiginius, neįvykdė savo procesinės pareigos ir įrodė, kad Pataisos įstaiga atliko neteisėtus veiksmus, pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį vertintinus kaip aktai.
Pareiškėjas skundo dalyje „Dėl teisės rūpintis savo sveikata ir sveikai maitintis pažeidimo“ išdėstė argumentus dėl Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje pažeidimo.
Pareiškėjas nurodė, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose, nuo 2018 m. lapkričio 26 d. galimybę apsipirkti turėjo du kartus per savaitę. Teigė, kad apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g, nėra galimybės įsigyti visų būtinų maisto gaminių, galima įsigyti tik šaldytų mėsos ar žuvies produktų, tačiau nėra galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų. Pareiškėjo tvirtinimu, Pataisos namų parduotuvė nebuvo pasiruošusi naujų reikalavimų įsigaliojimui ir neužtikrino nustatytų prekių tiekimo (skundo 44, 45, 46, 49 punktai).
Išanalizavus nurodytuose punktuose išdėstytus teiginius, daroma išvada, kad jie yra hipotetinio pobūdžio, juose pareiškėjas išdėstė spėjimus, kad Pataisos namuose veikianti parduotuvė nepasiruošė tiekti maisto produktus ne didesnėse nei 500ml/g ir ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne stiklinėse ir ne metalinėse pakuotėse, tiekti termiškai apdorotą, rūkytą, sūdytą žuvį ir pan.
Teismas vertina, kad nors valstybės atstovas atsiliepime pripažino aplinkybę, jog pasikeitus Taisyklėms, apie mėnesį parduotuvėje nebuvo galima nusipirkti aliejaus ir kitų prekių mažesnėmis pakuotėmis, tačiau vien tai nėra pagrindas konstatuoti buvus pareiškėjo teisės pažeidimą. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas skunde neaprašė nė vieno konkretaus atvejo, įvykusio nuo 2018 m. spalio 20 d., kai jis norėjo įsigyti tam tikrų Taisyklių 18 priedo 1.1-1.14 eilutėse nurodytų maisto produktų, tačiau nenusipirko, kadangi tuo metu jų nebuvo pataisos įstaigos parduotuvėje. Išanalizavus pareiškėjo papildomų paaiškinimų 2 punkte nurodytas aplinkybes (b. l. 34), sprendžiama, jog pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, kad jis, nenusipirkęs pageidaujamų prekių, nustatyta tvarka ir nedelsdamas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją prašymu imtis jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kad būtų užtikrinta, jog prekybos veiklą vykdantis ūkio subjektas tiektų į parduotuvę maisto produktus, nurodytus Taisyklių 18 priedo 1.1-1.14 eilutėse, kad jie būtų tiekiami nustatytos talpos ir rūšies pakuotėse.
Be to, atsakovės atstovo pateikto UAB „Lobby Baltic” 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraščio duomenys patvirtina, kad Pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje galima įsigyti rūkytų, sūdytų, keptų ir vytintų mėsos gaminių, vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, keptos/sūdytos žuvies, mėsos konservų, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos, keptų šašlykų, keptos sprandinės ir kt. (b. l. 92-98). Tai paneigia pareiškėjo teiginius apie negalėjimą įsigyti termiškai apdoroto maisto, konservuotų maisto produktų. Skundo 46 punkte išdėstyti pareiškėjo argumentai, kad jis, išvykdamas iš pataisos įstaigos į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojamas į kitas vietas, negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi jie yra hipotetinio pobūdžio, pareiškėjas nenurodė nė vieno konkretaus atvejo, kad jis po 2018 m. spalio 20 d. buvo perkeltas į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar kitą laisvės atėmimo vietų įstaigą.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai apie galimybės įsigyti tam tikrus maisto produktus nebuvimą yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina byloje nustatyti įrodymais, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas teigė, kad davinį pramoniniu būdu gamina įdarbinti nuteistieji, todėl nėra tikimybės, jog maistas yra kokybiškas ir jame išlieka naudingosios medžiagos, kurios yra būtinos sportuojantiems nuteistiesiems. Nurodė, jog yra visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus, todėl jis, būdamas vegetaru ir užsiimantis sportu, siekia užsitikrinti pilnavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą ir tuo tikslu vartoti maisto papildus ir vitaminus (skundo 48 punktas).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistieji, gavę rašytinį Pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Teigė, kad Pataisos namų valgykloje dirba dvi virėjos ir dešimt nuteistųjų; vieni nuteistieji, be virėjos, maisto negamina; visi Pataisos namų valgykloje dirbantys nuteistieji yra privalomai patikrinti, jiems išduotos privalomo sveikatos patikrinimo medicinos pažymos, todėl šie nuteistieji gali dirbti darbą, susijusį su maisto gamyba bei tiekimu.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs išaiškinimą, jog nurodytų teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015; 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015 ir kt.).
Nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog Pataisos namuose maisto tvarkymo procesai neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo. Valstybės atstovas nurodė, kad nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė nustatoma moksliniais tyrimais, kuriuos atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras, ir šiems teiginiams patvirtinti pateikė atliktų tyrimų protokolus (b. l. 71-76). Išanalizavus protokolų duomenis, daroma išvada, kad nustatyta dienos patiekalų nedirbantiems vyrams energetinė vertė ir cheminė sudėtis atitinka Valgiaraščio nedirbantiems vyrams priedo Nedirbančių vyrų 31 dienos maisto davinio cheminės sudėties rodiklius.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog pataisos įstaigoje tiekiamo maisto kokybė ir energetinė vertė kelia abejonių, pripažįstami nepagrįstais ir atmetami.
Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui diagnozuota stuburo išvarža ir kad Sveikatos priežiūros tarnyba dėl diagnozuotų pareiškėjo sveikatos sutrikimų, jo užsiėmimo sportu ar kitų individualių savybių būtų rekomendavusi specialų maitinimą, vartoti vitaminus ir papildus. Duomenų, kad pareiškėjas, pasirinkęs maitintis vegetariškai ir atvykęs į Pataisos namus, nustatyta tvarka būtų apie tai pranešęs ir prašęs skirti jam vegetarinį maitinimą, nenustatyta.
Teismo vertinimu, tinkamais įrodymais, kad dėl pareiškėjo individualių mitybos ir gyvensenos poreikių būtina vartoti vitaminus ir papildus, gali būti laikomi tik medicinos įstaigų išduoti dokumentai su medicinos specialistų išvadomis ir rekomendacijomis. Skunde išdėstyti argumentai apie būtinybę vartoti vitaminus ir papildus tėra pagrįsti pareiškėjo subjektyvia nuomone. Taisyklių 18 priede yra numatyta nuteistojo teisė, gavus rašytinį pataisos įstaigos vadovo leidimą, įsigyti ir turėti gydytojo rekomenduotas medicinos priemones. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis nuo 2018 m. spalio 20 d. kreipėsi į Pataisos namų administraciją ir jam nebuvo leista įsigyti ir turėti tam tikrą kiekį gydytojo rekomenduotų vitaminų ir papildų.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo teiginiai, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad dėl pataisos įstaigoje tiekiamo maisto mažos energetinės vertės, apribotų galimybių vartoti maisto papildus ir vitaminus, kurie jam yra būtini, nėra užtikrintas pilnavertis ir jo asmenines savybes atitinkantis maitinimas.
Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad aukščiau aptarti pareiškėjo skundo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir atmetami.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis); nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nenustačius buvusių Kybartų PN, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ar neveikimo, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas.
Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą
Pareiškėjas skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5 1,12 punktų teisėtumo ištyrimo.
Pareiškėjas, pagrįsdamas prašymą, rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais ir pažymėjo, kad centrinių viešojo administravimo subjektų, šiuo atveju - Teisingumo ministro, priimami norminiai administraciniai aktai privalo atitikti šių principų turinį, o neatitinkantys turi būti pripažinti neteisėtais. Teigė, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o šiuo atveju tai atliekama poįstatyminiu teisės aktu – Teisingumo ministro priimtu Įsakymu. Pareiškėjas darė prielaidą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje yra numatyta galimybė, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, iš nuteistųjų paimti ir sunaikinti daiktus, kurie nenumatyti leidžiamų turėti daiktų sąraše, tačiau priėmus Įsakymą, susidarė išskirtinė situacija, kai iki šio Įsakymo įsigaliojimo dienos leisti turėti daiktai po 2018 m. lapkričio 15 d. buvo pripažinti draudžiamais ir turi būti paimamai ir perduodami laisvėje esantiems asmenims arba sunaikinami. Pareiškėjo aiškinimu, nuteistajam neturint artimųjų, draugų ar giminaičių, kurie galėtų perimti daiktus, kuriuos nuo 2018 m. lapkričio 15 d. yra draudžiama turėti pataisos įstaigoje, yra neproporcingai ir nepagrįstai suvaržoma nuteistojo teisė į nuosavybę. Tai kelia pagrįstų abejonių Įsakymo 1.1 punkto teisėtumu. Teigė, kad kyla pagrįstos abejonės ir dėl Įsakymo 1.5 punkto, nustatančio patalynės paėmimą, teisėtumo, kadangi šis punktas neatitinka viešojo administravimo principų reikalavimų, bei Įsakymo 1.12 punkto, neproporcingai apribojančio pareiškėjo teisę rūpintis savo sveikata, sportuoti ir pasirinkti sau tinkamą maisto racioną. Pareiškėjo teigimu, visi trys nurodyti Įsakymo punktai neatitinka tarptautinių sutarčių, Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, jog tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi, asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu taikymu, o ne vien su teisės akto egzistavimu. Taigi, tai, kad ateityje gali kilti pareiškėjo teisių pažeidimas dėl ginčijamo akto taikymo nėra pagrindas konstatuoti, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su realiai laike įvykusiais asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimais. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, turi egzistuoti ne ginčas dėl norminio akto, o individualus ginčas, kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikomo norminio administracinio akto teisėtumą.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-758-822/2018). Nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties asmens, išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentai pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-758-822/2018).
Teismas sprendžia, kad Įsakymo 1.1, 1.5 bei 1.12 punktų teisėtumas bei pagrįstumas nekelia pagrįstų abejonių.
Minėta, kad pareiškėjo teigė, jog nurodytos teisės normos neteisėtos, be kita ko, ir dėl to, kad teisinis reguliavimas nustatytas ne įstatymu, o Teisingumo ministro įsakymu, todėl toks teisės aktas pagal formą yra prieštaraujantis Konstitucijai bei įstatymams. Teismas nurodytus pareiškėjo argumentus vertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus.
Iki 2016 m. balandžio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedas „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“. Įstatymų leidėjui 2015 m. birželio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818, minėtas sąrašas nuo 2016 m. balandžio 1 d. neteko galios (93 straipsnis).
Bausmių vykdymo kodekse, kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (64 straipsnis). Taisyklių 2 punktas nustato, kad jos reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Įstatymų leidėjas Bausmių vykdymo kodekse įtvirtino nuostatas, nustatančias, kad būtent Taisyklės nustato maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą (92 straipsnio 4 dalis); sąrašą maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos leidžiama su savimi turėti nuteistiesiems, išskyrus Bausmių vykdymo kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus (112 straipsnio 4 dalis); nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę (112 straipsnio 6 dalis).
Teismas sprendžia, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatymo galią turinčiu norminiu teisės aktu (Bausmių vykdymo kodeksu) įstatymų leidėjas delegavo Teisingumo ministerijai tvirtinti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę. Taigi, Teisingumo ministras, priimdamas 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir jos neviršijo.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyto norminio administracinio akto teisėtumo išsprendimas neturės reikšmės šios individualios bylos baigčiai. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Teisingumo ministro Įsakymu nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Konvencijai. Įvertinus nagrinėjamoje byloje taikomas teisės aktų nuostatas, nustatytas ginčo aplinkybe, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas anksčiau minėto norminio akto teisėtumas, konstatuojama, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.